Paryžius, Prancūzijos sostinė, yra ne tik didžiausias šalies miestas, bet ir vieta, kurioje susipina senovės istorija ir modernybė. Miestas, įkurtas galų apie 250-247 m. pr. m. e., vėliau buvo pavadintas Liutecija romėnų, o nuo V amžiaus pradėtas vadinti dabartiniu vardu - Paryžius. Šis svarbus istorinis ir kultūrinis centras savo klestėjimą daugiausia yra skolinga vienai iškiliai asmenybei - Frankų karaliui Chlodvigui I.
Chlodvigui I (apie 465 ar 466-511 m.) tenka Frankų valstybės įkūrėjo ir Merovingų dinastijos pradininko garbė. Jo valdymo laikotarpis žymi svarbius pokyčius ne tik frankų tautai, bet ir visai Vakarų Europai.
Chlodvigo I kelias į valdžią ir kariniai pasiekimai
Chlodvigas, salijų frankų karaliaus Childeriko I sūnus, gimė apie 466 m. e. m. Tuo metu germanų gentys, tarp jų ir frankai, jau buvo įsitvirtinusios Romos imperijos teritorijoje, tačiau neturėjo tvirtos valdžios. Po Romos imperijos žlugimo 476 m. e. m. Galijoje prasidėjo didelis politinis nestabilumas, kurį Chlodvigas I pasinaudojo siekdamas išplėsti savo karalystės sienas.
486 m. e. m. mūšyje prie Suasono Chlodvigas I nugalėjo paskutinį Romos vietininką Galijoje, Siagrijų. Ši pergalė leido jam užimti šiaurės Galiją ir sustiprinti savo pozicijas regione. Tai buvo svarbus žingsnis kuriant vieningą frankų valstybę.
Chlodvigas I neapsiribojo vien šia pergale. 507 m. e. m. jis išvijo vestgotus iš pietų Galijos, laimėdamas mūšį ties Vujė netoli Puatjė. Ši pergalė suteikė jam kontrolę didumui pietvakarinės Galijos. Rytų Romos imperijos valdovas Anastazijus, pripažindamas jo pasiekimus, suteikė Chlodvigui garbės konsulo vardą.
Nuo X amžiaus Paryžius tampa vis svarbesniu miestu. Chlodvigas I, stiprindamas savo valdžią, Paryžiuje įkūrė karaliaus rezidenciją. Tai buvo strateginis sprendimas, kuris vėliau lems Paryžiaus tapsmą Prancūzijos sostine.
Chlodvigo krikštas: lūžio taškas Vakarų Europoje
Vienas svarbiausių Chlodvigo I gyvenimo ir valdymo įvykių - jo atsivertimas į katalikybę, įvykęs apie 496 m. e. m. Šis įvykis laikomas lemtingu momentu Vakarų Europos istorijoje.
Prieš Chlodvigo atsivertimą, Galijoje Katalikų bažnyčia išgyveno sunkius laikus. Arijonai vestgotai, kurie išpažino arianizmą (neteisingu laikomą krikščionybės atmainą), stengėsi slopinti katalikybę. Be to, bažnyčioje vyko nesutarimai ir skilimai.
Chlodvigo santuoka su Burgundijos princese Klotilda, uolia katalike, turėjo didelės įtakos jo apsisprendimui. Klotilda nuolat stengėsi atversti savo vyrą į katalikybę.
Pasak Grigaliaus Tūriečio pasakojimo, 496 m. e. m. per Tolbiako mūšį su alemanais Chlodvigas pažadėjo atsisakyti pagonybės, jei Klotildos Dievas dovanos jam pergalę. Mūšio baigtis buvo palanki Chlodvigui, ir jis nusprendė, kad tai buvo Klotildos Dievo pagalba. Remiantis padavimu, Chlodvigą pakrikštijo „šventasis“ Remigijus Reimso katedroje 496 m. e. m. gruodžio 25-ąją.
Chlodvigo atsivertimas į katalikybę turėjo ne tik religinę, bet ir politinę reikšmę. Dauguma galų-romėnų buvo katalikai, todėl pasirinkdamas katalikybę Chlodvigas įgijo jų palankumą ir įtakingos bažnytinės hierarchijos paramą. Tai leido jam pranokti politinius varžovus ir sustiprinti savo valdžią.
Chlodvigo I valstybės stiprinimas ir palikimas
Chlodvigas I ne tik plėtė savo karalystę ir stiprino valdžią, bet ir rūpinosi jos teisiniu bei administraciniu sutvarkymu. Paskutiniais gyvenimo metais jis sustiprino karalystę sudarydamas rašytinį teisės kodeksą - salijų teisyną. Taip pat sušaukė Orleane bažnyčios susirinkimą, kuriame buvo nustatyti santykiai tarp bažnyčios ir valstybės.
Chlodvigas I rūpinosi ir karalystės valdymu, dalijo žemes už karinę tarnybą ir artimiesiems, karaliaus sostą padarė paveldimą. Veiksmai prieš karalių buvo laikomi išdavyste ir baudžiami mirtimi, kas dar labiau sutvirtino jo valdžią.
Nors Chlodvigo valdymo laikotarpis buvo žiaurus ir kupinas karų, jo palikimas yra neabejotinai svarbus. Jis ne tik įkūrė Frankų valstybę, bet ir padėjo pamatus būsimosios Prancūzijos valstybės ir jos kultūros formavimuisi. Kaip yra pasakęs buvęs Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis: „Man Prancūzijos istorija prasideda nuo Chlodvigo. Jį karaliumi išrinko frankai, davę Prancūzijai savo vardą.“
Iki pat mirties, tikriausiai 511 m. e. m., Chlodvigas I paliko stiprią ir vieningą valstybę, kuri vėliau tapo viena svarbiausių Europos jėgų.
Po Chlodvigo mirties apie jį pradėjo sklisti mitai. Iš žiauraus užkariautojo jis virto padoriu šventuoju. Grigaliaus Tūriečio pasakojime, parašytame beveik šimtmetį po jo mirties, Chlodvigas tendencingai lyginamas su pirmuoju „krikščionybę“ priėmusiu Romos imperatoriumi Konstantinu.
Šiandien, praėjus daugiau nei 1500 metų, Prancūzijos katalikybė, laikoma „vyriausia Bažnyčios dukterimi“, išgyvena pokyčius. Nors šalyje vis dar yra milijonai katalikų, reguliariai pamaldas lankančiųjų skaičius mažėja, o dalis tikinčiųjų nepaiso bažnyčios mokymų. Vis dėlto Chlodvigo I istorinis vaidmuo ir jo įtaka Prancūzijos bei Europos raidai išlieka nepaprastai svarbi.
tags: #kada #gime #chlodvigas
