Kiekvienas kūdikis yra unikalus, ir jo raida nėra vienoda. Nors visiems įgūdžiams įgyti yra tam tikri laiko rėmai, svarbu suprasti, kad jie yra orientaciniai. Negalima vertinti tik vieno parametro ir pagal jį spręsti, ar kūdikio raida nevėluoja. Visą mažylio raidą įvertinti gali tik raidos specialistas arba neurologas.
Kūdikio raidos etapai: nuo gimimo iki vienerių metų
Pirmieji gyvenimo metai - tai nepaprastai svarbus laikotarpis, kupinas reikšmingų pokyčių kūdikio biologinėje, socialinėje ir psichologinėje raidoje. Per pirmuosius 12 mėnesių įvyksta bene svarbiausi motorinės raidos pokyčiai - pradedant nuo laikysenos, baigiant tam tikrų objektų valdymu.
1-2 mėnesiai: prisitaikymas ir pirmieji atradimai
Per pirmąjį mėnesį naujagimis prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų - pasibaigė naujagimystės metas. Diena iš dienos kūdikis vis energingiau mojuoja rankomis ir tabaluoja kojomis. Jo valgymo, miego, būdravimo ritmas dar nenusistovėjęs. Kai mažiukas nerimauja ir mama jį priglaudžia prie krūties ar kalbina, nustoja verkęs. Gulėdamas ant pilvo pasuka veidą į šoną, sugeba trumpam pakelti galvą. Plaštakos vis dar sugniaužtos į kumščius arba truputį praskėstos. Įdėjus barškutį į ranką, jį greitai pameta. Stebi daiktus, bet jų nesiekia. Mėnesio pabaigoje akių judesiai pasidaro koordinuotesni. Mėnesio vaikutis vis dažniau žiūri į įvairios spalvos, šviesumo ir formos daiktus.
Kūdikis jau ne tik akivaizdžiai priaugęs ūgio ir svorio, bet ir patobulėję jo socialiniai, emociniai gebėjimai. Paguldytas ant pilvuko, kelias minutes galvą išlaiko šiek tiek pakeltą. Paėmus ant rankų, galvą laiko tiesiai, tačiau ji vis dar svyruoja, reikia prilaikyti. Daiktus sąmoningai ir trumpai palaiko. Barškučiu suduoda į lovos kraštą ar kitą pasitaikiusį daiktą. Atkreipkite dėmesį, kad tokio amžiaus mažyliai vienu metu atlieka kokį nors vieną darbą, pavyzdžiui, žįsdami negriebia ir nelaiko žaisliuko. Kūdikis įdėmiai stebi aplinką ir sutelkia žvilgsnį į daiktus per 20-40 cm nuo akių. Jau ilgiau domisi judančiais ir aiškių kontūrų ryškiais daiktais. Svarbiausias šio mėnesio raidos pasiekimas - šypsena. Mažiukas gyvai reaguoja į žmones - juos pamatęs susijaudina, mojuoja rankomis ir kojomis.
Vieno mėnesio kūdikiai jau pradeda guguoti, pradeda tarti ištęstas „a“ ir „e“, leisti įvairius gomurinius garsus. Vis dažniau mažylis šypsosi, bendrauja akimis. Grimasų daugėja, tačiau jos vis dar nesąmoningos. Mažylis geba ne tik kilstelėti galvytę, bet ir ją kiek palaikyti. Paprastai naujagimiai neskiria paros meto ir jų miegas nuo jo nepriklauso. Praėjus mėnesiui mažyliai pradeda ilgiau miegoti naktimis.
3-4 mėnesiai: aktyvumas ir bendravimas
Trečią gyvenimo mėnesį mažasis atpažįsta tėčio ir mamos veidus, šypsosi kalbinamas, myluojamas. Į pažįstamus ir jam mielus žmones reaguoja visu kūnu: veido mimika, rankų, kojų judesiais, garsais. Paguldytas ant pilvo, apie 10 sekundžių išlaiko galvą ir krūtinę pakeltas. Pakeltą galvą išlaiko net iki kelių minučių. Taip lavinami kaklo, nugaros, pilvo, rankų, kojų raumenys, formuojasi fiziologinis stuburo linkis.
Kai kurie tėvai pastebi, kad gulėjimas ant pilvuko padeda nurimti neramiam kūdikiui. Tačiau ne visi mėgsta tįsoti ant pilvo. Kad ir kaip būtų, guldymas ant pilvuko yra labai svarbus vaiko raidai, todėl tėveliai turėtų nepamiršti jį protarpiais paguldyti. Kai guli ant nugaros, kūdikis galvą laiko tiesiai ir bando ją kelti. Paėmus ant rankų, galva svyruoja labai mažai. Norimų žaislų ar daiktų siekia abiem rankomis.
Keturių mėnesių kūdikis sparčiai auga ir tobulėja: suklūsta išgirdęs tėvelių balsus, noriai bendrauja ir akivaizdžiai išreiškia nuotaikas. Jau pasigirsta garsus juokas! Gulėdamas lovelėje mažylis greitai ir laisvai sukioja galvą į visas puses. Taip pat pradeda vartytis - gali apsiversti nuo pilvo ant šono arba ant nugaros. Nėra taisyklių, kaip kūdikis turi pirmą kartą apsiversti. Dažniausiai apsiverčia nuo nugaros ant pilvo, nes taip patogiau. Tačiau kartais tėvai palieka kūdikį pagulėti ant pilvuko ir šis pirmą kartą gyvenime apsiverčia ant nugaros.
Kartais pakanka parodyti, kaip reikia verstis, ir jis labai greitai perpranta. Tereikia paguldyti ant nugaros, prilaikyti tą kojytę, per kurį šoną jis versis, kitą kojytę sulenkti ir pasukti. Kai kuriems pakanka kartą du parodyti ir po kelių dienų jie jau puikiai vartosi. Gulėdamas ant pilvo, remiasi dilbiais ar ištiestomis rankomis, o, gulėdamas ant nugaros, pakelia galvą, kad galėtų pamatyti, kaip rankutėmis sugriebia kojas. Žaislus šio amžiaus kūdikis ima visa plaštaka.
Antrąjį mėnesį galite sulaukti trečiojo augimo šuolio. Kiekvienas judesys tampa koordinuotesniu, plastiškesniu. Vis daugiau mažylį domina garsai. Jis jau kreipia dėmesį ne tik į mamos ar tėčio balsą, bet ir į kur nors nukritusio daikto ar uždaromų durų bilstelėjimą. Griebimo refleksai silpsta, delniukai vis dažniau atpalaiduoti, mažylis pradeda sąmoningai imti daiktus. Vis daugiau seilėjasi, pučia seilių burbulus, gargaliuoja. Maždaug sulaukus 1-2 mėnesių susiformuoja ašarų liaukos, tad verkiant pradeda byrėti ašarėlės.
Trečiąjį-ketvirtąjį gyvenimo mėnesį kūdikis jau gali atsigulęs ant pilvuko išlaikyti pakeltą ne tik galvytę, bet ir pečius. Rankytėmis bando pasikelti ar prisitraukti, o keliant galvytė neatsilieka nuo stuburo ir kyla kartu. Pradeda vartytis ar bent jau bando tai daryti. Rankoje jau išlaiko nesunkius daiktelius ir siekia toliau esančių. Taria daug ir įvairių garsų, intonuoja, pradeda gestikuliuoti, rodo įvairias mimikas. Daugiau šypsosi, noriai bendrauja, seka žmones akimis.
5-8 mėnesiai: judėjimas ir tyrinėjimas
Vaikelis aktyviai domisi aplinka, daugiau guguoja, net šneka atskirais skiemenimis. Gerai pažįsta žmones, o nepažįstamais nepasitiki, nusisuka, net gali pravirkti. Gulėdamas ant pilvo ir pasirėmęs dilbiais jis iškelia rankas ir maskatuoja kojytėmis. Sėdėdamas mažylis tvirtai laiko galvą ir tiesią nugarą, pastatytas remiasi kojomis. Tėvams paprastai patinka stebėti, kaip atžala žaidžia su savo kojomis, kiša į jas į burną, čiulpia jų pirštus. Gulėdamas ant pilvo vienu metu pakelia rankas ir kojas, t. y. padaro „lėktuvėlį“.
Tėvai turi įvertinti mažylio aplinką, ar ji saugi ir kūdikis nenuslys, nenusivers, nenukris. Kūdikis labai noriai atsispirs kojomis, jeigu prie jo padų tvirtai prispausite savo delną. Atsispyręs kojomis, jis pasislinks į priekį. Tai pirmosios šliaužimo pamokos. Dažniausiai daikto siekia abiem rankomis, o laikydamas rankoje vieną žaislą, siekia dar ir kito. Lengvai prilaikomas stojasi, remiasi kojų pirštais. Prilaikomas už pažastų, remiasi kojomis, jas kilnoja aukštyn.
Pusmetinukas verčiasi nuo nugaros ant pilvo, gulėdamas ant pilvuko, remiasi rankomis, gerai kelia galvą ir krūtinę. Perima žaislą iš vienos rankos į kitą. Šeštą mėnesį išnyksta griebimo refleksas, su kuriuo mažylis gimsta. Dabar jis sąmoningai ima žaislą. Gali paimti ir du žaislus į vieną ranką. Pasaulį kūdikis pažįsta ragaudamas viską iš eilės. Šio amžiaus vaikutis skiria malonius ir nemalonius garsus, pažįsta savo aplinką ir artimuosius, džiaugiasi žiūrėdamas į savo atvaizdą veidrodyje. Gulėdamas ant nugaros, mielai stveriasi už tėvų rankų ir sėdasi. Jau pasėdi ir vienas, bet greitai pavargsta ir palinkęs į priekį. Kai guldysite į lovytę, gali protestuoti, nes stebėti pasaulį sėdint arba ant mamos rankų jam daug įdomiau, negu gulint.
Šio amžiaus mažyliai jau pradeda šliaužioti - stumiasi rankomis ir keliais, taip judėdami pirmyn (o kartais ir atgal). Labai patinka, kai mama ar tėtis laiko už pažastų. Tada mažasis stovi, remiasi visu svoriu, spyruokliuoja ar žingsniuoja vietoje. Pasėdi neatsirėmęs, mokosi sėdėdamas pasisukti ir, pavyzdžiui, pasiimti šalia esantį žaislą. Abiejose rankose tuo pat metu išlaiko po vieną žaislą ir labai noriai žaidžia su grojančiais ar garsus skleidžiančiais žaislais - varpeliu ir pan.
Įdomu stebėti, kaip mažiukas reaguoja į savo atvaizdą veidrodyje. Neretai jis siekia ranka atvaizdo veidrodyje ir nori jį paglostyti. Ar kūdikis išmoks greitai vartytis, ropoti ar vaikščioti, priklauso ir nuo įgimto temperamento. Yra mažylių, kurie nuo gimimo rodo norą greitai mokytis, o yra tokių, kurie labai ilgai svarsto ir bet kokios naujos veiklos imasi tik tada, kai yra tikri, kad jiems pavyks.
Vis ilgiau pasėdi vienas, bando stotis, ypač jei randa, kur įsikibti. Mėgina šliaužti keturiomis - tam jis turi būti pakankamai stiprus, kad galėtų atsiklaupti keturpėsčias ir suvoktų, jog stumdamasis keliais gali judėti į priekį. Iš pradžių mažyliai dažnai juda atgal ir tik po to išmoksta į priekį. Pats laikas tėvams apžiūrėti, ar kūdikio „trasoje“ nėra jam pavojingų daiktų, laiptų. Pradėjęs šliaužti ir ropoti smalsutis būtinai norės ištyrinėti spinteles, stalčius, sužinoti daiktų formą, dydį, medžiagą ir visa tai paragauti. Kai kurie spartuoliai jau bando žingsniuoti įsikibę - tai signalas, kad jie tuoj vaikščios savarankiškai.
Šiuo laiku neretai mažiukas itin prisiriša prie mamos, ir nors iki tol galėdavo ant rankų imti kas tik nori, dabar jis tam protestuoja. Mažajam labai svarbu saugumas, ir tai jis jaučia mamos ir tėčio glėbyje. Tinka žaislai, kuriuos galima drąsiai barbenti nesudaužant: mediniai šaukštai, samčiai, indai, į kuriuos galima ką nors įdėti. Jeigu dar nepradėjote, jau galite drąsiai pradėti skaityti knygutes. Pirmosios knygos tinkamiausios kietais lapais ir su kuo paprastesniais paveikslėliais. Geriausia, jei viename puslapyje būna vienas piešinys.
5-6 mėnesių kūdikis jau geba vartytis, pasikėlęs ilgiau išsilaikyti, vis dažniau ir ilgiau sėdi, šliaužioja. Tokio amžiaus mažyliai jau supranta žodžių reikšmes - reaguoja į savo vardą, kai kuriuos daiktavardžius sieja su pačiais daiktais. Maždaug tokiu metu galima pradėti kūdikius primaitinti, sodinti juos į maitinimo kėdutes. Jie pozityviai reaguoja į džiaugsmą, vis labiau domisi žaidimais, išmoksta mėtyti daiktus. Vis dažniau stebi judančius objektus. Paprastai 5-6 mėn. kiek sulėtėja mažylio augimas. Būtent šiuo laikotarpiu gali pradėti dygti dantukai. Kūdikis pradeda skirti pažįstamus ir nepažįstamus žmones, gali bijoti dar nematytų veidų. Kalbinant kūdikis atidžiai stebi lūpas ir bando jas mėgdžioti. Mažylis pradeda atpažinti skirtingas detales, susieti jas tarpusavyje. 5-6 gyvenimo mėnesį kūdikiai pradeda suprasti priežasties-pasekmės sąsają - supranta, kad numestas daiktas skleis garsą. Tokio amžiaus mažylio judesiai vis sudėtingėja ir tobulėja. Jis pradeda spyruokliuoti, ropoti, stovėdamas keturiomis gali viena ranka paimti žaislą. Ypač domisi mirgančiais žaislais.
7-8 mėn. mažylis geba pats atsisėsti ir tvirtai sėdėti, apsisukti. Daiktus ima ne visu delnu, bet pirštais, todėl gali paimti kur kas mažesnius, smulkesnius objektus. Išlaiko buteliuką, ar net du daiktus skirtingose rankose. Vis daugiau taria garsų, ištaria ir sudėtingesnius priebalsius, daug kalbasi su žmonėmis, gyvūnais, žaislais, geba juos vadinti dainuojančiais tonais. Pradeda ieškoti daiktų, kurių nemato. Dažniausiai 7-8 mėn. kūdikiai nebenori gulėti, o paguldyti sėdasi. Tokiame amžiuje tobulėja kūdikių logika - jie suvokia, kad po kauburiuota antklode slepiasi mylimiausias žaisliukas, o numestas kamuoliukas gali nuversti kaladėlių bokštą. Mažyliai pradeda suvokti drausminimą, žodžio "ne" reikšmę.
9-11 mėnesiai: savarankiškumas ir pirmieji žingsniai
Pradėję ropoti ar vaikščioti mažieji daug juda ir išnaudoja daugiau energijos. Tokio amžiaus mažylis paprastai jau sėdi vienas. Mokosi šliaužti, ropoti, atsistoti įsikabinęs, kai kurie bando žingsniuoti prisilaikydami lovelės kraštų. Jei tik tėvai netingi, kūdikėliams tikrai patiks būti vedžiojamiems už rankyčių. Devynių mėnesių pilietis pradeda rodyti pirštu tai, ko jis nori ir įvykdo nesudėtingus paliepimus, pavyzdžiui, „paduok šaukštą“. Judesiai tobulėja, tad kai kurie kūdikiai jau vikriai ropoja, patys (nesilaikydami) atsistoja ir trumpai pastovi vieni ir iš stovimos padėties patys atsisėda. Pasitaiko, kad itin sparčios raidos vaikai jau pradeda žengti pirmuosius žingsnelius. Vis dėlto daugelis šio amžiaus kūdikių dar tik ruošiasi didžiajam įvykiui - savarankiškai vaikščioti.
Kūdikis pats atsisėda ir tvirtai sėdi, nugara tiesi, bando stotis. Tokio amžiaus mažylių fiziniai gebėjimai labai skiriasi - vieni jau pradeda savarankiškai vaikščioti, kiti dar tik ima šliaužioti. Ir viena, ir kita yra normalu. Vaikas griebia daiktus nykščiu ir rodomuoju pirštu, randa paslėptą ar numestą žaislą. Tyrinėdamas daiktus, mažiukas jau nekiša visko į burną, bet čiupinėja, liečia. Kūdikis supranta priežasties ir padarinio dėsnį: „Jei daužysiu daiktą, bus triukšmo“, „Jei žaislą numesiu, greičiausiai jį mama pakels“. Gudrutis jau žino, kam skirtas koks daiktas, tad telefoną deda prie ausies.
Savarankiškai vaikščioti mažyliai paprastai pradeda tarp 11 iki 15 mėnesio (75 proc. visų vaikų - iki 14 mėnesių). Nors kai kurie 10 mėnesių spartuoliai stebina - jau vaikšto pasiremdami į baldus arba savarankiškai. Dėl to, kad pradėję vaikščioti kūdikiai eina pasistiebę arba netaisyklingai deda pėdutes, dažniausiai jaudintis nereikia. Sunerimti ir pasikonsultuoti su gydytoju patariama tik tada, jei ant pirštų galų vaikelis vaikšto nuolat arba pradėjo vaikščioti normaliai, o po to eisena jo tapo neįprasta.
Kūdikis galbūt jau žengia pirmuosius žingsnius, pastovi vienas, eina įsikibęs (tačiau jei jūsiškis to nedaro, nusiminti dar per anksti). Pats pradeda valgyti rankytėse laikomą maistą. Vaikas lengviau sukioja rankytes, todėl jau taikliau pataiko valgį į burną. Tačiau tokio amžiaus mažyliui dar sunku valgyti savarankiškai su šaukštu, nes tam reikalinga tiksli rankų ir akių koordinacija, raumenų valdymas. Vis tiek skatinkite vaiką valgyti savarankiškai. 11-14 mėnesių žmogutis jau sugeba užlipti net ant pusės metro aukščio daiktų, tad, tėveliai, būkite budrūs. Kūdikis eina prilaikomas už vienos arba abiejų rankų, ropoja laiptais. Rankutės patobulėjusios, tad su pieštukais ar kreidelėmis mielai piešia.
9-10 mėnesį kūdikiai savarankiškėja. Gali ne tik ilgai ir tiesiai sėdėti, sparčiai ropoti, bet ir prilaikomas tvirtai remiantis kojomis stovėti. Kai kurie mažyliai geba ne tik patys atsistoti, bet ir žingsniuoti. Gali perkelti svorį nuo vienos kojos ant kitos. Tokio amžiaus mažyliai stipriai jaučia išsiskyrimo su mama baimę, dažnai darosi vis sunkiau paguldyti dienos poguliui. Kūdikis vis daugiau naudoja kūno kalbos - mojuoja, linksi, rodo pirštu, gali parodyti tėtį, mamą, kūno dalį ar žaislus, mėgdžioja kitų elgesį. Bando valgyti pats. Devintąjį mėnesį galite pastebėti dar vieną augimo šuolį. Mažyliai vis daugiau nori žaisti su skirtingais daiktais, džiaugiasi, kai prie jų prisijungia ir kiti. Ypač mėgaujasi šiek tiek vyresnių vaikų draugija.
10 mėn. Nors tokio amžiaus mažylis paprastai dar nekalba, tačiau yra labai imlus kalbai. Vis dažniau tarp garsų galima išgirsti pavienius sąmoningus žodžius. Kūdikis gali paimti vis smulkesnius daiktus, vis daugiau atlieka smulkiosios motorikos veiksmų. Mažyliai pradeda suvokti daiktų paskirtį, kai kuriuos net bando naudoti - maistą į burnytę deda nebe ranka, o šaukšteliu. Gerėja kūdikio socialiniai įgūdžiai, jis vis labiau domisi kitais vaikais. Namuose pradeda stalčių, spintelių patikras, geba pasilenkti, domisi knygelėmis, judančiomis detalėmis.
Vienuoliktojo mėnesio pabaigoje kūdikis turi gebėti atlikti šiuos pagrindinius psichomotorinės raidos įgūdžius:
- Ropoja ant plaštakų ir kelių kryžminės koordinacijos būdu. Ropojimas jau turi būti koordinuotas, t.y. vaikas juda kryžminės koordinacijos būdu tokiu ritmu: kairė koja-dešinė ranka-dešinė ranka-kairė koja ir t.t. Gerėjant pusiausvyrai, judėjimas pirmyn tampa greitesnis ir laisvesnis.
- Ilgai sėdi, tvirtai išlaikydamas pusiausvyrą. Kūdikis sulenkia liemenį, ištiesia į priekį rankas ir neparvirsdamas patikimai balansuoja ant sumažėjusio sėdėjimo pagrindo. Jei jis virsta į šoną arba šiek tiek per greitai griūna atgal, tai tuoj pat atitinkamoje pusėje pasiremia ištiesta ranka.
- Pats atsistoja laikydamasis už baldų. Stovėdamas ant keturių (ropojimo padėtyje) arba sėdintis vaikas pats savarankiškai atsistoja, prisilaikydamas už baldų. Klaupiasi arba pusiau klaupiasi, tada ištiesia koją į priekį, primina pėdą ir, tiesdamas koją, traukiasi rankomis. Šis įgūdis turi būti įvaldytas iš abiejų pusių.
- Pakaitomis abiem kojomis atlieka žingsniavimo judesius vietoje ir į šoną. Didėjantis stabilumas leidžia vaikui atlikti pirmuosius žingsnius vietoje arba į šoną, pakaitomis perkeliant kūno svorį.
- Laikomas už abiejų rankų žengia į priekį. Paėmę vaiką už rankų arba riešų, pamatysime pirmuosius mėginimus eiti. Jis eis neryžtingai, netvirtai, išskėstomis kojomis. Kojos plačiai išskėstos ir pasuktos į išorę, o žengiant lieka nevisiškai ištiestos, pėdos remiasi į pagrindą visu padu.
- "Replinis" griebimas: mažą objektą kūdikis pagriebia sulenkto smiliaus ir priešpriešais jam atgręžto nykščio pagalvėlėmis. Kaip ir „pincetinį“ griebimą, šį sugebėjimą turi būti įvaldžiusios abi rankos.
- Vaikas sąmoningai numeta žaislą. Vaikas paima vieną ar kelias kaladėles ir iškart po kelių žaidimo sekundžių su dideliu pasitenkinimu jas lanku numeta žemėn. Šis žaidimas suteikia vaikui džiaugsmo dėl kelių dalykų. Jam gali būti svarbus erdvinių santykių pajutimas, sukeltas garsas bei patyrimas, kad jis pats gali aktyviai disponuoti daiktais. Be to, vaikas paprastai gauna socialinio pastiprinimo iš aplinkos, kadangi aplinkiniai juokiasi, vaikui taip elgiantis, ir vėl grąžina jam numestus daiktus.
- Smiliumi čiupinėja objekto detales. Vaikas ištiestu smiliumi čiupinėja lėlės detales, pvz., burną, akis. Vaiko suvokimas jau tiek diferencinis, kad jis ne tik suvokia bendrą visumą, bet pastebi jos atskiras detales ir mėgina jas optiškai bei taktiškai tyrinėti.
- Pirmieji prasmingi skiemenys. Pažįstamą situaciją, objektą arba asmenį vaikas spontaniškai pavadina pastoviu skiemeniu, sudvigubintu skiemeniu ar kitokiu garsu. Šie pirmieji „žodžiai“ paprastai turi dar labai plačią reikšmę, pavyzdžiui, vaikas „au-au“ vadina ne tik šuniuką, bet ir visus keturkojus gyvulėlius; „brr“ - ne tik lengvąjį automobilį, bet ir visas triukšmą keliančias mašinas; „te-te“ - kiekvieną vyrą.
- Vaikas reaguoja į draudimus, nutraukdamas savo veiklą. Vaikas stabteli ir nutraukia savo veiklą. Dažnai tuo momentu jis pasižiūri į asmenį, ištarusį draudimą. Po trumpos pertraukėlės jis vėl mėgina dažniausiai iš naujo įvykdyti savo ketinimą. Tiek pradedant suprasti kalbą, tiek ankstyvoje kalboje žodis „ne“ atsiranda anksčiau už „taip“. Taip yra todėl, kad žodį „ne“ paprastai lydi daug išraiškingesnis tonas, mimika ir gestai, negu žodį „taip“.
Kada verta sunerimti?
Nors kiekvieno vaiko raida yra individuali, yra tam tikri ženklai, kurie gali kelti susirūpinimą ir reikalauti specialistų konsultacijos. Jei 9 mėnesių kūdikis nepasėdi stabiliai ar virsta, taip pat jeigu nevyksta joks judėjimas iki 8-9 mėnesių, ar 10 mėnesių neropoja, nereikėtų laukti ir kreiptis pas specialistą. Jeigu bendrai nėra judesio sekos ir kūdikis nemoka keisti pozicijų iki 9 mėnesių ar iki 10-11 mėnesių pats savarankiškai neatsistoja - užsirašykite vizitui.
Jeigu vaikas nuolat vaikšto ant pirštų galiukų arba pradėjo vaikščioti normaliai, o po to eisena jo tapo neįprasta, rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į raumenų tonusą: per didelis raumenų tonusas reiškia kažkuriose vietose įsitempimą, kuris gali trukdyti normaliai kūdikio raidai. Padidėjusią raumenų tonusą reikėtų normalizuoti iki metų laiko, o geriausia - pirmajame kūdikio gyvenimo pusmetyje.
11 mėnesių kūdikio vystymosi etapai
Nereikėtų baimintis, kad jūsų mažyliui kažkas negerai, jei jis, būdamas 5 mėnesių, dar nesugeba apsiversti - galbūt jam dar neatėjo tas laikas. Svarbiausia, kad vaikas judėtų ir turėtų visas galimybes judėti. Tėvai daro didelę klaidą, kai kūdikį pradeda statyti ant kojyčių ir vedžioja laikydami už rankų, nes vaikas dar nėra pasiruošęs šiam etapui.
Nors dauguma kūdikių pradeda savarankiškai vaikščioti tarp 11 ir 15 mėnesių, svarbu stebėti bendrą raidą. Jei kyla abejonių ar pastebite reikšmingų nukrypimų nuo bendrųjų raidos etapų, visada geriausia pasikonsultuoti su gydytoju ar raidos specialistu.
