Tikroviškomis lėlėmis 56-erių moteris susidomėjo dar prieš pandemiją, kai Anglijoje gyvenantis sūnus mamai parodė vienos tokios pavyzdį. Nuo tos lėlės, anot Rasos, viskas ir prasidėjo.
Galbūt ir dar anksčiau, nes vaikystėje ji labai mylėjo lėles. „Net plaukus toms, kurios nuo vaikų žaidimų buvo jau gerokai pliktelėjusios, užklijuodavo. Savo nusikirpdavo ir pritaisydavo lėlėms“, - juokiasi Rasa, kažkada turėjusi net vaiko dydžio lėlę. Dar vieną, mamos pusseserės atsiųstą iš užsienio, išsaugojo iki šių dienų. Dabar tai lėlei turėtų būti apie 60 metų.
Paklausta, gal ne tik kuria, bet ir kolekcionuoja lėles, Rasa mini kitos moters - Dianos Kapočienės - pavardę, su kuria palaiko ryšius ir kuri turi tikrai didelę įvairiausių lėlių kolekciją. Pačios Rasos sandėliuke, dėžėse, dar jos mamos rinktų lėlyčių irgi yra nemažai - apie 150. Būtų buvę ir dar daugiau, jei ne namuose kilęs gaisras, kuris suniokojo daug vertingų ir širdžiai brangių daiktų, taip pat ir lėles.
Rasa juokiasi, kad šio verslo plėtotojai prigalvojo visokių gudrybių, kad tik lėlė kuo labiau primintų tikrą kūdikį. Pavyzdžiui, sukūrė burnytės mechanizmą, dėl kurio kūdikis gali gerti pienuką iš buteliuko. Rasa prisipažįsta, kad savo lėlėms tokių dalykų nenaudoja.
Rebornų kūrimo procesas
Rasa savo kuriamas lėles vadina rebornais (angl. reborn - atgimęs). Rebornų kūrėjų tikslas - padaryti lėlę taip, kad ji atrodytų lyg tikrų tikriausias kūdikis arba tam tikro amžiaus vaikas. Kuo labiau lėlė primena tikrą vaiką ar kūdikį, tuo kolekcininkų rinkoje ji vertingesnė.
Sužavėta sūnaus dovanos, Rasa ėmė ieškoti, kur galėtų įsigyti daugiau tokių lėlių. Kadangi susidūrė su kosminėmis kainomis, nusprendė pati pasigaminti. Naršė internete, rastą informaciją vertė per gūglą. Lietuvoje apie rebornus nebuvo nei informacijos, nei medžiagų, reikalingų jų gamybai. Su pirmąja lėle pagelbėjo sūnus - viską užsakė, nupirko ir nusiuntė mamai Lietuvą.
Lietuvoje apie rebornus nebuvo nei informacijos, nei medžiagų, reikalingų jų gamybai. Su pirmąja lėle pagelbėjo sūnus - viską užsakė, nupirko ir nusiuntė mamai Lietuvą. Jos kietesnės ir tvirtesnės už neseniai išbandytą vien silikonu užpildytą lėlės kūnelį. Ši gamybos technika visiškai kitokia - lėlė atrodo dar tikroviškesnė, nes jos rankytės ir kojytės minkštos, juda. Dažnai iš tolo net sunku atskirti, ar rankose tikras vaikelis, ar lėlė.
Parsisiuntusi vienokį ar kitokį kūnelį, Rasa turi jį pasunkinti - pila į vidų šiek tiek smėlio, arba stiklo granulių. Paėmus tokį lėlę į rankas ji turi sverti kaip tikras kūdikis - kartais net iki 5 kg.
„Čia ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja - imi teptuką ir pieši ant lėlės. Darbas vyksta su kosmetine kempinėle. Dažai ją į spalvą ir tapšnoji. Be to, tempas turi būti greitas.
Jei kuria lėlę-kūdikį, plaukams naudoja natūralią angoros ožkų vilną. „Netinka nei brazilų, nei indų plaukai - jie per stori. Bendradarbiauju su kirpyklomis, perku iš jų vaikų plaukus. Štai naujausiam savo darbui panaudojau kaimynų mergaitės kasą“, - atvirauja Rasa, kuriai dažnai tenka pabūti ir kirpėja. Pradžioje, kol mokėsi, plaukus įsodindavo didesnėmis sruogelėmis, bet kuo toliau, tuo labiau norisi profesionalumo.
Su lėlių akytėmis irgi yra reikalų. Natūraliausiai, anot jos, atrodo firmos „Lauscha“ pūsto stiklo akys, primenančios žmogaus akies obuolį. Ta pati firma gamina žmonių akių protezus, todėl jų kainos gana didelės. Kokybiškų akių Rasai iš Anglijos parveža sūnus.
Drabužius lėlėms Rasa dažniausiai perka internetu. „Žiūriu į lėlę ir, rodos, žinau, ko jai reikia.
Lėlių vertinimas ir kaina
Kalbant lėlininkų žargonu, paprastą lėlę paversti itin tikroviškai atrodančiu kūdikiu galima reborning’o (atgimimo, atgijimo) ir newborning’o (naujo gimimo) metodais. Taikant reborning’ą paprastos lėlės bruožai kruopščiai nuvalomi ir veidelis piešiamas iš naujo. Newborning’as - kur kas sudėtingesnis procesas. Iš specialios medžiagos pagaminamos norimo dydžio kūno dalys ir sujungiamos, kad atrodytų it tikro kūdikio. Odai tikroviškumo suteikia daugybė sluoksnių dažų. Kiekvienas kruopščiai išdžiovinamas ir tik tada dengiamas naujas - taip sukuriamas kraujagyslių, apgamų, dėmelių efektas. Nosytėje paliekamos atviros šnervės. Itin kruopštus darbas - suformuoti plaukus, blakstienas, antakius. Šis procesas trunka net iki 30 valandų. Specialia adata moheriniai plaukai mažomis sruogelėmis įsiuvami į galvą, antakius, blakstienas. Sudėtingiausia ir kūrybiškiausia dalis - nupiešti veidelį. Tuomet ir atsiskleidžia tikrieji gebėjimai įpūsti lėlei gyvybę.
Paklausta, pagal ką ekspertai ir kolekcininkai vertina tokias tikroviškas lėles, Rasa mini kelis kriterijus. Pirmiausia žiūrima į skulptoriaus, kuris kūrė lėlės kūnelį, vardą. Antra - vieno ar kito modelio tiražas. Tarkime, tiražas - 1 tūkst. „Esu įsigijusi vieną lėlės kūnelį su pasu, limituoto leidimo. Jei gerai pamenu - 801-ąjį egzempliorių. Lėlės su sertifikatais - pačios brangiausios, nes dažnai būna, kad autorius tokio modelio daugiau nebegamina“, - aiškina R. Kuncaitienė.
Dar vienas tokios lėlės kokybės ženklas - natūralumas. Kuo daugiau ant silikoninės odos raukšlyčių, vos matomų kraujagyslių - tuo jos vertė ir kaina didesnė.
Pagaminti tokią tikrovišką lėlę gali užtrukti net iki pusės metų, nes darbo eiga priklauso nuo daugybės faktorių. Vienas iš jų - oras. Jei lauke apsiniaukę, darbus reikia atidėti, nes prie lempos šviesos ir natūralaus apšvietimo lėlės kūnelio spalva gali smarkiai skirtis.
Sunkiausi darbai? Anot lėlininkės, blakstienų darymas. Jas Rasa irgi įsodina vos po kelis mikroskopinius plaukelius. „Kartais nuo ilgo žiūrėjimo ir derinimo taip paskausta akis, kad norisi trenkti viską į šoną. Sprandas irgi pavargsta. O jau kiek kantrybės reikia!
Prakalbus apie tokių lėlių kainas, Rasa sako, kad jos priklauso nuo lėlės kūnelio dydžio, gamintojo vardo, modelio tiražo.
Lėlių reikšmė ir poveikis
Vienaip atrodo Ukrainos ar Rusijos, kitaip - Anglijos ar Amerikos kūrėjų lėlės, nors ir kuriamos pagal tą pačią technologiją. Amerikiečiai mėgsta išraiškingus lėlių bruožus, pavyzdžiui, ryškius antakius, kurių kūdikiai neturi.
„Čia ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja - imi teptuką ir pieši ant lėlės. Darbas vyksta su kosmetine kempinėle. Dažai ją į spalvą ir tapšnoji. Be to, tempas turi būti greitas.
Kai prieš keletą metų Rasa su savo lėlėmis dalyvavo vienoje televizijos laidoje, sulaukė ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Šiandien, džiaugiasi R. Kuncaitienė, situacija sparčiai keičiasi į gerąją pusę.
Pačią naujausią silikoninę lėlę Rasa gamino nuo ankstyvo pavasario iki pat dabar. „Jei tai būtų pagrindinis užsiėmimas, viskas vyktų kur kas greičiau, tačiau dabar lėlių kūrimu užsiimu tik po darbo ir savaitgaliais. Be to, gyvename nuosavame name, turime nemažai žemės, tad negaliu apleisti ir buities“, - aiškina R.
Paklausta, ar gerai pavyko pirmoji lėlė, Rasa prisipažįsta, kad paėmusi ją ant rankų nesulaikė ašarų. Verkė iš džiaugsmo, nes per daug tikra ji atrodė. Vos pradėjusi kurti tikroviškas lėles, moteris iš pradžių norėdavo visas pasilikti sau. Paskui pamažu įsisąmonino, kad kuo daugiau „vaikų“ - tuo daugiau su jais reikalų.
Tikroviškai atrodančias lėles perka kolekcininkai, gyvenimo tragediją patyrę tėvai, vienišos moterys ir vyrai, seneliai. „Perka“ - ne visai tikslus žodis. Atgimusių kūdikių geidžiantys žmonės šį procesą linkę vadinti įvaikinimu. Lėlė tampa visateise naujos šeimos nare, yra mylima ir branginama.
Psichologai itin tikroviškai atrodančių lėlių įtaką psichikai vertina atsargiai. Dažniausiai atgimęs kūdikis kelia teigiamų emocijų, ramina ir džiugina. Jį galima nešioti, sūpuoti, vežti į lauką vaikiškame vežimėlyje ir rūpintis juo kaip tikru vaiku. Retais atvejais lėlių terapija taikoma siekiant palengvinti netekties skausmą.
Gavę tokį užsakymą menininkai dirba naudodami tikro vaiko nuotraukas, drabužėlius. Anglijoje atgimę kūdikiai sėkmingai naudojami senelių globos namuose. Niukaslo ligoninės Senyvų žmonių sveikatos centro specialistė Lorna McKenzie, dalyvavusi teminiame tyrime, teigia, kad lėlės padeda senukams grįžti į praeitį, kai jie buvo jauni ir jautėsi reikalingi. Tokiai nuomonei pritaria ir šios ligoninės gydytojas Ianas Jamesas.
Visi šie argumentai neįtikina gausybės skeptikų, kurie tikroviškai atrodančias lėles vadina makabriškais kūriniais ir net lavonėliais. Daugeliui vien žiūrėti į atgimusius kūdikius nejauku, o paėmus juos į rankas apima baimė. Mokslininkai ramina, kad tokia reakcija - visiškai normali. Išvertus iš anglų kalbos, šis reiškinys skamba labai poetiškai: slėpinių arba klaikybės slėnis (uncanny valley). 1970 m. japonų mokslininkas Masahiro Mori nustatė, kad gyvas būtybes vaizduojantys negyvi daiktai tik iš pirmo žvilgsnio kelia susidomėjimą ir simpatiją. Tikroviškai atrodančias lėles kuriančių, kolekcionuojančių ar tiesiog jas mylinčių žmonių klaikybės slėnis nebaugina. Atgimęs kūdikis jiems - slapčiausių svajonių realizacija.
Minime lėlės - daugiau, nei tiesiog žaislai. Tai - prisiminimų kūrėjos, jausmų šildytojos ir paslapčių saugotojos. Dovanokite jas žmonėms, kuriuos branginate. Žmonėms, kuriems norite padovanoti savo draugystę. Galiausiai - dovanokite jas sau. Pažadu, jos daugiau nei grožis ir nuostabus stiliaus akcentas jaukiems namams. Jos šildo, gydo ir ramina. Ir visai nesvarbu kiek Jums ar Jūsų draugui metų. Ar skiriate šią lėlę ką tik gimusiam mažyliui. Ar jau seniai suaugusiai draugei. Juk ne veltui sakoma - mes nustojame žaisti ne todėl, kad užaugame. Kuriu Minime lėlės, su linkėjimu, bent širdyje išlikti amžinais vaikais. Naiviais ir norinčiais godžiai pažinti pasaulį. Nebijančiais verkti, kai to norisi ir juoktis balsu, kai širdy gera. Priglaust prie širdies pliušinį žaislą, kai reikia tiesiog kažką apkabinti. Juk kartais visi mes atsiduriam ten, kur apsidairius suvoki, jog esi vienas. Kartais minkštas ir švelnus zuikis ar lapė, gali būti tas nebylus draugas, bent trumpam užpildantis tuštumą. Išklausantis viltis ir dvejones, sugeriantis tylią raudą ir amžinai saugantis ramų miegą. Kiekvieną lėlytę, kiekvieną jos detalę, siuvu savo rankomis. Todėl ji - kas kartą vis kitokia, unikali ir originali. Išleidžiu jas į pasaulį lyg mažus angelėlius, pripildžiusi savo širdies šilumos ir vilties, kad jos taps ne tik gražios namų puošmenos. Jos primins apie žmogų, kuris jas dovanojo. Apie šventę ar progą, kai jos buvo įteiktos. Jos išsaugos tą džiaugsmą, ir gražių akimirkų kvapą, kurio bus galima įkvėpti kas kartą, kai tos laimės truputį pritrūks. Patikėkit, jos - magiškos.
Kolekcinės rankų darbo lėlės-kūdikiai Reborns iš Ispanijos. Kūdikėlio svoris gali būti nuo 1.5 kg ir net virš 3 kg), 30 cm ir 45 cm ūgio. Vienos populiariausių lėlių pagamintos iš kokybiško vinilo - švelnios, minkštos medžiagos, kurios spalva ir jausmas liečiant primena tikro naujagimio odytę. Lėlytės kūnelis yra minkštas, medžiaginis. Akytės itin išraiškingos, sukuria tikroviško žvilgsnio įspūdį, pagamintos iš specialiai skirto Reborns lėlėms stiklo arba akrilo. Plaukučiai pagaminti iš Angoros ožkų plaukų, kurių sudėtis labiausiai panaši į žmogaus plaukus. Kalbama, kad šios lėlės yra "įvaikinamos", o ne perkamos, ir tarp lėlių ir savininkų susiformuoja labai stiprūs emociniai ryšiai. Menininkės, kuriančios reborn babies („atgimę arba atgiję kūdikiai“), save vadina daugiavaikėmis. Fiziškai motinystės stebuklas įmanomas tik kartą per metus, tačiau šių moterų rankose kūdikiai gimsta nuolat. Kuo lėlė panašesnė į tikrą vaiką, tuo kūrinys laikomas tobulesniu.
| Medžiaga | Savybės | Poveikis |
|---|---|---|
| Silikonas/Vinilas | Švelnus, minkštas, primena tikro kūdikio odą | Realistiškumas, malonus lietimo pojūtis |
| Angoros ožkų vilna | Ploniausia, panaši į žmogaus plaukus | Natūralus plaukų įvaizdis |
| Pūsto stiklo/akrilo akys | Išraiškingos, primena žmogaus akies obuolį | Tikroviškas žvilgsnis |
