Janušas Korčakas, tikrasis vardas Henrikas Goldšmitas, buvo žydų kilmės lenkų pedagogas novatorius, gydytojas pediatras ir rašytojas. Jis gimė 1878 ar 1879 m. liepos 22 d. Varšuvoje, inteligentų šeimoje. Sekdamas savo senelio pėdomis, jis pasirinko mediko kelią ir 1898-1905 m. studijavo mediciną Varšuvos universitete. Jau studijų metais jaunasis rašytojas ėmėsi slapyvardžio Janušas Korčakas, kurį pasirinko pagal J. I. Kraševskio „Istoriją apie Janašą Korčaką“.
J. Korčako nuostatos liudijo modernų žvilgsnį į auklėjimą. Jis skatino nelaikyti vaikų savo nuosavybe ar savų rankų kūriniu, o kaip tik stengtis pagarbiai įskaityti juose įrašytus ankstesnių kartų genus. „Vaikas yra pergamentas, tankiai prirašytas smulkių hieroglifų, kurių tik dalį pajėgsi perskaityti, o kai kuriuos sugebėsi ištrinti arba tik nubraukti, pagaliau užpildyti savo turiniu.“
Vienas svarbiausių J. Korčako principų - ugdyti vaiką pavyzdžiu, o ne paliepimais. Kaip jis pats rašė: „Kaip stabilizuoti, o ne apsunkinti polėkį, grūdinti, o ne varginti sparnus? Taigi savo pavyzdžiu, pagalba, patarimu ir žodžiu.“ Taip pat ragino nereikalauti priverstinio dėkingumo, klausiant: „Ar atiduodi vaikui, ką paėmei iš tėvų, ar tik skolini, kad atsiimtum, šykščiai užsirašydama ir apskaičiuodama procentus?“ Svarbu neprimesti išorinių sveiko, protingo ar tobulo vaiko standartų, nes „Vaiko siela yra tokia pat komplikuota kaip ir mūsų ir yra pilna prieštaravimų.“
J. Korčakas propagavo vaiko savarankiškumo principus ir skatino įvairias visuomeninio aktyvumo formas. 1926 m. jo iniciatyva buvo išleistas pirmasis „Mažosios apžvalgos“ (lenk. „Mały Przegląd“) - priedo prie dienraščio „Mūsų apžvalga“ (lenk. „Nasz Przegląd“) - numeris. Tai buvo fenomenas to meto spaudoje - vaikai patys rašė straipsnius bei redagavo šį leidinį, jame nebuvo paternalistinio ar moralizuojančio suaugusiųjų balso. „Vertingiausi laiškai yra tie, kuriuose aprašomi dalykai, kurių negalima pasakoti tėvams ar mokykloje. Dalykai, apie kuriuos vaikai kalbasi tarpusavyje.“
Janušas Korčakas 1912 m. su kitais Varšuvoje įsteigė žydų vaikų prieglaudą „Našlaičių namai“ ir iki mirties jai vadovavo. Taip pat 1919-1936 m. vadovavo lenkų vaikų prieglaudai „Mūsų namai“. Jis dėstė Varšuvos specialiosios pedagogikos ir terapijos institute bei Lenkijos laisvojoje aukštojoje mokykloje. Jo veiklą ir literatūrinę kūrybą paliko ryškų pėdsaką Europos ir pasaulio pedagogikos istorijoje.
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Korčakas parašė pirmuosius veikalus apie vaikų auklėjimą („Pastabos apie auklėjimą“, 1919 ir „Kaip mylėti vaiką“, 1919). Knyga „Kaip mylėti vaiką“ pasaulį išvydo Varšuvoje 1919 metais, parašyta Pirmojo pasaulinio karo metu, žygio palapinėje, pertraukėlėse tarp rūpinimosi sužeistais ir mirštančiais kareiviais. Ji ir šiandien nenustoja jaudinti žmonių širdis ir protus.
J. Korčakas ragino tėvus suprasti, kad vaikas nėra jų nuosavybė, o savarankiška asmenybė. Jis pabrėžė, kad svarbu ne primesti savo lūkesčių, o padėti vaikui atrasti save. „Noriu, kad suprastumėte, kad jokia knyga, joks gydytojas nepakeis jūsų pačių jautraus mąstymo, jūsų pačių atidaus stebėjimo…“
Pedagogas siūlė atkreipti dėmesį į vaiko poreikius ir emocijas. „Skausmingas netikėtumas, su kuriuo susiduria jauna motina, yra vaiko riksmas. Ji žinojo, kad vaikai verkia, bet galvodama apie savąjį pražiūrėjo: laukė tik nuostabių šypsenų.“ Jis ragino neskubėti vertinti, o stengtis suprasti vaiko kančią ir jam padėti.
J. Korčakas pabrėžė, kad vaikas yra veikiamas to, ką mato ir girdi namuose. Jis kalba jį supančios aplinkos kalba ir imituoja jos gestus, seka jos pavyzdžiais. „Vaikas dažnai atkreipia mūsų dėmesį tik tada, kai mus sutrukdo, ir mes atsimename tik tuos atvejus. Mes nepastebime jo, kai jis tylus, rimtas ir susikoncentravęs.“
Didis kūrėjas savo „Dienoraštyje“ pasidalijo niūriomis, grėsmingomis nuojautomis: „Gyvenimas - iš tiesų liepsna: tai prigęsta, nors kuro iki valiai, staiga pašoka kibirkščių spiečiumi ir ryškiai tvyksteli, kai jau baigia degti. Ir užgęsta.“
Janušo Korčako gyvenimas baigėsi tragiškai. Įkūrus Varšuvos getą, jis kartu su savo įkurtų vaikų namų auklėtiniais buvo priverstas persikelti į jį. 1942 m. įsakyta dalį vaikų perkelti į Treblinkos mirties stovyklą, o J. Korčakas nusprendė lydėti savo auklėtinius, nors, pasak kai kurių šaltinių, jam, kaip autoritetingam asmeniui, buvo siūlomos kelios išsigelbėjimo galimybės. Jis atsisakė pasiūlytos laisvės ir iki paskutinės gyvenimo minutės liko su vaikais, kartu su jais žuvo dujų kameroje.
J. Korčakas rašė: „Mylėk savo vaiką visokį - netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendraudamas su juo, džiaukis, nes vaikas - tai šventė, kuri kol kas su tavimi.“
Dešimt Janušo Korčako patarimų, kaip mylėti vaiką:
- Neskubėkite vertinti. Vaikas yra nepakartojama asmenybė, kurią reikia pažinti ir suprasti, o ne lyginti su kitais ar primesti savo lūkesčius.
- Ugdyti pavyzdžiu. Žodžiai mažai ką reiškia, jei jūsų veiksmai prieštarauja tam, ką sakote. Būkite geras pavyzdys savo vaikui.
- Gera meilė - pagarbi meilė. Vaikas nėra jūsų nuosavybė. Gerbkite jo individualumą, jo jausmus ir jo teisę į savo nuomonę.
- Stebėkite ir pažinkite. Kiekvienas vaikas yra skirtingas. Skirkite laiko stebėti savo vaiką, suprasti jo poreikius, baimes ir džiaugsmus.
- Leiskite vaikui klysti. Klaidos yra neišvengiama mokymosi dalis. Nesibarkite, o padėkite vaikui suprasti, ką jis galėtų padaryti kitaip.
- Skatinkite savarankiškumą. Leiskite vaikui daryti kai kuriuos dalykus pačiam, net jei tai užtrunka ilgiau ar atrodo ne taip tobula. Tai ugdo pasitikėjimą savimi.
- Būkite kantrūs. Vaikas nėra tobula mašina. Jam reikia laiko augti, mokytis ir suprasti pasaulį. Kantrybė yra viena svarbiausių tėvų savybių.
- Vaikas - tai šventė. Džiaukitės kiekviena akimirka su savo vaiku. Jis ateina į jūsų gyvenimą, kad suteiktų jums džiaugsmo ir meilės.
- Nereikalaukite priverstinio dėkingumo. Meilė ir dėkingumas turėtų kilti natūraliai, o ne būti primesti ar reikalaujami.
- Mylėkite vaiką tokį, koks jis yra. Mylėkite jį netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Jūsų meilė turėtų būti besąlygiška.
Knyga „Kaip mylėti vaiką“ ir J. Korčako pedagogika remiasi meile vaikams. Autorius mano, kad pedagogo darbo efektyvumą lemia ne tiek žinios, kiek meilė vaikams, asmeninės charakterio savybės ir psichikos procesų ypatumai. Abi šios knygos turi neįkainojamos reikšmės auklėjant vaiką, nuo pirmųjų mažylio gyvenimo valandų iki jaunuolio, kuriančio savąją ateitį.
Perimdami gerąsias ir moraliąsias pedagogikos tradicijas, sukursime brandžią piliečių visuomenę. J. Korčako veikla ir literatūrinė kūryba paliko ryškų pėdsaką Europos ir pasaulio pedagogikos istorijoje.
