Žmogaus gyvenimo kelionė suskirstyta į skirtingus amžiaus tarpsnius, kurių kiekvienas turi savų ypatybių ir iššūkių. Nors visuotinai pripažintų amžiaus ribų gali ir nebūti, tačiau visuomenė, teisės aktai ir net patys žmonės formuoja tam tikrus apibrėžimus, ypač kalbant apie jaunystę ir senatvę. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra laikomas jaunu žmogumi Lietuvoje, ir gilinsimės į senatvės sampratos bei jos aspektų įvairovę.
Jauno žmogaus apibrėžimas Lietuvoje
Lietuvoje „jauno žmogaus“ sąvoka nėra vienareikšmiška ir gali skirtis priklausomai nuo konteksto. Įstatymų leidėjai ir politikai nuolat svarsto, kaip tiksliau apibrėžti šią amžiaus grupę, siekdami užtikrinti tinkamas valstybės lengvatas ir paramą. Pataisų iniciatoriai, tokie kaip liberalas Andrius Bagdonas, siūlo ilginti jaunų asmenų amžiaus ribą. Argumentuojama, kad tai suteiktų daugiau galimybių jauniems suaugusiems sėkmingiau integruotis į darbo rinką, pasinaudoti lengvatomis įsigyjant pirmąjį būstą, aktyviau dalyvauti jaunimo mainų, stažuočių ir savanorystės programose. Pavyzdžiui, socialdemokratas Gintautas Paluckas siūlė išplėsti jaunų šeimų amžiaus ribą nuo 36 iki 40 metų, atsižvelgiant į socialinę ir demografinę kaitą, kuri daro dabartinę įstatymo formuluotę problematiška.
Pasak pataisų iniciatoriaus, liberalo Andriaus Bagdono, jauno amžiaus ilginimas svarbus dėl valstybės lengvatų, kurios skiriamos jauniems žmonėms. „Jaunų asmenų apibrėžimas Lietuvos teisės aktuose yra nevienareikšmis. Išplėtus šiuo metu galiojančią amžiaus ribą, iki kurios asmenis laikome jaunais, suteiktume daugiau galimybių jauniems suaugusiems sėkmingiau integruotis į darbo rinką, valstybės lengvatas įsigyjant pirmąjį būstą, įsitraukimą į jaunimo mainų, stažuočių, savanorystės programas“, - sako A. Bagdonas.
Statistikos departamento duomenimis, 2009-2019 m. pastebima tendencija, kad vyresni nei 29 metų žmonės, o kartais net vyresni nei 25-erių, į jaunimo nevyriausybinių organizacijų veiklą įsitraukia išskirtiniais atvejais. Tai skiriasi nuo praktikos užsienio valstybėse, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, kur jaunimo nevyriausybinėms organizacijoms dažnai vadovauja 25-26 metų žmonės.
Lietuvoje jaunu žmogumi laikomas asmuo nuo 14 iki 29 metų. Jau kurį laiką politikai nagrinėjo, kas gi Lietuvoje yra jaunas žmogus.
Senatvės samprata ir biologinis bei socialinis amžius
Senatvė - tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas, tačiau jos samprata yra itin plati ir priklauso nuo daugelio veiksnių: biologinių, socialinių, kultūrinių ir net asmeninės motyvacijos. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) siūlo skirstyti suaugusio žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnius į grupes: iki 44 metų - jaunas; 45-59 metai - vidutinis amžius; 60-74 metai - pagyvenęs (asmuo yra fiziškai pajėgus ir gali būti socialiai aktyvus); 75-90 metų - senas; 90 metų ir daugiau - ilgaamžis. Tačiau svarbu suprasti, kad šios ribos yra sąlyginės.
Biologinis amžius apibūdina organizmo būklę pagal jo anatominį ir fiziologinį subrendimą arba susidėvėjimą. Jis atspindi degeneracinius procesus ir senėjimo požymius, tačiau išreiškiamas chronologiniu amžiumi, kuris vidutiniškai atitinka individo biologinę brandą. Senėjimas yra laipsniškas, nuoseklus, bet netolygus fizinių požymių ir psichinių struktūrų kitimo procesas, prasidedantis nuo apvaisinimo momento ir natūraliai trunkantis iki mirties. Tai progresuojantis biologinis procesas, kuriam vykstant organizmas adaptuojasi prie naujų vidinių ir išorinių sąlygų.
Senatvė dažnai suprantama kaip praradimų amžius: prarandamas visuomeninis statusas nutraukus darbą, keičiasi vaidmuo šeimoje, silpnėja sveikata, ribojamos galimybės bendrauti ir veikti. Vis dėlto senatvė gali būti ir ramybės, išminties, laisvės nuo pareigų metas. S. Mikulionienė, viena iš senėjimo ekspertų, teigia, kad amžiaus sampratą - kas yra jaunas ir kas yra senas - konstruojame mes patys, ir ji kito istorijos eigoje. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje moterys, sulaukusios 40-45 metų, jau buvo vadinamos senutėmis, o dabar, ilgėjant gyvenimo trukmei, senatvė tolsta link vyresnių amžiaus grupių.
Gyventojų senėjimas Lietuvoje ir pasaulyje
Gyventojų senėjimas yra sudėtingas kompleksinis reiškinys, turintis didelių socialinių ir ekonominių pasekmių. Jau XIX a. pabaigoje kai kuriose Europos šalyse prasidėjo gyventojų senėjimas, o XX a. jis vyko visame pasaulyje. Lietuvoje gyventojų senėjimo procesas pradėjo ryškėti XIX a. pabaigoje, iki XX a. vidurio buvo mažesnis, o septintajame dešimtmetyje suintensyvėjo.
Šiam procesui nulemti yra dvi pagrindinės priežastys: mažas gimstamumas ir pailgėjusi gyvenimo trukmė. Nors gimstamumas nuo 2003 m. stabilizavosi ir šiek tiek didėja, vis dėlto gimstamumo lygis išlieka mažas. Pailgėjusi vidutinė gyventojų trukmė reiškia, kad daugėja pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonių. 2008 m. pradžioje Lietuvoje 60 metų ir vyresni gyventojai sudarė 20,5 proc. visų gyventojų.
Demografinis gyventojų senėjimo procesas kelia nerimą daugeliui šalių dėl makro ir mikro lygmens problemų. Makro lygmenyje tai didėjantis demografinis neщатаutos koeficientas, nacionalinio produkto perskirstymas (pensijų, socialinio draudimo, sveikatos apsaugos sistemos). Mikro lygmenyje - tai individualūs iššūkiai, susiję su sveikata, socialine integracija ir asmenine gerove.
Senatvės baimė ir jos įveikimas
Senatvė dažnai siejama su neigiamais aspektais: rudeniu, liūdesiu, ligomis, vienatve, mirtimi. Tačiau svarbu nepamiršti ir teigiamų senatvės pusių: ramybės, išminties, laisvės nuo pareigų, galimybės ilsėtis ir mėgautis gyvenimu. Nors su senėjimu neišvengiamai atsiranda sunkumų, skausmo ir netekčių, tačiau svarbu sutelkti dėmesį į tai, kas teikia malonumą ir daro mus laimingus.
Eidžizmas, nepalankus požiūris į senus žmones, yra viena iš socialinių problemų, su kuria susiduria vyresnio amžiaus žmonės. Jis pasireiškia nevertinimu pagal sugebėjimus, o tik pagal metus. Norint įveikti senatvės baimę, svarbu priimti save ir savo padėtį, vengti negatyvumo ir sutelkti dėmesį į teigiamus dalykus. Psichologai teigia, kad žmogaus pasitenkinimas gyvenimu mažai priklauso nuo išorinių aplinkybių, o svarbiausia - vidinė būsena ir motyvacija.
Siekiant palengvinti senatvę, svarbu rūpintis organizmu (mityba, mankšta, sportas), savimi (bendravimas, neužsisklendimas savyje), tobulėti (mokymasis) ir išlikti aktyviems. Senas žmogus - tai ne nuosprendis, o charakteristika, atspindinti besibaigiančias kūno funkcijas ir nuolat besikeičiančias socialines aplinkybes. Svarbu suprasti, kad senatvė yra natūrali gyvenimo dalis, su kuria reikia ne kovoti, o gyventi.
Amžiaus suvokimas ir socialinis konstruktas
Savo amžiaus suvokimą - galvojimą, kad aš esu jaunas arba senas - lemia daug veiksnių. Amžiaus samprata, kas yra jaunas ir kas yra senas, yra socialinis konstruktas, kuris kito istorijos eigoje. Ilgėjant gyvenimo trukmei, senatvė tolsta link vyresnių amžiaus grupių. Tyrimai rodo, kad kuo vyresnio amžiaus yra žmogus, tuo vėliau, jo manymu, prasideda senatvė. Tai lemia įvairūs veiksniai, įskaitant išsilavinimą ir socialinį statusą.
Daugelis žmonių senatvės pradžią sieja su išėjimo į pensiją amžiumi, tačiau tai yra tik sąlyginis, sutartinis laikas. Iš tiesų senatvė yra sąlyginis dalykas, labiau susijęs su socialiniais ir psichologiniais veiksniais. Kai žmogus jaučia, kad gyvena visuomenėje, bet su juo niekas nenori bendrauti, į darbą nepriima, arba kai jis pats sau nebekelia gyvenimo tikslų, praranda smalsumą ir iniciatyvą, gali pajusti, kad paseno.
Save suvokti kaip seną žmogų stipriai skatina išorinis pasakymas, kad dėl amžiaus jis kažko daryti negali. Pavyzdžiui, darbo skelbimuose nurodoma amžiaus riba arba šeimoje sakoma „ką tau senam aiškinti, vis vien nesuprasi“. Taigi, nėra tokio skaičiaus, nuo kurio būtų galima griežtai pasakyti, kad žmogus jau paseno - tai yra individualus ir socialiai sąlygotas suvokimas.
| Amžiaus tarpsnis | Apibūdinimas (PSO rekomendacijos) |
|---|---|
| Jaunas | Iki 44 metų |
| Vidutinis amžius | 45-59 metai |
| Pagyvenęs | 60-74 metai (fiziškai pajėgus, socialiai aktyvus) |
| Senas | 75-90 metų |
| Ilgaamžis | 90 metų ir daugiau |
