Eduardas Balsys - viena ryškiausių XX amžiaus lietuvių muzikos asmenybių, kompozitorius, pedagogas, visuomenės veikėjas. Jo gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su Lietuvos istorijos permainomis, o jo muzika iki šiol skamba scenose ir širdyse.
Ankstyvieji metai ir formavimasis
Eduardas Balsys gimė 1919 m. gruodžio 20 d. Nikolajeve, dabartinėje Ukrainoje. Jo tėvai, Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner, su trimis sūnumis į Lietuvą grįžo 1921 m., kai Eduardui buvo vos dveji metukai. Iš pradžių šeima apsistojo Skuode, o 1928 m. persikėlė į Klaipėdą.
Klaipėdoje būsimasis kompozitorius mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Čia jis ne tik gavo pirmąsias muzikos žinias, bet ir aktyviai dalyvavo gimnazijos gyvenime: lankė chorą, grojo altu ir tūba pučiamųjų orkestre, sportavo - mėgo futbolą, krepšinį, gimnastiką. Jo sportiniai gabumai buvo pastebėti - 1937 m. KSS Klaipėdos komanda, kuriai atstovavo E. Balsys, tapo Lietuvos futbolo čempione.
1940 m. Eduardas Balsys įstojo į Kauno karo mokyklą, kurią baigė leitenanto laipsniu. Mokydamasis karo mokykloje, jis pradėjo kurti muziką, žygio dainas.
Mokytojo ir kompozitoriaus kelias
Lietuvai atsidūrus sovietų valdžioje, E. Balsys iš Kauno persikėlė į Palangą pas tėvus ir pradėjo dirbti Kretingos gimnazijoje. Čia, 1941-1945 m., jis dėstė matematiką, fiziką, chemiją ir fizinį lavinimą. Būtent Kretingoje jis susipažino su savo būsimąja žmona Adele Jasinskaite, kuri tuo metu lankė gimnaziją. Laisvalaikiu E. Balsys kurdavo muziką ir galiausiai nusprendė pasukti muzikos keliu, įstodamas į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą.
1948 m. rugpjūčio 14 d. Eduardas Balsys susituokė su Adele Jasinskaite. Santuokoje su ja jis praleido 36 metus. Tais pačiais metais E. Balsys pradėjo studijuoti LSSR konservatorijoje (Antano Račiūno klasė) ir dėstyti teorines disciplinas Juozo Gruodžio muzikos mokykloje.
1950-1953 m. jis tęsė studijas Leningrado (Sankt Peterburgo) konservatorijos aspirantūroje pas Viktorą Vološinovą. Aspirantūrą baigė 1953 m.
Pedagoginė ir visuomeninė veikla
Nuo 1953 m. Eduardas Balsys dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo 1960 m. iki pat mirties 1984 m. jis vadovavo Kompozicijos katedrai, o 1969 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Jo pedagoginis darbas buvo itin svarbus - E. Balsys išugdė daugybę žinomų kūrėjų ir muzikologų, padėdamas formuotis naujai lietuvių muzikos kartai.
Be pedagoginės veiklos, E. Balsys aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. 1954-1962 m. jis ėjo atsakingojo sekretoriaus pareigas LSSR kompozitorių sąjungos valdyboje, o 1962-1971 m. pirmininkavo šiai organizacijai. 1963 m. jis buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Kūrybinis palikimas
Eduardo Balsio kūrybinis palikimas yra itin turtingas ir įvairiapusis. Jis kūrė operas, muziką baletams, oratorijas, simfonines poemas, poemas styginiams orkestrams, koncertus įvairiems instrumentams, kamerinius kūrinius, muziką teatro spektakliams ir kino filmams, dainas bei pramoginę muziką.
Žymiausi kūriniai ir stilius
Muzikologai akcentuoja E. Balsio kūrinių emocingumą, temperamentingumą, spalvingą orkestruotę ir kūrybišką dodekafonijos naudojimą. Jis dažnai rinkdavosi didelės apimties kūrinius, sėkmingai derindamas lietuvių muzikinį folklorą su moderniomis raiškos priemonėmis.
Vienas žymiausių jo kūrinių - baletas **„Eglė žalčių karalienė“**, sukurtas pagal to paties pavadinimo S. Nėries poemą. Šis baletas, pastatytas 1960 m., apibendrino lietuvių baleto laimėjimus ir pranašavo naujo etapo pradžią. Jo partitūra pasižymi simfonizmu, spalvingumu ir profesiniu meistriškumu, laikoma klasikiniu nacionalinio lietuvių baleto pavyzdžiu.
Kiti svarbūs E. Balsio kūriniai:
- Herojinė poema simfoniniam orkestrui (1950-1958 m. laikotarpis).
- Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1 (1950-1958 m. laikotarpis).
- Oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1974 m. apdovanota Lietuvos valstybine premija).
- Simfoninė poema „Tauras“ (1958-1965 m. laikotarpis).
- Koncertas smuikui solo (skirtas smuikininkui Raimundui Katiliui).
- Simfoninė poema „Adomas nori būti žmogumi“ (muzika kino filmui).
E. Balsys taip pat sukūrė muziką daugybei kino filmų, tarp jų:
- „Tiltas“ (1956 m.)
- „Žydrasis horizontas“ (1957 m.)
- „Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m.)
- „Gyvieji didvyriai“ (1960 m.)
- „Eglė žalčių karalienė“ (filmas-baletas, 1965 m.)
Kūrybos raidos etapai
Muzikologų nuomone, E. Balsio kūryba gali būti sąlyginai skirstoma į tris laikotarpius:
- 1950-1958 metai: Šiam laikotarpiui būdingas polinkis į ideologizuotą „folklorinį“ romantizmą. Svarbiausi kūriniai: Herojinė poema simfoniniam orkestrui, Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1.
- 1958-1965 metai: Prasideda stilistinis atsinaujinimas. Šį etapą reprezentuoja baletas „Eglė žalčių karalienė“.
- Nuo 1965 m. iki mirties: Tęsiama stilistinė raida, naudojamos naujos komponavimo technikos, tokios kaip dodekafonija ir aleatorika.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Eduardo Balsio talentas ir indėlis į Lietuvos kultūrą buvo plačiai pripažintas ir įvertintas.
- 1959 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas.
- 1960 m. už baletą „Eglė žalčių karalienė“ apdovanotas Lietuvos valstybine premija.
- 1965 m. jam suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas.
- 1974 m. už oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“ jam paskirta Lietuvos valstybine premija.
- 1980 m. E. Balsiui suteiktas buvusios Sovietų Sąjungos liaudies artisto vardas.
Atminimo įamžinimas
Eduardo Balsio atminimas yra pagarbiai saugomas ir įamžinamas.
- 1985 m. jo vardu pavadinta Klaipėdos menų gimnazija.
- 2009 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 201-ajai auditorijai, kurioje ilgą laiką kompozitorius dirbo, suteiktas Eduardo Balsio vardas.
- Tais pačiais metais Vilniuje, skvere prie Žvėryno tilto, atidengtas paminklinis akmuo su užrašu: „Eduardo Balsio skveras“.
- 1986 m. ant namo Vilniuje (Birutės g. 11 / Traidenio g. 40), kur gyveno kompozitorius, atidengta memorialinė lenta.
Apie Eduardo Balsio gyvenimą ir kūrybą išleistos dvi muzikologės Onos Narbutienės knygos: monografija „Eduardas Balsys“ (1971) ir „Eduardas Balsys: kūrybos apybraiža“ (1999).
Eduardas Balsys mirė 1984 m. spalio 3 d. Druskininkuose, gyvendamas ten veikusiuose Kompozitorių namuose. Jis palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
