Vaiko močiutė ar senelis - dažnai it antrieji tėvai, net, sakoma, seneliai anūkus myli labiau. Taigi ar yra dar brangesnis žmogus, kuris geriau galėtų pasirūpinti vaiku? Veikiausiai - ne. Senelių, dažniausiai - močiutės, priežiūros paslaugos nekainuoja, ji myli besąlygiškai, o ir rekomendacijų nereikia. Vien pliusai.
Palikdami vaiką seneliams tėvai yra tikri, kad juo bus tinkamai pasirūpinta, užtikrintas saugumas. Kuo dar pasitikėti, jei ne savo tėvais? Anūkus prižiūrint seneliams, atsiranda ir dar vienas pliusas: tėvai sutaupo.
Niekas taip besąlygiškai nemyli jūsų vaikų, kaip močiutė. Kas, jei ne močiutė, taip kantriai išklausys nesibaigiančius anūkų klausimus ir porins išsamiausius atsakimus?
Močiutės vaidmuo šeimoje
Vaiko močiutė ar senelis - dažnai it antrieji tėvai, net, sakoma, seneliai anūkus myli labiau. Taigi ar yra dar brangesnis žmogus, kuris geriau galėtų pasirūpinti vaiku? Veikiausiai - ne. Senelių, dažniausiai - močiutės, priežiūros paslaugos nekainuoja, ji myli besąlygiškai, o ir rekomendacijų nereikia. Vien pliusai. Palikdami vaiką seneliams tėvai yra tikri, kad juo bus tinkamai pasirūpinta, užtikrintas saugumas. Kuo dar pasitikėti, jei ne savo tėvais? Anūkus prižiūrint seneliams, atsiranda ir dar vienas pliusas: tėvai sutaupo.
Klysta tie tėvai, kurie mano, kad jų vaikų pilnavertiškam vystymuisi reikalingos tik knygos, žaidimai ir teisingas auklėjimas. Būtent močiutės lepinimas - tai ta emocinė sudedamoji dalis, be kurios jūsų vaikui kažko gyvenime trūks, jis negaus pakankamos „šeimyninės šilumos“ dozės ir turės šiek tiek iškreiptą šeimos modelį.
Tikrai yra senelių, kurie džiaugiasi kiekviena su anūku praleista akimirka. Kai kuriems anūko priežiūra - savirealizacija, prisiminimai, kai patys augino savo vaikus, todėl jiems tai geriausias būdas jaustis „gyviems“. Neatimkite to reikalingumo jausmo iš tėvų. O ir papildomas euras dirbant nepamaišo.
Iššūkiai ir nesusipratimai
Manote, savaime suprantama, kad seneliai turėtų prižiūrėti vaikičius? Deja. Patikėkite, kad ir kokia didelė meilė būtų vaikaičiui, jūsų mama greičiausiai taip pat nori turėti laiko sau, ji ne visada veržiasi nuolat būti su anūku, grįžti į vaiko auginimo dienas, kai nuolat reikia ir sauskelnes keisti, ir migdyti.
Kodėl manote, kad su tėvais nereikia nieko aptarti? Jei grįšite vėliau, auklei mokėsite už viršvalandžius, o močiutė, manote, supras? Taip, ji pakeis savo planus, nepaliks anūko alkano ir nepamigdyto, bet ar nejaus nuoskaudų, jei, pavyzdžiui, turės atidėti susitikimą su drauge ar senjorų kino seansą?
Jūsų mama ar tėtis tikrai nėra jūsų darbuotojai, tačiau vaiko priežiūros sąlygas aptarti būtina. Močiutei bus drąsu jums priminti, ką vis pamirštate nupirkti, ir tuo turi nuolat rūpintis pati, o jūs galėsite pakomentuoti tam tikrus auklėjimo ar vaiko režimo niuansus, dėl kurių dvejojate.
Įvairūs močiučių tipai ir jų elgsena
Ideali močiutė - kiekvienos šeimos svajonė. Tačiau dauguma močiučių nėra idealios. Jos žemiškos, jos be saiko lepina anūkus ir laiko mūsų auklėjimo metodus pasibaisėtinais, jos savo priežiūros būdus prilygina žygdarbiui ir nesivaldo laidyti mūsų adresu pamokymų.
Močiutė-auka. Visas jos gyvenimas skirtas anūkams. Dėl jų ji meta darbą, atsisako asmeninio gyvenimo ir bendravimo su draugais. Jos interesų ratas susiaurėja iki buities rūpesčių ir augančių vaikaičių problemų, o pastarosios tarpais būna per sunkios jos gležniems pečiams… Tikriausiai kasdien sutinkate savo kieme vieną iš tokių močiučių. Sunkiai kvėpuodama, ji tempia iš parduotuvės maisto prikrautus krepšius. Jei paklaustumėte, kodėl ji taip aukojasi, močiutė atsakytų: „O kas gi tą padarys be manęs? Jaunieji dirba, vakare būna nuvargę. Močiutės-aukos vidinio konflikto esmė - nuolatinės dėkingumo paieškos. Savanoriškai užsivertusi ant savo pečių nepakeliamus darbus ir matydama, jog jėgų neužtenka, ji kaltina savo vaikus nejautrumu. Bet, atėmus iš tokios aktyvios močiutės namų rūpesčius, jos gyvenimas praras prasmę. Jausdama tai, močiutė nesąmoningai stengiasi sustiprinti savo pozicijas. Kokiu būdu? Ogi anūkų sąskaita. Kuo ilgiau jie išliks maži, tuo labiau bus reikalinga jos pagalba! Ir močiutė visomis jėgomis priešinasi vaiko tapimui savarankiškesniu: maitina šaukšteliu, neleidžia savarankiškai apsirengti, baugina supančio pasaulio baisumais. Tokios močiutės dažnai pasirodo esančios labai patogios tėvams: visus rūpesčius, susietus su vaikų auklėjimu, galima patikėti joms.
Močiutė-varžovė. Skirtingai nuo ankstesnio tipo močiutės, ši kupina energijos. Paprastai tai dar jaunyva moteris, kuri tebedirba, bendrauja su draugais ir turi savo interesų ratą. Ji mėgsta komanduoti ir nepastebėdama, kad jos vaikai jau tapo suaugusiais, tebemoko juos gyventi. Laikydama savo pedagogines pažiūras neklystančiomis, močiutė lenktyniauja su tėvais dėl vaiko auklėjimo. Ji niekada nesiskundžia, bet nuolatos sukelia savo vaikams kaltės jausmą. „Aš - geriausia motina jūsų vaikui“, - štai jos įsitikinimų esmė. Visus anūkų laimėjimus ji laiko savo pačios auklėjimo nuopelnu, o nesėkmes - tėvų nekompetentingumo pasekme.
Neprabudusi močiutė. Veikia pagal principą: patys pasigimdėte, patys ir auklėkite (nors žodžiais tokios močiutės neretai užtikrina, kad negali gyventi be anūko).
Kaip pasiekti harmoniją?
Vis dėlto nereikėtų piktnaudžiauti močiutės kantrybe ir užversti ant jos pečių visą buitį. Pagaliau galima pabandyti nukreipti močiutės jėgų likutį kita vaga, pavyzdžiui, patikėti šiltnamyje auginamų gėlyčių priežiūrą.
Pirmiausia nustokite vaiko akyse kelti skandalus. Auklėdami vaiką laikykitės vieningos nuostatos. Jei mama pasakė „negalima“, tai ir tėtis taip turi sakyti. Pradėkite pamažu (ramiai, tačiau tvirtai) pažindinti močiutę su savo pedagoginėmis pažiūromis.
Kadangi pats mažylis močiutę mažai traukia, teks suvirpinti kitas jos sielos stygas. Pavyzdžiui, jeigu joje gyvas žygdarbių troškimas, suteikite kiekvienam jos vizitui herojiškumo bruožų. Tarkim, eidami apsipirkti į paprastą prekybos centrą, močiutei pasakykite, kad vykstate į bazę, kur mokykliniai reikmenys pigesni. Įtikinkite močiutę, kad tiesiog nežinote, kaip galėtumėte išgyventi be jos pagalbos.
Norint paversti močiutę savo sąjungininke, pirmiausia reikia nutraukti visus kovos veiksmus. Papasakokite - tiktai ramiai - apie savo auklėjimo principus ir paprašykite močiutės įsiklausyti į jūsų nuomonę. Pabandykite ją įtikinti, jog ir ji, suprantama, turi balso teisę, bet tiktai patariamojo balso. Kai močiutė įkvepia oro norėdama duoti jums eilinį patarimą, neverta iškart užimti gynybinės pozicijos. Galų gale artimieji nekalti, kad kai kurios jų pažiūros paseno ir nesutampa su jūsiškėmis.
Visos močiutės lepina anūkėlius. Čia slypi gili prasmė, taigi susitaikykite. Leiskite vaikui suvalgyti pas močiutę papildomą saldainį ar ilgiau pažiūrėti televizorių. Dažnai močiutei reikia ne to, kad jūs pritartumėte jos nuomonei, kiek jūsų dėmesio ir pagarbos. Vyresnio amžiaus žmonės, kad ir kiek jie stengtųsi būti jauni, vis tiek jaučia, kad pradeda silpti, ir nesąmoningai ieško jūsų palaikymo.
Kai močiutės nėra arba santykiai komplikuoti
Mano vaikai ,nezino kas tai yra mociute.Viena mociute visa gyvenima pragere, dabar yra 1-grupes invalide, tad ji nesupranta kas tai yra vaikai ir ,kad jie anukai, kita labai puikiai nuo ju atsirase AS SAVO UZSIAUGINAU JUS SAVO UZSIAUGINASIT! Vaikam vienam 8 metai, kitam 5 metai. O KAS YRA MOCIUTE?
Va butent, kad ta močiutė yra sveika, gyvena tik 1km. nuo anukų. Pas ją mes nesilankom, nes jos zodžiais vaikai viską verčia ir padaro didelę betvarkę, pas ją mes lankėmės kai vaikam buvo 2 metukai, o kitam 6 men. noriu paklaust ar tokie vaikai gali padaryt betvarkę per 1 val. jai sedi pas tėvus ant kelių? Aš sutinku, kad ji keisto charakterio, bet gal ji pavargo augindama savo vaikus ir jokių kontaktų su vaikais nenori (tai jau artimiau-tiesos).
Močiutė- tai ne kažkokios pareigos. Sutinku, man net neikada nekilo minties savo vaikus kažkam įgrūsti!
Rašai, kad viena invalidė ir nieko nesupranta, bet vaikai tai supranta. Jie turi žinoti, kad močiutė yra ta sunkiai serganti, bet kažkurį iš tėvų užaugino ir už tai yra gerbiama ir mylima, nežiūrint savo dabartinės būklės. O del sios, tai net pas tėvelius nesirisa kalba, dėl vaikystės nuoskaudų. Tai tiesiog žmogus su negalia įgyja ją per savo neapgalvota gyvenimą, kai nereikėjo nieko, nei savų vaikų, nei dabartinių anūkų.
Aš manau, kad priklauso nuo tėvų bendravimo su savais tėvais...
Vasarą pasilikdavo pagal išabnkstinį grafiką - vieną savaitę vienas, kitą - kitas, nes dviejų hnepoavydavio, o tarpusavyje susitarti kas liks "atostogauti", jiems neišeidavo..(Kita močiutė jau buvo mirusi, senelio bijodavo, nes pastoviai išgėręs vaikščiodavo). kito brolio vaikai - visiškai kaip svetimi, nei jis atvažiuodavo dažnai, nei tų vaikų atsiveždavo....
Turėjau tik vieną močiutę, kuri labai ilgai sirgo ir visada gulėdavo lovoje. Vaikai būdami, vis nulėkdavom jos aplankyti, ir visada ji mums duodavo saldainių. Bet mūsų palepinti kitaip jau negalėdavo. O senelis mirė, kai iki mano gimimo buvo likę 5 dienos. Mama pasakojo, kad jis labai norėjo dar spėti mane pamatyti. Visada lankydama jo kapą susigraudinu dėl to. Taigi seneliai mano pačios gyvenime yra daugiau šviesus simbolis. Mano vaikai dabar jau turi tik vieną močiutę, kuri juos augino per vasaras, visas šventes taip pat praleidžiame pas ją kaime. Maži būdami, aišku, ir neklausydavo, ir barti gaudavo. Dabar ją visi anūkai gerbia ir myli, jokio blogo žodžio jai nepasako.
Aš esu mačiusi savo senelį gal pora kartų gyvenime. Jis absoliutus alkoholikas, kai pirma karta pas jį nuvažiavau jis paklausė - o kas šita mergaitė, man tada buvo apie 12 metų. Kai nuvažiavau po kelių metų vėl paklausė, o kas ji? Taip, kad nematau prasmės su juo bendrauti, jį lankyti ar dar kažką. Ir mano tėtis su juo lygiai taip pat nebendrauja, nes jam tiesiog per sunku matyti asim...si tėvą gulintį girta kaip šlepetę, o kažką pakeisti jis tiesiog nesugeba, nes tai tiesiog Neimanoma su kitais seneliais bendravau nuostabiai...
Prisiminkite savo vaikystės laikus - amžinai užsiėmę tėvai, kuriems teko dirbti dviejuose darbuose, o po to iškišus liežuvį bėgioti po parduotuves, todėl visas auklėjimo procesas užguldavo pensininkų močiučių ir senelių pečius, kurie pasakodavo pasakas, mokė skaityti ir rašyti. Dabar laikai pasikeitė. Jauna mama gali sau leisti namuose su vaiku pasėdėti ilgiau, o po to susirasti darbą laisvu grafiku, o daugelis močiučių - atvirkščiai, bando pasivyti prarastas galimybes ir tampa „verslo moterimis“. Be to, dabar nestinga vaikiškų knygelių ir vaizdinių mokymosi priemonių pradedantiems tėvams, taigi mes viską atliekame pagal pedagogų rekomendacijas. Tai kur gi dabar močiutės vieta? Dabar ji atlieka laikinos auklės vaidmenį - pakeičia tėvus, kada jiems reikia užsiimti savais reikalais ar nueiti į svečius. Bet ir čia daugelis mamų šiems tikslams linkusios samdytis aukles, kurios nepuls vaikeliui kimšti saldumynų ar rengti ne pagal orą.
„Na ką gi gali duoti močiutė, ko negaliu aš? Pasakas, ugdomuosius žaidimus, eilėraščius - tai aš moku pati. O močiutė - ką? Tik lepina ir gadina vaiką. O kai vyras, atsakydamas į mano bambėjimą dėl anytos veiksmų, sako, kad „tam ir yra močiutė, kad lepintų anūkus“, aš tiesiog užverdu. Kodėl dėl močiutės užgaidų aš turiu rizikuoti savo vaiko moraline sveikata? Juk tik mes, tėvai, atsakingi už jį, koks jis užaugs, kokį matys pasaulį.“ Tokia nuomonė labai paplitusi, o ypač jei kalba eina apie anytą, juk santykiai su vyro motina toli gražu neidealūs, ji pastoviai „moko gyventi“, o dabar dar ir vaiką „gadina“. Iš tikrųjų, močiučių ir anūkų santykiuose dažniausiai kur kas daugiau šilumos ir švelnumo, ir mažylis bėga paverkti dėl sumuštos kojytės pas močiutę, o ne pas mamą, kas sukelia natūralų motinos pavydą. Tai mamai reikia persiplėšinėti tarp vaikų, vyro, darbo ir draugų, o močiutės gyvenimas teka nuosekliai, apšlifuotas per daugelį šeimyninio gyvenimo metų, su nustatytais prioritetais. Na, pasakykite, ar daugelis mamų nustos ruošti pietus, jei vaikas paprašys padėti pastatyti iš kaladėlių namelį? Dažniausiai vaikas išgirstų atsakymą: „palauk, aš užsiėmusi”. O močiutė mes visus reikalus, kad padėtų mylimam anūkui. Ji bando duoti jam tai, ko nespėjo duoti saviems vaikams, jai svarbiausia - pamatyti anūko šypseną. Ne veltui sakoma, kad moteriai pirmas vaikas - tai paskutinė lėlė, o pirmas anūkas - tai paskutinis vaikas.
Močiutė turėtų gerbti anūko ribas, ir jei jam nepatinka fizinis kontaktas, neimti jo ant kelių, o žaisti, būti su juo kartu per tokį atstumą, kuris yra malonus vaikui, o ne močiutei. Tai nėra žaisliukas, kuris turi patenkinti močiutės lietimo poreikį. Ir jūs - mama - šioje vietoje privalote neignoruoti, neneigti vaiko jausmų, o kaip tik apginti savo vaiką. Tokiose situacijose svarbiausias yra vaikas, o ne močiutės ar kurio kito suaugusio skausmas, džiaugsmas.
Ar senelių ir tėvelių kova gali pakenkti vaikui? Taip, jei į ją įtraukiamas ir jis. Tėvai ir seneliai turėtų suprasti, kad jų ambicijos jam kenkia. Jei jų negali įveikti, tada kova vyksta ne dėl vaiko, o dėl savo nuomonės. Tėvai neturėtų seneliams drausti vaikaitį auklėti savaip. Juk net mama su tėčiu kartais nesutaria dėl auklėjimo, skiriasi jų požiūris į kai kuriuos dalykus. Būna, mama neleidžia vaikui valgyti mėsos, nes pati yra vegetarė, o tėtis įsitikinęs, kad mėsa stiprina sveikatą. Tad nereikia norėti, kad visiškai sutaptų tėvų ir senelių nuomonė. Verčiau visiems susėsti ir nutarti, kas kenkia vaiko sveikatai ar kelia pavojų gyvybei ir ko jam tikrai nevalia daryti. Tarkim, jei mama neleidžia kišti į elektros tinklą televizoriaus jungiklio, tai ir tėtis turi neleisti, ir seneliai.
Šilti jausmai ir pasiaukojimas
Ko netenka vaikas, jei neturi močiutės arba retai su ja bendrauja? Netektų šiltų jausmų, pasiaukojimo. Nenoriu teigti, kad tėvai nemyli savo vaikų. Myli, bet skubėdami tos meilės neparodo, dėmesio stoką dažnai dangsto daiktais ir žaislais, kad vaikas ramiau žaistų savo kambaryje ir netrukdytų žiūrėti televizorių. O močiutė turi laiko ir myli, bet jos meilės raiška kitokia. Nupirkusi saldainį ar žaislą, pasisodina vaikaitį ant kelių, su juo bendrauja, glosto. Ne tam, kad papirktų vaiką ar pelnytų dėmesio, o kad pamalonintų, nes žino, kad jis mėgsta saldainius. Vaiko jais nepapirksi, jis nemylės to, kuris duos daugiau skanėstų. Vaikas širdimi jaučia, kuris jam skiria daugiau dėmesio, kuriam reikalingesnis, ir renkasi šiltus jausmus bei meilę.
Kaip mes elgiamės su vyresne karta, taip mūsų vaikai vieną dieną elgsis su mumis, kai mes būsime seni. Tai pats svarbiausias auklėjamasis momentas.
Senelių ir naujagimių ryšys - nepaprastai svarbus, tačiau seneliai, ypač močiutės, turėtų suprasti, kad kūdikio labui jo ryšys su tėvais turi būti svarbiausias.
Močiutė dievina, lepina savo vaikaitį, daug jam leidžia, už viską atleidžia ir tenkina visus kaprizus. Kodėl sulaukus vaikaičio iš laimės aptemsta protas ir valdžią „paima“ emocijos? Juk motinystės instinktas turėtų būti jau patenkintas... Lietuvoje moterys pirmų vaikaičių sulaukia maždaug penkiasdešimties. Daugelio akimis, tai jau senyvas amžius, nes organizmas iš tiesų pradeda senti, blogėja atmintis ir sunkiau sutelkti dėmesį. Tačiau vyresnis žmogus turi gyvenimo patirtį ir be galo daug kantrybės. Juk kas dažniausiai kelia triukšmą gatvėje, maištauja darbe, aktyviai reiškia blogas emocijas? Jaunas žmogus. Jam visko reikia čia ir dabar. Jei kas nepatinka, būtinai turi atsikirsti, apginti save, nes jo savivertė dar formuojasi ir jis nori pasijusti aukščiau už kitus, trokšta būti aktyvus ir daug pasiekti, kad aplinkiniai vertintų, gerbtų, mylėtų, jam plotų. Vyresniam žmogui to nebereikia. Jo savivertė jau susiformavusi, jis savimi pasitiki, save vertina. Nebūtina plaikstytis emocijomis, šūkauti, bartis ir kovoti, nes jau yra beveik viską pasiekęs: turi namus, užaugino vaikus, išleido juos į mokslus, didesne vertybe tapo artimieji, šeima ir meilė jos nariams. Štai todėl močiutė tokia dėmesinga vaikaičiui, yra kantri ir pasiaukojanti, jam skiria visą savo meilę ir dėmesį. O jauni tėvai kartais nesupranta, kas yra begalinė meilė vaikaičiui, kad močiutė stengiasi kompensuoti tai, ko kažkada negalėjo duoti savo vaikams, kai siekė karjeros, skubėjo gyventi, turėjo kurti materialinę gerovę. Darė tai, ką dabar daro jos vaikai. Tad „močiutės sindromas“ - tai pasąmoninė kaltė, moralinė skola dukteriai ar sūnui ir priežastis, kodėl taip besąlygiškai savo gyvenimą paskiria vaikaičiui. Pavyzdžiui, būdama dar darbingo amžiaus, palieka vienišauti vargšą senelį ir vyksta paskui dukterį ar sūnų į užsienį, kad padėtų auginti vaikaitį, nors jai priprasti prie naujos aplinkos tikrai sunkiau nei jaunam.
