Rašytojas, aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko ir jo mylimoji, taip pat rašytoja bei aktorė Aušra Giedraitytė, džiaugiasi pagausėjusia šeima - pora susilaukė antrojo sūnaus.
Džiugią naujieną vyras patvirtino naujienų portalui lrytas.lt. „Taip, sulaukėme Rafaelio Giedraičio“, - džiaugėsi tėtis.
Menininkai Marius Povilas Elijas ir Aušra Martynenko gyvena džiugiomis nuotaikomis - balandžio 27-ąją jie susilaukė antro sūnaus. „Aš antrąkart nustembu tuo, kaip gyvybė gali priversti žmogų nuščiūti. Taip ir jaučiuosi nuščiuvęs ir besistebintis“, - portalui Žmonės.lt sako laimingas tėtis.
Kone prieš pat Motinos dieną Aušros ir Mariaus Povilo Elijaus Martynenko namai prisipildė dar daugiau džiaugsmo.
Apie į pasaulį netrukus atkeliausiančią atžalą kiek seniau išdavė socialiniuose tinkluose publikuotas M.P.E.Martynenko viešas laiškas žmonai.
„Šiąnakt ją išvežė į klinikas. Su Aušra mes susipažinom prieš beveik ketverius metus. Pati mūsų pradžia buvo laiškai. Šiąnakt, išlydėjęs ją neradau sau vietos ir prisiminiau nuo ko viskas prasidėjo. Parašiau laišką, kuriuo dalinuosi. Nes jei kada nors manyje buvo užgimęs gėris, tikiu, kad tai buvo šiąnakt. Mano meile, Dabar yra pirma nakties ir Tavęs nėra šalia. Tu dabar turėtum gimdyti. Emanuelis miega. O aš sėdžiu prie stalo. Rašau ir bandau suprasti - ką gali padaryti vienas žmogus su savo meile? Tai veikiausiai vienas iš kvailiausių dalykų, kuriuos dabar galėčiau daryti. Taip ir yra. Kita vertus, mano alternatyvos skurdžios. Miegas? Nuobodu. Nerimastingas vaikštinėjimas po visus namus stengiantis nepažadinti vaiko? Aha, pabandžiau, kokį pusvalandį tikrai persmelkė visą būvį. Nerimas atslūgo. Kūnas pavargo būti gainiojamas po visus kampus šito nerimo. Prisėdo pailsėti. Tada nerimas ėmėsi proto. Kibo atkakliai. O, vaikyti... Pavyzdžiui uždavė klausimą - ką gali padaryti vienas žmogus su savo meile? Vienas žmogus, mano meile, sėdi prie stalo ir rašo Tau. Ar tai daug? Sako, kad Helenos iš Iliados veidas buvo toks, kad galėjo paleisti tūkstantį laivų į karą. Netgi atsirado humoristinis, teoretinis matas - viena helena. Tai yra kiekybinis grožio matas. Viena helena - paleidžia tūkstantį laivų. Tūkstantis helenų - tokiu grožiu apdovanotas žmogus išplukdytų milijoną laivų. Va čia tai daug. DAUG. Tai, kad vienas žmogus tau, mano meile, rašo šiuos žodžius turbūt nėra daug. Palyginus su tūkstančių helenų.“
„Kai sūnus dar buvo ligoninėje, aš vaikščiojau po namus ir tiesiog šypsodavausi, o kai jis grįžo namo, pasiėmiau tą naujagimį ant rankų ir atrodo, kad viso to gyvenime yra gana.
Praėjusių metų rugpjūtį į šį pasaulį atėjęs Mariaus ir Aušros sūnus Emanuelis tapo vyresniuoju broliu. Pasak Mariaus, Emanuelis su jaunėliu broliu susipažino dar jam iki atvyksant į namus. „Kai brolis gimė, aš Emanueliui parodžiau jo nuotrauką, pasakiau, kad čia tavo brolis. Jis labai įdėmiai žiūrėjo ir atrodė, kad kažką svarsto... O dabar labai smagu žiūrėti, kaip jie reaguoja vienas į kitą. Iš tiesų, Emanuelis yra išmokęs keletą veiksmų: žino, kad kai sveikiniesi, reikia ištiesti ranką, žino, kad mamai reikia duoti bučinuką. Kai grįžo Aušra su naujagimiu namo, sakiau Emanueliui, kad duotų mamai bučinuką.“
Menininkas atskleidžia, kad antrąjį sūnų jiedu su žmona nusprendė pavadinti hebrajų kilmės vardu - Rafaeliu. „Kai sužinojome, kad laukiamės antro vaiko, intensyviai ieškojome vardų, vis svarstėme įvairius variantus, bet galiausiai pavargome nuo tų paieškų. Bet praėjus mėnesiui, šis vardas pats atėjo.“
„Ne iš karto supratome, jog turėsime antrą vaikelį, Aušrą ėmė kamuoti toks specifinis rytinis blogumas. Manėme, gal dėl streso darbe, neišsimiegojimo, vitaminų trūkumo. Na, ir vieną dieną žmona galiausiai sugalvojo atlikti nėštumo testą. Tuo metu aš virtuvėje ploviau indus, kai ji man parodė teigiamą testo rezultatą. Iš pradžių nesuvokiau, kas įvyko, praėjo kelios sekundės, kol į galvą prisibeldė mintys ir tie rodmenys tapo aiškūs. Netrukus ėmiau juoktis, apėmė toks geras, šiltas jausmas“, - istoriją anksčiau pasakojo M.P.E.
Primename, jog Aušra bei Marius Povilas Elijas Martynenko susituokė 2019-ųjų liepą. Abu tuomet sutarė, kad vestuvės bus kuklios, be pompastikos ir nereikalingų atributų.
Marius Povilas Elijas Martynenko ir Aušra Giedraitytė susituokė liepos 27-ąją. Pora tuoktuvių ceremonijai Bernardinų bažnyčią pasirinko ne šiaip sau - M.P. E. „Dar paskutinėse gimnazijos klasėse kartais nenueidavau į pirmas pamokas, nes norėdavau sudalyvauti rytinėse mišiose. Čia yra stipri bendruomenė, kuri labai man padėjo ir palaikė itin sunkiomis gyvenimo akimirkomis“, - prisipažino M. P. E.
„Abu esame studentai, neuždirbame daug. Ir nenorime dėtis kažkuo, kuo nesame. Nenorime imti vartojimo paskolos, kad sukurtume prabangos įvaizdį, kuris nesukuria jokios ilgalaikės vertės ar naudos. Aš svarsčiau apie galimybę iškelti įspūdingą, ekstravagantišką šventę su specialiaisiais efektais. Daugelis scenarijų atkrito. Tuo svarstymo laikotarpiu dar perskaičiau apie vieną tyrimą. Jį atliko ekonomikos profesoriai Andrew Francis-Tan ir Hugo M Mialon. Jie tyrė virš 3 000 susituokusių žmonių.“
Vyras pasakojo, kad po išsiskyrimo jau spėjo išsikelti į naujus namus. Jausmus, kuriuos dabar patiria, jis aprašė jautriame tekste, kuriuo sutiko pasidalinti ir su „Delfi“ skaitytojais: Išsiskyriau. Dar verda viskas - sielvartas, pyktis, apmaudas, kaltė, gėda, ilgesys, abejonės... Jau vien išsiskyrimo užtektų, bet prisidėjo tai, kad reikėjo kraustytis ir tuo pat metu netekau stabilaus pajamų šaltinio (liko tik nestabilūs). Sunkoka.
Prisimenu, vaikams sakydavau, kad jausmai yra kaip pasakos. Jie ateina kažką pasakyti, kažką, papasakoti apie tave pasaulyje ir pasaulį tavyje. Ir pyktis, ir ilgesys ir liūdesėlis papasakos savo pasaką ir išeis. Dabar pats klausausi. Mane labai dažnai persmelkia gėda ir kaltė. Kalbu ne tik apie dabartinę situaciją, bet visą gyvenimą. Pradėjau lankyti pozityvios tėvystės kursus - per pirmąjį susitikimą mediatorės paprašė tėvų užrašyti visas emocijas, kylančias auginant vaikus. Gėda ir kaltė. Tai buvo dažniausios emocijos užplūstančios tėvus. Mane irgi. Persikrausčiau. Remontiniu mišiniu „Ceresit RS 88“ lyginu grindis, kloju laminatą iš naujo ir man tai yra maža pergalė. Per tokius darbus įsižeminu - išsikraustau iš savo galvos į kūną ir stebiu, kas su juo vyksta, kur pasireiškia emocijos. Klausausi tų pasakų. Mano veiksmai diktuojami ne emocijų, o būtinybės. Glaistymo mentelės, maišiklio, volelio... tai ramina. Bandyti psichologines problemas įveikti vien protu yra tartum bandyti išsiuostyti iš priklausomybės kokainui.
Vaikams prieš miegą skaitau knygas, jaunėliui dabar patinka „Petsono tortas“. Tai knyga, kurią beveik prieš trisdešimt metų man ir broliui skaitydavo mama. Šimtus, jei ne tūkstančius kartų. Petsonas sumano savo katinui Findusui gimtadienio proga iškepti tortą. Tam reikia miltų. Jų nėra - Petsonas ketina sėsti ant dviračio ir važiuoti parduotuvėn, bet reikia sutaisyti prakiurusią dviračio padangą. Norint patekti į dirbtuves reikia rakto - jis šulinio dugne. Reikia karties, idant jį ištrauktų. Petsonas prisimena turįs meškerykotį, bet jis užkeltas ant aukšto. Reikia kopėčių - o ant jų galvą padėjęs miega kaimyno Anderseno bulius. Istorijoje gausu visokiausių peripetijų. Vakar perskaitęs tą knygą vaikams ir juos apkamšęs nuėjau virtuvėn ir sėdėdamas ten supratau apie ką ši istorija ir kaip man ji reikalinga. Prireikė tik trisdešimties metų. Gėda, kaltė, bejėgiškumas. Tai ilgą laiką buvo mano gyvenimo dominantės. Neslėpsiu - dar ir dabar jos dažnai užplūsta. Įklimpstu ir esu paralyžiuje - nesugebantis veikti, aptemusia dabartimi, beviltiškoje būsenoje. Bejėgystė. Man reikalingas Petsonas - jis susidūręs su virtine problemų išsprendžia jas visas susitelkdamas į vieną užduotį, kurią gali atlikti dabar.
„Ar tai tu prakandai skylę padangoje, Findusai?“ - „Niekada nesu prakandęs jokių skylių padangose.“ - įsižeidęs atrėžia katinas. - „Veikiausiai pats būsiu tai padaręs.“ - sumurma dėdulė ir timpteli sau už ausies. Ir nesileidęs į „kaltųjų paieškas“, Petsonas juda toliau. Prisimenu skaitęs straipsnį, kuriame buvo aptariami daugelio zoologų tyrimai. Išsiaiškinta, kad daugelis gyvūnų, gyvenantys ne vien instinktais, bet turintys ir kognityvinių gebėjimų, (delfinai, varnos, žiurkės, beždžionės ir kt.) - susidūrę su didele kompleksine problema suskaido ją į daugelį mažesnių, kuriuose yra tik du pasirinkimai - taip arba ne. Viskas redukuojama iki dvinarės sistemos, kurioje lengviau funkcionuoti. Posakis, kurį dažnai kartoju (labiausiai sau) - „Žmogus gali suvalgyti ir dramblį, jei supjaustysi jį mažais gabalėliais.“ Esu visiškai prieš dramblių valgymą, bet simbolinė prasmė man labai svarbi. Labiausiai mane piktina tai, kad savo gyvenime pastebiu, jog ilgą laiką buvau persiėmęs „išmoktu bejėgiškumu“ (learned helplessness). Kai regisi, kad neturi jokios kontrolės savo gyvenimo situacijose ir liaujiesi bandęs jas pakeisti.
Petsonas tenori iškepti tortą ir susiduria su sunkumais. Anksčiau aš jo vietoje jau ties antru iššūkiu (padanga) būčiau viską metęs. Nebus torto, Findusai, aš bejėgis kažką čia pakeisti.
Persikrausčius žiūrėjau į grindis. Laminatas sulūžęs. Reik keisti. Po juo - gipskartonio plokštės. Chaltūra. Reikės viską lupt lauk ir jas išimt. Po plokštėmis - skersiniai tašai. Po jais - nelygus pagrindas. Būtina lyginti. Anskčiau tiesiog būčiau pasidavęs. Per daug kompleksiška. Dabar tiesiog pasiėmiau mentelę, remontinio mišinio ir pradėjau nuo pagrindo. Anksčiau būčiau atsidavęs bejėgystei.
Kaip atsidūriau išmokto bejėgiškumo būsenoje? Kartą vaikystėje tėvas išsivežė stovyklauti. Naktį prišlapinau palapinę ir tėvo miegmaišį. Ryte tai pamatęs tėvas mane apspardė ir iškeikė. Nuo to laiko praėjo virš dvidešimties metų, kol pats išdrįsau važiuoti stovyklauti. Močiutė yra vanojusi mane su rožančiumi, sakydama „aš tau visus diabetus išgydysiu“. Kai neišgydė, sakė, kad čia dievas mane nubaudė, nes dėl tokių kaip aš Jėzų prie kryžiaus prikalė. Nesupratau, ką ji turėjo omenyje, bet išvadas pasidariau. Tokių nutikimų vaikystėje su fiziniu ir emociniu smurtu buvo daugybė, tik keli ryškesni užsiliko sąmonėje.
Dabar augindamas vaikus skaitau apie jų raidos psichologiją. Vaikystėje esame visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų. Jei šie smurtauja, vaikas negalvos „Mano tėvai yra blogi.“ Toks suvokimas sunaikintų saugumo ir stabilumo jausmą. Psichika bando nuo to apsaugoti ir internalizuoja blogį - kaip dariau aš pats - vaikas pradeda manyti, kad „Aš esu blogas, todėl mane taip baudžia, žemina, skaudina, muša.“ Dėl to atsiranda vidinė kaltė ir gėda. Dabar tikiu, kad kaltė ir gėda kai kuriais atvejais yra susijusios su kontrolės jausmu. Tai anaiptol nėra „blogos“ emocijos - nemanau, kad apskritai yra blogų emocijų. Tik klausimas, kiek kai kurios iš jų yra adekvačios ir tinkamos. Skaičiau, kad vaikui būtina tikėti, jog pasaulis yra racionalus ir nuspėjamas. Tai būtina saugumui. Kai aš kaltinu save, sukuriu tam tikrą iliuziją - jei esu kaltas, galiu kažką kitaip padaryti ateityje ir nusipelnyti meilės bei saugumo“, - feisbuke rašė Elijas.
Mano tėvas paliko šeimą prieš man gimstant - jo sąlyga mamai buvo „pasidaryk abortą arba išeinu“. Tai sužinojęs paauglystėje, pradėjau kaltinti save ir galvoti, kad „jei nebūčiau gimęs, gal mama turėtų vyrą, o brolis - tėvą“. Dabar manau, kad vienaip ar kitaip jis veikiausiai būtų išėjęs. Žmonės atsakingi už savo veiksmus ir jų atoveiksmius. Suteikti sau - dar negimusiam kūdikiui - tokios galios - tokį kontrolės jausmą, veikiantį ne tik jo, bet ir kitų gyvenimus?.. Tuomet kitas žingsnis išties būtų prisiimti viso pasaulio kaltes.
Kitas kontekstas - kai mano sūnus susirgo ir su juo teko gulėti ligoninėje, pastebėjau, kad staiga aplinkiniai pradėjo svaidytis kalte kaip karšta bulve. Vaikų mama ir seneliai kaltino visus iš eilės - mane, vaikų gydytoją, vienas kitą ir t.t. Ir visame šitame kaltės verpete aš suvokiau, kad tai nieko neduoda. Tik sukuria iliuzišką kontrolės ar logikos jausmą. Ir savo kailiu patyręs žinau, kad žmogus dažniau mieliau renkasi kontrolės iliuziją negu pripažinimą, kad jis neturi kontrolės. Kontrolės iliuzija (kaltė ir kaltinimas) yra perteklinės kontrolės projekcija - atsiranda ten, kur kontrolės neturime. Išmoktas bejėgiškumas yra deficitinė reakcija - atsisakau bandyti kažką kontroliuoti, net ten, kur galėčiau tai padaryti. Pvz. vaikas patiriantis tą patį smurtą nepaisant to, kad jo elgesys keičiasi galiausiai pasiduoda. Man atrodo, kad abi šios reakcijos kyla iš vidinio nesaugumo. Iš gyvenimo tokiame pasaulyje, kuriame kontroliuoti kažką galime kur kas mažiau nei norėtųsi. Iš gyvenimo tokiame pasaulyje, kuriame nesaugu. Bet štai didysis paradoksas - kuo labiau kaltindavau kitus, save ir aplinkybes dėl to kaip susiklostė mano gyvenimas, kuo labiau bandžiau įtikinti save, kad galiu visa tai kontroliuoti, tuo stipriau mane apimdavo bejėgiškumo jausmas, visiškas paralyžius.
Dabar man kartais padeda prisiminti, kad vienas iš hebrajiškų šėtono vardų yra kaltintojas. „Tuomet jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jehošuą, stovintį priešais VIEŠPATIES angelą, ir Šėtoną, stovintį jo dešinėje jam apkaltinti.“ (Zch 3,1) „Argi veltui Jobas bijo Dievo, - Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI [...] Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“. (Jb 1,9) Čia šėtonas kaltina Jobą veidmainiškumu. Kaltė ir kaltinimas nereikalauja keistis. Saviplaka ir apmaudas leidžia likti toje pačioje vietoje ir vaitoti kaip didžiausiam bėdžiui.
Eina antri metai kai lankau psichoterapiją. Ir galiausiai suvokiu, kad sąmoningumas, darbas su savimi, terapija iš esmės yra nuolatinė kova prieš autopilotą. Prieš automatinius gynybinius mechanizmus, kurie padėjo man išgyventi vaikystėje, bet dabar yra žalingi. Pavyzdys - kai verkdavau ar išsakydavau ko noriu, gaudavau pylos. Kuo tai virto užaugus? Visiškai neiškomunikuodavau savo emocijų ir poreikių santykiuose. Vidinis vaikas bijojo, kad jei taip padarysiu, kitas žmogus mane iškeiks ar apspardys. Žinau, absurdiška. Didžioji dalis pasąmonės tokia. Nekeisti tų gynybinių mechanizmų iš vaikystės tai tarsi visur ir visada su savimi nešiotis didžiulį, nepatogų skydą, nors karas jau seniausiai baigėsi.
Psichoterapeutė manęs per vieną pirmųjų susitikimų paklausė, ar karas iš tikrųjų baigėsi. Pajutau kaip akyse tvenkiasi ašaros. „Ne“ - atsakiau. Nes kasdien matau, kiek blogio ir tamsos yra aplinkui mus. Nes geriems žmonėms atsitinka blogi dalykai. Nes gulint su vaiku ligoninėje, vaikų skyriuje, matau kitus vaikus, pacientus, kurie nė per nago juodymą nenusipelnė to, kas atsitiko. Ir mano siela atsisako tikėti tokiu pasauliu, kuriame šitiek daug skausmo, o aš negaliu nieko padaryti. Esu bejėgis. Ir man gėda šito bejėgiškumo, jaučiuosi kaltas dėl to, kad nieko negaliu padaryti. Karas nesibaigė, velniai rautų. Ir aš nežinau ar jis kada nors baigsis. Bet mano skydas nieko nesaugo - mano gynybiniai mechanizmai išėjo iš rikiuotės ir dabar užuot gynę, žaloja mane ir kitus. Kadaise šis skydas padėjo man išgyventi. Tas vaikas, sukonstravęs jį ir tuos mechanizmus atvedė mane iki šiandien. Ir aš jam dėkingas. Dabar mano eilė juo pasirūpinti.
Per pozityvios tėvystės kursus aš vienintelis iš visų tėvų ant tų lapelių parašiau „Pavydas“. Auginant vaikus man kyla pavydas. Jis dvejopas. Pavydžiu kitiems tėvams, nes atrodo, kad jie sugeba geriau tai daryti. Jiems pavyksta. Jų vaikai laimingesni. Ir kita vertus - man kyla savotiškas pavydas savo vaikams. Anksčiau domėdamasis psichologija ir perskaitęs, ką padaro žalingas globėjų elgesys, dažniausiai pagalvodavau „Va dėl ko aš toks nevykęs.“ Dabar pagalvoju „Turiu šito vengti, kad mano vaikams būtų geriau.“ Ir aš nebūsiu tas pašlemėkas, kuris savo vaikams kartos „Man tai buvo kur kas sunkiau nei jums.“ Jie nėra man skolingi. Jie neturi jaustis dėkingi už meilę ir gėrį, nes tai mano pareiga. Jiems nereikia nieko nusipelnyti. Mano pragarai ir sunkumai - ne jų reikalas.
Gabor Mate - vengrų kilmės kanadietis gydytojas, rašytojas ir lektorius sykį kalbėdamas publikai apie vaikystę ir traumas pasakė: „Jei tavo tėvai tau davė milžinišką šūdo gabalą, o tu savo vaikams duodi mažesnį, tai jau yra progresas.“ Tik kartais sunku pamatyti bendrąjį kontekstą ir viskas ką matau tėra didelis šūdo gabalas. Tada terapeutė paklausia „O kaip jaustumeis, jei pats būtum turėjęs tokį tėvą, koks esi savo vaikams?“ Neatsakiau. Tik pajutau gumulą gerklėje. Psichoterapija veikia. Siutina, kad taip lėtai. Noriu, kad viskas pasikeistų dabar, iškart, kad nušvisčiau ir būčiau išsyk geresnis, supratingesnis, tobulesnis. Bet tie pokyčiai tokie lėti. Mano autopilotas be galo stiprus. Jis turėjo trisdešimtį metų pasiruošimui šiai kovai. Šiek tiek guodžia tos mažos pergalės. Kaip suprantu, kad psichoterapija veikia? Kai gyvenime atsikartoja identiškos situacijos ir aš pasielgiu kitaip. Pasielgiu taip, kaip norėčiau elgtis.
Vienos sesijos metu paklausiau „Kur yra mano didžioji baimė? Ar aš bijau užbaigti tokius santykius, kuriuose bloga man ir kitam žmogui? Ar, priešingai - aš bijau konfrontuoti problemas ir spręsti, taisyti, sunkiai dirbti dėl santykių?“ Gavau atsakymą: Abi yra tavo didžiosios baimės. Tu bijai abiejų dalykų. Kartais man absurdiškai juokinga, kartais beviltiškai tragiška atrodo tai, kad ten, kur slypi paradoksas, dažniausiai esame arčiausiai tiesos. Dabar žinau, kad turiu auginti savo vaikus ir pasirūpinti savo vidiniu vaiku, kuris manimi rūpinosi ilgai. Per ilgai. Dabar mano eilė. Negaliu jo numesti bet kam ir sakyti - „Mylėk mane, priimk mane, nepalik manęs.“ Aš turiu pats tai padaryti. Ir tai pragariškai sunku, nes vienatvė gąsdina. Bet jei vėl atiduosiu tą vaiką pirmam pasitaikiusiam žmogui, parodžiusiam man prielankumą, ateityje susitaikysiu su visais skausmais, netinkamu elgesiu ir nuoskaudomis vien tam, kad mane priimtų ir manęs nepaliktų. Gėda ir kaltė yra gerai ten, kur tai adekvatu. Ir tikrai yra atvejų, kai gėdijuosi ir jaučiuosi kaltas pagrįstai. Šių jausmų per akis ir taip - juos falsifikuoti ir forsuoti jau tapo pernelyg žalinga. Žinau, kad įmanoma nugyventi visą gyvenimą kamuojamam kaltės, gėdos, nuoskaudų ir skausmo. Mačiau pavyzdžius. Galiausiai pasiekti gyvenimo pabaigą ir mirti su gėda ir kalte, mirti tarsi išeinant ne iš gyvenimo, o iš gėdos ir kaltės. Mirti iš gėdos. Kas man lieka? Veikti. Pasiimti mentelę, remontinį mišinį ir lyginti grindis. Stabilizuoti pagrindą po kojomis. Skaityti pasakas ir klausytis jų. Gal neprireiks nė trisdešimties metų, kol jos suveiks.
Susižadėjo ypatingoje vietoje Su širdies drauge Kamila Elijas praėjusių metų vasarą susižadėjo namelyje medyje. Žinomas vyras priklaupė ant dešiniojo kelio ir atidarė dėžutę, kurioje sužibo sužadėtuvių žiedas.
2022 m. gegužę vyras išsiskyrė su žmona Aušra Giedraityte. Jųdviejų santuoka truko apie trejus metus. Pora augina du vaikus.
Liepos 27-ąją kūdikio besilaukiančią mylimąją rašytojas M.P.E.Martynenko nuvedė prie altoriaus Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.Poros vestuvės įvyko po dvejų metų draugystės.
Tačiau tuoj po tuoktuvių poros gyvenime pasipylė įvykių lyg iš gausybės rago.„Atrodo, esu mirtingesnis, nei maniau“, - rugpjūčio 3 dieną socialiniame tinkle rašė M.P.E.Martynenko kreipdamasis pagalbos. Vyras pasidalijo už širdies griebiančiu įrašu prašydamas paaukoti lėšų insulino pompai įsigyti, nes ji galėtų išgelbėti jo gyvybę ir kūdikis turėtų tėvą.
Ištikus hipoglikeminei komai rašytojas atsidūrė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos centre dėl cukrinio diabeto komplikacijų - polineuropatijos, nefropatijos ir retinopatijos, tai yra jam buvo pažeisti nervai, inkstai, akys. Po vieną vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje ir Šarūno Barto filme sukūręs ir dvi knygas išleidęs menininkas užsiminė, kad situacija nėra beviltiška: „Jei turėčiau insulino pompą, ligos eiga būtų kur kas geresnė. Galėčiau išsigelbėti!“
Nuo vaikystės pirmojo tipo cukriniu diabetu sergantis Elijas atvirai pasakojo, kad kol valstybė jam pompą kompensavo, būdamas nepilnametis jis ją turėjo. Tačiau kai sulaukė aštuonioliktojo gimtadienio, pompos išlaikymas buvo per brangus jo šeimai - tuo metu jį ir brolį augino ir išlaikė tik mama.
Šiuo metu M.P.E.Martynenko liko dar dveji metai aktorystės studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis neturi nuolatinio darbo, o jųdviejų su žmona santaupos bus skiriamos pirmagimiui. Tačiau aktoriui šįkart insulino pompa buvo paaukota, jo sveikata taisosi.
„Į pagalbos šauksmą atsiliepė nuostabi moteris. Atidavė pompą, kuria naudojosi jos dukra. Tiesa, pompos amžius - penkeri metai. Su ja sunkiai įmanoma prisijungti prie naujesnių technologijų. Ji neturi „Bluetooth“ ryšio, tad su ja negalima sukurti APS (dirbtinės kasos sistemos). Bet aš be galo dėkingas už parodytą gerumą“, - tvirtino ligoninėje besigydantis rašytojas.
Elijas susiekė su vaikų, sergančių diabetu, klubo „Smalsučiai“ steigėju Dariumi Juotkumi ir pasiūlė padovanoti tą pompą. Šis klubas teikia humanitarinę pagalbą ir Ukrainos vaikams. „Nenoriu pasirodyti išrankus ar nedėkingas, bet jei tik yra galimybė, norėčiau pasinaudoti kaip įmanoma labiau pažengusia medicina. Dabar jaučiuosi naujai gyvybei įsipareigojęs gyventi. Aišku, dar teks taupyti ir insulino pompos reikmenims - kateteriams, baterijoms, rezervuarams, bet dabar užvis svarbiausia - sveikata“, - tikino pašnekovas.
Dabar rašytojas naudojasi vienos įmonės mėnesiui paskolinta ir išbandyti skirta pompa. O po mėnesio reikės ją arba pirkti, arba ieškoti kitos, arba nuomotis. Tad vyro rūpesčiai dėl sveikatos vargu ar sumažės.
„Dėl to, kad mano ligos eiga buvo sunki, netvarkinga, per gyvenimą patyriau penkiolika diabetinių komų (dvi - per pastaruosius metus). Daugsyk esu atsibudęs reanimacijoje. Akistata su mirtimi man brangi“, - kalbėjo Elijas.
Rugpjūčio 8 dieną jam medikai atliko fotokoaguliaciją - lazeriu operavo akis, tad jam sunku buvo ilgesnį laiką žvelgti į bet kokį ekraną ar realų vaizdą. Tądien rašytojo gerbėjai apsidžiaugė, kad leidykla pakartojo jo pirmosios knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ tiražą. O kūrėjas tiesiog pragulėjo lovoje nevargindamas akių.
Rugpjūčio 10-ąją jo žmonai Aušrai prasidėjo sąrėmiai, ji buvo paguldyta į tą pačią ligoninę kaip ir sutuoktinis, tik į Akušerijos ir ginekologijos kliniką. Elijas ligoninės tuneliais bėgiojo lankyti žmonos, nes artėjo gimdymas. Tarp Endokrinologijos bei Akušerijos ir ginekologijos klinikų - maždaug penkiolika minučių kelio pėsčiomis. Bet menininkas pirmadienio rytą įsitikino, kad tą atstumą galima nubėgti maždaug per penkias minutes.
Marius Povilas Elijas Martynenko, „balta vėliava“
Pirmadienį, rugpjūčio 12-ąją, pora pasidalijo džiugia žinia - pasaulį savo riksmu pasveikino Emanuelis! Staiga visos negandos nublanko prieš kūdikio gimimą. Gali būti, kad artimiausiu metu pora su mažyliu galės grįžti namo.
„Kai tik įžengiau į palatą, iš kurios išėjo gydytoja, akušerės, kiti pagalbininkai, suklupau prie lovos. Prisimenu, pirmą sykį tai išgyvenau ketverių metų, kai pamačiau jūrą. Bėgau per kopas ir galiausiai išvydau... tai... Suklupau, nes niekada nebuvau matęs nieko tokio didelio, tokio judančio, tokio neaprėpiamo ir beribio. Didingo. Taip pat buvo tą rytą pamačius sūnų. Suklupau, iš mano gerklės veržėsi juokas, o iš akių - ašarų upeliai. Regis, kad širdis skilo, subyrėjo jos kiautas, ir kartu su sūnumi manyje užgimė nauja širdis su daug daugiau meilės. Niekada nežinojau, kad galiu taip mylėti“, - emocijomis gimus Emanueliui dalijosi tėvas.
Dar prieš kūdikio gimimą aktoriai pasidalijo savo meilės istorija, kuri taip pat verta kino scenarijaus. Jie susipažino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kiemelyje, kai po trejų metų gyvenimo svetur Aušra grįžo studijuoti į tėvynę. Tuo metu M.P.E.Martynenko kaip tik buvo pradėjęs teatro meno bakalauro studijas.
„Pamenu, jis prisistatė, aš pirmą kartą išgirdau vardą Elijas, o jis patikslino: Elijas - kirčiuoti kaip galvijas. Aš nustebau. Elijas man nebuvo panašus į jokį šioje žemėje sutiktą žmogų, todėl sudomino mane. Vėliau sukrėtė jo ekstremalumas, ribinis gyvenimo būdas. Būnant šalia jaučiau dievišką šilumą“, - prisiminė A.Giedraitytė, mylimąjį vadinusi Eliju, vienu iš trijų jo vardų. Jis tuo metu nešiojo ilgą puspaltį ir skrybėlę. Aušra Eliją praminė Trumanu Capote (žinomas amerikiečių rašytojas), nes žavėjosi tuo autoriumi.
Aktorė atsimena tą susitikimą su Eliju, kai jiedu ėjo iš akademijos. Mergina norėjo, kad būtent jis pakviestų į pasimatymą. „Nieko vienas apie kitą nežinojome. Pradėjome susirašinėinėti laiškais. Susitikinėti. Tie susitikimai buvo kaip eilėraščiai. Abu leidome pirmąsias knygas, jis atliko paskutinius mano novelės „Siera“ taisymus. Dabar Elijas greitai išleis trečiąją knygą, o aš rašau rinkinius į stalčius. Galėčiau toliau jį vadinti Trumanu, bet dažniausiai jis man yra Marius“, - pasakojo Aušra, į vyrą dabar besikreipianti pirmuoju vardu.
Jai širdį glosto prisiminimai, kai išeidavo iš paskaitų, kad galėtų perskaityti jo atsiųstą laišką. Kartais vienintelis susitikimų laikas būdavo rytinės septintos valandos mišios Bernardinų bažnyčioje. Aušrai būdavo didelė laimė eiti tamsoje į koplyčią, kurioje sutikdavo mylimąjį.
Aktorė nuo pat pažinties pradžios žinojo, kad draugas serga pirmojo tipo cukriniu diabetu, ir jam visada pagelbėdavo ištikus ligos priepuoliams. „Man nepatiko, kad jis kišenėse nešiodavosi šokoladinius batonėlius, nes pati nevartoju cukraus. Po metų draugystės, pirmą kartą, kai naktį jį ištiko hipoglikeminė koma, man pačiai aptemo sąmonė, iš to šoko net pamiršau, kad reikėjo rasti gliukozės. Tiktai paskambinusi medikams prisiminiau, kad jis serga. Bėgant laikui apie diabetą aš skaičiau vis daugiau“, - pasakojo aktorė.
A.Giedraitytė prieš aktorystės studijas gilinosi į natūralią mediciną, skaitė medicinos enciklopedijas, domėjosi skirtingų kultūrų gydymo sistemomis. „Elijas beveik nekalbėdavo apie ligą, tik kartą prasitarė, kad nenorėtų apakti. Pamenu, kaip pirmą kartą išgirdau jo mintis apie mirtį. Atrodė, kad jis ją labai gerai pažįsta ir yra su tuo susitaikęs“, - prisipažino moteris.
Ji rūpinosi mylimojo mityba, užsakinėdavo maisto papildus, primindavo, ką kuriuo laiku reikėtų išgerti. Kai pora pradėjo gyventi kartu, Aušra suprato, kad labiau nei save Elijas myli žmones, darbą ir dažnai pamiršta savimi tinkamai pasirūpinti. „Laikausi nuomonės, kad bet kuri liga yra ne individo, o sistemos liga. Dabar esame šeima, ir tai yra maža sistema. Būdama šioje sistemoje galiu jam padėti. Toks ir tegali šiuo atveju būti palaikymas - rūpinimasis“, - sakė A.Giedraitytė.
Visą poros draugystės laiką Aušra manė, kad norėtų Eliją vadinti savo vaiko tėčiu. Kartą rudenį laiške jam rašė, kad įvyko kažkas, ko dar nesuvokia, bet tai yra svarbiau už viską, kas yra įvykę. 2018 metų gruodį ji sužinojo, kad laukiasi - tuo metu ji buvo akademijoje. „Internete pasižiūrėjau kraujo tyrimo atsakymus. Rodė 5 savaičių nėštumą. Pašokau nuo kėdės ir pradėjau šaukti. Šalia knygą skaitantis bendrakursis nesuprato, kas vyksta. Po to apkabino ir pasakė, kad tai taip gražu. Naktį, kai Elijas grįžo iš filmavimų pamainos, apkabinau jį tamsoje ir pranešiau žinią. Jis reagavo ramiai, racionaliau nei aš. Visą mano nėštumo laikotarpį man padėjo, buvo nuostabus atsidavęs tėtis. Nešioti kūdikį man buvo palaima“, - pasakojo Aušra.
Elijas pasipiršo Aušrai Kalėdų vakarą, o susituokti abu pasižadėjo, kai moteris baigs aktorinio meistriškumo studijas, o Elijas - antrą kursą. Dar prieš vestuves pora kūdikiui išrinko Emanuelio vardą, nes jis abiem patiko. „Norėjau sūnui duoti Judo vardą, tačiau Elijas tvirtino, kad šv. Judo Tado niekas neatsimena, o Judo vardas turi šalutinę labai neigiamą reikšmę“, - su vyro nuomone sutiko aktorė.
Kaune sutuoktiniai gyvena laikinai, kol Elijas guli ligoninėje. Aktorių šeimos namai yra Vilniaus senamiestyje, šiuo metu visi daiktai ir baldai apvynioti plastiko plėvele, nes nuomotojas sumanė keisti langus. „Nežinau, kada sugrįšime į namus, kokius juos buvome sukūrę iki kol viskas buvo suvyniota į plastiką. Kita vertus, esu pakeitusi apie dvidešimt gyvenamųjų vietų, todėl dabartinė padėtis manęs nedirgina“, - sakė A.Giedraitytė, dar prieš gimdymą apsistojusi tėvų namuose Kaune.
Gimus sūnui Aušros kasdienybė neturėtų stipriai keistis, ji norėtų sulaukti vaidmenų - dirbti kinie arba teatre. Ji toliau rašys knygas, įstojo į literatūros magistrantūros studijas, todėl ketina vaikelį neštis į paskaitas, o Elijui palikti rimtus namų ruošos darbus.
Kas padėjo moteriai išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir ramybę, kai į pasaulį ateinant kūdikiui Elijas pateko į ligoninę? Juokas. Moteris net prašydavo Eliją ją rečiau juokinti, nes gimdos spaudžiama šlapimo pūslė juokiantis gali nesulaikyti šlapimo.
„Ramybės yra lietuje, maldoje, drauguose. Iš tiesų, kartais sapnuodama šį pasaulį pabundu nuo savo pačios riksmo“, - apie košmariškus sapnus pasakojo A.Giedraitytė.
Vienu metu A.Giedraitytę išgąsdino tai, kaip žmonės reagavo į Elijo prašymą padėti surinkti lėšas insulino pompai ir kitiems reikmenims (jutikliams, davikliui, vaistams). „Sėdėdavau automobilių spūstyse ir galvodavau, kad mes visi gyvenime iš lėto judame viena kryptimi, o žmonių sąmonės iširusios, net pakrikusios. Man pasirodė, kad tik morališkai, dvasiškai sugniuždyti žmonės imtųsi teisti iš ligos bandantį išsivaduoti asmenį. Gerai, jei kas nors pakiš pagalvę, kai krisi. Niekas iš mūsų nežino, kaip kris. Nelinkėčiau nė vienam žmogui net dieną sirgti pirmojo tipo diabetu. Kiekvienas gali susirgti visam gyvenimui. Už pagalbos prašymą nė vienas iš mūsų neturėtų būti smerkiamas“, - pagiežingiems komentatoriams atkirto A.Giedraitytė.
Cukrinis diabetas M.P.E.Martynenko privertė ne kartą permąstyti savo gyvenimą. Dažnai tie apmąstymai suguldavo į knygas. „Ką tik pabaigiau rašyti trečią knygą, kuri pasirodys rugsėjį. Ji pavadinta „Mirtingumo įrodymai“. Likus maždaug mėnesiui iki jos pabaigimo vieną naktį atsigavau iš hipoglikeminės komos. Šalia manęs buvo Aušra. Ji buvo iškvietusi medikus. Vienas kraupiausių dalykų - sugrįžti į tikrovę, kurioje kažkas manė, kad tavęs neteko, ir kurioje mylimiausio žmogaus akyse yra skylė, tuštuma. Ir ji turi tavo kontūrą, tavo siluetą“, - tikino rašytojas.
Ligos paūmėjimo momentais M.P.E.Martynenko tikėdavo, kad vis tiek yra nemirtingas. „Kai užmirštu mirtį, atidedu viską: mylėsiu rytoj, kalbėsiu rytoj, rašysiu ir tikėsiu rytoj. Nieko nebelieka šiandienai“, - tikino vertybes perkainojęs menininkas, nešiojantis tris tėvų duotus vardus.
Tris vardus jam tėvai suteikė dėl žydiškos giminės pusės tradicijų, tiesa, vienu jų ilgai niekas nevadino. Dabar vyrą bičiuliai, artimieji ar kolegos kreipdamiesi vadina Eliju arba Mariumi, beveik niekada niekas nevadina Povilu. Dažniausiai jis girdi Elijo vardą.
Elijas užaugo probleminėje šeimoje, tad vargu ar norėjo kuo greičiau sukurti savąją. Ar liga, kurios komplikacijos kartais gali kainuoti gyvybę, jį skubino greičiau gyventi - greičiau kurti, greičiau turėti šeimą, atžalų? „Kol sutikau Aušrą, norėjau ne greičiau gyventi, o veikiau greičiau mirti. Buvo persmelkęs toks beviltis dvelksmas. Užaugau sudėtingoje šeimoje. Mano mama viena užaugino mudu su broliu. Mano akimis, ji yra šventoji. Nesu sutikęs kito taip atsidavusio ir pasiaukojusio žmogaus. Bet aplink mus buvo vien tokios šeimos. Man atrodė, kad šeima apskritai yra kančių ir skausmo šaltinis. Daugumos man artimiausių žmonių tėvai yra arba išsiskyrę, arba pikčiausi vienas kito priešai“, - prisiminė vyras.
Elijas ir pats manė esąs be galo panašus į tėvą. Dabar jis kali už žmogžudystę. Sūnus jį yra matęs tik kelis kartus. „Dėl to, kad maniau, jog esu į jį panašus, niekada nenorėjau sukurti šeimos. Nes nieku gyvu nenorėčiau, kad dėl manęs kas nors jaustųsi taip, kaip aš jaučiausi dėl savo tėvo. Sykį mano brolis paauglystės metu tėvui tarė: „Jei mano sūnus man jaustų tai, ką aš jaučiu tau, aš nusižudyčiau.“ Aš bijojau kurti šeimą, nes buvau įsitikęs, kad tikrai ką nors taip įskaudinsiu kaip ir mano tėvas“, - neslėpė pašnekovas.
Bet susipažinęs su Aušra jis įsitikino, kad gali ir moka mylėti. Ir gali būti mylimas. Aušrai reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, bet galiausiai vyras išmoko priimti meilę. „Kai pajutau ir įsitikinau, kad ji tikrai mane myli, o iki tol man atrodė, kad niekas negali mylėti tokio kaip aš, pradėjau žvelgti į save iš jos perspektyvos. Su meile.
„Padariau tai tinkamai. Namely medyje“, - rašė jis šalia vaizdo įrašo. Vaizdo įrašą galite pamatyti čia: Naujienų portalas tv3.lt primena, kad 2022 metais Marius Povilas Elijas Martynenko po beveik 3 metų santuokoje išsiskyrė su aktore ir rašytoja Aušra Giedraite. 2019-ųjų rugpjūtį pasaulį išvydo jų sūnus Emanuelis. 2021 metų balandžio 27-ąją porai gimė antras sūnus. Menininkas tuo metu atskleidė, kad antrąjį sūnų jiedu su žmona nusprendė pavadinti hebrajų kilmės vardu - Rafaeliu.
tags: #martynenko #susilauks #vaiko
