Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. - 44 m. pr. m. e.) - viena ryškiausių ir įtakingiausių antikos pasaulio asmenybių, palikusi gilų pėdsaką istorijoje. Jis buvo ne tik genialus karvedys ir gabus politikas, bet ir iškilus rašytojas, kurio darbai iki šiol žavi ir stebina savo išsamumu bei stiliumi.
Kilminga kilmė ir ankstyvieji metai
Cezaris gimė Romoje, senos ir įtakingos patricijų Julijų giminės. Ši giminė savo kilmę siejo su grožio, meilės ir vaisingumo deive Venera. Būsimasis diktatorius buvo Gajaus Julijaus Cezario vyresniojo ir Aurelijos sūnus. Tiksli jo gimimo data vis dar kelia diskusijas, tačiau daugelis istorikų sutinka, kad tai įvyko 100 m. pr. m. e. liepos 12 ar 13 dieną.
Nepaisant kilmingos kilmės, šeimos namai stovėjo triukšmingame ir nesaugiai garsėjusioje Romos Suburos rajono dalyje. Cezaris nuo jaunystės daug sportavo, mėgo jodinėti, plaukioti, gilinosi į retoriką, literatūrą ir graikų kalbą. Jo tėvai samdė jam geriausius mokytojus, tarp kurių buvo ir gerbiamas gramatikos bei retorikos žinovas Gnifonas.
Būdamas vos penkiolikos, Cezaris neteko tėvo. Tuo metu mirė ir daugelis kitų artimiausių vyriškosios linijos giminaičių, todėl jaunas Gajus Julijus faktiškai tapo Julijų šeimos galva. Netrukus jam buvo pasiūlytos prestižinės Jupiterio flamino (žynio) pareigos.
84 m. pr. m. e. Cezaris vedė kilmingą merginą Korneliją Cinilą, kuri jam pagimdė dukrą Juliją. Deja, Kornelija mirė gimdydama antrąjį vaiką, kuris taip pat neišgyveno.
Konfliktas su Sula ir kelionės
Romos diktatoriumi tapus karvedžiui Lucijui Kornelijui Sulai, Cezaris greitai pateko į nemalonę. Maištaujantys kareiviai neseniai buvo nužudę jo uošvį, ir mirtis grėsė pačiam Cezariui. Jo motina, įtakinga visuomenėje moteris, maldavo Sulos pasigailėti Cezario, ir šiam galiausiai buvo liepta išvykti iš Romos.
Jis atsidūrė Azijoje, Romos provincijoje dabartinės Turkijos vakaruose, kur kadaise dirbo jo tėvas. Sulai mirus, Cezaris grįžo į Romą ir aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime.
Piratai ir drąsus pasipriešinimas
Vienos kelionės metu Cezaris pateko į Kilikijos (Romos provincijos dabartinės Turkijos pietuose) piratų rankas. Pasak Plutarcho, piratai pareikalavo milžiniškos, 20 talentų sumos už jo laisvę. Tačiau pats Cezaris esą pakėlė sumą iki 50 talentų. Su piratais jis elgėsi bravūriškai, nuolat juokavo, deklamavo savo eiles ir netgi reikalavo iš pagrobėjų pagarbos, grasindamas kada nors juos visus sučiupti ir nukryžiuoti.
Atgavęs laisvę, Cezaris nedelsdamas subūrė laivyną, surengė baudžiamąją ekspediciją, užpuolė piratus ir daugelį jų paėmė į nelaisvę. Kaip ir žadėjo, savo skriaudėjus jis nukryžiavo, bet prieš tai įsakė belaisvius nudurti.
Karjera Romoje ir I Triumviratas
67 m. pr. m. e. Cezaris vedė Sulos anūkę Pompėją, tačiau santuoka, atrodo, buvo sudaryta ne tiek iš meilės, kiek iš išskaičiavimo. Po šešerių metų pora, nesusilaukusi vaikų, išsiskyrė.
Cezaris Romoje kopė politinės karjeros laiptais, užėmė vis aukštesnes pareigas. Tapęs Romos miesto valdytoju, rūpinosi sostinės gerove, statybomis, kasdieniu miestiečių gyvenimu ir šventėmis, vykdė plebėjams (prastuomenei) palankią politiką, tapo labai populiarus.
61 m. pr. m. e. jis buvo paskirtas Tolimosios Ispanijos provincijos (apėmusios pietines dabartinės Ispanijos ir Portugalijos dalis) valdytoju, numalšino tenykščių genčių sukilimą. Jodamas pro užkampio kaimą, Cezaris palydovams pasakė: "Geriau aš būčiau pirmuoju žmogumi čia nei antruoju Romoje."
Jau po metų jis grįžo į Romą, tęsė aktyvią politinę veiklą, kartu su žymiais karvedžiais Gnėjumi Pompėjumi ir Marku Licinijumi Krasu sudarė pirmąjį triumviratą - prieš senatą nukreiptą sąjungą ir faktinę šalies vyriausybę.
59 m. pr. m. e. Cezaris užėmė aukščiausias - konsulo - pareigas. Netrukus jis parengė ir, po ilgų debatų pritarus senatui, įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žeme buvo aprūpinti vargingi Romos piliečiai ir į atsargą išėję legionieriai, taip pat daugiavaikės šeimos. Tai pagerino daugelio žmonių gyvenimą ir dar labiau padidino Cezario populiarumą.
Tais pačiais metais, kai buvo paskirtas konsulu, Cezaris vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Kalpurnija. Vyras nebuvo ištikimas, turėjo daug meilės romanų, bet su žmona nugyveno iki pat savo mirties. Vaikų pora nesusilaukė.
Galų karas ir Rubikono peržengimas
58-50 m. pr. m. e. vyko Galų karas. Jo metu Cezario vadovaujami romėnų kariai sumušė keltų gentis, prijungė prie Romos valdų visą Galiją (dabartinės Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, dalies Šveicarijos žemes), įsiveržė į Germaniją (dabartinės Vokietijos teritoriją), taip pat pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir įsiveržė į Britaniją.
Ryškiausiu šių kovų epizodu tapo galų Alezijos tvirtovės apgultis. Čia ir kitur atsiskleidė Cezario kaip karvedžio talentas. Po šio karo Cezaris triumfavo, o apie 20 tūkst. romėnų ir beveik milijonas keltų žuvo. Didelės teritorijos buvo prijungtos prie Romos valstybės, prasidėjo Galijos romanizacija.
Po triumfo Galijoje 49 m. pr. m. e. Cezaris peržengė Rubikono upę (ištarė „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“) ir su savo kariuomene įžengė į Italijos teritoriją. Prasidėjo pilietinis karas tarp Cezario pajėgų ir Pompėjaus šalininkų. Triumviratas jau buvo žlugęs, žuvus Krasui.
Valdymas ir reformos
Per pilietinį karą romėnai pasiekė pergalę. Bene garsiausia šio karo metais ištarta Cezario frazė buvo „Veni, vidi, vici“ - „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“.
48-44 m. pr. m. e. Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią - tapo liaudies tribūnu, didžiuoju pontifiku, konsulu ir diktatoriumi iki gyvos galvos. Jis reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių (taip 45 m. pr. m. e. atsirado Julijaus kalendorius), surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą, siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį.
Kita vertus, pačioje Romoje perpus sumažino nemokamos duonos gavėjų skaičių - daugelį neturtingųjų perkėlė į provincijas ir suteikė ten žemės bei galimybę patiems užsidirbti duonai.
Asmenybės kultas ir Cezarizmas
Cezario asmenybės kultas formavosi dar jam esant gyvam. Jo garbei buvo statomos šventyklos. Visgi Romoje buvo daug tokia vienvaldyste nepatenkintų žmonių, ypač tarp politikų, siekiančių atkurti visavertę respubliką.
Julijus Cezaris laikomas cezarizmo ikona. Ceizarizmui būdingas stiprus charizmatiškas lyderis, kurio valdžiai būdingas asmenybės kultas, jėga paremtas valdymas, prievarta įvedama socialinė tvarka ir reikšmingas kariuomenės vaidmuo. Kai kurios istorinės asmenybės, tokios kaip Napoleonas Bonapartas ir Benitas Musolinis, save laikė cezaristais.
Jo vardas tapo titulu: buvęs Romos imperatorių garbės vardu (pirmasis 44 m. pr. Kr. Cezariu pasivadino Augustas), nuo imperatoriaus Hadriano laikų tapo sosto įpėdinių, o nuo 4 a. - Romos imperatorių titulu. Šis žodis kitose kalbose transformavosi ir bulgariškai bei rusiškai ėmė skambėti kaip „caras“, o vokiškai - kaip „kaizeris“.
Nužudymas
Senato respublikonų opozicija, nepatenkinta respublikos institucijų siaurinimu, nuolat augo. 44 m. pr. m. e. kovo 15 d. (kovo idos) tapo lemtinga. Senate sąmokslininkai, tarp kurių buvo ir Cezario artimiausi patarėjai bei draugas Brutas, jį užbadė durklais.
Didžiojo politiko kūnas po neilgos atsisveikinimo ceremonijos buvo viešai sudegintas forume. Netrukus virš Romos praskriejo kometa, kurią romėnai laikė nužudytojo diktatoriaus siela.
Rašytojo palikimas
Cezaris buvo laikomas vienu geriausių oratoriumi ir prozos autoriumi lotynų kalba. Jo parašyti veikalai „Commentarii de Bello Gallico“ (Galų karo užrašai) ir „Commentarii de bello civili“ (Pilietinio karo užrašai) ilgai buvo laikomi literatūros klasika. „Galų karo užrašai“ yra septynios knygos, aprašančios jo kampanijas Galijoje ir Britanijoje.
Julijaus Cezario gyvenimas – Romos koloso iškilimas ir žlugimas – Žiūrėkime istorijoje
Gajus Julijus Cezaris - žmogus, ištaręs legendines tapusias frazes „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“ ir „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“, visą savo gyvenimą nesitaikstė su jokiomis kelyje pasitaikiusiomis kliūtimis. Jo įtaka istorijai milžiniška, o jo vardas ir palikimas gyvi iki šiol.
