Knyga „Tamsieji amžiai“ lietuvių literatūroje tapo svarbiu įvykiu, nagrinėjančiu sudėtingas seksualumo, valgymo sutrikimų ir motinystės temas. Autorė, pati būdama mama, siekia atskleisti neidealizuotą moters portretą, o gilintis į jos patirtis, kurios dažnai lieka nutylėtos.
Mergaitės vaizdinys: tyrumas ir tamsa
Pirmasis į galvą šaunantis atsakymas yra tai, kad žodis „mergaitė“ sudarytas mažybine forma, kaip kažkas tyro ir gražaus. Tačiau knygos pasaulėvaizdyje jai tenka išgyventi daug skaudžių dalykų, todėl tarp švelnumo ir tamsos kontrastas vis ryškėja. Rašydama knygą autorė išsigryninino temas, kurias šiuolaikinėje lietuvių poezijoje aptinka retai. Kalbama apie erosą, psichikos sveikatą bei motinystės ir moterystės patirtis.
Autorė nenorėjo nagrinėti moters portreto, pasitelkdama tipinę šventumo aureolę, ją idealizuodama. Tuo metu jai pačiai didelį įspūdį darė tokie kūriniai, kaip Andrejaus Zviagincevo filmas „Nemeilė“ arba Lionel Shriver romanas „Pasikalbėkime apie Keviną“. Juose motinystė vaizduojama iš kitokios, tamsesnės perspektyvos.
Motinystės iššūkiai: ne tik meilė
Autorė teigia, kad pamačiusi tamsą tapo geresne mama, nes pripažino, kad jausmai nebūtinai turi būti malonūs. Tai padeda šviesėti ir gyti, ką savo eilėraščiuose bandė įtalpinti tarp eilučių, sutirštindama, kaip įprasta grožinėje literatūroje, nors taip atsitinka ir gyvenime. Autorė nenorėtų, kad skaitytojai gyventų taip, kaip jos knygos veikėjai.
Ji mėgsta skaityti tikras psichoterapines istorijas, kur daug kalbama apie vaikystę, kurioje nepavyksta užmegzti ryšio su tėvais, arba nepakankamai išmylėtus vaikus. Galbūt jos knyga taip pat suveiks kaip prevencija, paskatinimas reikiamu momentu ieškoti pagalbos.
Nors pati autorė buvo mylėta taip, kaip mokėjo jos tėvai, kurie, patys būdami traumuoti, davė tiek, kiek galėjo, šio jausmo tikrai trūko. Todėl šiuo metu ji lankosi ne tik psichoterapijoje, bet ir nemažai rašo apie transgeneracinę traumą (einančią iš kartos į kartą).
Psichikos sveikatos temos ir visuomenės požiūris
Rašydama apie psichikos sveikatą, autorė mini ir Psichikos sveikatos centrą Vilniuje, Vasaros g. 5. Nors pati nėra ten gydžiusis, apie šią vietą žino iš aplinkinių. Ji prisimena istoriją, kai taksi vairuotojas itin įtariai į ją žiūrėjo, sužinojęs, kad ji važiuoja lankyti žmogaus į ligoninę, ir atsiduso: „Aj, tai lankyti važiuojate, kad neveža „psicho“. Tačiau kita vertus, ji džiaugiasi, kad tokia ligoninė yra ir žmonės ten gali gauti pagalbą.
Autorė taip pat džiaugiasi ir Valgymo sutrikimų centro buvimu, kuriame kaip psichologė darbuojasi jos draugė. Žmonės ten atvyksta ne iš dyko buvimo. Ji pati yra turėjusi keistą patirtį, ko gero, tai buvo neįsisąmonintas valgymo sutrikimas - ji tiesiog nustojo valgyti, nes siekė tobulumo. Jos kūnas jautė didžiules pasekmes: svėrė 40 kilogramų, jai pusei metų dingo menstruacijos, nusėdo kraujas. Ji atsidūrė ligoninėje-sanatorijoje, tačiau niekas nesuprato, kad šios sveikatos bėdos atsirado dėl nevalgymo.
Eilėraštyje „XS“ autorė atsispiria nuo savo patirties, tačiau jame istorija nėra iki galo tikra. Sutirštindama siekė išsiaiškinti, kaip atsiranda valgymo sutrikimai, taip įsigalėję moterų gyvenimuose. Ji svarsto, ar poezija galėtų būti priemonė, mažinanti stigmas, ir norėtų, kad ji veiktų kaip terapija arba sąmoningumo ir empatijos ugdymas.
Erotika ir seksualumas: nepatogios temos
Pirmasis knygos skyrius vadinasi „Erosas“. Yra eilėraštis, pavadintas „Lolita“, kuriame atsiskleidžia stipri Vladimiro Nabokovo romano įtaka. Autorė norėjo panagrinėti perversišką, nenorminį, nesaldų seksualumą, nes apie jį taip pat rašyta mažokai. Todėl šiuose eilėraščiuose atsiranda ir seksualinės traumos.
Daug kas įžvelgia režisieriaus Larso von Triero sukurtą nimfomanę. Be to, anksčiau autorei atrodė, kad apie seksualumą atviriau rašo vyrai. Tad ji norėjo pažvelgti į tai ir iš moters perspektyvos, atrasti naują kampą jau parašytai literatūrai. Ji siekia būti sąžininga savo eilėraščiuose, tačiau jie neprivalo būti išpažintiniai, kad būtų sąžiningi. Kaip poetė ji jaučia, kai sako tiesą ir nebūtinai ji turi būti kažkokia universalija.
Kūniškumas ir savęs atradimas poezijoje
„Helsinkio sindromas“ išsiskiria neretušuotu kūniškumu - daug ir dažnai kalbama apie labai „nepriimtinas“ ir „neelegantiškas“ patirtis, o tai labai sveikintina, nes vaduoja poeziją iš intymizmo ir nugludintos lyrikos gniaužtų. Kalbama tiek apie save, tiek apie kitą. Kūniškumas tarnauja mėginant kalbėti apie prasmę ir beprasmybę būti.
Nepatrauklūs motyvai, kurių kartais vengiama dėl atgyvenusio įsitikinimo, neva šitaip rašyti poezijos nedera, tampa svertu, kuris neleidžia labai į dvasinius išgyvenimus orientuotiems tekstams tapti egzaltuotiems ir atitrūkusiems nuo bet kokios apčiuopiamos realybės.
Autorė L. Buividavičiūtė retsykiais pati grįžta prie poezijos koncepto, bando svarstyti, kas yra ir kas nėra rašymas, tarsi nujausdama galinčius kristi kaltinimus. Tekste „Kas gali būti eilėraščiu“ tvirtinama, kad ne viskas gali būti eilėraščiu, bet svarstoma turinio problema, veikiausiai apeliuojant į poezijai tinkamas ir netinkamas, pakankamai įdomias ir visai neįdomias temas, bandant polemizuoti su kanonu ir svarstyti savo vietą jame.
Savitas santykis mezgamas su moters būties aprašymu: pereinamos visos privalomos vadovėlinės fazės, būdingos vadinamajai moteriškai poezijai: vyras, gimdymas, vaikai, nepritapimas prie gerų gražių mergaičių ir bandymas išsitekti kanono ir predeterminacijos rėmuose. Autorė siekia kalbėti iš konkrečios pozicijos, vengdama lipti į poetinių guru pramintas vėžes.
Galbūt mano knyga taip pat suveiks kaip prevencija, paskatinimas reikiamu momentu ieškoti pagalbos.
