Vaikų ligos, sindromai ir neuroįvairovė - trys sąvokos, kurias dažnas tėvas ar mokytojas vartoja pakaitomis, nors jų prasmė skiriasi iš esmės. Vaikų liga - tai sveikatos būklė su konkrečia priežastimi, pavyzdžiui, virusu ar bakterija. Sindromas - tai simptomų ir požymių rinkinys, kuris pasirodo kartu ir dažniausiai turi bendrą priežastį, pavyzdžiui, genetinį pokytį. Neuroįvairovė - visai kita kategorija. Neuroįvairovė nėra liga ir nereikalauja gydymo. Nors sindromas ir neuroįvairovė kartais turi panašių simptomų, jų esmė visai kitokia.
Dažniausios vaikų ligos paprastai skirstomos į tris grupes: infekcines, lėtines ir įgimtas. Vėjaraupiai, gripas ir rotavirusinė infekcija - trys dažniausios infekcinės ligos, su kuriomis susiduria vaikai. Gripas sukelia aukštą temperatūrą, raumenų skausmus ir bendrą silpnumą. Simptomai dažniausiai išnyksta per savaitę. Dauguma šių ligų gydoma simptomiškai namuose: poilsis, pakankamai skysčių ir temperatūros kontrolė. Lėtinės ligos, tokios kaip 1 tipo cukrinis diabetas, dažniausiai pasireiškia vaikystėje. Įgimtos ligos, pavyzdžiui, širdies ydos, nustatomos dar gimimo metu arba pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Abi grupės gali paveikti vaiko kasdienę energiją, mokymosi susikaupimą ir galimybę dalyvauti sporto veiklose. Aktyvus bendradarbiavimas su pediatru užtikrina, kad gydymo planas augtų kartu su vaiku.
Dažniausios vaikų infekcinės ligos
Vėjaraupiai
Vėjaraupiai - ūminė virusinė liga, pasireiškianti pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu, karščiavimu. Tai viena dažniausiai pasitaikančių virusinių ligų po gripo ir ūminių viršutinių kvėpavimo takų ligų. Vėjaraupiais daugiausia serga ikimokyklinio amžiaus (3-6 metų) vaikai šaltuoju metų laiku (žiemą ir pavasarį, kuomet daugiausiai laiko praleidžiama uždarose patalpose).
Tymai
Tymai - viena užkrečiamiausių virusinių ligų pasaulyje, kuria gali susirgti tiek vaikai, tiek suaugusieji. Nors daugeliui atrodo, kad ši liga jau praeitis, pastaraisiais metais fiksuojami vis nauji tymų protrūkiai visame pasaulyje.
Raudonukė
Raudonukė - tai infekcinė virusinė liga. Ji pasireiškia odos bėrimu, padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais ir nežymia sloga. Šia liga dažnai serga vaikai - jie perserga lengvai ir susiformuoja imunitetas visam gyvenimui.
Gripas
Gripas - virusinė, užkrečiamoji liga, savo piką pasiekianti žiemos mėnesiais, kuomet žmonės daugiau laiko praleidžia uždarose patalpose. Nors atrodo, kad gripą žino kiekvienas, dažnai jis vis dar maišomas su peršalimu - infekciniu viršutinių kvėpavimo takų uždegimu. Iš pirmo žvilgsnio šie susirgimai gali atrodyti panašūs, tačiau jų priežastys ir simptomai iš esmės skiriasi. Gripas sukelia aukštą temperatūrą, raumenų skausmus ir bendrą silpnumą. Simptomai dažniausiai išnyksta per savaitę.
Rotavirusinė infekcija
Rotavirusinė infekcija yra viena sunkiausių virusinių žarnyno infekcijų. Mažiems vaikams, sergant rotavirusine infekcija, dažniausiai nustatomi trys simptomai: viduriavimas, vėmimas, karščiavimas. Ilgą laiką rotavirusinė infekcija buvo dažniausia ūminio gastroenterito hospitalizavimo priežastis, tačiau pradėjus skiepyti kūdikius nuo šio susirgimo ryškiai sumažėjo sergančiųjų, o tuo pačiu patenkančių į ligoninę.
Enterovirusai
Kasdien susiduriame su įvairiomis virusinėmis infekcijomis, tačiau viena iš jų ypač išsiskiria savo paplitimu ir poveikiu vaikams - tai enterovirusai. Šie nematomi priešai gyvuoja ištisus metus ir yra nepaprastai atsparūs aplinkos veiksniams, todėl jais lengva užsikrėsti. Vaikai, turintys dar tik besiformuojantį imunitetą, yra ypač pažeidžiama grupė. Enterovirusas vaikams gali sukelti lengvas, bet ir rimtas ligas, pasireiškiančias bėrimais, karščiavimu ir net komplikacijomis, kurios gali paveikti nervų sistemą, širdį ar kitus organus.
Enterovirusai - tai virusų grupė, priklausanti Picornaviridae šeimai, kurių pagrindinis taikinys yra žmogaus virškinamasis traktas, tačiau jie taip pat gali paveikti kitus organus ir sistemas. Šie virusai gyvuoja ištisus metus, kadangi yra begalo atsparūs išoriniams veiksniams, būtent dėl šios priežasties jais yra labai lengva užsikrėsti. Labiausiai pažeidžiama žmonių grupė - vaikai, kadangi jų imunitetas yra dar per silpnas tinkamai bei efektyviai kovoti su iškilusiais simptomais, kas gali privesti prie rimtų šio viruso komplikacijų.
Enterovirusų inkubacinis periodas paprastai trunka nuo 3 iki 6 dienų, tačiau jis gali svyruoti priklausomai nuo viruso tipo. Simptomai dažniausiai laikosi nuo 3 iki 7 dienų.
Bėrimai dažniausiai atsiranda ant rankų, kojų ir burnos, kartais ir tarpvietės, užpakaliuko odoje. Bėrimai yra mažos raudonos dėmelės arba pūslelės. Enterovirusai dažniausiai plinta vasarą ir rudenį, tad bėrimų atsiradimas šiuo metu gali būti papildomas ženklas, kad tai enterovirusinė infekcija. Kadangi enterovirusų bėrimai gali būti panašūs į kitų virusinių ligų simptomus, tokių kaip vėjaraupiai ar alerginės reakcijos, svarbu, tik pastebėjus atsirandančius bėrimus ant kūno bei juos lydinčius simptomus, nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją, kuris gali atlikti diagnostinius tyrimus ir patvirtinti infekciją.
Enterovirusai dažniausiai plinta per užterštą maistą, vandenį arba per kontaktą su užkrėstais asmenimis, dėl neplaunamų rankų. Enterovirusai lengvai išgyvena rūgštinėje skrandžio terpėje ir dauginasi žarnyne, todėl jie lengvai perduodami ir per oralinį-fekalinį kelią. Visų užsikrėtimo galimybių pagrindas yra - bloga asmens higiena, kuri įskaito netinkamą kosėjimo, čiaudėjimo etiketą, retą rankų plovimą (prieš maistą, po apsilankymo tualete ar viešose erdvėse). Nors enterovirusas vaikams gyvuoja ištisus metus, didžiausia tikimybė užsikrėsti atsiranda vasaros bei rudens laikotarpiais, todėl tokiu metu reikia būti ypatingai atsargiems.
Kadangi enterovirusinė infekcija dažniausiai yra lengva ir praeina savaime per kelias dienas ar savaites, gydymas paprastai apsiriboja simptomų kontrole ir paciento būklės stebėjimu. Jei pacientas karščiuoja bei jaučia įvairius kūno skausmus, gali būti skiriami karščiavimą, skausmą, temperatūrą mažinantys vaistai, tokie kaip paracetamolis ar ibuprofenas. Jei yra virškinimo trakto sutrikimų (viduriavimas, vėmimas), rekomenduojama laikytis švelnios, lengvai virškinamos dietos, kad nebūtų dirginamas skrandis ir žarnynas.
Sunkių enteroviruso formų (pvz.: aseptinio meningito, miokardito) atvejais gali prireikti hospitalizacijos, intensyvios priežiūros ir palaikomojo gydymo. Tai gali apimti intraveninių skysčių vartojimą, deguonies terapiją ar net dirbtinį plaučių ventiliavimą, jei atsirado rimtų kvėpavimo sutrikimų.
Enterovirusinės infekcijos paprastai yra lengvos ir praeina be komplikacijų, tačiau tam tikrais atvejais, ypač vaikams ar tiems, kurių imuninė sistema yra nusilpusi, jei jos nėra laiku gydomos, gali išsivystyti rimtesnės komplikacijos. Viena iš dažniausių enteroviruso komplikacijų yra meningitas - smegenų dangalų uždegimas. Taip pat gali pasireikšti miokarditas ir perikarditas (širdies raumens ar dangalo uždegimas), rankų, kojų ir burnos liga, encefalitas (smegenų uždegimas). Reta, bet pavojinga komplikacija yra poliomielitas, kurį sukelia polivirusas ir kuris gali sukelti paralyžių. Taip pat gali pasireikšti pleurodynia (ūmus krūtinės ar pilvo raumenų skausmas). Naujagimiai yra viena pažeidžiamiausių grupių, ypač jei motina nėštumo metu buvo užsikrėtusi enterovirusu. Infekcija gali pasireikšti kaip sepsio sindromas su karščiavimu, mieguistumu, mitybos problemomis ir net centrinės nervų sistemos pažeidimais, tokiais kaip meningoencefalitas. Naujagimiams enterovirusinė infekcija gali būti mirtina arba sukelti ilgalaikes pasekmes, pavyzdžiui, neurologinius sutrikimus.
Šiuo metu specifinių skiepų nuo visų enterovirusų nėra, tačiau egzistuoja poliomielito vakcina, kuri apsaugo nuo vieno iš pavojingiausių enterovirusų - polioviruso, sukeliančio poliomielitą. Ši vakcina yra itin svarbi siekiant išvengti sunkių poliomielito komplikacijų, ypatingai vaikams. Kadangi specifinių skiepų nuo visų enterovirusų dar nėra, ypač svarbu plėsti vaikų supratimą apie tinkamą higieną ir stiprinti jų imunitetą. Ypač svarbu pasiskiepyti nuo poliomelito - vienintelės enteroviruso ligos, nuo kurios galima apsisaugoti vakcinos pagalba.
Enterovirus
Infekcinė mononukleozė
Infekcinė mononukleozė, arba kitaip - Epšteino-Baro virusinė infekcija - ūmi liga, kuria dažniausiai serga jaunimas ir vaikai. Kitaip ji dar vadinama „bučiavimosi liga“, nes užsikrėčiama artimo kontakto metu bučiuojantis, per seiles bei oro lašeliniu būdu (kosint, čiaudint, kalbant), naudojantis užsikrėtusiojo stalo įrankiais, indais ir pan. Ligos protrūkių daugiausia pasitaiko rudenį ir žiemą, o mononukleozė lengvai plinta mokyklose, darželiuose, tarp kolektyvų ir kt. Jei infekcine mononukleoze susirgo vaikas, jam gali nepasireikšti ir jokių simptomų arba simptomai gali būti labai panašaus į lengvo peršalimo. Virusai pirmiausia patenka į nosiaryklės gleivinę, todėl čia padaro savo „juodąjį darbą“: sukelia nosiaryklės ir kaklo limfmazgių uždegimą. Infekciją padeda nustatyti bendras kraujo tyrimas: dažniausiai padidėja leukocitai, o tarp jų limfocitų aptinkama daugiau nei 50 proc. Komplikacijos - labai retos, tačiau jų pasitaiko.
Infekcinės mononukleozės metu virusas infekuoja seilių liaukų, ryklės epitelio ląsteles, B limfocitus. Kai organizmo imuninis atsakas yra pakankamas, dėl infekuotų B limfocitų proliferacijos aktyvuojamos ir T limfocitai, veša limfoidinis audinys. Kliniškai tai pasireiškia kaip tonzilitas, limfmazgių ir blužnies padidėjimas. Didžiąja dalimi dėl T limfocitų atsako kraujyje nustatomas padidėjęs bendras limfocitų skaičius, taip pat randami netipiniai limfocitai. Epšteino-Baro virusu infekuoti B limfocitai transformuojasi į plazmocitus, o jie gamina vadinamus heterofilinius antikūnius.
Tikslus infekcinės mononukleozės paplitimas nėra žinomas. Sergamumas šia liga nepriklauso nei nuo rasės, nei nuo lyties. Imlumas ligai priklauso nuo žmogaus imuniteto būklės. EBV infekcija retai pasitaiko iki 1 metų amžiaus, galimai dėl iš mamos gaunamų antikūnių. Epšteino-Baro virusu dažniausiai užsikrečia vaikai dar iki 5 metų amžiaus, tačiau neretai virusas nesukelia jokių simptomų arba sukelia lengvos formos kvėpavimo takų infekcijos požymius, kurie lieka neatpažinti kaip infekcinė mononukleozė. Po tokio kontakto su virusu vaikai tampa atsparūs EBV sukeliamai infekcinei mononukleozei. Jei pirmą kartą EBV užsikrečiama paauglystėje ar jauniems suaugusiems asmenims (dažniausiai liga pasireiškia 15-25 metų amžiaus), didelė dalis pacientų (35-50proc.) suserga infekcine mononukleoze.
Ligą sukelia Herpesviridae šeimai priklausantis Epšteino-Baro virusas (EBV, HHV4). Infekcinės mononukleozės sukėlėjas perduodamas kontaktiniu būdu nuo infekuoto asmens kitam žmogui. Dažniausiai užsikrečiama nuo infekuoto virusu žmogaus, kuriam EBV nesukelia jokių simptomų ir retai užsikrečiama nuo sergančio infekcine mononukleoze asmens. Dažniausias perdavimo būdas yra per seiles, todėl ši liga kartais dar vadinama „bučinių liga“. Infekcinės mononukleozės sukėlėjas taip pat gali būti perduodamas oro lašeliniu būdu kosint ar čiaudint infekuotam žmogui.
Laikas nuo užsikrėtimo iki infekcinės mononukleozės simptomų atsiradimo (inkubacinis laikotarpis) yra 4-6 savaitės. Dažnai ligos pradžia pasireiškia nespecifiniais simptomais: bendras negalavimas, didelis nuovargis, apetito stoka, šaltkrėtis, raumenų skausmai. Tokie simptomai gali trukti 1-2 savaites. Vėliau atsiranda gerklės skausmas, karščiavimas, kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių srityje padidėja limfmazgiai. Gerklė ir tonzilės būna paraudę, maždaug trečdaliui ligonių tonzilės būna apdėtos pilkšvu ar žalsvu apnašu. Pusei pacientų nustatoma padidėjusi blužnis, gali būti padidėjusios kepenys. Daliai pacientų atsiranda vokų paburkimas. Apie 5 proc. ligonių rankų, liemens srityje atsiranda raudonas, panašus į tymų, bėrimas. Kai kuriems pacientams gali pagelsti oda ir gleivinės. Mažiemas vaikams iki 4-5 metų EBV infekcija dažniausiai nesukelia simptomų, tačiau ji gali pasireikšti ir netipiniais simptomais, kaip, pavyzdžiui, irzlumas, pilvo skausmas dėl žarnų pasaito limfmazgių ar blužnies padidėjimo, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais ir kt.
Liga diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais ir laboratorinių tyrimų duomenimis. Bendrame kraujo tyrime nustatomas padidėjęs leukocitų skaičius, iš jų limfocitai sudaro >50proc. Ligai būdinga, kad mikroskopinio tyrimo metu nustatomi netipiški vienbranduoliai limfocitai (limfomonocitai) kraujyje (10 proc. ar daugiau). Nemažai daliai pacientų, sergančių infekcine mononukleoze, nustatomi kepenų veiklos pakitimai: gali neryškiai būti padidėję kepenų fermentai, rečiau nustatomas padidėjęs bilirubino kiekis kraujyje. Specifiškesnis infekcinės mononukleozės nustatymo būdas yra heterofilinių antikūnių radimas kraujyje (Paulo-Bunelio /heterohemagliutinacijos reakcija). Tačiau ligos pradžioje, taip pat mažiems vaikams, heterofiliniai antikūniai dažnai yra nenustatomi. Apie 3-4 ligos savaitę heterofiliniai antikūniai nustatomi 80-90proc. pacientų. Jei heterofiliniai antikūniai nenustatomi, o kliniškai įtariama mononukleozė, tuomet gali būti atliekami testai, kurių metu kraujyje nustatinėjami specifiniai antikūniai prieš Epštein- Baro viruso antigenus (pvz.: anti-EA, anti-ABNA antikūnai, anti-VCA IgM ar IgG ar kt.). Retais atvejais gali būti atliekami virusologiniai tyrimai ar EBV nustatymas PGR metodu.
Dažnai infekcinės mononukleozės gydymas yra tik simptominis. Svarbu gerti pakankamai daug skysčių, ilsėtis, skalauti gerklę, stipriam skausmui ir aukštai temperatūrai mažinti galima išgerti Paracetamolio ar Ibuprofeno. Kartais, kai ligos eiga sunki, gydytojas gali skirti prednizolono. Esant anginai su apnašomis, skiriami antibiotikai (pvz.: Penicilinas). Paskyrus Ampiciliną ar Amoksiciliną, 90proc. pacientų po 5-9 dienų atsiranda bėrimas, kuris neretai gali būti supainiojamas su alergija penicilinams, todėl Amoksicilinas ir Ampicilinas neturėtų būti skiriami įtariant ar nustačius infekcinę mononukleozę. Temperatūra paprastai nukrenta maždaug po savaitės, limfmazgiai ir blužnis sunormalėja po 3-4 savaičių, o nuovargis dar gali išlikti net iki keletos mėnesių. Bent mėnesį po ligos rekomenduojama vengti fizinio krūvio dėl galimo padidėjusios blužnies traumavimo.
Sergantysis virusą gali perduoti kol yra ligos simptomų ir dar keletą savaičių ar net mėnesių po jos. Kad apsisaugoti nuo EBV infekcijos, reikia vengti artimo kontakto su sergančiu žmogumi, taip pat svarbu higienos laikymasis. Kadangi daliai žmonių, kurie infekuoti EBV, jis nesukelia jokių simptomų, tačiau gali būti užkrečiamas, todėl pilnai apsisaugoti nuo šio sukėlėjo yra sunku.
Ūminis gastroenteritas (ŪGE)
Ūminis gastroenteritas (ŪGE) - sindromas, kuriam būdingas viduriavimas [išmatų konsistencijos sumažėjimas (jos tampa skystos ar vandeningos) ir/ar padažnėjęs tuštinimasis (3 ar daugiau kartų per 24 val.)] su ar be karščiavimo ir vėmimo. Viduriavimo diagnostikai išmatų konsistencijos pasikeitimas palyginus su buvusia prieš ligą yra svarbesnis nei tuštinimosi dažnis. ŪGE sukėlėjas nustatomas 45-75% ligonių. Europoje vaikai iki 3m. amžiaus ŪGE serga 0,5-2 kartus per metus ir dažniausiai virusinės kilmės. Šiuo metu Lietuvoje dažniausias ŪGE sukėlėjas - norovirusas. ŪGE simptomų kompleksas (viduriavimas, vėmimas, karščiavimas) įvairuoja priklausomai nuo sukėlėjo ir ligonio amžiaus.
ŪGE dažniausiai nereikalauja specifinių diagnostinių tyrimų. Tikslią etiologiją galima nustatyti tik atlikus išmatų diagnostinius tyrimus - virusologinius, bakteriologinius bei parazitų nustatymą. Klasifikavimas į pogrupius: be ar su minimalia dehidracija, lengva ar vidutine dehidracija ir sunkia dehidracija yra svarbiausia skiriant tinkamą gydymą. Tėvų įvertinimas dehidracijos simptomų yra nespecifiškas ir kliniškai nereikšmingas. Tačiau tėvų informacija apie sumažėjusią diurezę nurodo galimą dehidraciją. Prailgėjęs kapiliarų prisipildymo laikas: >2 sek. - vidutinė dehidracija, >4 sek. - sunki dehidracija. Nenormalus odos turgoras: raukšlė išsilygina per >2 sek. - vidutinė dehidracija, >4 sek. Dehidracijos įvertinimo metodai. Dauguma klinikinių tyrimų dehidracijos nustatymui yra netikslūs, dažniausiai rodantys tik silpną ar vidutinį sutarimą tarp tyrėjų. Dehidracijos įvertinimui sukurtos keletas skalių. Dažniausiai naudojama klinikinės dehidracijos skalė (KDS). Jos naudojimas paremtas moksliniais įrodymais, ją lengva naudoti. Ši skalė geriausiai tinka 0-3m. amžiaus vaikams. Dehidracijos įvertinimas atliekamas kiekvienam ligoniui, tuo tarpu ŪGE ligos sunkumo nustatymas atliekamas rečiau.
Pagrindinis ŪGE gydymo metodas - geriamoji rehidracinė terapija sumažinto osmoliariškumo tirpalais. Dažniausiai užtenka vien tik šio gydymo. ŪGE be dehidracijos - skiriamas ambulatorinis gydymas. Esant lengvo laipsnio dehidracijai, skiriamas ambulatorinis gydymas geriamuoju rehidraciniu tirpalu (GRT). Esant vidutinio laipsnio dehidracijai, skiriamas ambulatorinis gydymas geriamuoju rehidraciniu tirpalu, jei užtikrinama priežiūra ir lengvai pasiekiamas stacionaras. Jei nėra galimybių gydyti namuose, skiriamas stacionarinis gydymas, geriamuoju rehidraciniu tirpalu, netoleruojant - nazogastriniu zondu, negerėjant lašinė skysčių infuzija. Esant sunkaus laipsnio dehidracijai, skiriamas stacionarinis gydymas ligoninėje, kurioje yra specializuotas vaikų infekcinių ligų skyrius ir intensyviosios terapijos skyrius.
Vaikų ŪGE gydymui naudojamas sumžinto osmoliariškumo (50/60 mmol/l Na, o Na:gliukozė=1:1) GRT. Sumažinto osmoliariškumo tirpalai lyginant su ”senaisiais”, t.y. didelio osmoliariškumo GRT, efektyviau mažina viduriavimą, vėmimą ir intraveninių skysčių poreikį. Vanduo iš žarnyno į vidinę terpę patenka pasyviai pagal Na gradientą - kur jo daugiau ten ir keliauja vanduo. Infekcinio viduriavimo metu sutrinka trys Na patekimo keliai į organizmą, tačiau vienas kelias išlieka nepakitęs, kuomet Na patenka į vidinę terpę susijungęs su gliukoze ar amino rūgštimis. Todėl GRT tirpaluose visada yra įdėta Na ir gliukozės. Tačiau labai svarbu parinkti tinkamą šių medžiagų santykį, nes jei bus per daug Na, tai dalis jo nepateks iš žarnos spindžio į vidinę terpę ir tuo pačiu pablogins vandens patekimą į organizmą. Reikia tokio Na ir gliukozės santykio, kad visas Na susijungtų su gliukoze ir šis kompleksas praeitų pro žarnos sienelę, tuomet vanduo efektyviausiai bus pasisavinamas.
Viduriavimas be dehidracijos: Skiriama GRT netektų (vėmimas, viduriavimas, karščiavimas) skysčių papildymui. Jei viduriuojama labai negausiai - galima skirti įprastą maitinimą ir papildomai skysčių (neskiriant GRT). Lengva dehidracija (3-5% netekto kūno svorio): 50 ml/kg/per 4 val. Vidutinė dehidracija (6-9%): 100 ml/kg/per 4 val. Sunkios dehidracijos metu skiriama lašinė skysčių infuzija. Rehidracijos metu netektų skysčių kompensavimui papildomai sugirdoma per 1 val.: kiekvienam t° laipsniui virš 37ºC - 10ml/kg, po kiekvieno pasituštinimo - 10ml/kg, (1g išmatų~1ml GRT), po vėmimo 2-5ml/kg. Kas valandą įvertiname patologinius skysčių nuostolius. Aukščiau nurodyti GRT kiekiai gali būti viršyti, jei vaikas išgėrus paskirtą kiekį dar nori. GRT galima skirti tiek, kiek vaikas nori.
ESPGHAN/ESPID (Europos vaikų infekcinių ligų draugija) rekomenduoja kartu su GRT skirti diosmektitą, racekadotrilį ar probiotikus su moksliškai įrodytų efektyvumu (L.rhamnosus GG, S.boulardii). Diosmektitas yra natūralus molis - Al-Mg silikatas, su plokšteline, nepluoštine kristaline struktūra, todėl stiprios adsorbcinės sąvybės. Sumažina uždegimą - sumažėja IL8. Prisjungdamas prie gleivių pagerina jų reologines sąvybes, todėl infekcijos sukėlėjai ar toksinai sunkiau pasiekia epitelio ląsteles. Be to, diosmektitas slopina mukolizę, o gleivės labai svarbios apsaugant nuo patogenų patekimo į vidinę terpę. Adsorbuoja toksinus (aflotoksinus, C.difficile A, B, B.fragilis, E. coli (ETEC), V. cholera, kt.), bakterijas, virusus ir kt. sumažėjo išmatų kiekis per pirmas 72 val., daugiau išgijusių 3 parą (RR 2.10) viduriavimo trukmė 24.4 val. Vartojant preparatus ar GRT labai svarbu, kad ligonis juos išgertų. Mažiems vaikams dažnai tai būna didelė problema. Jau rinkoje galima rasti dvigubo poveikio preparatų, pvz. GRT ir diosmektitas vienoje dozėje. Apie 40% mažų vaikų yra problema išgerti vaistą. Medikamentų skonis dažniausiai lemia ar pavyks sugirdyti vaistą.
Sindromai ir neuroįvairovė
Sindromas medicinoje reiškia požymių ir simptomų grupę, kuri pasirodo kartu ir dažniausiai turi bendrą priežastį. Diagnozę nustato specialistų komanda: pediatras, psichologas, kalbos terapeutas. Sindromo gydymas dažniausiai yra paramos pobūdžio. Kuo anksčiau pradedama pagalba, tuo geresnė vaiko raidos prognozė.
Neuroįvairovė - tai sąvoka, apimanti natūralius smegenų veikimo skirtumus. Ji nėra liga ar sutrikimas. Į neuroįvairovės spektrą patenka autizmas, DSHS, disleksija ir kitos būsenos. Kiekviena jų atspindi unikalią smegenų sandarą. Neuroįvairūs vaikai dažnai turi išskirtinių stiprybių. Vaikai su DSHS dažnai būna ypač kūrybiški, energingi ir puikiai sprendžia problemas netipinėse situacijose. Šios savybės yra vertingos technologijose, mene, inžinerijoje ir moksle.
Priimančios aplinkos kūrimas prasideda nuo supratimo. Socialinių įgūdžių mokymas turi būti praktiškas ir vykti palaipsniui. Mokytojai ir tėvai, dirbdami kartu, gali sukurti saugią erdvę, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi vertinamas ir pajėgus.
Lietuvos diagnostikos sistema vaikams veikia laipsniškai. Sudėtingesniems atvejams dirba jungtinės vertinimo komandos, kuriose gali būti psichologas, kalbos terapeutas ir specialusis pedagogas. Vaikas, turintis nustatytą sveikatos sutrikimą, turi teisę gauti individualią mokymosi pagalbą mokykloje. Norint gauti IUP, reikia specialistų išvados ir kreipimosi į mokyklos vadovybę bei pedagoginę psichologinę tarnybą.
Svarbiausias kriterijus - elgesio trukmė, intensyvumas ir įtaka kasdieniam gyvenimui. Požymiai gali pasireikšti ankstyvame amžiuje: ypatingas jautrumas garsams ar tekstūroms, sunkumai palaikyti akių kontaktą, vėlyvas kalbos vystymasis ar nestandartinis žaidimas. Neuroįvairovė yra smegenų veikimo ypatybė, kuri nesikeičia su amžiumi. Prieš vizitą užsirašykite stebimus elgesio ypatumus, jų dažnumą ir situacijas. Pagalbą galite rasti per šeimos gydytoją, pedagoginę psichologinę tarnybą ar nevyriausybines organizacijas.
Kada kreiptis į gydytoją?
Pradėkite nuo stebėjimo. Užsirašykite pastebėtus simptomus, jų dažnumą ir aplinkybes. Kreipkitės į šeimos gydytoją ar pediatrą su šiais užrašais. Aiškiai apibūdinkite savo rūpesčius ir paklauskite apie galimus tolesnius žingsnius. Nesidrovėkite ieškoti antrosios specialisto nuomonės.
Aiškus dienos grafikas, miego ir valgymo tvarka sumažina nerimą ir suteikia vaikui saugumo jausmą. Bendravimas su kitais tėvais, turinčiais panašią patirtį, suteikia ir praktinių patarimų, ir moralinės paramos. Nepamirškite ir savęs. Tėvų išsekimas tiesiogiai veikia gebėjimą rūpintis vaiku. Raskite laiko atsipūtimui, pokalbiui su draugu ar savo pomėgiui.
Vaikų ligos, sindromai ir neuroįvairovė - tai trys skirtingi reiškiniai, kuriems reikia skirtingo požiūrio. Nors liga ir sindromas priklauso medicinos sferai, neuroįvairovė kviečia žiūrėti plačiau ir pripažinti, kad ne kiekvienas skirtumas reikalauja gydymo. Vienas dalykas, kurio šis straipsnis negali pabrėžti pakankamai: ankstyvoji pagalba daro stebėtiną poveikį raidos prognozei. Jei šiandien skaitote šį straipsnį ir jaučiate nerimą dėl savo vaiko, pradėkite nuo vieno konkretaus žingsnio: užsirašykite, kas jus jaudina, ir užsiregistruokite vizitui.
tags: #vaiku #infekcines #ligos
