Dauguma mūsų vaikus auklėjame taip, kaip auklėjo mus vaikystėje. Naudojami autoritariniai auklėjimo scenarijai: „padėk į vietą“, „neimk“, „nelįsk“, „neišsipurvink“, „nenugriūk“, „gerai mokykis“, „daryk namų darbus“ ir pan. Baimė būti netobulais tėvais, nerimas, jog atsitiks kažkas blogo, kad vaikas užaugęs nebus genijus, kad blogai mokysis ir t.t. verčia nuolat kontroliuoti ne tik savo vaikus, bet ir visą aplinką. Iš kur kyla baimės ir noras viską kontroliuoti? Iš mąstymo stereotipo, kad viską išmanom geriau nei kiti, o tuo labiau vaikai. Ir ar ne todėl bijom ir kontroliuojam, kad mums būtų patiems ramu, patogu, kad niekas nekeltų problemų? Kokį santykį tai sukurs su vaiku? Ar nėra užgožiami pagrindiniai vaiko poreikiai, noras siekti laisvės, nepriklausomybės ir meilės?
Kartojimas vaikui nuo mažens ką ir kaip jis turi daryti ar nedaryti, kaip turi reaguoti ar nereaguoti, turi labai rimtų pasekmių paauglystėje. Mes stebimės, kai paaugliai nenoriai bendrauja, susideda su blogais draugais, nori kuo greičiau išeiti iš namų, praranda interesą mokytis, daug ką daro iš baimės ar įteigto kaltės jausmo. Ar tikrai tokių santykių mes siekiame su savo vaikais? Ar noras viską kontroliuoti negriauna mūsų santykių šeimose?
Problema yra ta, kad į vaikus mes žiūrime kaip į žemesnius sau, kaip į tuos, kurie nieko nemoka, nesupranta ir dar nežino, koks sudėtingas yra šis gyvenimas. Tuomet mes siekiame juos išauklėti ir išmokyti, kad būtų lengviau. Mes nežiūrime į vaikus lyg į sielą, kuriai reikia tik padėti, nukreipti, palaikyti ir leisti pasirinkti tam, kad jį auklėtų gyvenimas.
Pradėjus žiūrėti į vaiką kaip į sau lygų yra pirmas laiptelis link kuriančių santykių. Svarbu leisti sau pagalvoti, kad auklėjimas yra dvasinis procesas, kuriame susitinka sielos. Ką aš matau priešais save: tik žmogų, ar sielą? Jei matau sielą, kuri atėjo į žemę su savo misija, man lengviau ja pasirūpinti ir padėti skleistis. Jei matau tik vaiką, privalau jį išauklėti taip, kad darytų taip, kaip reikia, kaip daro visi ir kaip man patogu.
Kitas svarbus etapas yra atsakyti sau į klausimą ar aš laiminga(s)? Ir pagalvoti, ar nelaimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus. Ką daryti, kad vaikai būtų laimingi? Būtina, kad vaiko aplinkoje būtų bent vienas laimingas žmogus, kuris perduotų laimės jausmo suvokimą. Laimė nėra daiktas, ne padėtis, ne pinigų kiekis, o sielos būsena.
Todėl viena svarbiausių tėvų užduočių yra mokytis tapti laimingu, pažinti save. Viską žinančių ir kontroliuojančių tėvų pozicija griauna santykius tiek su pačiu savimi, tiek su vaikais, tiek su visa supančia aplinka.
Septyni žingsniai, kuriantys gerus santykius
1. Pasikliaukite vaiku
Vertinkime vaiką lyg lygų sau ir jis bus dėkingas visą gyvenimą. Dažnai sakome, kad vaikas taip pat žmogus, bet elgiamės su juo, tarsi jis tik ateityje bus žmogus. O jis jau šiandien asmenybė. Pavojinga nuolat projektuoti vaiko ateitį, nes nuolatinis galvojimas apie ateitį neleidžia pastebėti dabarties. Vaikas gyvena dabartimi, o tėvai - ateitimi. Kaip suprasti tada vienam kitą?
2. Supraskite ir mylėkite
Laimė, kai mus supranta. Bet dar didesnė laimė, kai mus besąlygiškai priima tokiais, kokiais esame. Tėvystė - tai vieta kur yra besąlyginė meilė ir kur tave tiesiog myli tokį, koks esi. Tikra meilė padeda jam išsivaduoti iš visų netobulumų. Kai vaiko nepriimam su visais jo trūkumais: nesitvarko kambario, neklauso, blogai mokosi, drovus, jautrus, tada vaikas jaučiasi nepriimtu ir ima tolti nuo mūsų.
Mylėti reiškia atleisti ir patikėti. Įsivaizduojame, kad vaikas daro ne taip, kaip reikia. Galvojam, kad jis blogas. Gėris šeimoje prasideda tada, kai priimame tai, kas nemalonu ir nesuprantama. Tačiau dažnai tam mums neužtenka jėgų. Jei užduosime klausimą kaltas vaikas ar nekaltas, atsakyme rasime mylime mes jį ar ne. Nes mylimas vaikas - nekaltas. Jei kaltas, greičiausiai, mes bijome dėl vaiko. Tačiau tai baimė, ne meilė. Arba gėdijamės - tai irgi ne meilė.
Labai gali būti, kad mes net nemylime savo vaikų. Sau įrodinėjame, kad maitiname, rengiame, rūpinamės, tačiau kai jis keikiasi, rūko, neklauso, nesitvarko, bėga iš namų, vartoja narkotikus ir alkoholį, mes nusiviliame ir nusisukame. Tada vaiko širdyje gimsta patys sunkiausi jausmai.
3. Būkite šalia ir kartu visose bėdose
Gali būti kitaip, negu mes galvojame ar įsivaizduojame. Kai vaikas kažką padaro ne taip, visada yra dvi galimybės: bausti, šaukti ir kaltinti arba dalintis patiriamais nepatogumais. Jei tėvai visose bėdose bus šalia ir kartu, vaikas pats supras, kad pasielgė blogai.
4. Prisiminkite, kad vaikas - kitoks nei jūs
Vaikas - ne mano nuosavybė, jis kitoks ir kitas su savo vaikyste. Jei mes to nejausime, bandysime kitus padaryti panašiais į save. O tai dar niekada niekam nepavyko. Penkias minutes, dvi valandas, dienas ar savaitę pažiūrėkime į vaikus kaip į kitą žmogų, kalbėkime nemokinant, be pretenzijų, neišaukštinant savęs. Tiesiog pamatykime kitame žmoguje žmogų ir jis atsivers prieš mus, skirtumai ims džiuginti.
5. Nesinaudokite vaiku siekdami savo tikslų
Noras vykdyti savo pareigas dingsta tada, kai vaikas jaučiasi eksploatuojamas. Jei vaikas nevykdo savo pareigų, mums reikia pastebėti ar santykiuose su vaiku mūsų tikslai nėra savanaudiški. Tarkime, vaikas nesimoko, mokytoja skambina tėvams, tėvai šaukia, barasi, įsižeidžia. Tačiau kieno tikslas yra, kad vaikas mokytųsi gerai? Vaiko ar tėvų?
6. Negąsdinkime vaikų savo baimėmis
Kuo daugiau mes norime garantijų auklėdami vaikus, tuo blogesnių rezultatų pasieksime. Jei vaikas įsiropštė į medį, nereikia šaukti, kad skubiai liptų žemyn. Mamai atrodo, kad vaikas tikrai nukris. Ji myli vaiką, bijo dėl jo. Tačiau baimė ir meilė - ne tas pats. Taip, kaip pavydas ir meilė - ne tas pats. Meilė reiškia - eik, siek, bandyk, griūk, tu apsaugotas, nes šalia tavęs žmogus, kuris tiki tavim. Taip, mes rizikuojame, bijome už vaikus. Ir tai yra visiškai normalu, bet santykiuose reikia rizikos ir drąsos.
7. Kantriai elkitės
Kantrybė, supratimas, priėmimas - tai šio žingsnio esmė. O jei neužtenka kantrybės? Tada pabandykite suprasti. O jei nesuprantu? Tada tiesiog priimkite. Mes norime rezultato čia ir dabar, bet net nesuprantame, kiek dėl to prarandame. Labai norisi, kad vaikas šiandien gerai mokytųsi, tačiau gerai mokytis ir suformuoti norą pažinimui yra du skirtingi dalykai. Jei mums reikia, kad vaikas šiandien gerai mokytųsi, mes jį versime tai daryti.
Tėvų ir vaikų santykių evoliucija
Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Jei ne gyvenančius šiame pasaulyje, tai bent jų vaizdinį, įspaudą savo sąmonėje. Kol gyvi tėvai, juos lankome ar apleidžiame, sutariame ar pykstamės, diskutuojame ar konfliktuojame. „Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės tęsiasi ir toliau“, - sako „Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Tarozienė. Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykių modeliai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi.
„Santykis su realiu tėvu gali būti kiek kitoks negu santykis su psichologiniu tėviškuoju įvaizdžiu, kuris formuojasi per visą žmogaus gyvenimą ir atspindi kiekvieno žmogaus individualų įsivaizdavimą apie mamą, tėtį ir tėvų porą“, - pastebi V. Be to, suaugusio žmogaus sąmonėje „tėvų“ sąvoka prasiplečia. „Tėvišką“ ar „motinišką“ įspaudą žmogaus psichikoje palieka ne tik biologiniai tėvai, bet ir kiti emociškai reikšmingi asmenys. Iš tėvų „paveldime“ ne tik akių spalvą ar plaukų formą, bet taip pat mintis apie save, kitus žmones, gyvenimą, emocinio reagavimo ir santykių palaikymo modelius. Kartais suaugusių vaikų elgesys gali būti visai priešingas nei tėvų, tačiau ir jis kyla sekant tėvų pavyzdžiu - tiksliau, dėl desperatiško noro būti kitokiam negu tėvai. Ieškoma būdų, kaip išvengti ankstesnių elgesio modelių atkartojimo tapatinantis su kažkuo kitu.
Tarozienė išskiria mažiausiai tris suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapus.
- Pirmasis etapas: atsisveikinimas su aktyvia tėvyste. Šis laikotarpis abiem pusėms kupinas pokyčių bei išgyvenimų. Tėvai atsisveikina su aktyvia tėvyste, tad atsiranda galimybė įsitraukti į naujas ar primirštas veiklas. Gali sustiprėti poreikis formuluoti ateinančio gyvenimo etapo uždavinius, naujai permąstyti gyvenimo prasmės klausimus. Jaunas suaugęs žmogus šiuo metu įgyvendina savo raidos uždavinius: tyrinėja gyvenimą ir mokosi plačiąja prasme. Pasak psichoterapeutės, šiuo laikotarpiu tiek emocinis, tiek fizinis atstumas tarp tėvų ir vaikų natūraliai gali padidėti. Abi pusės gali pajusti laisvę ir norą atitolti, tyrinėti savo asmeninę gyvenimo erdvę, norus ir poreikius, išnaudoti santykių su kitais žmonėmis, vietomis ir patirtimis teikiamas galimybes.
- Antrasis etapas: „sugrįžimas“ į šeimą. Antrąjį suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapą psichoterapeutė sieja su „sugrįžimu“. Po kelionių ir savęs paieškų, jeigu santykiai yra pakankamai sveiki ir gyvybingi, anksčiau ar vėliau turėtų ateiti noras „sugrįžti į šeimą“. „Kalbu ne apie fizinį suaugusių vaikų grįžimą į tėvų namus, nors toks noras irgi gali kartotis, bet apie šeimos susibūrimą draugėn platesniąja prasme, kai susitinka suaugę lygiaverčiai asmenys“, - sako V. Poreikis suartėti dažnai kyla atsiradus bendram tikslui, pavyzdžiui, auginti trečiąją kartą, kuo nors drauge rūpintis. Vaikų auginimas nuo seno yra bendruomeninis darbas. Tuo tikslu dažnai atsigręžiama į tėvus, senelius, kitus artimus žmones. Sėkmės atvejais tai kūrybingo ir produktyvaus tėvų ir suaugusių vaikų bendradarbiavimo laikotarpis. Pasak psichoterapeutės, čia biologinis amžius netenka aktualumo.
- Trečiasis etapas: atitolimas ir atsisveikinimas. Trečias tėvų ir suaugusių vaikų santykių etapas susijęs su dar vienu atitolimu ir atsisveikinimu. Akivaizdu, kad aktualesni darosi rūpinimosi ir fizinės priežiūros klausimai. „Kartais susiklosto paradoksali situacija, kad vaikai ir tėvai šiuo laikotarpiu suartėja fiziškai, tačiau psichologinis jų atstumas didėja, nes kuri nors pusė dėl prastos sveikatos nebegali atpažinti savo artimųjų, palaikyti prasmingo ryšio“, - pastebi V. Tradicinės šeimos ir bendruomeninio gyvenimo vertybes puoselėjančiose kultūrose įprasta, kad šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o tėvų priežiūra senatvėje laikoma vaikų pareiga. Tačiau šiandien gyvename postmodernioje ir globalioje visuomenėje, kur fizinio artumo ir tiesioginės priežiūros lūkesčius ne visada pavyksta išpildyti. Dažnai vaikai gyvena toli nuo tėvų ir fiziškai negali jiems padėti. Pagerėjus gydymo bei slaugos sąlygoms, taip pat paslaugų prieinamumui, tenka pasvarstyti, kur, namuose ar įstaigoje, pagyvenusio ar sergančio artimojo gyvenimo kokybė bus geresnė.
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos šeiminių santykių struktūra reikšmingai keičiasi. Bendrai gyvenančių kelių kartų šeimos tampa retenybe. Šeimos nariai dažniausiai nebėra susaistyti gyvenamosios vietos ar bendro amato. Užaugo jau kelios kartos vakarietiško individualizmo dvasioje augintų vaikų, kurie linkę rūpintis savimi nesikliaudami besąlygišku biologinės šeimos palaikymu. „Šie suaugę žmonės turi galimybę laisvai rinktis, su kuo užmegzti ir palaikyti santykius, kam ir kiek įsipareigoti, ką jie laikys savo „tėvais“, o kartais ir „vaikais“. Taigi tėvų ir suaugusių vaikų santykius kai kuriais atvejais galime laikyti savotišku pasirinkimu, kuris paremtas bendra jų istorija, emociniais ir moraliniais kiekvieno santykio dalyvio argumentais“, - pastebi „Asmens sveikatos klinikos“ psichoterapeutė V.
Tėvų ir vaikų emocinis santykis - kaip jį stiprinti?
- Bendravimas. Atviras ir nuoširdus bendravimas yra pagrindinis sveiko santykio elementas. Tai reiškia, kad tėvai turėtų skatinti vaikus dalintis savo mintimis, jausmais ir patirtimis bei išklausyti juos be jokio vertinimo ar kritikos.
- Laiko praleidimas kartu. O dar geriau - linksmas laikas kartu! Bendras laikas, praleistas užsiimant įvairiomis veiklomis, kurios patinka abiem, stiprina emocinį ryšį. Tai gali būti žaidimai, pasivaikščiojimai, bendri pomėgiai ar tiesiog pokalbiai prie vakarienės stalo… Nepamirškite, kad vaikams ir paaugliams YPAČ patinka humoras!
- Empatija.
- Parama ir padrąsinimas. Vaikai, kuriems tėvai teikia emocinę paramą ir skatina jų pastangas bei pasiekimus, jaučiasi vertinami ir saugūs.
- Bendri susitarimai ir ribos. Ne veltui nenaudoju žodžio - taisyklės. Manau, kad turime susitarti, o tai nėra taip paprasta, nes reikia rasti bendrą sprendimą. Tačiau būtent susitarimai ir ribos padeda vaikams jaustis saugiai ir suprasti, kad jų emocinė gerovė yra svarbi.
Kaip atpažinti „sveiką“ santykį?
Galime pripažinti, jog vienas iš svarbiausių kriterijų, siekiant apibrėžti teigiamą santykį su vaiku ar paaugliu yra abipusė pagarba. Manau, kad sutiksite su posakiu - „elkis su kitaip taip, kaip norėtum, jog elgtųsi su tavimi“. Manau, kad šis posakis ypatingai tinka paaugliams, tačiau ir bendrai šeimoje ypatingai svarbu palaikyti pagarbą ir ne tik dėl to, kad vaikas/paauglys jaustųsi išgirstas, suprastas, palaikomas, būtų skatinamas pasitikėjimas savimi, bet ir dėl to, kad tėvai padeda formuoti tam tikrus elgesio modelius.
Kaip atpažinti „sveiką“ santykį? Gan sunku atsakyti, žinant, kad tiek vaikystėje, tiek paauglystėje neretai iškyla tam tikrų iššūkių, sunkumų, vaikai dar yra pakankamai egocentriški, o gal ir impulsyvūs. Tačiau sutiksite, kad santykyje yra svarbu pasitikėjimas, todėl kiekviena mūsų reakcija ar poelgis yra ypatingai svarbus vaikui/paaugliui. Bet nepaisant situacijos, jei vaikas ar paauglys geba prie jūsų prieiti ir pasikalbėti apie sunkumus, santykius mokykloje, o gal papasakoti kažką labai džiugaus - jis vertina Jūsų nuomonę ir jam svarbu, kad Jūs jį girdite. Manau tai galima įvardinti kaip galimybę jaustis emocionaliai saugiam.
Teigiamas santykis taip pat apima konstruktyvų konfliktų sprendimą, ieškant kompromisų ir sprendimų, kurie atitinka abiejų pusių poreikius, ir savarankiškumo skatinimą, palaipsniui didinant vaiko atsakomybės lygį ir skatinant jį priimti sprendimus bei mokytis iš savo klaidų.
Svarbu pabrėžti, kad tėvų ir vaikų santykių stiprinimas yra nuolatinis procesas, reikalaujantis pastangų, kantrybės ir nuolatinio mokymosi. Savo vaikučiams esame tvirčiausia atrama ir patys svarbiausi žmonės visame pasaulyje, tačiau jie, atrodytų, per akimirką užauga, palieka mūsų namus, susilaukia savo vaikų... Žinoma, visą gyvenimą būsime jų tėvais, tačiau mūsų rolė keičiasi - suaugusiems vaikams vis rečiau reikia auklėtojo, tačiau jie tikisi turėti gerbiamą patarėją ir nuoširdų draugą.
Suaugusių vaikų pažinimas ir santykiai
Savo mažylius pažįstame lyg nuluptus. Puikiausiai žinome, kad vaikas nuo kepsnio nukrapštys visą grybų padažą, pastebime gniaužomus kumštelius, kai mažius meluoja, matome nuleistas akis, kai grįžta po prastos dienos mokykloje... O ar pažįstate savo suaugusius vaikus? Ar žinote, kokią kavą jie mėgsta ar kokią šalį norėtų aplankyti? Kokią knygą dabar skaito? Kokie jų santykiai su sutuoktiniu ir vaikais? Susimąstykite, ar tikrai pažįstate savo suaugusius vaikus? Jeigu jaučiatės atitolę, pabandykite susipažinti iš naujo. Kalbėkitės su savo vaiku lyg su labai ilgai nematu bičiuliu, užduokite jam klausimus ir leiskite išsipasakoti.
Augindami vaikus tikriausiai turėjote aiškias taisykles ir tikėjotės, kad jie bus visiškai atviri bei visuomet pasirengę „pateikti veiklos ataskaitą“. Normalu, kad vaikas ar paauglys privalo atsiliepti, kuomet skambinate, negali nuolat sėdėti užsirakinęs savo kambaryje, turi pasakyti, kur ir su kuo buvo ar kokį pažymį gavo. Vaikams užaugus ir prisiėmus atsakomybę ne tik už save, bet ir už savo pačių vaikus situacija keičiasi. Turite gerbti suaugusio žmogaus asmeninę erdvę bei privatumą. Nepykite, jeigu suaugęs sūnus ar dukra nenori visko pasakoti, negali pakelti telefono ragelio, visuomet paskambinkite ir iš anksto susitarkite dėl apsilankymo, neužsibūkite. Suaugusio žmogaus noras kai ką pasilaikyti sau visai nėra nepagarba jums.
Savaime suprantama, kad mama ar tėtis nori geriausio ir (beveik visuomet) yra teisūs. Nepaisant to, labai svarbu nežeminti suaugusio žmogaus gebėjimų savarankiškai priimti sprendimus bei turėti savitą požiūrį. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad neturime teisės patarti suaugusiems vaikams. Turime ir net privalome tai daryti, tačiau patarimai neturi virsti paliepimais, jie turi būti teikiami „laiku ir vietoje“, tuomet, kai mūsų vaikui yra tikrai reikalingi.
Metams bėgant gyvenimas nuolat keičiasi, tad kinta ir vertybės bei prioritetai. Vaikų susilaukę žmonės skiria jiems visą dėmesį ir jėgas. Tai natūralu, nes mažyliai užauga greitai, laikas, kuomet galime juos auklėti, ugdyti bei skirti jiems visą savo dėmesį ir meilę yra labai ribotas... Supraskite suaugusius vaikus ir jų prioritetus, juk ir patys buvote tokioje situacijoje, kuomet auginote juos. Nekelkite ultimatumų, jeigu vaikai, jūsų manymu, neranda pakankamai laiko jums, neverskite jų rinktis tarp jūsų ir savo šeimos.
Tikėtina, kad jūsų vaikai gyvena kiek kitaip nei jūs, bet juk ir jūs tiksliai neatkartojote savo tėvų kelio... Įsitikinkite, kad jūsų vaikas yra patenkintas savo gyvenimu, tačiau nekritikuokite, jeigu jo antrosios pusės pasirinkimas neatitinka jūsų lūkesčių, nepeikite vaikų auklėjimo metodų, nesistenkite naujai susikūrusios šeimos užtempti ant savo kurpaliaus.
Finansiniai santykiai ir bendros tradicijos
„Vadovėliniai“ tėvų ir vaikų finansiniai santykiai neturėtų būti sudėtingi - savo vaikus išlaikome iki pilnametystės arba iki tol, kol jie baigia mokslus. Deja, tačiau realybė yra kitokia. Daugelis susiduria su finansiniais sunkumais, ypač, sukūrus šeimą, perkant būstą ar automobilį, susilaukus vaikų. Nepaisant to, finansiniai suaugusių žmonių santykiai turėtų būti aiškiai apibrėžti. Tai padės išvengti nemalonios įtampos ir galimų problemų ateityje.
Sėkmingų žmonių santykių formulė tikrai nėra paslaptinga... Svarbu gerbti ir mylėti žmogų bei skirti jam pakankamai dėmesio. Pajutę, kad pradedate tolti nuo savo suaugusių vaikų pasistenkite atrasti daugiau laiko bendravimui. Kurkite bendras tradicijas, kurios suteiktų galimybę pabūti tiek su visa vaiko šeima, tiek ir tik dviese ar trise. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį sukvieskite vaikus bei jų šeimas bendros vakarienės. Galite paprašyti, kad visi paruoštų po vieną patiekalą, tuomet susitikimas nekels tokio didelio streso, jums nereikės visą dieną vargti virtuvėje, o ir finansinė našta (juk paruošti daug patiekalų nemenkai kainuoja) pasiskirstys tolygiau. Sukurkite tradiciją ir bent retkarčiais pabūkite tik su vaiku (ar vaikais), be jų antrų pusių ir mažylių, nueikite į kiną ar teatrą, išgerkite puodelį kavos ir suvalgykite pyrago gabaliuką, surenkite šeimos žvejybos ar grybavimo pusdienį.
Japonai sako: „Paleisk vaiką kuo toliau nuo savęs ir jei jis sugrįš pas tave, vadinasi, jį mokėjai išauklėti“. Šioje paprastoje patarlėje slypi tikra tiesa - juk kiekvienam žmogui norisi prisiminti nerūpestingą vaikystę, pajusti besąlygišką mamos ir tėčio meilę bei rūpestį, tad tėvų namai visuomet traukia...
