Aš esu Marija. Per savo 47-erius metus nemažai išgyvenau. Noriu pasidalinti pačia skausmingiausia patirtimi. Galbūt mano skausmas sustabdys nuo rizikingo žingsnio nors vieną moterį. Aš ištekėjau būdama 23-ejų. Netrukus gimė dukra. Gimdymas buvo sunkus, dukra mylima ir laukiama. Aš tapau mama!! Nors mes tada sunkiai gyvenome, neturėjome savo kampo, bet buvome laimingi, nes augo dukrytė. Kai vėl pasijutau nėščia, dukrai nebuvo ir metukų. Klausiau patarimo savo mamos ir vyro. Vyras prisiminė pirmą gimdymą, kurio metu per plauką likau gyva. Aš pasidaviau baimės jausmui, ne dėl savęs, o dėl mažos mūsų dukros, kas bus su ja, jei… Ir štai nutiko. Aš padariau abortą. Visas siaubas atėjo, kai pabudau po narkozės. Mano krūtyse atsirado pienas. Aš rėkiau, verkiau, kaukiu nuo nevilties. Supratau, kad užmušiau savo dar negimusį vaiką. Sukrėtimas buvo toks stiprus, kad nepraėjo nei po metų, nei po dvejų, nei po dvidešimt dvejų. Šitas skausmas gyvena manyje iki šiol ir ėda mano sielą iš vidaus. Moterys, nežlugdykite savęs! Tegul gimsta vaikai jūsų džiaugsmui. Visi sunkumai praeis, viską galima ištverti, tik leiskite gimti norintiems ateiti į šį pasaulį kūdikiams. Vaikai - tai didžiausia Dievo dovana!!!
P.S. Mano dukra jau suaugusi, aš neseniai su ja apie tai kalbėjau. Noriu, kad mano išgyvenimai neleistų jai pakartoti šios nepataisomos klaidos…
Tokių istorijų psichoterapeuto kabinete tenka girdėti ne vieną. Kartais - praėjus 20 ir daugiau metų po aborto. Kaltės, savigraužos, sumažėjusios savivertės, neapykantos sau ir aplinkiniams jausmai, depresijos, priklausomybės nuo alkoholio, miego sutrikimai su košmarais, valgymo sutrikimai, mintys apie savižudybę gali pasireikšti tiek iš karto po aborto, tiek praėjus daugybei metų.
Jei blogos savijautos priežastis yra abortas, paprastai apie tai moterys linkusios papasakoti ne iš karto ir neretai prisipažįsta, kad dar su niekuo apie tai nėra kalbėjusios.
Kita dalis moterų į atliktą abortą žiūri paprastai - kaip į medicinos procedūrą, net ne tiek reikšmingą, kad būtų verta paminėti pasakojant reikšmingų ligų ir patirtų operacijų istoriją. Toks „pamiršimas“ dažnai rodo į pasąmonę išstumtus skaudžius patyrimus, kurie, nors ir būdami nesąmoningi, gali daryti įtaką mūsų gyvenimui. Iškart po nėštumo nutraukimo gali būti jaučiamas palengvėjimas dėl nėštumo keliamo streso „išsprendimo“, tačiau pasekmės gali ateiti po daugelio metų. Tokioms moterims gali būti būdingas šaltumas, abejingumas, susvetimėjimas su šeimos nariais ir užsidarymas savyje, o iš kitos pusės - depresijos ir nerviniai vidaus organų sutrikimų simptomai.
Poveikis - ne tik moteriai
Neabejotinai abortas veikia vaiko tėvą, negimusio vaiko brolius ir seseris, nors jiems labai retai pasakoma, kad mama padarė abortą. Bloga moters psichologinė savijauta be žodžių perduodama ir šeimos nariams. Jei nesusituokusioje poroje pirmą kartą pastojusi moteris padaro abortą - pora paprastai išsiskiria, tai aiškindami „jausmų atšalimu“. Apie abortą nebenorima kalbėti dėl bendros kaltės ir gėdos, bet negimusio vaiko gedėjimas veikia poros santykius. Net jei šeimoje yra kitų vaikų, neretai po aborto pora patiria santykių krizę. Manoma, kad po abortų padidėja fizinės agresijos šeimoje tikimybė.
Po aborto traumą gali patirti jį paskatinę artimieji, nėščiosios tėvai, seserys, net abortą atlikę medikai.
Ne smerkti, o padėti
Jokiu būdu negalima smerkti ir kaltinti moterų. Jos greičiau yra pačios yra aukos. Dažniausiai abortus darosi atsakingos moterys, kurioms ne tas pats, kas bus su jų vaiku, kurios rūpinasi, ar nėštumui pritaria vyras, ar bus pajamų išlaikyti būsimą kūdikį, kas jį augins ir panašiai. Nesulaukusios artimųjų palaikymo, susidūrusios su vyro neatsakingumu ir abejingumu, tokios moterys ryžtasi abortui. Vyrai dažnai tiesiogiai paskatina moterį pasidaryti abortą išsigandę atsakomybės.
Tam tikrą kaltės dalį turėtų prisiimti visuomenė, nes vienišos mamos neretai dar smerkiamos, nors ir nebe taip, kaip Veronikos laikais, ir valstybė, kadangi vaikui auginti nesudaromos pakankamos materialinės sąlygos.
Sprendimą nutraukti nėštumą moteris dažnai padaro iš nežinojimo, t.y. nepagalvoja, kad joje auga nauja gyvybė, o ne audinių gabalėlis, atsiradęs visai ne laiku. Bet štai naujos žinios (2012 kovo mėn. ): „Virginijos gubernatorius Bob McDonnell pasirašė įstatymą, pagal kurį prieš aborto darymą abortą atliekantys medikai privalės moteriai padaryti ultragarsinį tyrimą ir sudaryti galimybę pasižiūrėti į kūdikį įsčiose.“ Tikėtina, kad toks požiūris pakeis ne vienos moters apsisprendimą.
O jei per vėlu?..
O ką daryti toms, kurioms jau per vėlu rinktis - kas kenčia nuo poabortinio sindromo? Aišku, laiko atgal niekas nebesugrąžins, bet palengvinti tokių moterų kančias galima.
Pirmiausia reikia įvardinti visas aborto priežastis ir pasekmes, kad ir kaip skaudu tai būtų.
Antroje pakopoje - reikia atleisti visiems, skatinusiems atlikti abortą. Tai būtina sąlyga norint atleisti sau.
Trečioje pakopoje susitaikoma su negimusiu kūdikiu, su tuo, kad jau nieko nepakeisi. Padeda simboliniai veiksmai, tokie kaip vardo kūdikiui davimas, pokalbis su juo, laiškas jam ir pan. Susitaikyti padeda ir pagalba našlaičiams, kitoms abortą patyrusioms moterims ar atkalbėjimas moterų nuo aborto.
Daugeliui patiriančių poabortinį sindromą moterų praverčia profesionalų pagalba.
- Poabortinį sindromą, kaip potrauminio streso sutrikimo atmainą, 1981 m. aprašė amerikiečių psichologas Vincentas Rue.
- Vokietijoje atliktas tyrimas: 80 proc. moterų kenčia nuo vėlyvųjų aborto pasekmių.
- Abortas padidina savižudybės riziką. Lyginant pagimdžiusias ir abortą patyrusias moteris pastarųjų nusižudė šešis kartus daugiau.
- Apklausus 1000 vyrų, nustatyta, kad ¾ jų pergyveno sunkų su abortu susijusį laikotarpį.
- Iš daugiau nei 400 abortus atlikusių porų 70 proc. išsiskyrė per mėnesį po aborto. Kito tyrimo duomenimis, tik 2 iš 11 nevedusių moterų po aborto tęsė santykius su sugyventiniu.
- 99 proc. abortų daroma dėl socialinių ir ekonominių priežasčių ir tik 1 proc. dėl išprievartavimo, kraujomaišos, silpnos sveikatos, didelio luošumo ir pan.
- Iš JAV atliktų tyrimų matyti, kad pusę apsisprendimų atlikti abortą paskatino vyrai; Kanadoje 8 iš 10 moterų teigia, jog būtų gimdžiusios, jei jas būtų palaikę aplinkiniai.
- Moterys, dariusios abortus, pagimdo dvigubai daugiau negyvų kūdikių. Gerokai padidėja kūdikių mirtingumas.
- Savaiminiai persileidimai moterims, dariusioms abortus, yra 30 - 40 proc. dažnesni nei nedariusioms.
- 25 proc.
Negimusio vaiko laiško mamai interpretacija
Labas mamyte, kaip laikaisi?
Labas mamyte, kaip laikaisi?
Labas mamyte, kaip laikaisi?
Tai jau praėjo kelios dienos, kai atsiradau tavo pilvelyje.
Na, tai jau nuo kai esame kartu, pagaliau mano krepšelis / gauna formą. Aš toks laimingas! Jaučiu didelį neramumą tavyje ir tai man neleidžia užmigt, nenusimink, viskas praeis, tik neprarask vilties.
Mamyte, jau praėjo du su puse mėnesio. Labai džiaugiuosi savo rankutėmis, kuriomis nekantrauju pradėti žaisti, o visu labiausiai liesti tave.
Mamyte, pasakyk kas vyksta.
O gal mūsų jau nebenorite?
Šiandien buvome pas gydytoją. Ai!!! Kažkas naujo mano namelyje !
Mamyte, jau beveik antra valanda dienos ir aš visai nenoriu miego.
Mama, mano kojytės rauna !!!
Ai, mama! Neišveriu daugiau, mamyte, padėk man...
Mamyte, nuo tos dienos jau praėjo keleri metai. Praaušau, neverk daugiau.
Kodėl neleidai pamatyt saulytės ir atsitūpt prie skruzdėlytės? Kodėl neskinsiu aš žiedų, nepinsiu vainikėlio? Nekrykštausiu vaikų būry ir nedainuosiu lėlei? Kodėl neleidai man pravirkti? Kodėl dainelę, juoką nužudei? Kam pašaukei tu juodą mirtį? Kodėl pati nepravirkai? Kodėl? Juk aš vaikelis tavo... Aš būčiau glostęs tavo plaukus, tau ašarytę būčiau braukęs. O geros, geros tavo rankos - prie jų aš būčiau prisiglaudęs... Džiaugsme ir liūdesy - abu... Argi tau vienai nebaugu? Kodėl? Lauk manęs, mama... Aš noriu gyventi, Mama, Aš noriu tave mylėti. Aš noriu statyti namą, Sodinti vyšnias prie klėties... Tegu tai dar bus negreitai Ir teks su manim pavargti, Aš noriu žemėn ateiti, Tau pirmąjį žodį tarti... Ir pirmąjį žingsnį žengti, Apsaugomas Tavo rankų. Aš noriu, Mama, gyventi, Pažint Tavo veidą brangų... Aš noriu krykštaut ir siausti, Mylėti žmogų ir gėlę... O kartais Tavęs paklausti "Ko širdį, Mama, sugėlė"... Aš būčiau stiprus ir doras, Senatvėj Tave paremčiau. Nejaugi, Mama, nenori Kad gimčiau aš ir gyvenčiau... Lemtingą rytą ankstyvą Sutiki mane, kaip moki. Juk Tau aš, Mama, jau gyvas - Lauki manęs, nebijoki!
Paskalsins Viešpats kąsnelį, Užteks tos pačios pastogės... Aš bėgu, mamyte... Kas man kaip saulytė Šypsosis ir švies? Aš bėgu, mamyte, Artyn prie tavęs. Kas man kaip gėlytė Daržely žydės? Aš bėgu, mamyte, Prie tavo širdies. Kas man kaip žvaigždutės Spindės ir žėruos? Žvaigždutės - akutės Mamytės geros. Kas man kaip saulytė Takelį nušvies?
Kiekvieną rytą prabudusi Vytautė įšoka į savo tėvų lovą, išstumia tarp jų įsitaisiusį katiną ir pergalingai ištaria: „Čia mano vieta!“. Tuomet šeima pusryčiauja, išlydi tėvelį Kęstutį į darbą ir mama su Vytaute aptaria savo dienos planus. Tačiau, kol šeimoje nusistovėjo tokie gražūs santykiai, teko daug ką pereiti. Vytautė - šeimos globotinė, joje auganti nuo 11 mėnesių amžiaus.
Kaip apsisprendėte tapti vaiko globėjais? Biologinių vaikų mums su vyru susilaukti nepavyko. Vis dažniau sukosi mintis apie pagalbą tėvų netekusiam kūdikiui. Vaiko globos iniciatorė buvau aš. Pasiūliau vyrui lankyti mokymus, skirtus būsimiems globėjams / įtėviams. Man patiko mintis, kad kursai nėra įpareigojantys - tu neprivalai tapti globėju juos baigęs. Šie mokymai - nemokama savivaldybės paslauga, skirta pasitikrinti, ar išties esi pasiruošęs žengti globos / įvaikinimo keliu. Mokymuose gavome atsakymus į iškilusius klausimus. Pirmas žingsnis, norint globoti ar įvaikinti vaiką - prašymo ir surinktų reikiamų pažymų savivaldybei pateikimas. Tie mokymai (mus paskyrė į nevyriausybinės organizacijos SOTAS surinktą grupę) pranoko mūsų lūkesčius. Per intensyvius 10 savaičių susitikimus daugybę kartų teko lipti iš komforto zonos, mokėmės reikšti emocijas, būti atvirais ir sąžiningais (visų pirma - sau patiems). Mokymus vedę specialistai pabrėžė - ne kiekviena šeima gali būti globėjais. Didesnė dalis žmonių nori mažylį įsivaikinti - pakeisti jo vardą, pavardę ir tyliai gyventi savo uždarame burbule. Mes savivaldybei buvome pateikę prašymą įvaikinti vaiką, tačiau mokymus vedę specialistai mus padrąsino tapti globėjais. Padiskutavę pakeitėme savo sprendimą ir vos po poros mėnesių tapome mažos mergytės iš kūdikių globos namų globėjais. Nesižvalgome į praeitį ir nesvarstome, kaip galėjo būti kitaip. Vytautė yra mūsų mylima dukra. Globėjos statusą man primena tik vaiko atstovavimo pažyma, kurią reikia pateikti valstybinėse institucijose.
Pirmaisiais mėnesiais dukrytė buvo vangi, baikšti, nerodė emocijų. Adaptacija šeimoje sutapo su skausmingu dantų dygimo periodu, daug dienų maišėsi su naktimis. Jei šį klausimą užduotumėte mano vyrui Kęstučiui, jis nusišypsotų ir pasakytų, kad jokių sunkumų nebuvo. Kęstutis užaugo didelėje penkių vaikų šeimoje. Paauglystėje dažnai prižiūrėdavo jaunesnius pusbrolius. Tad pirmuosius vaiko auginimo metus lydintys ožiukai, kaprizai, zirzimai neišmuša jo iš vėžių. Mes visi trys kartu - beveik 2 metus. Pirmaisiais metais jaučiausi labiau aukle, nei mama. Man sunkiai sekėsi Vytautę migdyti, paimta ant rankų ji nemokėdavo glaustis. Reikia daug kantrybės ir besąlyginės meilės, kol mažylis pradeda pasitikėti savo globėju ir prie jo prisiriša. Psichologai teigia, kad prieraišumas globojant vaiką formuojasi iki 2 metų. Parsivežus Vytautę į namus jai sunkiai sekėsi valgyti kietą maistą, buvo žemas raumenų tonusas. Mums padėjo Vilniaus Vaiko raidos centro specialistai. Į specializuotą centrą pakartotinai grįžome ir po metų. Sistemingas darbas su patyrusiais kineziterapeutais, logopedais, ergoterapeutais ir psichologais per dvejus metus padėjo Vytautei pasivyti bendraamžių raidą. Nuo pat pradžių intensyviai ieškojome profesionalų pagalbos ir ją laiku gavome.
Kai žaidimų aikštelėje atsitiktinai sutikta nepažįstamo vaiko auklė man sako: „Turbūt dukrytė - į tėvelį? Į jus visai nepanaši!“, nepuolu pasakoti vaiko gyvenimo istorijos. Viskas priklauso nuo aplinkybių. Man įsiminė mokymus vedusio psichologo mintis: „Padėkite vaikui susigyventi su savo tapatybe tiesoje“. Ketiname vadovautis psichologų rekomendacija - papasakoti Vytautei jos gyvenimo istoriją pasitelkdami savo sukurtą pasaką apie ją pačią. Pasaką jau esame sukūrę per globėjų / įtėvių mokymus (tai buvo vienas iš įdomiausių namų darbų), belieka ją mėgėjiškai iliustruoti.
Kai globėjų / įtėvių mokymuose su vyru gavome užduotį - kiekvienas atskirai parašyti laišką biologinei vaiko mamai - įsitempėme. Ką galime pasakyti moteriai, kuri nepajėgia užtikrinti savo vaikui saugaus gyvenimo? Pamenu, sėdėjau ir niekaip negalėjau pradėti pirmojo sakinio. Gynybinė nuostata keitėsi išklausius mokymus vedusių SOTAS specialistų įžvalgas. Dažnai žmonės nesusimąstydami pasmerkia savų vaikų neauginančias moteris. Įsivaizduoja, kad jos pagimdo ir be emocijų palieka vaikus ligoninėse. Realybė kita - tik gimę vaikai yra atplėšiami nuo motinų, nes jos neturi tinkamų sąlygų (saugios gyvenamosios vietos, pastovaus darbo) vaikams auginti. Bet kaip tau susikurti padorų gyvenimą, jei užaugai rajono vaikų globos namuose, o sulaukusi 18 metų buvai išleista į gatvę be jokios paramos? Žmonės palieka savo vaikus ne iš blogos valios. Vytautės mama neaugina savo vaikų, nes pati laiku negavo pagalbos.
Kaip papasakotumėte, koks vaikas yra Vytautė? Vytautė yra judri ir smalsi mergaitė. Jai labai patinka užsiėmimai baseine, suptis sūpynėse, vartyti knygeles. Kasdien prašo, kad skaityčiau babos padovanotą knygą su Kosto Kubilinsko ir Violetos Palčinskaitės eilėraščiais. Šiuo metu Vytautė - rūpestinga lėlės Marijos mama (vardą, beje, sugalvojo pati). Vytautė darželį pradės lankyti rudenį, tad stengiuosi ją po truputį įvesti į darželio ritmą. Dažnai išsiruošiame pasivaikščioti po būsimo darželio teritoriją. Pasakoju jai apie tai, ką vaikai ten veikia visą dieną.
Kokių gražių spalvų globotinė atnešė į jūsų gyvenimą? Šiandien mūsų kasdienybė - paprasta, bet šviesi ir prasminga. Jaučiuosi laiminga su dukra balkone į delnus gaudydama lietaus lašus arba stebėdama, kaip ji su vyru prie upės stato akmenų pilis. Vytautė mums yra didelė gyvenimo dovana. Aišku, kaip ir visose šeimose būna dienų, kai kuris nors išlipa iš lovos ne ta koja ir niurzga visą dieną. Arba aš pavargstu rinkti po visą butą išmėtytus daiktus ir pakeliu balsą. Vaiko globa įnešė kardinalių pokyčių ir į mano profesinį gyvenimą. Po pirmųjų vaiko priežiūros atostogų metų aš mečiau darbą valstybinėje institucijoje ir įstojau dar kartą studijuoti. Pasirinkau socialinio darbo studijas Kauno kolegijoje, birželio mėnesį baigiau antrą kursą. Visada jaučiau stiprų vidinį norą padėti tiems, kurie dėl įvairiausių priežasčių patyrė socialinę atskirtį. Mano akimis, svarbiausia - neturėti globojamam vaikui jokių lūkesčių. Priimti jį tokį, koks yra - su jo jautrumu, nerimu, keistu elgesiu. Globėjų užduotis - padėti vaikui įveikti trauminį patyrimą, kompensuoti emocinę tuštumą, kuri atsirado patyrus biologinės mamos netektį. Vaikas į šeimą ateina su netektimi, pykčiu. Esu knygos apie nevaisingumą „Kai atgimsta viltis: sėkmės istorijos ir patarimai, kaip įveikti nevaisingumą“ autorė. Teko skaityti, kad didelė dalis norinčių įvaikinti šeimų į tarnybas kreipiasi todėl, kad negali susilaukti savo vaikų. Kai kurie psichologai nevaisingumą prilygina vaiko netekčiai. Šiame kontekste kyla didelė rizika, kad nevaisinga šeima ryšis globai / įvaikinimui tam, kad įveiktų savo skausmą dėl nevaisingumo. Reikia labai sąžiningai sau pasakyti - globojamas vaikas neišgydys mano nevaisingumo. Taip, aš tapsiu mama / tėvu, tačiau nevaisingumas mane lydės visą gyvenimą. Tad svarstantiems apie globą ar įvaikinimą visų pirma patarčiau nekurti iliuzijų, kad štai parsivešiu namo mažą kūdikėlį, priglausiu prie širdies ir visi laimingai ramiai gyvensime. Ryškiai prisimenu tą ypatingą dieną, kai Vytautė pati pirmą kartą rankutėmis stipriai apsivijo mano kaklą.
Vaiko gimimas yra vienas didžiausių pokyčių mūsų gyvenime. Esu tikra, kad šią frazę girdėjote ne kartą ir ne du. Tačiau girdėti ir patirti - labai skirtingi dalykai. Keičiasi beveik viskas gyvenime - tai, ką ir kada valgome, kaip atrodo mūsų kūnas, kambarys, kas tampa didžiausiu dienos įvykiu, kaip reaguojame į kito žmogaus verksmą, kaip veikia mūsų smegenys ir ką vertiname. Gimsta vis naujų versijų ir įrodymų, kodėl taip yra, o pagrindinė žinutė lieka ta pati - tam, kad kuo geriau galėtume pasirūpinti bejėgiu kūdikiu, turime leisti sau pasikeisti ir priimti save naujus. Dažnai - iki šiol nepažintus, nebūtinai sėkmingus, gražius ir geraširdžius. Tam reikia atlaidumo sau, laiko ir erdvės susivokti, kantrybės, meilės, kartais - pagalbos iš šalies. „Mothering the mother“, arba mamauti mamai - taip dabar pasaulis vadina reiškinį, kai vėl atkreipiamas dėmesys į ką tik pagimdžiusios moters poreikius. Tapimas mama - tai procesas. Ji gimsta kartu su kūdikiu ir taip pat užtrunka, kol ima pasitikėti savimi - savo jausmais, nuojautomis, įžvalgomis. Labai svarbu, kad šalia būtų žmonių, galinčių ją palaikyti šiame procese. Padėti atgauti jėgas, jei reikia - pasitikėjimą savo kūnu, įgusti suprasti kūdikio ženklus ir savo poreikius, atsirinkti prioritetus ir susivokti emocijose. Priimti pagalbą: suprasti ir įvardinti, kas tai būtų (gal karštas maistas kartą per dieną? Gal atidžiai klausantis pašnekovas, neprimetantis savo nuomonės?), ir rasti, kas galėtų tai padaryti. Gal verta kurti mamų klubą ir padėti viena kitai? Arba kviestis sesę, mamą, anytą, draugę, dulą?
