Modernėjanti visuomenė, kurį laiką dairėsi į Vakarus, tarsi bėgo nuo to, kas sava ir artima. Kosmopolitinė kultūra, visuotinis triukšmas nustūmė mus į paribius. Vis mažiau laiko atrandame artimiems žmonėms, vis rečiau susimąstome, prisimename... Žavėjo, o daugelį gal dar ir iki šiol žavi svetimos tradicijos, gražesnės ir ryškesnės atrodo svetimtaučių šventės. Bet paskutinį dešimtmetį ne vienas vėl bando atrasti tradicijas, gręžiasi į praeitį, ten ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimiškus klausimus.

Kiekvieno žmogaus gyvenimą vainikuoja lemtingi ribiniai įvykiai - gimimas ir mirtis. Jie nuo seno buvo lydimi įvairių apeigų, ritualų ir ceremonijų. Skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais šeimos šventės buvo traktuojamos nevienodai. O štai Lietuvoje jos nuo seno puoselėjamos. Gal taip yra dėl to, kad lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis bendruomenei tam tikromis geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Šeimos šventės sujungia visus artimiausius žmones į vieną ratą, sutelkia šeimos branduolį. Juk žmogui šeima - didžiausia vertybė.

Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė. O su gimimu į namus ateina krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ši šeimos šventė buvo gaubiama paslapties ir savitumo skraistės. Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, nuo senų senovės vyravo prosenelių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai, maginiai, simboliniai vaizdiniai.

Gimus vaikeliui kiekviena šeima stengdavosi ilgai nedelsti ir kuo greičiau organizuoti krikštynas. Tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia įvairūs pavojai, jų tyko įvairios antgamtinės būtybės (laumės, raganos). Pagal senuosius papročius iki krikšto prie naujagimio turėjo degti ugnis arba namų židinys. Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme, virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo tėvų pavalgydinti, perrengti, gelbėti.

Yra duomenų, kad XV a. Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo krikštą namuose. Tokio krikšto apeigos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis. Kiek vėliau žmonės buvo verčiami vaikus krikštyti tik bažnyčiose. Pakrikštiję vaikelį bažnyčioje krikštatėviai skubėdavo panaikinti bažnytinį krikštą, ir pakrikštyti kūdikį pagal senuosius protėvių papročius. Jie nešdavo vaiką prie vandens telkinių - šaltinių, upių, ežerų, - kur juos nuplaudavo. Taip buvo atliekamos atkrikštijimo apeigos ir kartu suteikiamas naujas krikštas. Tai liudija, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje.

Krikštatėvius - kūmus, kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo artimiausias gimines. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones, nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius. Laikas nuo gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Tai laikas, skirtas lankyti naujagimį. Visi aplankiusieji nešdavo dovanų ir maisto. Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus lėčiau sens, ilgai bus jaunas, sveikas ir gražus.

Pagrindinis krikštynų akcentas - vardo suteikimas. Buvo tikima, kad labai svarbu išrinkti kūdikėliui tinkamą vardą, nes su vardu išrenkamas ir krikštijamojo globėjas. O jeigu kūdikis pavadinamas šventojo, kurio dienoje vaikelis užgimė, vardu, tuomet vaikelio laukia šviesi ateitis ir geras gyvenimas. Pirmagimių niekas nekrikštydavo tėvų vardu, nes buvo tikima, kad tokio vaikelio laukia trumpas gyvenimas.

Pagrindinį vaidmenį krikštynų apeigose nuo seno atlikdavo krikšto tėvai. Bet vardus naujagimiui visada rinkdavo tėvai. Jeigu gimdavo mergaitė, tuomet vardą išrinkdavo tėvelis, o jeigu berniukas, tuomet jau vardo išrinkimo rūpestis tekdavo mamai.

Krikštynų apeigos buvo atliekamos prie stalo. Buvo paprotys prieš krikštą ir tuoj po krikšto kūdikį pirmiausia paguldyti ant stalo ir ten atlikti apeigas. Už stalo krikštasuolėje, garbingiausiame namo kampe, atsisėsdavo kūmai - svarbiausi krikštynų apeigų atlikėjai. Jie privalėjo sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantukai būtų tvirti ir nereti.

Stalas buvo tarsi namų altorius, kulto vieta, kur degdavo šventa ugnis. Stalas taip pat buvo susijęs su prosenelių bei namų dievų kultu. Todėl buvo draudžiama ant stalo sėdėti, dėti nešvarius daiktus. Per šeimynines apeigas stalą bučiuodavo. Išvežant kūdikį į bažnyčią krikštyti, pribuvėja pirmiausia kūdikį padėdavo ant stalo šalia duonos kepalo, paskui, paėmusi jį ant rankų, pirmiausia nusilenkdavo šventam užstalės kampui, o tik paskui - tėvams ir svečiams. Tai buvo kūdikio pristatymas palaiminimui, kurį pirmiausia turėjo suteikti namų proseniai, dievai, gyvenantys tuose namuose.

Kai kuriose apylinkėse atvykusi į krikštynas kūma sėsdavo ant namo slenksčio, ją pasitikdavo pribuvėja ir kviesdavo į vidų. Vežant į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Išvežant vaiką krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai. Dzūkijoje, pribuvėjai parodžiusiai kūdikį, kūmai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį pakrikštyti ir parinkti angelą sargą. Išvežant vaiką krikštyti kūmams negalima nieko pamiršti, o pamiršus grįžti į trobą. Tikėta, kad kitaip vaikas būsiąs labai užmaršus.

Kai krikšto tėvai išveždavo vaiką krikštyti, motina sėsdavo prie knygų, nes buvo tikima, kad tuomet vaikas bus gabus. Vežant vaiką krikštyti krikšto tėvai turėtų stengtis nekalbėti, kitaip vaikas bus rėksnys, neklausys tėvų. Taip pat tikėta, kad vežant vaikelį krikštyti negalima imti pakeleivių, nes tuomet vaikučio gyvenimas būsiąs sunkus.

Grįžusius kūmus pasitikdavo pribuvėja, tėvai ir kiti šventės svečiai. Persirengę svečiai stengdavosi ,,pagrobti“ kūdikį, tuomet kūmai turėdavo jį ,,išpirkti“. Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji.

Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene - kūmai. Tada uždegdavo dvylika žvakių, įstatytų į išskobtus burokus, ir sustatydavo ant stalo, lentynų, palangių. Pavalgius pribuvėja atnešdavo apdengtą košę. Kūmai košės paragaudavo ir ant jos padėdavo pinigų. Paskui surinkdavo vyrų kepures, o šie jas turėdavo išsipirkti.

Aukštaitijoje ir Suvalkijoje pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas - moliniame dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius indas sudaužomas. Veliuonos apylinkėse per kūmos pietus svečiai prašydavo pribuvėją parodyti kūdikį. Ji susukdavo iš skudurų ar šiaudų lėlę arba suvyniodavo katę ir atnešdavo. Svečiai pažiūrėję šaukdavo, kad ne tas. Taip darydavo kelis kartus. Kai žaidimas nusibosdavo, atnešdavo tikrąjį kūdikį. Kūmai ir svečiai visi iš eilės imdavo jį ant rankų ir supdavo, tai yra ,,augindavo“. Paskui kūma dovanodavo pribuvėjai stuomenį, kūmas - pinigų. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdavo, kad būtų turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras.

Krikštynų puota jau nuo senų laikų buvusi didelė šventė ne tik tiems namams, bet ir visam kaimui. Krikštynų puota beveik prilygdavo vestuvėms, nes trukdavo net dvi dienas. Pirmąją dieną visus vaišindavo kūdikio tėvai, o antrąją - kaimynai. Krikštatėviai visus vaišindavo ,,kūmo pyragu“. Kai kur per krikštynas vykdavo apeiginis gaidžio užmušimas samčiu; jo mėsą, suklaupę ratu ant žemės, valgydavo tik moterys.

Gimimas, kaip ir kiti svarbūs žmogaus gyvenimo įvykiai, buvo lydimi papročių ir apeigų. Per juos kiekvienas žmogus buvo susietas ne tik su esama bendruomene, bet ir su praeitimi. Iš kartos į kartą buvo perduodamas gyvenimo modelis. Kiekvienas tikėjimas žmones susiedavo su praeitimi ir suteikdavo ateities ,,žinojimą“. Daugybė gražių mūsų tautos senovės papročių yra užmiršti arba ima nykti.

Štai keli pavyzdžiai, kaip galėjo atrodyti senoviniai kvietimai į krikštynas:

• "Čia aš, _____! Man jau tuoj bus trys metukai. Esu labai linksma, judri, kartais su mažais ragučiais mergytė. Mėgstu daug kalbėti, kartais mėgstu pasiginčyti, pasirodo kartais ir mano ašarėlės, bet juk kam gi to nepasitaiko?! Visą tai rašau Tau, nes šia vasarą tėveliai nusprendė mane pakrikštyti, bet turiu vieną bėdą - neturiu Krikšto Mamytės! Žinau, kad Tu esi labai švelni, maloni, rūpestinga bei mylinti vaikučius. O be to, Tu man, teta, labai patinki! Ir dar man sakė, kad jau turi ne vieną krikšto vaikutį, tačiau gal sutiktum į savo širdelę priimti dar vieną? Labai noriu, kad tą dieną, kai priimsiu šventą Krikšto sakramentą, būtum šalia ir manimi rūpintumeisi. Krikšto apeigos vyks 20____ m.______d. _____ val. ___________ koplyčioje."
• "Čia aš,_____ ! Man jau tuoj bus ___ metukai. Esu labai linksma, judri, kartais su mažais ragučiais mergytė. Mėgstu daug kalbėti, kartais mėgstu pasiginčyti, pasirodo kartais ir mano ašarėlės, bet juk kam gi to nepasitaiko?! Visą tai rašau Tau, nes šia vasarą tėveliai nusprendė mane pakrikštyti, bet turiu vieną bėdą - neturiu Krikšto Tėvelio! Žinau, kad tu esi labai švelnus, malonus, rūpestingas bei mylintis vaikučius. Be to, Tu man labai patinki! Labai noriu, kad tą dieną, kai priimsiu šventą Krikšto sakramentą, būtum šalia ir manimi rūpintumeisi. Prašau Tavęs tapti antruoju tėveliu, mano krikšto tėveliu, ir palydėti________m. __________ d. __________ val. į _____________ bažnyčią, kur man bus suteiktas Krikšto sakramentas."
• "Noriu Jus pakviesti į savo krikštynų šventę. Pabūkite šalia, kai man suteiks Krikšto sakramentą šių metų rugpjūčio 1 d., 17 val., Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir pasimelskite, kad mane visada globotų mano angelėlis. 18 val. aš esu ____________, paklusni ir draugiška mergytė. Po Krikšto sakramento mūsų lauks šventinis vakaras, o kad sveteliai neišsibarstytų ir nepasiklystų, krikštukės tortu vaišintis vyksime drauge, tad į šventės vietą Jus mielai palydėsime. Na, o pasivaišinusi aš eisiu miegoti, o Jūs - pasišokti."
• "Labas, Aš vardu………… Aš gimiau 2012 m. rugpjūčio 8 d. Esu labai paklusni mergytė. Kartu su savo tėveliais ………………….. ir ……………………….. Kviečiu Jus į savo krikštynas, kurios įvyks šių metų rugpjūčio 20 d. 12 val. Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje 15:00. Po ceremonijos pietausime …………. kavinėje, adresu ………………. Aš ir mano tėveliai Jums pažadame puikią šventę, kurioje Jūsų lauks šampano taurė, o manęs - stiklinė pieno. Na, o pasivaišinusi aš eisiu miegoti, o Jūs - pasišokti."
• "Sveiki, Kviečiu Jus į savo krikštynų šventę, kuri įvyks šių metų rugpjūčio 20 d. 12 val. Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje. Prašau Jūsų atvykti gerai nusiteikus ir pasiruošus pamatyti ne tik Didįjį Krikšto stebuklą, bet ir mane - vaikelį, kuris šiuo stebuklu bus apdovanotas. Labai Jūsų laukiu, o vakare, 19 val. kviečiu atšvęsti mano tapimą krikščionimi mano tėvelių …………….ir………………. sodyboje, adresu ……………….."
• "Šių metų birželio 10 dieną kviečiame Jus kartu su mumis pasidžiaugti______ krikštynomis bei pirmuoju gimtadieniu. Šventinė Krikšto sakramento suteikimo ceremonija vyks ____ val. _______ bažnyčioje. Krikštynas švęsime ir gimtadienio žvakutę pūsime iš karto po ceremonijos restorane ________ , adresu __________. Prašome informuoti apie dalyvavimą telefonu ________ iki š.m."

tags: #senovinis #kvietimas #i #krikstynas

• skyrybos nėštumo metu: ką reikia žinoti
• Moters dilema: karjera ar gyvybė
• Daržo darbai gegužės mėnesį
• darželio higienos pasas
• Karinė bazė ir socialinės paslaugos Šiauliuose