Lietuvos valstybė susidarė XIII a., po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi.
Ši valstybė gyvavo daugiau nei 200 metų, kol kaimyninės šalys Rusija, Austrija ir Prūsija XVIII a. pabaigoje galutinai pasidalijo jos teritoriją.
Pirmą kartą Lietuvos pavadinimas paminėtas Kvedlinburgo metraštyje aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Rusios ir Lietuvos pasienyje 1009 metų kovo 9 dieną.
XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos valstybės pirmuoju valdovu tapo Mindaugas, kuris priėmė krikštą ir 1253 m. liepą buvo karūnuotas karaliumi.
Vėliau nuo krikšto atsisakė, o 1263 m. buvo nužudytas. Pagoniška Lietuva buvo nuolatinių Teutonų ir Livonijos ordino žygių taikiniu.
Nepaisant sunkios ir nuolatinės kovos su Ordinais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greitai plėtėsi prisijungdama Rusios kunigaikštystes.
Nuo XIII a. Lietuvos valstybė nuolat kariavo su Vokiečių Ordinu. Geopolitinė situacija tarp Rytų ir Vakarų lėmė tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrė ir daugiakonfesė valstybė.
1385 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila sudarė santuoką su Lenkijos sosto paveldėtoja Jadvyga ir 1386 m. buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip buvo sudaryta personalinė Lietuvos ir Lenkijos unija.
Po dviejų vidaus karų 1392 m. Lietuvoje įsitvirtino didysis kunigaikštis Vytautas. Valdant Vytautui Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą, valstybė pradėta centralizuoti, didikai buvo įtraukti į valstybės politiką.
1410 m. bendro Lietuvos ir Lenkijos karinio žygio metu Žalgirio mūšyje buvo nugalėtas Teutonų ordinas.
Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavo Rusija.
Nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, nors išliko gana dideli jų statuso skirtumai.
Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija.
1863-1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos, taip pat buvo numalšintas.
Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas - uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilika.
XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas greitai apėmė ir Lietuvos teritoriją.
Per 1914-1915 m. Vokietija užėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją.
Lietuva pateko į vokiečių sukurtą administracinį darinį vadinamą Oberostu.
Lietuviškoji inteligentija stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėti ir ėmė ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.
1917 m. rugsėjo 18 d.-22 d. Vilniuje susirinko lietuvių konferencija, kuri įkūrė Lietuvos Tarybą.
Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostine Vilniuje.
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame buvo skelbiama, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuris, pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas.
Šio nutarimo postulatų rėmuose buvo kuriama Lietuvos valstybė, kuri gyvavo 1918-1940 m.
Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896-1917 m. ) 1904-1906 m. buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos: 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais.
1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras panaikino lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimą.
1904 m. gruodžio 1 d. Sankt Peterburge išleistas pirmasis savaitraščio „Lietuvių laikraštis“ numeris. Tai buvo pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijos imperijoje.
Gruodžio 23 d. (pagal Julijaus kalendorių - gruodžio 10 d.) Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba - „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir leido Petras Vileišis.
Dienraštis suformulavo Didžiojo Vilniaus Seimo idėją ir daug prisidėjo jį organizuojant.
1905 m. Palaikant visuotinį streiką Rusijoje sausio 24-25 d. vyko politinis streikas Kaune.
1905 m. gegužės 14 d. caras Nikolajus II pasirašė įsaką, kuriuo leido mokyklose mokyti lietuvių ir lenkų kalbų.
1905 m. birželio 6 d. kilo Vilniaus odininkų streikas.
1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) prasidėjo dvi dienas trukęs lietuvių suvažiavimas, gavęs Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimą.
1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje Miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmai) „Vilniaus kanklių“ draugija pastatė pirmąją lietuvių operą „Birutė“.
1908 m. kovo 29 d. Kaune Juozas Naujalis su kitais įkūrė Šv.Grigaliaus vargonininkų draugiją. Tai buvo pirmoji lietuvių profesionalų muzikų draugija.
20 a. pirmais dešimtmečiais lietuvių kultūra gerokai subrendo - pagausėjo rašytojų, kurie orientavosi į naujausios Vakarų Europos, lenkų ir rusų literatūros kryptis, savo kūrybą skyrė ne tik kaimo žmogui, bet ir intelektualesniam skaitytojui.
Buvo padėti profesionalios muzikos ir teatro pagrindai, atsirado profesionali meno kritika.
1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė per 1914 m. vasaros ir 1915 m. žiemos kampanijas Rytų Prūsijoje patyrė pralaimėjimą ir 1915 m. pavasarį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą.
1915 m. kovą ji užėmė Šiaulius, rugpjūtį - Kauną, rugsėjį - Vilnių.
Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių.
1915 m. rugpjūčio 18 d. Pirmajame pasauliniame kare Vokietijos kariuomenė užėmė Kauną.
Traukdamiesi rusai iš Kauno ir kitos Lietuvos dalies išgabeno daug kultūros ir meno vertybių.
1915 m. spalio 9 d. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pastangomis Vilniuje įkurta pirmoji bendrojo lavinimo mokykla dėstomąja lietuvių kalba.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vyko Lietuvių konferencija. Joje dalyvavo 222 atstovai (kitais duomenimis, 214), tarp jų - 66 kunigai ir 65 ūkininkai.
Konferencija suformulavo valstybės suvereniteto siekį ir numatė karinės sąjungos su Vokietija galimybę.
Šioms nuostatoms įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba.
Iki 1918 m. vasario 16 d. ji oficialiai vadinosi Lietuvos Krašto Taryba, o liepos 11 d. buvo pavadinta Lietuvos Valstybės Taryba.
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nariai, spaudžiami Vokietijos valdžios, pasirašė prieštaringo turinio deklaraciją dėl Lietuvos valstybės atkūrimo su sostine Vilniuje.
1918 m. sausio 26 d. S.Kairys pasiūlė Lietuvos Tarybai skelbti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą be ryšių su Vokietija, bet jos dauguma šį siūlymą atmetė.
1918 m. vasario 16 d. Vasario 16 Aktas. Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė.
Priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos nutarimu.
Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė - Vilnius.
Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas.
Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą.
Vasario 16 Aktas buvo įteiktas Vokietijos okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje, perduotas Vokietijos valdžios institucijoms.
Į tarptautinį gyvenimą Aktas įtrauktas 1918 m. vasario 20 d., kai buvo perskaitytas Vokietijos Reichstage.
Vasario 16 Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji g. 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose.
Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkaujančio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai.
Jį pasirašė: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, K. S. Šaulys, J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, Justinas Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis ir J. Vileišis.
1918-1940 m. Paskelbus Vasario 16 Aktą Vokietija pripažino Lietuvą 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą.
Iki tol Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus.
1918 m. rudenį kilus vidaus krizei ir patyrus karinių nesėkmių 1918 m. spalį okupuotoms tautoms buvo leista sudaryti savo vyriausybes.
Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmė krašto valdymą.
Ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo buvo atidėtas.
1918 m. lapkričio 11 d. patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos vyriausybė.
1940-1941 m. SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims.
1940 05 25 ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas.
1940 06 14 ultimatumu Lietuvai SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą.
Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus.
1940 m. birželio 15 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją.
1940 m. birželio 15 d. ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą.
Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato.
1941-1944 m. Antrasis Pasaulinis karas.
Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta.
Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo.
Nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus.
Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 m. rugpjūtį privertė nutraukti veiklą.
Iki 1941 m. liepos pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas.
1944-1990 m. 1944 m. vasarą-1945 m. pradžioje nacių Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija.
Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antrąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai.
Be to, 1945-1947 m. miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945-1953 m. - 130 000 žmonių.
Nuo 1944 m. vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę.
Lietuvoje nepagrįstai tikėtasi, kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos.
Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos iš Vakarų valstybių nesulaukė.
1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę.
Nuo 2004 m. Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos valstybių, įeinančių į Šengeno erdvę, kurioje nėra pasienio kontrolės.
Nuo 2015 m. valstybė priklauso euro zonai.
Lietuva yra aukštų pajamų išsivysčiusi ekonomika, pasiekusi aukštą pragyvenimo lygį, aukštai vertinamas Lietuvos pilietinių laisvių, žiniasklaidos laisvės, interneto laisvės, demokratijos lygis.
