Nėštumo pradžioje visai nesvarbu, kaip būsimasis vaikelis plaukioja įsčiose - aukštyn ar žemyn galva. Tačiau nėštumui artėjant į pabaigą ši tema tampa aktuali. Kokia bus vaikelio padėtis mamos pilve - taisyklinga ar ne? Ir kokios įtakos tai turės gimdymui?
Taisyklinga vaisiaus padėtis
Visi esame matę, kaip mamos pilvelyje vaisius guli susirietęs žemyn galva. Kojos sulenktos per kelių ir klubų sąnarius, galvą pridėjęs prie krūtinės, o ant jos - sukryžiuotos rankos sugniaužtais kumščiais. Tokia vaisiaus padėtis yra dažniausia, saugiausia ir taisyklingiausia, nes vos gimęs gali greičiau įkvėpti pirmąjį oro gurkšnį.
Normalaus, mažiausią komplikacijų riziką turinčio gimdymo atveju vaisiaus vaizdas yra priekinis, o pozicija - pirmoji. Dažniausia ir normali vaisiaus padėtis, kuomet jo ir mamos kūno ašys sutampa. Kartais viena ar abi vaisiaus kojos, rankos būna ištiestos arba atitrauktos nuo krūtinės. Tai irgi nieko bloga.
Gydytojas vaisiaus padėtį gimdoje vertina nuo 36 nėštumo savaitės. Išoriškai liesdamas ir reikiamose vietose truputį paspausdamas nėščiosios pilvą. Klausydamas vaisiaus širdies tonų.
Vaisiaus judesiai ir aktyvumas
Nuo 32 savaitės, kai vaisius stipriai paauga ir santykinai sumažėja vaisiaus vandenų, tampa sudėtinga rasti patogią poziciją iki gimimo. Jei vaisius pasirenka sulenkti kelius, jo galva suformuoja mažesnįjį polių nei kūnas ir galūnės ir tai visiškai atitinka gimdos ertmės formą. Jei vaisius pasirenka ištiesti kojas, gimdoje jis geriausiai telpa sėdmenine pozicija.
Vaisiaus judesiai - vienas gražiausių nėštumo atsiminimų. Kada moteris pradeda juos jausti ir ką svarbu apie juos žinoti? Anksčiausiai, kada moterys gali pajusti pirmuosius vaisiaus judesius, yra 16 -20 nėštumo savaitės. Anksčiau judesius pajaučia ne pirmo vaikelio besilaukiančios moterys. Apie 20 nėštumo savaitę pirmuosius judesius pajaučia daug nėščiųjų - ir pirmakarčių, ir gimdančiųjų antrą, trečią ir paskesnius vaikus. Pirmieji vaisiaus judesiai yra labai nestiprūs, todėl būsima mama gali jų nepastebėti arba supainioti su pilvo gurgimu, pūtimu. Kai kurios mamos apibūdina, kad pirmieji judesiai pilve priminė drugelio plazdėjimą.
Šiuo metu būsimasis vaikelis yra labai aktyvus - jis plaukioja, vartosi, sukinėjasi, čiulpia kumštukus. Tikras akrobatas! Be to, prisirijęs vaisiaus vandenų, jis ima žagsėti. 24 nėštumo savaitę būsimasis vaikelis gimdoje miega apie 16 -20 valandų, o būdrauja vos 4-6 valandas. Mamos ir būsimo vaikelio aktyvumas ne visada sutampa. Kai kurios nėščiosios pastebi, kad jos vaikelis itin daug juda vakare, kai būsimoji mama ramiai ilsisi namuose. Šiuo metu vaikelio klausa jau išsivysčiusi - į itin didelį triukšmą, nemalonius garsus jis gali reaguoti stipriais judesiais.
Po 24 nėštumo savaitės būsimasis vaikelis savo judesiais reaguoja ir į mamos emocijas. Kai mama labai susinervina, išsigąsta ar kažko bijosi, mažylis gimdoje tampa aktyvesnis.
Tokiu nėštumo metu vaikas gali jau įsitaisyti tokia padėtimi, kokia išliks iki gimdymo dienos. Taisyklinga padėtimi vadinama tokia, kai vaikelis įsitaiso galva žemyn, jei gimdoje jis įsitaiso atvirkščiai, tai vadinama sėdmenine pirmeiga. Kokioje padėtyje yra jūsų vaikelis, pasakys nėštumą prižiūrintis gydytojas po apžiūros ir ultragarso tyrimo.
Mažyliui jau darosi ankštoka, todėl šiuo laikotarpiu jaučiami vaisiaus judesiai gali būti itin stiprūs ir skausmingi. Taip pat žr Šiuo metu galima pabandyti išprovokuoti vaisiaus judesius. Štai jeigu vakare jaučiate, kad mažylis labai pasyvus, išgerkite stiklinę pieno ir atsigulkite ant nugaros. Tikėtina, kad tai padės „pažadinti” vaikelį.
Šiuo nėštumo metu vaikelis jau nebesivarto kūlvirsčiais, kaip anksčiau. Nuo 33 nėštumo savaitės jaučiami jo judesiai yra aiškūs ir stiprūs. Gulint ramiai ant nugaros ar šono, galima aiškiai matyti „siūbuojantį” pilvą, kuriame rankomis ir kojomis makaluoja mažylis. Tokiu atveju neretai užtenka pakeisti sėdėjimo ar gulėjimo pozą, ir mažylis nurimsta taip pat.
Dėl to, kad gimdoje vaikeliui darosi ankšta, jis būna vadinamojoje embriono pozoje - pritraukęs kelius prie pilvo, o rankas - prie smakro. Jau gimęs vaikas irgi mielai bus tokioje pozoje. Jeigu moteriai vaisiaus judesiai skausmingi, ji gali pakeisti savo pozą arba atsistojus pasiūbuoti į šonus. Tai, kad mažylis juda (kad ir stipriais spyriais jus žadindamas naktį) - geras ženklas.
Kartais moteris jaučia judesius pilve skirtingose vietose. Tai nereiškia, kad nešiojate dvynius. Greičiausiai, jūsų mažylis į darbą paleido vienu metu ir rankas, ir kojas.
Didžioji dalis kūdikio judesių yra spontaniški, ritmiški, atsirandantys tam tikrais intervalais, neilgai trunkantys, nevisiškai valdomi, greiti ir pilnos amplitudės. Kūdikis reaguoja į garsus. Suklūsta išgirdęs naują garsą. Vaisiaus smegenų bangos miego metu gali padėti kūdikiams geriau pažinti savo pačių kūno ribas ir artimiausią juos supančią aplinką. Aktyviais kojų ir rankų judesiais kūdikis bando suprasti savo kūno ir jį supančios artimiausios aplinkos ribas.
Vaisiaus pirmeiga ir padėtis gimdant
Vaisiaus kūno pasisukimas gimdymo takų atlygiu. Pakaušinė galvos pirmeiga yra tinkamiausia. Viršugalvinė, kaktinė, veidinė galvos pirmeigos, kuomet vaikelio galva yra atsilošusi, pasitaiko labai retai.
Tikroji sėdmenų pirmeiga, kuomet vaisiaus kojos yra ištiestos išilgai kūno į viršų, link galvos. Mišrioji sėdmenų pirmeiga, kuomet vaisius tarsi sėdi lotoso poza, parietęs po savimi per klubus ir kelius sulenktas kojas. Kojų pirmeiga, kuomet viena ar abi vaisiaus kojos yra ištiestos per klubus ir kelius.
Sėdyninė vaisiaus pirmeiga pasitaiko dažniau, kai:
- Taip pat gimdoje yra miomų, randų, gimdos raidos ydų (dviragė gimda);
- Siauras mamos dubuo;
- Moteris daug kartų gimdė (gimdos raumenys silpnesni, ji išsitempia ir vaisiaus užpakaliukui patogu įsitaisyti);
- Gimdoje yra ne vienas vaisius (gimdos raumenų tonusas mažesnis ir jiems sunkiau judėti visomis kryptimis);
- Mažai arba daug vaisiaus vandenų;
- Trumpa virkštelė;
- Gimdoma anksčiau laiko, kai dar nenusistovėjusi vaisiaus padėtis.
Kad kūdikis gimtų saugiai, labai svarbi ne tik vaisiaus kūno, bet ir galvos dydis bei padėtis. Galvos padėtis gali keistis jau esant gimdymo veiklai. Tinkamiausia - pakaušinė pirmeiga. Dažnai dėl netaisyklingos vaisiaus padėties prireikia cezario pjūvio operacijos.
Kaip paskatinti vaisių apsiversti?
Kiekviena nėščioji gali imtis paprastų priemonių, paskatinančių vaikelį apsiversti. Daugiau būkite vertikalioje padėtyje ir nepamirškite fizinio aktyvumo. Sėdint dubuo visuomet turėtų būti aukščiau kelių.
Šilto vandens vonia ramina motiną ir kūdikį, teikia malonumo.
Maždaug 8-ą nėštumo savaitę kūdikiui išsivysto lietimo receptoriai, o 20-ą savaitę kūdikis jau tokio dydžio, kad jaučia jūsų prisilietimus iš išorės. Šiuo laikotarpiu jiems patinka švelnus pilvo trynimas. Tai puikus būdas stiprinti ryšį tarp kūdikio ir tėčio. Galite masažuoti pilvą su aliejais, kremais, tai daryti skambant švelniai, atpalaiduojančiai muzikai.
25-26 savaitę kūdikiai ima reaguoti į aplinkos garsus. Jūsų balsą jie girdi aiškiausiai, taigi greitai išmoksta jį atskirti. Tai teikia jiems saugumo pojūtį, yra signalas, kad viskas gerai. Kad užmegztumėte ryšį ir kad kūdikis priprastų prie jūsų balso, skaitykite garsiai, kalbėkite. Kitų artimų žmonių balsai mažajam irgi malonūs, ypač tėčio balsas, nes kūdikiui įsčiose lengviau atskirti žemus garsus. Kalbos išorėje pratina kūdikius prie garsų derinių gimtąja kalba, moko suprasti intonacijas.
Muzika yra keleriopai naudinga. Motinos organizme gaminasi serotonino hormonas, išsiskiria endorfinai, kurie persiduoda kūdikiui. Muzika skatina kūdikio smegenų vystymąsi, stimuliuoja jo pojūčius.
Mankšta nėštumo metu turi būti pritaikyta būsimai mamai, parinkta specialisto, leidžiama medikų. Šiuo laikotarpiu tinkamiausi - kardiopratimai, jie skatina greičiau vystytis kūdikio širdelę, be to, pats mažylis bus stipresnis, jei mama reguliariai sportuoja. Kardiopratimai lėtina širdies ritmą, o tai gerai, nes dažnas širdies ritmas kelia vaisiui stresą.
Kai jūs miegate, kūdikis smaginasi - prasideda akrobatika, nauji judesiai. Pasirodymai ilgai netrunka, tad ir jums pakaks laiko pailsėti. Artėjant nėštumo pabaigai, kūdikis 1-1,5 val. pamiega, taigi jų judėjimo ritmas keičiasi.
Ultragarso tyrimai rodo, kad vaisius ima šokinėti, kai mama juokiasi. Taip yra dėl raumenų susitraukimų. Kai džiaugiatės, juokiatės, organizme gaminasi laimės hormonai, kurie pozityviai veikia ir kūdikį. Stenkitės, kad gyvenime būtų kuo daugiau džiaugsmo akimirkų.
13-15 nėštumo savaitę kūdikiai pradeda skirti skonius. Vaisiaus vandenys yra tokio skonio kaip jūsų valgomas maistas, kūdikis jį ryja ir įpranta prie įvairių skonių. Pomėgiai vienokiam ar kitokiam maistui susiformuoja dar gimdoje. Jei norite, kad ateityje vaikas sveikai maitintųsi, nėštumo metu valgykite sveiką, visavertį maistą. Ir žinokite, kad kūdikiams ypač patinka saldus skonis, kuris paruošia motinos pienui.
Mikrochimerizmas: mamos ir vaiko ryšys ląstelių lygyje
Kai mamos įsčiose auga vaisius, galvojame apie bejėgę trapią būtybę. Perskaitę šį straipsnį suprasite, koks vis tik šis žmogutis yra galingas, stiprus, protingas ir gudrus. Visame pasaulyje mamos dar kurį laiką po gimdymo jaučia ir reaguoja į naujagimį tarsi į dalį savęs. Pasirodo, tai nėra tik metafora, tai jau ir moksliškai įrodyta tiesa! Daugybę metų mokslininkams nedavė ramybės klausimas, kaip čia yra, kad moters kūnas neatmeta, nepašalina vaisiaus kaip svetimkūnio, nors tai yra visiškai kitokia DNR informacija, nesvarbu, kad pusiau paveldėta iš jos, dažnai skiriasi net kraujo grupės, Rh faktorius. Hipotezių būta įvairių, tačiau tik prieš kelerius metus publikuotame straipsnyje pagaliau detaliai aprašytas mikrochimerizmo fenomenas. Mikrochimerizmas būdingas visiems placentą turintiems gyvūnams. Jis fiksuojamas jau nuo 7-tos nėštumo savaitės, kai per placentos-gimdos jungtį vaisius ne tik gauna reikalingas maisto medžiagas ir hormonus, bet ir su mama keičiasi savo kūno ląstelėmis. Dauguma vaisiaus ląstelių cirkuliuoja mamos kraujyje, kai kurios dėl savo kamieninės kilmės virsta funkcionuojančiomis ląstelėmis (pvz. širdies). Skaičiuojama, kad nėštumo pabaigoje kai kuriuose mamos organuose kas 1000-toji ląstelė būna ne jos, o jos vaiko! Dalis šių vaiko ląstelių gerina ir mamos sveikatą, pvz., greičiau gyja žaizdos (nauda po CPO), sulėtėja kai kurių ligų progresavimas (tai reikalinga, kad vaisius būtų išnešiotas). Tačiau įrodyta ir tokių „svetimų“ ląstelių buvimo žala - kartais jos gali sukelti autoimuninį atsaką iš mamos organizmo. Manoma, kad būtent dėl šios priežasties moterys žymiai dažniau serga autoimuninėmis ligomis, pvz., reumatoidiniu atritu, kartais tokių ląstelių sankaupos virsta augliais, suvėžėja.
Dažnai girdimas posakis, kad sunkiausia auginti pirmagimį, dar gal antragimį, o trečias ir visi vėlesni vaikai užauga tarsi savaime, be didelių pastangų. Mikrochimerizmo suvokimas viską paaiškina. Dar įdomiau, kaip mikrochimerizmo fenomenas pasireiškia pakartotinai laukiantis. Mamos kūne kaupiasi visų jos kūne užsimezgusių vaikų ląstelės, tai irgi paaiškina, kodėl įvykus persileidimui ar nutraukus nėštumą moterys tai išgyvena labai stipriai - tam tikra prasme jų vaikai visą gyvenimą lieka su jomis. Kai moteris laukiasi pakartotinai, vaisius iš mamos kūno gauna ne tik maistą, bet ir vyresniosios atžalos ląstelių. Tai paaiškina, kodėl pirmagimiai paprastai yra lyderiai, o jaunesnieji broliai ir seserys yra linkę jiems paklusti. Šios ląstelės taip pat prisideda prie moters reprodukcinės funkcijos atsistatymo ir „leidžia“ mamai sėkmingai pastoti ir išnešioti naują kūdikį tik tada, kai prieš tai gimusiojo gyvybiniai poreikiai yra visiškai patenkinti. Vaisiaus ląstelių daugiausiai aptinkama tuose audiniuose ir organuose, kurie turi didžiausią reikšmę besivystančiam ir augančiam mažyliui tiek nėštumo metu, tiek ir po gimimo - krūtyse, kur skatina pieno gamybą; skydliaukėje, kur veikia metabolizmą šilumos atidavimą; smegenyse, kur keičia nervų sistemą ir mamos prisirišimą prie vaiko.
Vaisiaus smegenų veikla ir suvokimas
Vis dar yra galvojančių, kad gimdoje vaisius tiesiog auga ir jo gerovė tiesiogiai priklauso nuo mamos ir jos aplinkos. Tai yra dalis tiesos, tačiau tikrai ne visa. Antroje nėštumo pusėje jau pastebima tokia vaisiaus smegenų veikla, kurią loginiu mąstymu pavadinti gal ir per drąsu, bet tyrimai rodo, kad smegenys dalyvauja reakcijose, kylančiose į stimulus tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad dar vos prieš šimtą metų naujagimis buvo traktuojamas tik kaip kūnas su tam tikrais refleksais. Buvo įprasta į vaisių ir naujagimį žiūrėti kaip į nepilnavertį suaugusįjį, o ne kaip į puikiai „veikiantį“ kūdikį. Mitas, kad vaisius - tai pasyvus keleivis, laukiantis kelionės tikslo - gimdymo. Vaisius pasirenka padėtį gimdoje ir gimstant.
Vaisiaus smegenų veikla ir suvokimas: 4 mėnesių vaisius reaguoja ir į vidinius mamos organizmo pasikeitimus, ir į išorinius iki jo atsklindančius dirgiklius. Vaisiaus vandenys yra tokio skonio kaip jūsų valgomas maistas, kūdikis jį ryja ir įpranta prie įvairių skonių. Vaisius turi daug daugiau skonio receptorių, nei vyresnis vaikas ar suaugęs žmogus. Be to, skonio receptoriai išsidėstę didesniame burnos plote, todėl vaisius gimdoje yra tikras gurmė. Tyrimai rodo, kad jei mama patenka į stresinę situaciją, vandenų skonis pasikeičia. Jei mama susikoncentravusi į bendravimą su savo vaikeliu pilve, tai sukelia daug įvairių emocijų, kurias vaikas patiria ne tik hormoniniu, bet ir fiziniu lygmeniu - pasikeitusiu vandenų skoniu. Panašios emocijos padeda susikalbėti ir su jau gimusiu vaiku.
Kūdikiai įsčiose girdi tėvų balsus, reaguoja į jų intonacijas. Kai su jais kalba tėtis arba mama, jie nurimsta, širdies ritmas susireguliuoja.
Vaisiaus girdimas garsas gimdoje - oro judėjimas žarnynu (iki 85 db), kraujotaka (iki 55 db). Kūdikis reaguoja į garsus. Jo gebėjimas klausytis, o ne tiesiog girdėti, išsivysto apie 36-37 nėštumo savaitę. Naujagimis atpažįsta garsus, kuriuos girdėjo dar būdamas pilve, vadinasi veikia atmintis! Tai buvo pastebėta, kai tyrėjai šiuo nėštumo laikotarpiu įjungdavo tą patį muzikos kūrinį, o vaikai pilvukuose į jo pradžią sureaguodavo tuo pačiu judesiu, tarsi sakydami: „o! Tai ta pati daina, kurią jau girdėjau!”. Girdėjimo struktūros ausyje pilnai išsivysto dar labai anksti, apie 22 nėštumo savaitę ir nekinta visą gyvenimą. Priešingu atveju skirtingų amžiaus tarpsnių žmonės tiesiog negalėtų susikalbėti. Tačiau gebėjimas klausytis vystosi tarp 30-36 nėštumo savaitės ir tie procesai vyksta ne ausyje, o smegenyse.
Nors didžioji dalis kūdikio judesių gimdoje yra spontaniški, mokslininkai mano, kad jie padeda kūdikiui pažinti savo kūno ribas ir aplinką. Tų vaikų, kurie gimė arčiau nustatyto laiko, alfa-beta smegenų bangų aktyvumas Greitų akių judesių (REM) miego fazės metu buvo silpnesnis, o stipriausias jis buvo tų kūdikių, kurie gimė gerokai per anksti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tokios alfa-beta bangos atitiko vaisiaus smegenų bangas trečio nėštumo semestro metu. Šios bangos nusilpsta baigiantis visam nėštumo terminui, net jei galūnių judesiai išlieka. Kitaip tariant, REM miego fazės metu galūnes intensyviai gali judinti ir vyresni kūdikiai, net ir suaugusieji, bet jutiminis vystymasis, atitinkantis staigius judesius ir smūgius, būdingas tik dar negimusiems ar labai labai mažiems kūdikiams ir jis dingsta, vos vaikai sulaukia kelių savaičių amžiaus. Įdomu tai, kad kai kūdikis miegodamas judina dešinę ranką ar koją, vibracija fiksuojama kairiajame smegenų pusrutulyje.
Vaisiaus smegenys dalyvauja reakcijose, kylančiose į stimulus tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Vaisiaus balsas ir jo intonacija padeda nurimti, susireguliuoti širdies ritmui.
Vis daugėja įrodymų, kad gimdymas prasideda tada, kai galutinai subręsta vaisiaus plaučiai ir jis pasiruošia gimęs kvėpuoti. Tada iš vaisiaus plaučių į mamos kraujotaką patenka tam tikrų medžiagų, kurios „įjungia“ gimdymo procesą. Net gimdymo metu vaisius nėra pasyvus. Jis atlieka tam tikrus rotacinius judesius, akušerijoje vadinamus gimdymo biomechanizmu, kad galėtų išvysti šį pasaulį. Todėl labai svarbu neversti moters gimdymo metu būti jai nepatogiose pozose.
Gimimas yra skausmingas kūdikiui. Radiologiniai tyrimai atskleidžia, kad vaisiui skauda sąrėmio spaudžiamas kūno dalis ir jei užgimus bandoma rankomis atkartoti sąrėmio spaudimus, naujagimis reaguoja labai stipriai. Taip pat ir su visų laukiamu pirmuoju verksmu - naujagimis verkia ne iš džiaugsmo ir laimės (juk jie niekad to nedaro vėliau vaikystėje), o kažkodėl visada galvojama tik apie moters skausmą ir jo malšinimą. Tai filmų sukurtas mitas. Švelniai, natūraliai gimę naujagimiai dažniausiai neverkia. Jie tiesiog susipažįsta su aplinka, kvėpuoja, deguonį gaudami ne tik iš aplinkos, bet dar ir iš placentos ir taip po truputį prisitaiko prie gyvenimo sausumoje.
