Savaiminis persileidimas - tai itin jautri, skausminga ir emociškai sudėtinga patirtis, su kuria gali susidurti bet kuri nėščioji. Nors šia tema vis dar kalbama nedrąsiai, svarbu žinoti, kad persileidimas - ne retas reiškinys, o natūralus biologinis procesas, kuris dažnai įvyksta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo moters elgesio ar pasirinkimų. Manoma, kad apie 15-30% procentų visų žinomų nėštumų baigiasi persileidimu. Dauguma persileidimų įvyksta anksti, per pirmąjį nėštumo trimestrą, dažnai itin ankstyvas persileidimas palaikomas vėluojančiomis mėnesinėmis. Medicininis persileidimo terminas vadinamas savaiminiu abortu. Beveik 50% visų nėštumų gali baigtis persileidimu.
Kas yra savaiminis persileidimas?
Savaiminis persileidimas - tai nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės, kai vaisius dar nėra pajėgus išgyventi už gimdos ribų. Dauguma persileidimų (apie 80%) įvyksta per pirmąsias 12 nėštumo savaičių. Pagal tai, kada įvyko persileidimas, persileidimai skirstomi į ankstyvus ir vėlyvus: Ankstyvas persileidimas. Persileidimas, įvykęs iki 12 nėštumo savaitės. Vėlyvas persileidimas. Persileidimas, įvykęs tarp 13 ir 22 nėštumo savaitės. Beveik 50% visų persileidimų įvyksta dėl chromosomų anomalijų. Kai kuriais atvejais nėštumas nenutrūksta savaime, net jei nustatoma, kad vaisius yra žuvęs ar nustojo vystytis. Toks nėštumas vadinamas nesivystančiu nėštumu.
Neretai moterys net nežino, kad buvo nėščios, nes persileidimas įvyksta labai ankstyvoje stadijoje ir gali būti palaikytas uždelstomis mėnesinėmis. Yra kita dalis moterų, kurios kruopščiai planuoja nėštumą, anksti pradeda atlikinėti nėštumo testus, hormoninius kraujo tyrimus. Jos pastebi nėštumo hormono didėjimą kraujyje, kuris staiga sumažėja. Tai mediciniškai vadinama biocheminiu persileidimu.
Galimos persileidimo priežastys
Dažniausiai tai yra natūrali gamtos atranka - žūsta netinkamai besivystantis, labai silpnas, turintis vystymosi sutrikimų gemalas. Dauguma persileidimų įvyksta dėl genetinių ar chromosominių vaisiaus pakitimų, kurie atsiranda visiškai atsitiktinai. Pirmąjį nėštumo trimestrą beveik 50% visų persileidimų įvyksta dėl chromosomų anomalijų. metu tręšimas, kai kiaušinėlis ir spermatozoidas susijungia, taip pat susijungia du chromosomų rinkiniai. Tačiau kai kiaušelyje arba spermatozoiduose yra daugiau ar mažiau chromosomų nei įprastai, vaisius gali turėti nelyginį chromosomų skaičių. Kai iš apvaisinto kiaušinėlio išsivysto vaisius, jo ląstelės dalijasi ir dauginasi kelis kartus, gali būti anomalijų. Dauguma chromosomų problemų atsiranda atsitiktinai. Tai dažniausia savaiminių persileidimų priežastis.
Persileidimo priežasčių neretai nepavyksta tiksliai nustatyti, tačiau dažniausiai persileidimą sukelia: Vaisiaus genetinės medžiagos sutrikimai; Labai rimti, su gyvybe nesuderinami apsigimimai, anomalijos. Kitos, retesnės persileidimo priežastys ir rizikos veiksniai:
- Hormoninis disbalansas motinos organizme;
- Motinos gimdos ir/arba gimdos kaklelio ligos, deformacijos;
- Infekcijos, pavyzdžiui, Laimo liga, raudonukė ir kt.;
- Chroninės ligos (ypač, jeigu jos negydomos arba gydomos netinkamai), pavyzdžiui, diabetas, vilkligė, skydliaukės sutrikimai ir kt.;
- Narkotinių medžiagų vartojimas;
- Kai kurių vaistų vartojimas;
- Rūkymas;
- Alkoholio vartojimas;
- Listeriozė - bakterijų, kurios dažniausiai aptinkamos žalioje mėsoje, žaliuose kiaušiniuose, nepasterizuotame piene ir jo produktuose, sukeliamas susirgimas;
- Stiprios traumos ir sumušimai, pavyzdžiui, patekus į automobilio avariją, nukritus, patyrus smurtą;
- Didesnis (daugiau nei 35-eri metai) nėščiosios amžius;
Taip pat yra įrodyta, kad spermoje esanti patologija, tarkime, nesubrendę spermatozoidai, chromosominės spermatozoidų anomalijos, padidėjęs spermos oksidacinis stresas ir kiti faktoriai gali nulemti persileidimą. Nėra įrodyta, kad stresas turėtų įtakos. Dažniausiai tai vis dėl to būna nulemta gamtos. Nėra įrodyta, kad tiek pakėlimas, tiek nugriuvimas, tiek stresas ar pervargimas gali sukelti persileidimą, bet žalingų įpročių atsisakymas, nėštumo planavimas, nėštumo planavimas jaunesniame amžiuje, folio rūgšties vartojimas, vitamino D vartojimas, išsityrimas dėl galimų infekcijų padidina sėkmingo nėštumo galimybes.
Kadangi pusės visų savaiminių persileidimų priežastis yra sutrikusi paties apvaisinto kiaušinėlio raida, tuomet persileidimas yra moters organizmo reakcija į nenormalų vaisiaus vystymąsi. Taip pat gali būti hormoninių sutrikimų, pvz., geltonkūnio nepakankamumo, kuris neleidžia organizmui palaikyti nėštumo. Fiziniai veiksniai, tokie kaip gimdos anomalijos ar infekcijos, taip pat gali prisidėti prie persileidimo.
Persileidimo ir gresiančio persileidimo požymiai
Persileidimo požymiai priklauso nuo buvusios nėštumo savaitės, persileidimo priežasčių ir kitų faktorių, tačiau pagrindinis simptomas yra kraujavimas. Kartais (ypač jeigu persileidimas ankstyvas) kitų simptomų nebūna arba jie labai silpni ir moteris jų nepastebi arba nežinodama, kad laukiasi juos palaiko prasidėjusiomis menstruacijomis. Jei persileidimas dar neprasidėjo, tačiau yra jo rizika, būsena įvardijama kaip gresiantis persileidimas. Gresiant persileidimui būdingas tepliojimas, nestiprus kraujavimas, nedideli nugaros ir/arba pilvo apačios skausmai. Pajutus šiuos simptomus būtina nedelsiant kreiptis į medikus. Jeigu vaisius yra pakankamai gyvybingas, kartais nėštumą įmanoma išgelbėti, dažniausiai rekomenduojamas griežtas lovos režimas, kartais moteris hospitalizuojama.
Persileidimo simptomai:
- Tepimas, išskyros su krauju. Kraujavimas, ypač persileidimo pradžioje, nėra intensyvus, jis labiau primena tepimą, matomas ne kraujas, bet kraujingos išskyros;
- Spazmai. Jie primena mėnesinių metu jaučiamus skausmus, tačiau dažnai stipresni (kita vertus, mėnesių skausmai ir skausmo pajautimas plačiąja prasme yra labai individualu);
- Apatinės nugaros dalies ir/arba pilvo apačios skausmas;
- Sąrėmiai. Labai skausmingi, cikliškai pasikartojantys kas 5-20 min.;
- Gimdos kaklelio atsivėrimas. Tą apžiūros metu pastebi gydytojas;
- Kraujavimas. Vykstant persileidimui kraujavimas tampa vis intensyvesnis, kraujas yra raudonos arba rusvos, rudos spalvos. Kraujavimui intensyvėjant pradeda šalintis krešuliai, tirštos ir lipnios išskyros, audinių gabaliukai.
- Nėštumo simptomų išnykimas. Persileidimo pabaigoje išnyksta ne tik tik persileidimo, bet ir nėštumo simptomai: pykinimas, krūtų jautrumas, nuotaikos svyravimai, mieguistumas ir pan.
Gresiančiam persileidimui būdingas nežymus kraujavimas, kurį lydi pilvo skausmai. Daugelį gresiančių persileidimų galima išgelbėti. Tokiais atvejais gydytojai pataria gulėti lovoje, neretai moteris yra hospitalizuojama. Jai atliekamas ultragarsinis tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kaip vystosi vaisius. Taip pat atliekami hormoniniai tyrimai, norint nustatyti, ar hormonų koncentracija yra pakankama nėštumui išsaugoti. Vis dėlto, jeigu skausmai dažnėja bei tampa reguliarūs, kraujavimas tęsiasi net 2 ar 3 savaites, kraujyje aptinkama mažai hormono chorioninio gonadotropino, tokio nėštumo prognozė yra nepalanki. Juolab, jeigu ultragarsu nustatoma, kad vaisius yra per mažas nėštumo laikui, nejudrus, o jo širdis neplaka.
Jei moteris numoja ranka į pirmuosius persileidimo simptomus arba gydymas įtarus gresiantį persileidimą yra neefektyvus, tuomet išsaugoti vaisių tampa nebeįmanoma. Moteriai įvyksta persileidimas, o jo simptomai yra stiprūs skausmai, pilvo spazmai ir itin gausus kraujavimas. Gimda kietėja, nors jos dydis atitinka nėštumo laiką, tačiau gimdos kaklelis būna prasivėręs ir šiek tiek sutrumpėjęs. Nėštumas nutrūksta tuomet, jei atsiskiria daugiau kaip trečdalis chorioninio dangalo. Nėštumo išsaugoti neįmanoma progresuojančio persileidimo metu. Pastarajam būdinga tai, kad atsiskyręs chorionas ir žuvęs gemalas dėl gimdos susitraukimų išstumiamas iš gimdos į jau atsidariusį gimdos kaklelį. Sąrėmiai nuolat stiprėja, moteris gausiai kraujuoja. Gimda būna standi, o gimdos kakšelyje apčiuopiami vaisiaus audiniai.
Ką daryti įtariant persileidimą?
Pastebėjus galimo persileidimo simptomus, net ir nežymius, būtina apsilankyti pas gydytoją, kuris įvertins nėščiosios būklę, pasireiškusių požymių priežastis, įvertins, ar įmanoma nėštumą išsaugoti. Persileidimui jau prasidėjus, deja, jo sustabdyti nėra įmanoma. Prasidėjus persileidimui pasireiškia ir vis stiprėja visi būdingi simptomai: kraujavimas, nugaros ir/arba pilvo apačios skausmas, nėštumo simptomų išnykimas ir kt. Prasidėjus persileidimui moteriai rekomenduojama ilsėtis, gulėti, jai gali būti paskirti medikamentai, taip pat nuskausminamieji. Jeigu persileidimo metu vaisius ar gleivinė pasišalina nevisiškai (t.y. įvyko dalinis persileidimas), gali tekti medikamentais arba mechaniškai valyti gimdą.
Nedelsdama kreipkitės į gydytoją ar skubiąją pagalbą - ypač jei kraujavimas gausus arba jaučiate stiprų skausmą. Gydytojas atliks ultragarsinį tyrimą, patikrins gimdos būklę ir nustatys, ar nėštumas nutrūko. Gali būti skiriamas medikamentinis arba chirurginis gydymas, jei organizmas pats nepašalino vaisiaus audinių. Po persileidimo gali būti rekomenduojami papildomi kraujo tyrimai ar genetiniai testai, jei persileidimai kartojasi. Nepriklausomai nuo nėštumo laikotarpio, net jei neprasideda stipresni skausmai, o tik pasirodo mažos kraujo dėmės ar „tepimai“, reikėtų nedelsiant kreiptis į ginekologą. Ne visi persileidimai turi tokią pačią eigą ir simptomus, todėl specialisto apžiūra yra būtina.
Dalinis ir visiškas persileidimas
Dalinis persileidimas - jo metu vaisius pasišalina iš moters organizmo tik su dalimi placentos. Vėliau specialistai privalo iki galo išvalyti likusią placentos dalį. Tuomet gimda negali pakankamai gerai susitraukti, dėl to moteris kraujuoja gausiai, su krešuliais ir pasilikusių audinių gabalėliais. Visiškas persileidimas - tai toks procesas, kurio metu vaisius visiškai pasišalina iš moters organizmo. Papildomos procedūros nereikalingos. Tiesa, toks persileidimas yra gana retas reiškinys. Jis dažnesnis vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu. Visiško persileidimo požymiai - sukietėjusi, sumažėjusi ir susitraukusi gimda. Gimdos kaklelis uždaras ar atviras. Moteris gausiai nekraujuoja, būna tik nedaug kraujingų išskyrų.
Ankstyvas ir vėlyvas persileidimas
Ankstyvas persileidimas yra tuomet, kai jis įvyksta iki 12 nėštumo savaitės. Būtent tokiu metu persileidimas įvyksta dažniausiai. Įprastai moteris tuomet jaučia skausmus ir pilvo spazmus centrinėje pilvo dalyje. Kartais pasireiškia aštrus skausmas pilvo apačioje, kuris gali trukti net keliasdešimt valandų. Skausmus gali, bet nebūtinai lydi kraujavimas. Neretai gali pasireikšti nežymūs „tepimai“, kurie tęsiasi net kelias dienas. Apie prasidėjusį persileidimą gali perspėti atsiradę kraujo krešuliai.
Vėlyvas persileidimas įvyksta tarp 13 ir 22 nėštumo savaičių. Jis sudaro maždaug 25 proc. visų persileidimo atvejų. Skirtingai nuo ankstyvo persileidimo, kurio priežastis įprastai yra vaisiaus vystymasis, vėlesnis persileidimas įvyksta dėl sutrikimų moters organizme - per mažos hormonų gamybos, neteisingo vaisiaus prisitvirtinimo. Vėlesnio persileidimo požymiai - kelias dienas pasirodančios rožinės ar rudos išskyros, turinčios specifinį kvapą. Nors tai nebūtinai reiškia, kad nelaimė yra neišvengiama, tačiau būtina kuo skubiau kreiptis į gydytojus.
Pastojimas po persileidimo
Planuojančios pastojimą po persileidimo moterys turėtų pasitarti su gydytoju. Dažniausiai rekomenduojama palaukti, kol atsistatys ir normalizuosis mėnesinių ciklas - tikslus laukimo laikas priklauso nuo to kuriuo nėštumo periodu ir kaip vyko persileidimas, ar reikėjo papildomų intervencijų, bendros moters fizinės ir psichologinės sveikatos būklės. Jeigu persileidimas nėra pirmas, gydytojas gali rekomenduoti atlikti išsamius tiek moters, tiek vyro sveikatos bei genetinius tyrimus. Siekiant pastoti antrąjį kartą reikėtų sustiprinti sveikatą, sveikai maitintis, sportuoti, normalizuoti svorį, atsisakyti žalingų įpročių, pasikonsultuoti su gydytoju dėl maisto papildų ir vitaminų nėščiosioms vartojimo.
Statistika rodo, kad net 85% persileidimą patyrusių moterų sėkmingai išnešioja ir pagimdo vaikučius pastojusios antrąjį kartą. Jei moteris persileidžia kartą, nuo to nepadidėja tikimybė, kad ji persileis pastojusi vėl. Nebūtinai. Yra įvairiausių rekomendacijų. Jokiu būdu nereikia laukti pusės metų ar metų. Reikia atsigauti fiziškai, psichologiškai ir galima vėl bandyti. Mano rekomendacija būtų sulaukti pirmųjų mėnesinių ir vėl planuoti nėštumą. Mėnesinės yra atskaitos taškas, vertinant nėštumo komplikacijas, nevystantį nėštumą, negimdinį nėštumą, todėl yra svarbu žinoti, kada jos buvo.
Savaiminis persileidimas - tai ne tik fizinė, bet ir emocinė trauma. Daugelis moterų jaučia kaltę, liūdesį, pyktį, vienišumą. Tokie jausmai visiškai normalūs. Atviras pokalbis su partneriu ar artimu žmogumi, konsultacija su psichologu ar psichoterapeutu, dalyvavimas paramos grupėse ar bendruomenėse, skirti laiko gedėjimui - kiekviena moteris išgyvena šį procesą savaip.
tags: #savaiminis #persileidimas #nestumo #pradzioje
