Leukograma - tai leukocitų klasių procentinio santykio įvertinimas. Leukograma būtinai turi būti nustatoma kartu su absoliučiu leukocitų skaičiumi. Šis rodiklis naudojamas infekcijų, uždegimų, hematologinių ligų ir kitų būklių diagnostikai. Istoriškai tai vienas anksčiausiai įvestų į klinikinę praktiką laboratorinių rodiklių (kraujo tepinėliai pradėti dažyti ir vertinti XIXa.).
Leukograma, arba leukocitų formulė, yra svarbus kraujo tyrimas, leidžiantis įvertinti įvairių tipų leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) santykį kraujyje. Šis tyrimas yra ypač reikšmingas naujagimiams, nes jų imuninė sistema dar tik vystosi, o leukocitų pokyčiai gali signalizuoti apie infekcijas, uždegimus ar kitas patologijas. Šiame straipsnyje aptarsime naujagimių leukogramos normas, ypatumus ir klinikinę reikšmę.
Naujagimio Leukogramos Ypatumai
Naujagimių kraujo leukograma skiriasi nuo suaugusiųjų. Sveikiems naujagimiams dažnai stebima leukocitozė (padidėjęs leukocitų skaičius) ir trombocitozė (padidėjęs trombocitų skaičius), taip pat didesnis eritrocitų (raudonųjų kraujo kūnelių) skaičius. Leukogramoje matomas proporcingas visų ląstelių klasių padidėjimas.
Palyginus naujagimių kraujo pavyzdžius su suaugusiųjų, pastebimas leukocitų skaičiaus padidėjimas, normoblastozė (normoblastų buvimas), padidėjęs MCV (vidutinis eritrocito tūris), MCH (vidutinis eritrocito hemoglobino kiekis) ir hematokritas. Normoblastai randami dėl to, kad dar išlieka embrioninės kepenų eritropoezės (raudonųjų kraujo kūnelių gamybos) požymių.
Naujagimių Leukogramos Normos
Gimus, hemoglobino koncentracija gali siekti 23,8 g/dl, MCV - 140 fL, MCH - 41 pg, eritrocitų skaičius - 6,5×1012/l, hematokritas - 0,72 (72%), retikuliocitų skaičius - 70 promilių, trombocitų skaičius - 530×109/l, o leukocitų skaičius - 38×109/l. Tačiau šie rodikliai gana greitai kinta. Padidėjęs MCV pereina į „normą“, o vėliau gali net sumažėti.
Svarbu pažymėti, kad leukogramos norma labai priklauso nuo naujagimio amžiaus. Jei vaiko amžius tarp 5 dienų ir 5 metų, tuomet kraujyje yra daugiau limfocitų negu neutrofilų. Suaugusiam žmogui ir naujagimiui būna atvirkščiai. Apytikriai galima teigti, kad šiame 5 dienų ir 5 metų amžiaus intervale apie trečdalį visų leukocitų sudaro neutrofilai.
Pagrindiniai Leukocitų Tipai ir Jų Reikšmė
Normos sąlygomis leukocitų populiaciją sudaro penkios ląstelių klasės: limfocitai, neutrofilai, eozinofilai, bazofilai ir monocitai. Hematologiniai analizatoriai gali skirti penkias arba tris (limfocitai, monocitai ir granulocitai) leukocitų klases. Vertinant mikroskopu kraujo neutrofilai skirstomi į lazdelinius ir segmentuotus. Leukocitų klasėms apibūdinti dar vartojami tokie terminai: granulocitai (neutrofilai, bazofilai, eozinofilai), agranulocitai (limfocitai ir monocitai), polimorfonuklearai (subrendę neutrofilai, bazofilai ir eozinofilai) bei mononuklearai (limfocitai ir monocitai).
Mononuklearus, normoje randamas leukocitų formas, reikėtų skirti nuo atipinių mononuklearų. Pastarieji atsiranda tik patologinių būklių - infekcinės mononukleozės, virusinių infekcijų atvejais.
Neutrofilai
Neutrofilai yra pati gausiausia leukocitų klasė (maždaug 60-70 proc.). Jie yra pirmoji imuninio atsako grandis prieš bakterines, grybelių arba ūmias infekcijas. Jaunesni neutrofilai vadinami lazdeliniais, o subrendę - segmentuotais. Segmentuoti neutrofilai vyrauja organizmui trūkstant folio rūgšties, vitamino B12.
Neutrofilų padidėjimas (neutrofilija) gali rodyti bakterinę infekciją, piktybinę arba jungiamojo audinio ligą, infarktą, audinių traumas arba apsinuodijimą sunkiaisiais metalais. Neutrofilų sumažėjimas (neutropenija) pasireiškia retai, bet gali būti susijęs su virusinėmis infekcijomis, kaulų čiulpų slopinimu ar autoimuninėmis ligomis.
Limfocitai
Limfocitai - tai imunitetą formuojančios ląstelės, sudarančios iki 30 proc. visų leukocitų. Limfocitų kiekis dažniausiai padidėja dėl virusinės infekcijos, kokliušo, lėtinių infekcijų (tuberkuliozės, bruceliozės, sifilio).
Monocitai
Monocitai sudaro 5-10 proc. visų leukocitų. Jie suaktyvėja prireikus nukenksinti toksinus, dalyvauja formuojantis antikūnams, citokinams.
Eozinofilai
Eozinofilai sudaro 1-4 proc. visų leukocitų. Jų kiekis padidėja esant alergijoms, parazitinėms infekcijoms, autoimuninėms ligoms ar piktybiniams navikams.
Bazofilai
Bazofilai veikia vykstant greitoms alerginėms reakcijoms: jų lygis kur kas padidėja kilus alerginčiai reakcijai po tam tikrų medikamentų ar maisto vartojimo. Bazofilų lygis sumažėja sergant reumatoidiniu artritu, turint opų virškinamajame trakte, pasireiškus uždegimui.
Leukocitozė ir Leukopenija
Normalus organizmo apsaugos lygis yra leukocitų indeksas (4-9) x 109 / l kraujo. Leukocitozė yra nukrypimas nuo normos, viršijantis dešimtis tūkstančių, kuris gali rodyti ūminius uždegiminius procesus, organų ir sistemų infekcines patologijas. Leukocitozė taip pat žymima specifiniu terminu - leukocitų formulės poslinkis į kairę. Jei leukocitų norma viršijama šimtais tūkstančių, tai yra grėsmingas požymis, rodantis leukemiją.
Leukopenija yra rodiklių pokytis link kiekio mažėjimo. Sumažėjimas žemiau 4000 ribos yra mirtinai pavojingas organizmui. Leukocitų norma yra informacija, rodanti kūno būklę ramybės būsenoje, be provokuojančių veiksnių, tiek fiziologinių (maisto suvartojimas, fizinis aktyvumas), tiek psichoemocinių, įtakos.
Klinikinė Leukogramos Reikšmė Naujagimiams
Leukocitų norma yra visų žmogaus sistemų ir organų sveikatos rodiklis. Leukocitai - imuninės sistemos atspindys. Jų pokyčiai parodo infekcijas ir uždegimus, tačiau jeigu imuninė sistema nusilpusi, leukocitų net ir sergant gali nepadaugėti. Būtent dėl šios priežasties dažnai tiriami 5 klasių leukocitai (leukocitų atmainos) - neutrofilai, limfocitai, eozinofilai, monocitai ir bazofilai.
Naujagimių Sepsis
Naujagimių sepsis yra sunki infekcija, kuri gali būti ankstyva (pasireiškianti per pirmąsias 7 gyvenimo dienas) arba vėlyva (pasireiškianti po 7 gyvenimo dienų). Ankstyvąjį ir vėlyvąjį sepsį sukelia skirtingi sukėlėjai ir infekcijos keliai. Ankstyvojo sepsio atveju infekcija dažniausiai patenka iš motinos lytinių takų prieš gimstant naujagimiui arba gimdymo metu.
Leukograma yra vienas iš svarbių tyrimų, padedančių diagnozuoti naujagimių sepsį. Leukocitų skaičiaus pokyčiai, neutrofilų santykio pakitimai (pvz., padidėjęs lazdelinių neutrofilų skaičius) gali rodyti sepsį. Leukocitų skaičiaus padidėjimas, neutrofilija ar limfocitozė gali rodyti infekcijos buvimą.
Kulno dūrio paėmimas naujagimio kraujo dėmių patikrai
Leukogramos Interpretacijos Svarba
Leukocitų klasėms apibūdinti dar vartojami tokie terminai: granulocitai (neutrofilai, bazofilai, eozinofilai), agranulocitai (limfocitai ir monocitai), polimorfonuklearai (subrendę neutrofilai, bazofilai ir eozinofilai) bei mononuklearai (limfocitai ir monocitai). Mononuklearus, normoje randamas leukocitų formas, reikėtų skirti nuo atipinių mononuklearų. Pastarieji atsiranda tik patologinių būklių - infekcinės mononukleozės, virusinių infekcijų atvejais.
Leukogramą vertina laboratorijos gydytojas paprastai iš šimto tepinėlyje randamų leukocitų. Šio tyrimo pranašumas tas, kad gydytojas, analizuodamas tepinėlį, gali rasti subtilius leukocitų morfologijos pakitimus, kurių nustatyti hematologiniu analizatoriumi negalima (blastai, atipiniai mononuklearai, toksinis grūdėtumas, Auerio lazdelės, normocitai ir t.t.). Atliekant morfologinį leukogramos tyrimą kraujo tepinėlyje galima rasti ir kitų pokyčių: eritrocitų morfologijos, hemoglobinizacijos, trombocitų patologinių formų nustatymo ir t.t. Paprastai laikoma, kad skaičiuojant 100 leukocitų galima pakankamai tiksliai įvertinti leukogramos pokyčius.
Tačiau reikėtų kritiškai vertinti kiekybinius leukogramos pokyčius, vertinamus iš tepinėlio. Jeigu, tarkim, leukogramoje bus nustatoma 26% patologinių ląstelių (pvz., blastų), o po keleto dienų jau 13%, dar negalima daryti išvados, kad blastų skaičius mažėja (nors leukogramoje procentiškai jų yra dvigubai mažiau). Paprasti matematiniai ląstelių atsitiktinio pasiskirstymo dėsniai leidžia, kad esant, tarkim, 20% blastų, yra vienoda tikimybė rasti tarp 12,7% ir 29,2% blastų.
Svarbu paminėti, kad leukogramos interpretacija turi būti atliekama atsižvelgiant į naujagimio amžių, klinikinę būklę ir kitų tyrimų rezultatus. Leukogramos rodikliai gali būti paveikti įvairių veiksnių, tokių kaip motinos vartojami vaistai, gimdymo stresas ar fiziologiniai adaptacijos procesai. Todėl tik patyręs gydytojas gali tinkamai interpretuoti leukogramos rezultatus ir nustatyti teisingą diagnozę.
| Leukocitų klasė | Procentinis santykis (apytikslis) |
|---|---|
| Limfocitai | 20-40% |
| Neutrofilai | 40-60% |
| Monocitai | 2-8% |
| Eozinofilai | 1-4% |
| Bazofilai | 0-1% |
Trūkstant vitamino B12 ar folio rūgšties, vyrauja subrendę, hipersegmentuoti neutrofilai. Lazdeliniai neutrofilai būdingi bakterinėms infekcijoms, piktybinėms kraujo ligoms ir kitoms patologijoms. Terminas „granuliocitai“ apima neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus, o „agranuliocitai“ - limfocitus ir monocitus. Esant virusinei infekcijai, atsiranda atipiniai limfocitai, plazminės ląstelės ir mononuklearai. Mononukleozės atveju gali būti 10-30 % atipinių limfocitų (absoliutus limfocitų skaičius taip pat būna padidėjęs). Radus sudirgintų limfocitų, būtina įvertinti virusinės infekcijos galimybę: EBV, CMV, HSV, AIDS, hepatitai, taip pat galima ir toksoplazmozė bei medikamentinė alergija. Įvertinamos nesubrendusios ląstelės, kurios dažniausiai būdingos piktybinėms kraujo ligoms: mielocitai, metamielocitai, promielocitai, blastai. Be to, vertinamas neutrofilų toksinis grūdėtumas, kuris gali būti sukeltas infekcijų, apsinuodijimų, piktybinių navikų ar nėštumo toksikozės.
tags: #naujagimio #leukogramoje #vyrauja
