Persileidimas - tai kūdikio netektis bet kuriuo nėštumo periodu, nes moteris jau išgyvena ryšį su užsimezgusia, labai artimai su ja susieta naujo žmogaus gyvybe. Paprastai nėščia moteris gana greitai pradeda save suvokti ir jausti naujai - santykyje su vaikeliu. Ir staiga visa tai nutrūksta.
Sunku kalbėti apie kūdikio netektį, net ir tada, kai jo netenkama dar įsčiose. Gedėdami tėvai bei jų artimieji pereina per įvairias gedulo stadijas: šoką, neigimą, pyktį ir depresiją, susitaikymą. Šios stadijos maišosi tarpusavyje - keičia viena kitą bet kokia chaotiška tvarka. Gedėjimą gali apsunkinti tai, kad ne visada tėvai turi galimybę pamatyti savo kūdikį ir su juo atsisveikinti, aplinkiniai gali reaguoti nesupratingumu, persileidimą laikyti per menka priežastimi liūdėti. Paprastai tėvai užmezga ryšį su kūdikiu dar jam negimus, todėl persileidimas sukelia ilgesį.
Po įvykusio persileidimo tėvams kyla įvairių klausimų: kodėl man, ką padariau ne taip, kaip būtų buvę galima to išvengti, ar kitą kartą pastojus vėl įvyks persileidimas?
Persileidimas yra kūdikio netekimas prieš 20-ąją nėštumo savaitę. Dauguma persileidimų įvyksta, kai vaisius vystosi ne taip, kaip tikėtasi. Maždaug 50 procentų atvejų kūdikio chromosomų problemos yra atsakingos už ankstyvą nėštumo praradimą. Dauguma šių chromosomų problemų atsiranda atsitiktinai, kai embrionas dalijasi ir auga, nors tai tampa vis dažnesnė moterims senstant. Kartais sveikatos būklės, įskaitant blogai kontroliuojamą diabetą arba gimdos problemą, gali sukelti persileidimą. Maždaug 8-20 procentų atvejų patvirtintas nėštumas baigiasi persileidimu.
Prognozuojama persileidimo rizika būsimo nėštumo metu, kai moterys patyrė vieną persileidimą, yra apie 20 proc. Persileidimas gali sukelti stiprų netekties jausmą moterims. Be to, jie taip pat gali patirti liūdesį, nerimą, arba kaltę.
Didžiausia dalis persileidimų įvyksta būtent ankstyvajame nėštumo periode, šį praradimo sielvartą išgyvena pakankamai daug tėvų. Paprastai ankstyvoji netektis būna apsunkinta aplinkinių, o neretai ir pačių artimiausiųjų nesupratimo, kurie mano, kad priežastis gedėti yra per menka. Tai verčia moterį užsidaryti, bijoti parodyti, bei vengti išreikšti savo išgyvenimus. “Guodžiama” tuščiomis frazėmis (“Nieko nepadarysi”, “taip jau būna”, “gerai, kad dabar, o ne vėliau”, “turėsi dar kitų vaikų”, “o mano draugei buvo taip” ir pan.), moteris išgyvena neatitikimą tarp to, ką ji jaučia ir to, ką sako kiti. Ji net gali suabejoti savo jausmų normalumu bei legalumu ir dėl to išgyventi dar didesnę tuštumą bei baimę atsiverti. Patyrus persileidimą ankstyvojoje stadijoje prie šios jausmų sumaišties dažniausiai prisideda dar ir stiprus kaltės jausmas: kodėl man, kur mano klaida, gal reikėjo elgtis kitaip? Iki smulkiausių detalių moteris analizuoja įvairias situacijas ir savo elgesį tarsi nevalingai ieškodama įkalčių.
Apie tai nepriimta kalbėti - kartais net geriausios draugės nežino, kaip ir ką šnekėti su persileidimą patyrusia moterimi. Tema jautri, skaudi ir dažniausiai - apeinama. Bet psichologai sako, kad apsimesti, jog nieko neįvyko, - klaida. Aplinkiniai dažnai nežino, kaip elgtis. Ką nors (ką?) sakyti ar nesakyti? Kaip guosti? Patyrusiai tokią traumą moteriai reikia leisti gedėti: išsikalbėti, išreikšti savo emocijas ir jausmus, galų gale - išsiverkti. Tačiau blogiausia, ką ji gali išgirsti, yra frazė: „Tu dar jauna, dar pagimdysi, viskas bus gerai“. Pasijuntama taip, lyg tavo skausmas nuvertinamas, nes kažkam jis pasirodė nelabai reikšmingas. O juk tai didelis praradimas - nesvarbu, kiek kūdikiui buvo savaičių ar mėnesių. Kai netenkame artimo žmogaus, jis vis vien užima kertelę mūsų sieloje, taip ir negimęs kūdikis - jo netektis nepraeina be pėdsakų.
Geriausia kreiptis į psichologą, ypač tuomet, jei jaučiate, kad artimieji ir draugai nelabai sugeba palaikyti, o kažkelintą kartą išgirdus, kad: „Nieko tokio, daugeliui taip būna, viskas susitvarkys, nereikia taip išgyventi“, geriau nepasidaro. Kartais netyčia išsprūdusi frazė tik dar labiau sustiprina neviltį ir priverčia užsidaryti, supratus, kad kitiems tavo kančia tiesiog nelabai suprantama.
Jei jums artima moteris patyrė persileidimą, geriausia leisti jai išsiverkti ir išsišnekėti. Net jei jums atrodo, kad ji tik drasko sau širdį - tegul išsišneka. Svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris ją išklausys, pabandys suprasti ir įsigilinti, ką ji jaučia, tiesiog apkabins ir pabūs šalia, nesidangstydamas banaliomis tiesomis „viskas bus gerai“ ar „pamatysi, viskas praeis“.
Kaip gali padėti vyras? Jam tai - irgi netektis. Todėl labai svarbu abiem kalbėtis ta skaudžia tema, dalytis savo jausmais ir išgyvenimais, palaikyti vienam kitą. Taigi vyras neturi būti nepajudinama siena, vaizduoti, kad „viskas gerai“, ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Ne, jam irgi reikėtų išreikšti savo jausmus. Blogiausia taktika - viską laikyti tik savyje, nors daugelis vyrų laiko ją „vyriška“.
Kai moteris suvoks, kad kas nutiko, jau nutiko, kad tai - jau praeityje, kai išsiverks ir išsikalbės, galima su ja pasikalbėti tema: „Ko galėtų tas negimęs mažylis tau palinkėti?“ Tikriausiai jis norėtų, kad jo mama suvoktų, jog gyvenimas tęsiasi. Kartais būna veiksmingas atsisveikinimo su kūdikiu ritualas, kurį galima atlikti vienai, su vyru ar su kuriuo nors artimu žmogumi. Galima mažylio garbei pasodinti medį, parašyti jam laišką ar nupiešti piešinį, kuriame atsiskleistų jausmai (atleisti jam ar paprašyti atleidimo, padėkoti, išreikšti savo meilę). Tikinčioms moterims padeda maldos.
Jei moteris visapusiškai išgyvena tą situaciją: turi galimybę išlieti savo emocijas, pasidalyti savo išgyvenimais, pajusti artimųjų palaikymą, tai netrukus ji natūraliai pasijunta geriau, sugeba priimti situaciją kaip patirtį ir vėl pradėti gyventi atsikračius kaltės jausmo.
Aktorė Eglė Špokaitė, dalijasi, ką jai teko išgyventi praradus vaikelį. „Kiekviena skirtingai išgyvena vaikelio praradimą, tačiau jeigu jaučiate, kad reikia, nebijokite ieškoti pagalbos“, - padrąsina aktorė Eglė Špokaitė. Aktorė pripažino, kad tuo metu laukdama ypač nemalonios procedūros rado lankstinuką apie pagalbos galimybes Krizinio nėštumo centre, tada dar abejojo, ar jai tikrai reikia psichologinės pagalbos. Moteris manė, kad viską pavyks išspręsti pačiai. Vis dėlto neradusi supratimo artimoje aplinkoje, ji ryžosi kreiptis į specialistus. „Atėjusi į centrą supratau, kad mano reakcija nėra neadekvati ir nenormali. Artimoje aplinkoje buvo teigiančių kitaip ir klausiančių, kada gi būsiu normali, kiek dar liūdėsiu arba tiesiog sakančių, kad „jau užtenka“. Visa tai buvo sakoma gana įsakmiu tonu, tarsi mano buvimas kenktų kito egzistavimui“, - prisimena E. Paliepimai sugrįžti į ankstesniąją būseną nebuvo efektyvūs, ji pasakoja, kad stengėsi per prievartą pamiršti, nebeišgyventi, išstumti emocijas. E. Špokaitė sako žinanti, kad aplinkinių reakcija kyla ne iš blogos valios, tačiau kartais tokiomis akimirkomis net nereikia komentarų, pakanka tiesiog buvimo šalia ar klausimo: „Kaip jautiesi?“ Aktorė taip pat priduria, kad visuomenės padrąsinimai, jog pavyks sėkmingai susilaukti vaikelio, tuo metu taip pat nebuvo efektyvūs. Po terapijos E.
Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė sako, kad tie devyni laukimo mėnesiai yra laikas, kai ypač svarbu jausti emocinį saugumą ir aplinkinių dėmesį. „Moterims svarbu žinoti, kad ne tik jos, bet ir aplinkiniai laukia naujos gyvybės. Septynerius metus veikianti organizacija siekia suteikti visapusišką paramą moterims, kurios laukė vaikelio, tačiau pastojus, pasikeitė gyvenimas (neteko darbo, liko vienos, užklupo liga) arba pastojo neplanuotai, taip pat tais atvejais, kai moteris patyrė persileidimą ar nutraukė nėštumą. Z. Tomilinienė sako, kad jiems svarbi kiekvieno žmogaus istorija, todėl kiekvienas atvejis unikalus. Sėkmingą organizacijos veiklą patvirtina ir moterų, kurioms jos padėjo, atsiliepimai. Krizinio nėštumo centras siekia suteikti moterims visapusišką paramą, pradedant psichologine, baigiant - daiktais.
Seksas nesiūlomas dvi savaites po persileidimo, kad būtų išvengta infekcijos. Moterys gali ovuliuoti ir pastoti jau po dviejų savaičių po persileidimo. Jie gali paprašyti gydytojo patarimo, kai jaučiasi emociškai ir fiziškai pasirengę nėštumui.
Moterys turi kreiptis į gydytoją, kai pajunta pasikartojantį nėštumo praradimą. Nors iki 75 procentų pasikartojančių persileidimų gali įvykti dėl nežinomos priežasties, dėl kai kurių sveikatos sutrikimų moterims gali kilti didesnė nėštumo praradimo rizika. Nustačius persileidimo priežastis, pagrindinės priežasties gydymas gali padėti moterims pastoti ir išlikti nėščia. Tam gali padėti specialūs testai.
- Ultragarsas (transvaginalinis arba pilvo) - ultragarsu apžiūrima gimda, kiaušidės, kiaušintakiai.
- Sonohisterograma yra procedūra, kurios metu tiriama gimdos vidus.
Nors moterys negali nieko padaryti, kad išvengtų persileidimo, jos gali pačios pasirinkti sveiką gyvenimo būdą. Būkite aktyvūs, vidutiniškai mankštindamiesi bent 150 minučių kiekvieną savaitę. Gydytojas rekomendavo tokius pratimus kaip vaikščiojimas, bėgiojimas, plaukimas, joga, ir pilatesas. Jie turėtų vengti tam tikros veiklos, pavyzdžiui, kontaktinio sporto, veiklos, kur jie gali kristi, ir karštosios jogos, kur jie gali perkaisti. Atlikdamos visus gyvenimo būdo pokyčius, moterys taip pat turi atkreipti dėmesį į savo psichikos sveikatos nes normalu, kad nėščiosioms po persileidimo jie jaučia įvairiausias emocijas. Moterys gali jaustis liūdnos ir sudaužytos po persileidimo. Prieš bandydami vėl pastoti, jie turi skirti laiko protiškai apdoroti viską, kas įvyko. Kai kurie iš jų atranda, kad sunku susidoroti su persileidimu. Kai moterys vėl pastoja po vieno persileidimo, jos greičiausiai jausis ir džiaugsmingos, ir nerimaujančios. Moterys gali psichiškai susidoroti po persileidimo, kreipdamosi į licencijuotą terapeutą, kuris gali padėti joms įveikti emocijas, kurias jos jaučia. Jie taip pat gali išmokyti juos, kaip jie gali susidoroti su savo emocijomis.
"Eurovaistinė" siekia atkreipti dėmesį į problemas, kurias susivienijus gali išspręsti visuomenė. „Mes visada stengiamės kalbėti temomis, kurios daugeliui yra tabu, padėti tiems, kurie jaučiasi pamiršti. Siekiame, kad mūsų vaistinėse paramos sulauktų žmonės, kurie susiduria su įvairiais iššūkiais. Vilniaus „Akropolio“ „Eurovaistinėje“ vykstančios akcijos metu visuomenė kviečiama paaukoti naujagimiams būtiniausių daiktų - sauskelnių, servetėlių, losjonų ar kitų būtinų prekių.
Vyrai, patyrę persileidimą – ką daryti ir kaip ją paremti | Tėčio universitetas
Savitarpio paramos grupė - tai patyrusios psichologės vedami užsiėmimai, kurių narės vienija panaši patirtis. Grupės dalyvės pasakoja vienos kitoms savo išgyventas istorijas, dalijasi unikaliais patyrimais, ieško efektyvių problemų sprendimo būdų, pastiprina ir palaiko viena kitą. Tarpusavio ryšys kuriamas be vertinimų ir išankstinių nuostatų. Grupėje dalyvauja iki 10 moterų. Susitikimai vyksta 1 kartą per savaitę, nuotoliniu būdu.
