Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardai bei jų žygdarbis, atliktas 1933 metų liepos 15-17 dienomis, yra gerai žinomi kiekvienam lietuviui. S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanicos“ skrydis iš Niujorko Kauno link ir katastrofa Vokietijoje netoli Soldino tapo ne tik laikmečio sensacija, bet ir ilgalaikiu simboliu. Šiemet minimos nepaprastos 90-osios metinės, suteikiančios galimybę prisiminti ir pagerbti šias išskirtines asmenybes.
Išskirtinės asmenybės: Darius ir Girėnas
Steponas Darius (tikroji pavardė Jucevičius-Darašius) gimė 1896 m. birželio 8 d. Rubiškių kaime. Jau nuo vaikystės jis pasižymėjo dideliu susidomėjimu mechanika ir skraidymu. Vėliau, mirus tėvui, su šeima S. Darius išvyko į JAV, kur baigė pradžios mokyklą ir gilino žinias technikos srityje. Pirmojo pasaulinio karo metu S. Darius nutraukė mokslus ir savanoriškai stojo į JAV kariuomenę. Amžininkai jį apibūdino kaip uolų, sąžiningą ir drausmingą kareivį, visuomet su šypsena veide.
Stasys Girėnas (tikroji pavardė Girskis) gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime. Būdamas vos dešimties neteko tėvo, o penkiolikos - mamos, todėl su broliu buvo priverstas emigruoti į JAV. Priešingai nei S. Darius, S. Girėnas buvo uždaresnis, užsispyręs, bet itin gabus technikai. Jis turėjo svajonę skraidyti, žavėjosi paukščiais ir, atvykęs į Ameriką, daug laiko praleisdavo stebėdamas lėktuvus aerodrome. S. Girėnas savarankiškai išmoko anglų kalbą, daug skaitė ir įstojo į technikos mokyklą. Jis taip pat pasižymėjo verslumu, kaupė kapitalą dirbdamas spaustuvėje, užsiėmė nekilnojamojo turto verslu ir vėliau įkūrė taksi bendrovę.
Bendras tikslas: Skrydis per Atlantą
S. Darius ir S. Girėnas susipažino 1927 m. Čikagoje. Juos suartino bendra profesija ir aistra aviacijai. Tik 1932 m. abu lakūnai apsisprendė skristi per Atlantą. Finansinės galimybės buvo nedidelės, todėl jie sudėjo visas savo santaupas ir įsigijo naudotą lėktuvą „Bellanca Pacemaker CH-300“. Tam, kad lėktuvas būtų pritaikytas transatlantiniam skrydžiui, reikėjo papildomų lėšų, kurias nuspręsta rinkti iš JAV lietuvių bendruomenės. Buvo organizuojamos įvairios aviacijos šventės, gegužinės ir kitos lėšų rinkimo akcijos. S. Darius, būdamas iškalbingas ir reprezentatyvus, aktyviai prisidėjo prie žygio populiarinimo, bendraudamas su žurnalistais ir dalydamasis interviu per radiją.
Surinkus reikiamas lėšas, lėktuvas buvo pritaikytas skrydžiui ir 1933 m. balandžio 24 d. sėkmingai išbandytas. 1933 m. liepos 15 d. lakūnai, palydimi artimiausių draugų ir davę paskutinius interviu, pakilo iš „Floyd Bennet“ oro uosto Niujorke.
„Lituanica“: Simbolis ir legenda
Lėktuvas „Bellanca Pacemaker CH-300“ buvo pervadintas „Lituanica“, simbolizuodamas lietuvybę ir tautiškumą. Šis pavadinimas, suprantamas daugelyje pasaulio šalių, buvo tinkamas transatlantiniam skrydžiui. S. Girėnas, turėdamas mechaniko specialybę, rūpinosi lėktuvo paruošimu, priežiūra ir remontu, o S. Darius, tarnavęs karo žvalgu, atsakingas už komunikaciją ir navigaciją. Jam teko apmokyti S. Girėną skraidyti tamsiu paros metu, nes civiliniams lakūnams tai nebūdavo įprasta.
Lakūnų tikslas buvo skristi maršrutu Niujorkas-Kaunas be nutūpimo. Pakilę iš Niujorko, jie skrido Niufaundlando salų link, kur išmetė raštelį, informuojantį, kad kelionė sekasi puikiai. Raštelis buvo rastas, nors tuo metu ryšio priemonės buvo ribotos. Lakūnai planavo ore užtrukti apie 40 valandų, ir jų apskaičiavimas buvo gana tikslus - jie ore išsilaikė 37 valandas ir 11 minučių.
Tragiška pabaiga ir jos priežastys
Naktį iš liepos 16-osios į 17-ąją „Lituanica“ patyrė katastrofą Vokietijoje, netoli Soldino. Yra kelios pagrindinės katastrofos versijos. Oficiali versija teigia, kad sunkios atmosferinės sąlygos ir variklio veikimo defektai lėmė nelaimę. Manoma, kad ieškodami vietos nusileisti, lakūnai apsiriko aukštyje, užkabino medžių viršūnes ir rėžėsi žemyn. Kita versija teigia, kad „Lituanica“ galėjo būti pašauta vokiečių karo policijos.
Detalesnė analizė atskleidžia ir kitas galimas priežastis. Kuras buvo supiltas į aliumininius bakus, kurių reakcija su kuru sukėlė nuosėdų susidarymą. Audros metu šios dalelės galėjo patekti į variklį, sukeldamos jo gedimą. Liudininkai teigė matę, kad lėktuvas „kosėjo ir čiaudėjo“. Katastrofos metu buvo rastas užsikimšęs karbiuratorius.
Atminimas ir palikimas
Tragiškai pasibaigęs lakūnų skrydis paliko gilų pėdsaką žmonių atmintyje. Jų drąsa ir pasiaukojimas vardan Lietuvos tapo legenda visame pasaulyje. Šiandien S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbis yra svarbus ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio aviacijos istorijai. Tai buvo antras pagal įveiktą atstumą be nusileidimo (6411 km.) skrydis pasaulyje. Nelaimės vietoje Vokietijoje, o vėliau ir Lietuvoje, buvo pastatyti paminklai, stogastulpius bei iš ąžuolų išdrožtos skulptūros, įamžinančios didvyrius.
Šiandien, minint 90-ąsias „Lituanicos“ skrydžio metines, svarbu prisiminti ne tik patį skrydį, bet ir tai, ką jis simbolizuoja: meilę tėvynei, drąsą siekti neįmanomo ir lietuvių tautos vienybę. Jų siekis buvo apjungti dvi Lietuvas - jaunąją Tėvynės valstybę ir Amerikoje gyvenančią lietuvių bendruomenę.
Gražinos Sviderskytės knyga „Darius ir Girėnas“ paremta dokumentine medžiaga ir siekia supažindinti vaikus su šiais didvyriais, istorijos raida ir XX amžiaus įvykiais. Knyga, iliustruota dailininko Justino Ališausko, yra skirta skaitytojams nuo aštuonerių metų, tačiau gali būti įdomi ir suaugusiems.
Lituanica - lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis
Leidykla „Obuolys“, kartu su Lietuvos aviacijos muziejumi, išleido ypatingą XXL dydžio albumą „Darius ir Girėnas“, skirtą paminėti šį žygdarbį. Visas albumo pelnas bus skirtas naujo vaidybinio filmo „Darius ir Girėnas. Soldino miško paslaptis“ kūrimo biudžetui.
Krokšlio kaimo gyventojai, pagerbdami lakūnus, 1933 m. pasodino du ąžuolus, vėliau pastatė paminklą, Baublį, stogastulpius bei iš ąžuolų išdrožtą S. Dariaus ir S. Girėno skulptūrą. Stogastulpyje su varpu viršuje išraižytas užrašas: „Skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos.“ Šie atminties ženklai liudija, kad Krokšlio kaime lietuviškumo ir patriotizmo dvasia bus gyva amžinai.
