Muzika ir menas dažnai prasideda nuo pačių švelniausių prisiminimų, o Mildos Arčikauskaitės kelias muzikoje neatsiejamas nuo vaikystės dainų ir artimų žmonių palaikymo. Nuo mažų dienų, kai lipdavo ant kėdės ir dainuodavo tėvams, iki brandaus amžiaus, kai jos balsas skamba įvairiose scenose, Milda nuolat ieškojo ir atrado naujus išraiškos būdus.
Pirmuosius muzikos žingsnius Milda žengė ne dainavimo, o kankliavimo pamokose B. Dvariono muzikos mokykloje, kur aštuonerių metų buvo nuvesta tėvų. Nors iš pradžių mokėsi groti kanklėmis, vėliau jos muzikinė kelionė pasisuko klasikinės gitaros link. Svarbiu atradimu tapo muzikos teorija ir solfedis, kuriuos Milda pradėjo nuoširdžiai gilintis. Mokyklos metai paliko gerus prisiminimus, ypač dėl puikių mokytojų ir pačios mokyklos aplinkos, kurią ji apibūdina kaip „karališką“.
Tolesnis Mildos kelias vedė į Vilniaus kolegijos Menų fakultetą, o vėliau - į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedrą. Ten ji gilinosi į džiazo istoriją, lietuvių muziką ir Europos bei JAV muziką. Ypač vertingos buvo paskaitos, dėstomos žymių muzikologų ir kompozitorių, tokių kaip J. Rimša, J. Žukienė, M. Urbaitis ir V. Gerulaitis.
Baigusi studijas, Milda jautėsi kaip „laisvas paukštis“, atsakingas už savo tolimesnį kelią. Ji suprato, kad svarbiausia yra užsiimti tuo, kas iš tiesų patinka, domina ir jaudina. Jai artimiausia pasirodė menų sintezė - dainavimas, judesys ir vaidyba, kurią ji atranda ne miuzikle, o dramos teatre. Ši aistra menams, tikėtina, kilo ir dėl tėvo, kuris dirba teatre dailininku.
Milda kuria ir įgyvendina savo svajones, kurios, jos pastebėjimu, turi būti konkrečios, o ne abstrakčios. Ji linki žmonėms svajoti, nes tai nėra naivu. Ypatingą susidomėjimą jai kelia ne tik muzikos, bet ir žodžių skambesys, įvairios kalbos, kurias ji laiko savotiška muzika. Jai svarbus ir garsų bei judesio tarpusavio sąveika.
Nors kai kurie scenos artistai patiria stiprią scenos baimę, Milda scenos nebijo. Jai svarbu, kad dainuodama scenoje ji gali pakelti žmonių nuotaiką, atsakyti į klausimus ar paskatinti pamąstyti. Baigusi studijas, ji jautėsi dar labiau pasitikinti savimi, nes nebeliko dėstytojų, kurie ribotų jos kūrybiškumą.
Vienas ryškiausių Mildos kūrybinių projektų - „Vilnius - mūsų miestas“. Ši idėja gimė netikėtai, apsilankius knygyne „Mint Vinetu“. Čia ji sukūrė libretą renginiui „Tebūnie naktis!“, apjungdama muzikantus, šokėjas, dainavimą ir poeziją. Ji labai myli Vilnių ir jaučia jį dainuodama įvairiose miesto vietose. Taip pat svarbus jos projektas „Miloszo debesys“, skirtas Czeslawo Miloszo 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Milda siekė poeto eilėraščius skaityti ne nuobodžiai, o įprasminti juos originalia muzika.
Milda taip pat sukūrė programą „Singing Hindi Zahra“, dedikuotą Maroko ir Paryžiaus dainininkei Hindi Zahrai. Jai artimas šios atlikėjos muzikos stilius, kuriame dera vokalas ir gitara, Rytų bei Balkanų muzikos dermės. Dalis programos atliekama berberų kalba, kurią Milda atrado netikėtai ir kuri, pasirodo, yra artima jos klausytojams.
Nepaisant pasaulyje vyraujančios tendencijos jaunimui emigruoti, Milda jaučiasi tvirtai Lietuvoje. Ji brangina savo šalį ir miestą, o kelionės jai teikia įkvėpimo naujiems darbams. Ji svajoja keliauti su savo muzika, bendradarbiauti su avangardo muzikantais iš kitų šalių. Gyvenimas Mildai yra tarsi „narkotikas“ - jos aistra muzikai, bendravimui su žmonėmis ir pačiam gyvenimui leidžia jai neieškoti dirbtinių stimuliantų.
Milda Arčikauskaitė aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose ir seminaruose, siekdama dalintis savo patirtimi ir žiniomis apie balsą, kvėpavimą ir menų sintezę. Ji veda seminarus, koncertuoja ir dalyvauja konferencijose, nuolat ieškodama naujų būdų išreikšti save ir įkvėpti kitus.
tags: #milda #arcikauskaite #gime
