Daugėja šalių, kuriose abortai yra draudžiami arba atliekami tik išimtiniais atvejais, o tai atspindi pasaulines tendencijas dėl teisės į reprodukcinę sveikatą ir žmogaus gyvybės vertės sampratos.
Pastaruoju metu Oklahomos valstijos Senatas pritarė beveik visiškam abortų uždraudimui. Abu įstatymų projektai parengti pagal praėjusiais metais Teksase priimtą panašų įstatymą, pagal kurį abortai tampa draudžiami, kai medikai nustato vaisiaus širdies plakimą. Įstatymas taip pat reikš, jog privatūs asmenys galės pareikšti civilinį ieškinį bet kuriam kitam asmeniui, kuris padeda arba skatina atlikti abortą.
Daugelyje valstijų aktyvistai siekia ginti teisę į abortą. Teisę į abortą saugantys įstatymai jau galioja mažiausiai 16 valstijų ir Kolumbijos apygardoje. Kai kurios valstijos žengė dar toliau: Vermonto įstatymų leidėjai vasario mėn. pradėjo svarstyti įstatymus, kurie garantuotų teisę į abortą.
Šiuo metu pasaulyje egzistuoja įvairios abortų reguliavimo praktikos. Guttmacherio instituto 2017 m. duomenimis, daugiausia abortų valstijoje buvo atlikta Kalifornijoje - 15,4 proc. Antroje vietoje pagal dydį buvo Niujorko valstija - 12,2 proc. Europoje abortų prieinamumas taip pat nėra vienodas. Abortai taip pat draudžiami Andoroje bei San Marine. Vertinant 100 balų skalėje, Lietuva šiuo aspektu yra surinkusi 62 balus. Švedijos sistema, suteikianti galimybę atlikti saugų abortą, laikoma geriausia - ji įvertinta 94 balais iš 100 galimų. Trijų šalių balai svyruoja nuo 40 iki 50 balų.
Abortų problema yra prieštaringai vertinama daugelyje valstybių. Toks nuomonių išsiskyrimas galėtų būti paaiškintas tuo, kad individų požiūriai į abortus yra formuojami remiantis jų įsitikinimais dėl religijos, moralumo, žmogaus teisių, visuomenės sveikatos bei moters statuso visuomenėje.
Istorinis abortų suvokimas ir reguliavimas
Apie abortų praktiką buvo žinoma nuo senovės laikų. Nėštumai buvo nutraukiami įvairiais būdais, įskaitant persileidimą sukeliančias žoleles, aštrių daiktų panaudojimą, pilvo presijos taikymą bei kitus metodus. Abortai buvo įprasta praktika. Tuo tarpu abortų praktiką reglamentuojantys įstatymai ir jų vykdymas kito skirtingais laikotarpiais. Dauguma ankstyvųjų įstatymų ir bažnytinių doktrinų susitelkdavo ties „vaisiaus judėjimo pajautimu“, t. y. kai nėščia moteris pradeda jausti pirmuosius vaisiaus judesius, kaip būdu išskirti aborto draudimo (neleistinumo) stadiją. Apskritai galima teigti, kad pirmieji bandymai kriminalizuoti abortus atsirado 19 a. Tuo metu gydytojai skirtingose pasaulio šalyse inicijavo savotiškas socialines kampanijas už abortų kriminalizavimą. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo abortų dekriminalizavimas, pirmiausia, socialistinėse šalyse, tokiose kaip buvusioji Sovietų Sąjunga. Dauguma Vakarų ir Europos šalių liberalizavo savo abortų įstatymus 20 a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Ši tendencija toliau nusidriekė į besivystančias šalis. Apskritai socialiniuose diskursuose abortų tematika istoriškai buvo siejama su šeimos planavimo, religinės ir moralinės ideologijos bei žmogaus teisių klausimais.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje antrojoje 19 a. pusėje pradėjo keistis socialinis abortų suvokimas. Pirmojoje 19 a. pusėje abortai buvo suprantami kaip paskutinis išsigelbėjimas nėščioms, bet netekėjusioms moterims. Tačiau pradėjus rašyti apie abortus kaip apie šeimos planavimo būdą ištekėjusioms moterims, abortų praktika buvo rekonceptualizuota kaip logiškas sprendimas dėl nepageidaujamo nėštumo, atsiradusio dėl neefektyvios kontracepcijos. Tokia abortų formuluotė (kaip šeimos planavimo forma ištekėjusioms moterims) tapo galima, kadangi tiek medicinos, tiek ne medicinos praktikai sutarė dėl santykinio šios procedūros saugumo.
Argumentai ir požiūriai į abortų reguliavimą
Pagrindinis ginčas, kurį galima įžiūrėti tarp pasiūlymo autorių ir jiems kontrargumentuojančių pusių yra dvejopas. Pirma, skirtingai aiškinama, nuo kada (nuo apvaisinimo ar po gimimo) galima laikyti, jog atsirado nauja gyvybė. Atsakant į tai, galima kelti trejopą klausimą: Pirma, kokia apskritai yra aborto socialinė reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje. Antra, ar iki šiol buvo imtasi visų įmanomų priemonių abortų prevencijai, kad baudžiamojo įstatymo naudojimas būtų neišvengiamas. Ir, trečia, jeigu sutinkame su tuo, jog abortai yra rimta socialinė problema, kokiomis sąlygomis juos galima būtų lengviau spręsti: kriminalizavus ar ne.
Pasiūlymo autorių teiginys, jog Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos „įstatymas atspindėtų Katalikų bažnyčios nuostatas“, reiškia tik tai, jog baudžiamąjį įstatymą siūloma formuoti pagal vienos iš religinių bendrijų nuostatas. Tačiau Katalikų bažnyčios mokymas neatspindi visos Lietuvos visuomenės moralės. Antra, pasiūlyme labai abstrakčiai kalbama apie “šalies piliečių lūkesčius”. Tačiau Lietuvoje pastaruoju metu nėra atlikta išsamių visuomenės nuomonės tyrimų abortų klausimu. Todėl remtis anoniminės visuomenės „lūkesčiais“ siekiant kriminalizuoti abortus - nepagrįsta.
Teigiama, jog šis įstatymas padėtų ginti „gyvybiškai svarbius interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.“ Demografinė statistika rodo, kad Lietuvoje gimstamumas, nors nežymiai, bet didėja. Tačiau jį nemaža dalimi įtakoja abortų skaičius. 2006 m. Lietuvoje buvo 31059 gimdymų ir gimė 31265 kūdikiai, buvo padaryti 14976 abortai. Tai sudaro 32,5 proc. nuo bendro gimusiųjų ir abortuotųjų skaičiaus. Įdomu tai, kad beveik 63 proc. šių abortų buvo padaryti moters valia. Tai reiškia, jog ne savaiminiai persileidimai, medicininės indikacijos ar kitos svarbios priežastys, bet socialiniai, ekonominiai ar psichologiniai veiksniai lėmė apsisprendimą abortui.
Abejones kelia argumentas, kad įstatymų pataisos padės apginti visuomenės „moralės interesus“. Įstatymas gali išreikšti tokius moralinius įsitikinimus, kurie patys savaime yra aiškiai išreikšti ir stiprūs. O visuomenės pozicija abortų klausimu nėra gerai žinoma. Be to, visuomenės sąmonėje abortas suvokiamas daugiau kaip kraštutinė šeimos planavimo priemonė, o ne gyvybės atėmimas (nužudymas). Kaip pavyzdžiui, Maltoje, kur abortai yra uždrausti, pačioje visuomenės sąmonėje toks veiksmas yra tabu.
Projekto rengėjai teigia, jog „siūlomas įstatymas jau seniai priimtas kai kuriose ES šalyse (Airijoje, Lenkijoje, Maltoje)“. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tik Maltoje egzistuoja absoliutus abortų draudimas. Airija bei Lenkija savo ruožtu numato išimtinius atvejus, kuriais nėštumo nutraukimas yra galimas. Absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos valstybių įtvirtintas liberalesnis nėštumo nutraukimo reguliavimas. Vienose iš jų užtenka tik moters prašymo (Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekijos Respublika, Danija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Latvija, Nyderlandai, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Švedija), kitos numato tam tikras sąlygas - moters gyvybės, psichinės bei dvasinės sveikatos apsauga, išžaginimo, incesto ar apsigimimų atvejai, ekonominės ar socialinės priežastys. Paminėtina, jog projekto rengėjų nurodytoje JAV valstijoje Pietų Dakotoje nėštumo nutraukimo sąlygas griežtinantis įstatymas 2006 m. lapkričio mėnesį 55 proc. balsų prieš 45 proc. Taigi praktika įvairi. Ir faktas, kad tik 3 šalys Europoje griežtai reglamentavo abortus, dar nereiškia, jog Lietuva turi sekti šiais pavyzdžiais. Juolab kad, abortų kriminalizavimas neišsprendžia problemos.
Abortų paplitimas ir jo pasekmės
Remiantis Guttamacherio instituto duomenimis (2003), iš 205 mln. nėštumų, fiksuojamų pasaulyje kiekvienais metais, daugiau negu trečdalis jų yra neplanuoti, ir 22 proc. visų nėštumų nutraukiami atliekant abortus. Taigi 2003 metais pasaulyje buvo atlikti 42 mln. abortų, maždaug 20 mln. iš jų - nelegaliai. Nėštumo nutraukimo procedūromis naudojasi moterys visame pasaulyje, nepriklausomai nuo socialinės padėties bei egzistuojančių abortų draudimo įstatymų. Kiekvienais metais maždaug 29 iš 1000 vaisingo amžiaus moterų darosi abortus. Abortų lygis žymiai nesiskiria tarp išvystytų ir mažiau išvystytų regionų. Tačiau valstybėse, kuriose jie uždrausti, moterims neretai tenka darytis abortus nesaugiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, 1999 metais Guttmacherio instituto atliktas tyrimas parodė, kad viena trečioji pasaulio moterų neturi galimybės darytis abortus legaliai arba saugiai. Tokių moterų mirtingumo lygis - 330 mirčių 100 000 nėštumo nutraukimo procedūrų. Tuo tarpu mirtingumo lygis dėl legalių abortų siekia vidutiniškai 0,7 mirčių 100 000 procedūrų. Virš 30 proc. moterų, kurioms abortai buvo atlikti esant nesaugioms sąlygoms, kenčia nuo rimtų komplikacijų, tokių kaip kraujo užkrėtimas, nevaisingumas bei kt. Valstybėse, kuriose abortai yra legalūs ir saugūs, komplikacijų lygis siekia 1-3 proc., ir dauguma jų yra smulkaus pobūdžio ir nereikalauja hospitalizavimo. Be to, moterys, patiriančios komplikacijų dėl nesaugių, nelegalių abortų, bijo kreiptis kvalifikuotos medicininės pagalbos, taigi jos priverstos kentėti skausmus ir neretai miršta dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos (ir tokiu būdu nepatenka į registruotą abortų statistiką).
Be abejo, legalumas nėra vienintelis veiksnys užtikrinantis abortų saugumą, tačiau jis yra vienas esminių. Legalūs abortai taip pat yra labai svarbus faktorius užtikrinant aukštesnį moterų išgyvenimo lygį. Pasaulinė sveikatos organizacija apskaičiavo, kad kasmet įvyksta apie 600 000 mirčių, susijusių su nėštumu arba gimdymu, daugiausiai besivystančiose šalyse. 13 proc. Taigi, kadangi abortai vis dar draudžiami arba yra ribojami daugelyje šalių, 48 proc. abortų pasaulyje yra atliekami esant nesaugioms sąlygoms - nekompetentingo tokios „paslaugos“ tiekėjo arba nesterilioje aplinkoje. Todėl kasmet apie 67 000 moterų miršta dėl nesaugių ir nelegalių abortų. Tarp kitų nelegalių abortų pasekmių paminėtini įvairūs sužeidimai bei nevaisingumo grėsmė. Be to, nereikėtų pamiršti ir „nepageidaujamų“ vaikų, kurie gimsta moterims, negalėjusioms pasinaudoti nėštumo nutraukimo procedūromis, problemos.
Priežastys, dėl kurių daromi abortai
1998 metais Guttmacherio institutas ištyrė priežastis, dėl kurių moterys darosi abortus. Maždaug pusė visų tyrime dalyvavusių moterų nurodė, kad jų pagrindinis motyvas buvo atidėti arba sukliudyti gimdymui. Tarp dažniausiai pasitaikiusių moterų paaiškinimų būdavo šie: „Tiesiog šiuo metu aš negaliu turėti dar vieno vaiko“, „Aš nesu pasirengusi būti motina“ arba „Aš jau turiu tris vaikus“. Pavyzdžiui, JAV 61 proc. moterų, pasidariusių abortus, jau turėjo bent vieną vaiką. Pasauliniu mastu didžioji dauguma moterų, kurioms atliekami abortai, yra ištekėjusios ir turinčios vaikų. Šios moterys yra susirūpinusios galimybėmis aprūpinti save bei turimą šeimą. Moterys, kurios ryžtasi atlikti abortus, priima moralinį, bet tuo pačiu ir praktinį sprendimą. Jos priima sprendimą remdamosi savo žinojimu, kas yra geriausia joms pačioms bei jų šeimoms. „Pro-vita“ judėjimo atstovai dažnai vadina moteris, darančias abortus, „savanaudėmis“. Tačiau „pro-choice“ judėjimo atstovai kelia klausimą, ar nebūtų savanaudiška moteriai, žinančiai, kad ji nesugeba tinkamai pasirūpinti netgi savimi arba jau turimais vaikais, panašiems išgyvenimas pasmerkti dar vieną žmogų.
Dauguma moterų pateikia daugiau negu vieną paaiškinimą savo sprendimui darytis abortą. Remiantis tyrimo rezultatais, antrasis dažniausiai pasitaikantis motyvas, dėl kurio moterys nutraukia nėštumą - socio-ekonominės problemos. Jos apima skurdą, negalėjimą leisti sau dar vieno vaiko, bedarbystę, tėvo nebuvimą, problemas santykiuose su tėvu arba tolimesnių mokslų ar darbo atsisakymą. Visus šiuos socio-ekonominius veiksnius galima priskirti prie praktinių priežasčių, besiremiančių kasdiene moterų gyvenimo realybe. Tačiau taip pat egzistuoja moraliniai motyvai, kurie apima moterų rūpestį, kad jų vaikas turėtų geriausias galimybes geram gyvenimui, o ne gyvenimą be tėvo, su netinkamu tėvu arba gyvenimą skurde iš pašalpų. Taigi moters sprendimas darytis abortą yra rimtas ir gerai apgalvotas veiksmas. Jis remiasi atsižvelgiant į jos pačios gyvenimo sąlygas ir galimybes; jos šeimos gerovę; jos ateities planus, viltis ir svajones; jos pasiryžimą užtikrinti geresnį gyvenimą ateityje tiek sau, tiek mylimiems žmonėms. Visgi pagrindinė priežastis, dėl kurios moterys darosi abortus - tai neplanuotas nėštumas. Pats bendriausiais terminais, neplanuotas nėštumas neretai atsiranda, kai pora nesuderina savo noro lytiškai santykiauti su ketinimu arba nenoru turėti kūdikio tam tikru laikotarpiu. Taigi šiuo atveju svarbus tam tikro balansavimo momentas, kuris tampa pakankamai problematiškas, kai pora...
Švedijos sistema, suteikianti galimybę atlikti saugų abortą, laikoma geriausia - ji įvertinta 94 balais iš 100 galimų. Tai rodo, kad šalyse, kur abortai yra prieinami ir saugūs, moterys gali geriau planuoti savo reprodukcinę sveikatą.
Pasaulinė abortų įstatymų tendencija
Pasaulinė abortų įstatymų tendencija buvo liberalizacija. Nuo 2000 m. trisdešimt aštuonios šalys pakeitė savo abortų įstatymus, o visos, išskyrus vieną - Nikaragvą, išplėtė teisinius pagrindus, kuriais remdamosi moterys gali naudotis abortų paslaugomis. Nuo 2020 m. Argentina ir Tailandas legalizavo abortus su tam tikromis nėštumo ribomis; Meksika dekriminalizavo abortus, kaip ir Pietų Korėja; ir Naujoji Zelandija sušvelnino abortų apribojimus. Visai neseniai Kolumbija įteisino abortus pagal pareikalavimą iki dvidešimt keturių nėštumo savaičių - tai paskutinis augančios „žaliosios bangos“ ženklas Lotynų Amerikoje.
Nors dauguma šalių ėmėsi veiksmų, kad padidintų abortų galimybes, kai kurios, įskaitant Hondūrą ir JAV, imasi griežtesnių apribojimų politikos. Pavyzdžiui, JAV Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 24 d. sprendimas panaikinti Roe prieš Wade'ą panaikina beveik penkiasdešimties metų precedentą, suteikiantį konstitucinę teisę pasidaryti abortą.
Kinija XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje liberalizavo abortų įstatymą ir propagavo praktiką pagal savo vieno vaiko politiką, kuri buvo priimta 1979 m., siekiant pažaboti gyventojų skaičiaus augimą apribodama šeimas iki vieno vaiko. Politikoje, pagal kurią abortų paslaugos buvo plačiai prieinamos, buvo numatytos griežtos prievartos priemonės, įskaitant baudas, privalomą sterilizaciją ir abortą, siekiant atgrasyti nuo neteisėto gimdymo. Kinija šią ilgalaikę ribą padidino iki dviejų vaikų politikos 2016 m., kartu su kitomis paskatomis skatinti gyventojų augimą sparčiai senstant visuomenei. 2021 m. ji padidino ribą iki trijų vaikų, o Kinijos valstybės taryba paskelbė moterų vystymosi gaires, kuriose raginama sumažinti „mediciniškai nebūtinus abortus“.
Kenija. Postkolonijinės Kenijos abortų įstatymas buvo pagrįstas Didžiosios Britanijos baudžiamuoju kodeksu, kuriame abortai buvo baudžiami. Kai 2010 m. Kenija priėmė naują konstituciją, ji išplėtė pagrindą, dėl kurio moterys gali daryti abortą, įtraukdama neatidėliotinus atvejus arba tuos atvejus, kai kyla pavojus motinos sveikatai. 2019 m. birželį teismas išplėtė išimtis, įtraukdamas išžaginimo atvejus. Kitoms buvusioms Europos kolonijoms iš naujo įvertinant savo abortų įstatus, daugelis plečia abortų pagrindus. Pavyzdžiui, Burkina Fasas, Čadas, Gvinėja, Malis ir Nigeris - šalys, kurių abortus ribojantys įstatymai buvo išlikę iš 1810 m. Prancūzijos įvesto Napoleono kodekso - įteisino abortus išprievartavimo, kraujomaišos ar vaisiaus sutrikimo atvejais.
Airija. 2018 metais Airijos parlamentas įteisino nėštumo nutraukimą anksčiau nei dvylikos savaičių, taip pat tais atvejais, kai kyla pavojus motinos sveikatai. Anksčiau Airijoje buvo vienas griežčiausių abortų įstatymų Europoje, kodifikuotas 1983 m. Konstitucijos pataisa, kuri veiksmingai uždraudė šią praktiką. Savitos Halappanavar mirtis 2012 m., kai jai buvo atsisakyta atlikti skubų abortą, vėl sukėlė viešas diskusijas ir protestus bei paskatino visos šalies referendumą atmesti pataisą; referendumas įvyko surinkus 66 procentus balsų. 2019 metais abortai buvo įteisinti Šiaurės Airijoje, kuri yra Jungtinės Karalystės (JK) dalis. JK 1967 m. Abortų įstatymas, suteikiantis Anglijos, Škotijos ir Velso gydytojams teisę atlikti abortus, po JK parlamento balsavimo buvo taikomas Šiaurės Airijai.
Zambija yra viena iš nedaugelio Afrikos šalių, kurioje abortai leidžiami dėl ekonominių ir socialinių priežasčių, tačiau, nepaisant liberalių įstatymų, dėl struktūrinių ir kultūrinių kliūčių Zambijos moterims sunku atlikti abortus. 2018 m. Zambijoje dvylikai tūkstančių gyventojų teko vienas praktikuojantis gydytojas; o 55 procentams Zambijos gyventojų, gyvenančių kaimo vietovėse, sveikatos priežiūros specialistų yra nedaug. Įstatymas numato, kad abortą gali atlikti tik registruotas praktikuojantis gydytojas, o ne slaugytoja ar akušerė, todėl daugumai saugi prieiga yra nepasiekiama. Zambiją kamuoja didelis su abortais susijęs motinų mirtingumas - apie 30 procentų motinų mirčių sukelia abortų komplikacijos.
Hondūras yra vieni griežčiausių pasaulyje abortų įstatymų, kurie uždrausti nuo 1985. 2021 m. įstatymų leidėjai draudimą įtvirtino šalies konstitucijoje; dabar bet kokiems abortų įstatymo pakeitimams reikia bent trijų ketvirtadalių Nacionalinio Kongreso daugumos. JT ekspertai apskaičiavo, kad kasmet Hondūre įvyksta nuo penkiasdešimties tūkstančių iki aštuoniasdešimties tūkstančių nesaugių abortų. Hondūro kaimynai Salvadoras ir Nikaragva taip pat draudžia abortus ir yra vienintelės dvi šalys, įvedusios naujus abortų apribojimus nuo 1994 m. Kairo deklaracijos, kurioje reprodukcinė sveikata buvo pripažinta labai svarbia vystymuisi.
Lenkija. 2020 metais Lenkijos Konstitucinis Tribunolas nusprendė, kad abortai vaisiaus sutrikimo atvejais prieštarauja Konstitucijai, todėl šalies abortų įstatymas yra vienas griežčiausių Europoje. Kadangi didžioji dauguma abortų, atliktų Lenkijoje iki sprendimo priėmimo, buvo dėl vaisiaus anomalijų, sprendimu buvo inicijuotas beveik visiškas uždraudimas. Reaguodami į tai, šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuoti prieš sprendimą, nors jis ir toliau galioja. Lenkijos įstatymai vis dar leidžia abortus išprievartavimo, kraujomaišos ir gyvybei pavojingo nėštumo atvejais, nors pranešama, kad nuo šio sprendimo priėmimo gydytojai nenori daryti legalių abortų. Gydytojams gresia iki trejų metų kalėjimo, jei vyriausybė nustato, kad jie abortą atliko skubotai arba be pakankamo pagrindo.
Abortų reguliavimo skirtumai Europoje
Austrijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 15 nėštumo savaitės. Po 15 savaičių nėštumą leidžiama nutraukti, jeigu kelia rimtą pavojų moters sveikatai, esant sunkiai kūdikio sveikatos būklei arba jei nėštumas yra prievartavimo pasekmė. Baltarusijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 savaičių, o iki 28 savaičių - tam tikroms sąlygoms, pvz. kūdikio ligai ar pavojui moters sveikatai. Belgijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla rimtas pavojus moters sveikatai arba kūdikiui sunkiai sergant. Bosnijoje ir Hercegovinoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 10 savaitės, po 10 savaičių leidžiama, jei nėštumas kelia pavojų moters sveikatai arba sunkių kūdikio ligų atvejais. Bulgarijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 savaičių, po 12 savaičių leidžiama tam tikromis aplinkybėmis, pvz. dėl pavojaus moters sveikatai arba kūdikio sunkios ligos. Kroatijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 10 savaičių, po 10 savaičių leidžiami, jei kyla rimtas pavojus moters sveikatai arba kūdikiui sunkiai sergant. Kipre abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, iki 19 savaitės išprievartavimo atveju arba kūdikiui sergant. Čekijos Respublikoje abortai legalūs iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters sveikatai arba kūdikiui sergant. Danijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters sveikatai arba kūdikiui sunkiai sergant. Estijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami jei kyla pavojus moters sveikatai arba kūdikiui sunkiai sergant. Suomijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami specifiniais atvejais, kaip pvz. pavojus moters sveikatai ar kūdikio sunkios ligos. Prancūzijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 14 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei du gydytojai patvirtina, kad nėštumo tęsimas rimtai pakenktų moters sveikatai arba kad kūdikis serga sunkia ir nepagydoma liga. Vokietijoje abortai legalūs iki 12 nėštumo savaitės, su privalomomis konsultacijomis likus ne mažiau kaip trims dienoms iki procedūros. Vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters fizinei ar psichinei sveikatai arba kūdikiui sunkiai sergant. Graikijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, iki 19 savaitės išprievartavimo, kraujomaišos ar kūdikio sunkios ligos atvejais. Islandijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 22 nėštumo savaitės. Airijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters gyvybei ar didelės žalos sveikatai, arba esant mirtinei kūdikio ligai. Italijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters gyvybei ar kūdikiui sunkiai sergant. Kosove abortai legalūs moters pageidavimu iki 10 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami specifiniais atvejais, kaip pvz. pavojus moters sveikatai ar kūdikio sunki liga. Latvijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami specifiniais atvejais, kaip pvz. pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos. Lietuvoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami dėl pavojaus moters gyvybei ar kūdikiui sunkiai sergant. Liuksemburge abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami specifiniais atvejais, kaip pvz. pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos. Maltoje abortai nelegalūs išskyrus, kai kyla pavojus moters gyvybei. Maltoje negimusiems kūdikiams galioja viena iš geriausių įstatymo apsaugų Europoje. Moldovoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami specifiniais atvejais, kaip pvz. pavojus moters gyvybei ar kūdikio sunki liga. Monake abortai leidžiami išprievartavimo, kūdikio ligų ar pavojaus moters sveikatai atveju. Abortai moters pageidavimu yra nelegalūs. Juodkalnijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 10 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami dėl pavojaus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos. Nyderlanduose abortai legalūs moters pageidavimu iki 24 nėštumo savaitės, su penkių dienų laukimo laikotarpiu. Vėliau abortai leidžiami vaikui mirtinai sergant arba dėl pavojaus moters gyvybei. Šiaurės Makedonijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami specifiniais atvejais, kaip pvz. pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos. Norvegijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami kai kuriais atvejais, kaip pvz. pavojus moters sveikatai ar sunki kūdikio liga. Portugalijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 10 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami prievartavimo, pavojaus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos atveju. Lenkijoje abortai leidžiami tik prievartavimo, kraujomaišos ir pavojaus moters gyvybei arba sveikatai. 2020 Lenkijos konstitucinis teismas nusprendė, kad abortai dėl negimusio kūdikio ligos prieštarauja konstitucijai. Rumunijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 14 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters sveikatai arba mirtinės kūdikio ligos atveju. Rusijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, iki 22 savaitės specifiniais atvejais; bet kuriuo metu, jeigu kyla grėsmė moters gyvybei ar kūdikio mirtinos ligos atveju. San Marine abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters gyvybei ar kūdikio mirtinės ligos atveju. Serbijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 10 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami kai kuriais specifiniais atvejais, kaip pvz. pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos. Slovakijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami jei kyla pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos atveju. Slovėnijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 10 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos atveju. Ispanijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 14 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla rimtas pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos atveju. Švedijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 18 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus moters sveikatai ar sunkių kūdikio ligų atvejais, gavus Nacionalinės sveikatos ir gerovės tarybos pritarimą. Šveicarijoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla pavojus fizinei ar psichinei moters sveikatai. Ukrainoje abortai legalūs moters pageidavimu iki 12 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami kai kuriais atvejais, kaip pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos. Jungtinėje Karalystėje abortai legalūs iki 24 nėštumo savaitės, vėliau leidžiami, jei kyla rimtas pavojus moters sveikatai ar sunkios kūdikio ligos atveju.
San Marinas, mažytė valstybė Italijos centre, yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kur nėštumo nutraukimas vis dar yra neteisėtas. Šalyje vyksta referendumas dėl draudimo panaikinimo. Balsavimo rezultatas neaiškus, nes Katalikų Bažnyčios įtaka yra stipri. San Marinas yra viena iš paskutinių vietų Europoje kartu su Malta, Andora ir Vatikanu, kur abortai visiškai draudžiami net išprievartavimo ar kraujomaišos, sunkaus vaisiaus apsigimimo ar pavojaus motinos gyvybei atvejais. Rugsėjo 26 d., 43-ejais metais vėliau nei kaimyninėje Italijoje, mažytė 33 tūkst. gyventojų turinti valstybėlė spręs, ar leisti abortą iki dvylikos nėštumo savaičių.
Malta yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, visiškai uždraudusi abortus ir baudžianti laisvės atėmimo bausme nuo 18 mėnesių iki trejų metų, jei nesilaikoma įstatymo. Abortas taip pat uždraustas Andoros, Vatikano ir San Marino mikrovalstybėse, kurios yra Europoje, bet nėra Europos Sąjungos narės.
Visame pasaulyje visiškas abortų draudimas galioja Konge, Brazilijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Džibutyje, Dominikos Respublikoje, Egipte, Bisau Gvinėjoje, Haityje, Hondūre, Laose, Madagaskare, Nikaragvoje, Filipinuose, Palau, Senegale ir Suriname. Salvadore teismai skiria ilgas, iki 30 metų, laisvės atėmimo bausmes moterims, netekusioms kūdikių, įskaitant ir dėl aborto. Persileidimą patyrusios moterys taip pat traukiamos baudžiamojon atsakomybėn.
Dauguma šalių leidžia abortus tais atvejais, kai manoma, kad mamos gyvybei gresia pavojus. Šiam sąrašui priklauso Afganistanas, Bangladešas, Gvatemala, Irakas, Dramblio Kaulo Krantas, Libanas, Libija, Mianmaras, Paragvajus, Pietų Sudanas, Šri Lanka, Sudanas, Sirija, Uganda, Venesuela, Vakarų krantas ir Gaza bei Jemenas. Brazilijoje įstatymai leidžia nutraukti nėštumą tik išprievartavimo, pavojaus motinos gyvybei atvejais arba jei vaisiui nesivysto smegenys arba jų dalis. 2017 metais Čilė panaikino beveik tris dešimtmečius trukusį griežtą draudimą, kai tuometė prezidentė Michelle Bachelet dekriminalizavo abortus tam tikrais atvejais.
Abortų įstatymų istorija Amerikoje
Abortų reguliavimas yra lakmuso popierėlis vertinant valstybės požiūrį į savo gyventojus. Tikinčios moterys, tikėtina, ir taip laikosi bažnyčios mokymo. Tuo tarpu visuotinis valstybės kišimasis į šeimos planavimą draudimais yra totalitarinės valstybės bruožas, kada valstybė nepasitiki savo gyventojais ir už juos prisiima sprendimus visais, net ir intymiausiais klausimais. Atrodytų, kad Lietuva yra pakankamai aukštą demokratijos lygį pasiekusi valstybė ir tokie sprendimai neatrodytų racionaliai priimtini. Daugumos Lietuvos gyventojų nuomone, valstybė neturėtų kištis į asmeninius žmonių sprendimus dėl nėštumo nutraukimo. Minėto 2015 m. „Spinter“ tyrimo duomenimis, tik 1 proc. Lietuvos gyventojų sutiktų, kad valstybė galėtų kištis sprendžiant, ar turėtų būti atliekamas abortas, ar ne. Be to, visuomenė išaugo iš požiūrio, kad tik abortas yra šeimos planavimo priemonė. Statistika rodo, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo abortų skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik devynis kartus. Valstybė vietoje draudimų, turėtų žymiai labiau pasirūpinti visuomenės, ypač jaunimo, sveika gyvensena, lytiniu ugdymu bei rengimu šeimai. Lietuvos Statistikos departamento ir Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje kasmet 260-300 paauglių (15-17 metų) pagimdo (2 proc. visų gimdymų), o apie 70 pasidaro abortą (6 proc. visų abortų). Abortų draudimai tik pablogins nepilnamečių situaciją, o nelegalūs abortai sukels riziką jų gyvybėms ir ateičiai.
Abortas (lot. abortus, būt. l. dalyvis iš lot. aboriri 'persileisti', iš ab 'nuo; šalin' + oriri 'kilti; gimti') - mediciniškai persileidimas ar dirbtinis nėštumo nutraukimas. Šnekamojoje kalboje abortu vadinamas tik dirbtinis nėštumo nutraukimas. Tai embriono, esančio moters gimdoje (priklausomai nuo vystymosi stadijos, gemalo arba vaisiaus), sunaikinimas chirurginiu būdu ar medikamentinėmis priemonėmis. Moterų nėštumo nutraukimas iki 12 savaičių laikomas ankstyvuoju, iki 24 - vėlyvuoju. Daugelyje šalių nėštumą leidžiama nutraukti tik iki 12 nėštumo savaitės, o neteisėtas nutraukimas laikomas nusikaltimu. Lietuvoje, kaip ir ankstesnėje TSRS, iki 1955 m. abortai buvo draudžiami (išskyrus būtinus atvejus), vėliau nustatyta griežta tvarka. Šiuo metu abortai yra leidžiami, o jų tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Higienos instituto duomenimis, 2019-aisiais Lietuvoje buvo atlikti 6436 nėštumo nutraukimai, iš jų 3196 - dirbtiniai.
