Nuo 1990-ųjų metų Lietuvoje pastebimai mažėja gimstamumas, o 2020 metai pasižymėjo rekordiškai mažu naujagimių skaičiumi. Ši tendencija pastebima visoje šalyje, įskaitant ir Alytaus miestą.
Gimstamumo mažėjimas Alytuje ir visoje Lietuvoje
2020 m. Lietuvoje gimė 24,5 tūkst. kūdikių, o 1990 m. šis skaičius siekė 57 tūkst. Tai reiškia, kad per 30 metų naujagimių skaičius sumažėjo daugiau nei dvigubai. Alytuje situacija panaši: 2020 m. įregistruota 3,3 karto mažiau kūdikių negu 1990 m. - 396 kūdikiai, palyginti su 1318 1990 m.
Gimstamumas mažėjo visoje šalyje. 2020 m. Lietuvoje 1-am tūkstančiui gyventojų teko vidutiniškai 8,8 gimusiojo, o Alytuje šis rodiklis buvo dar žemesnis - 7,2. Palyginimui, 2019 m. Alytuje šis rodiklis siekė beveik 9,4.
Pernai Alytuje įregistruoti 396 naujagimiai, tai yra 125 vaikučiais arba 24 % mažiau negu 2019 m. (521). Iš jų 314 gimė Lietuvoje ir 82 - užsienio valstybėse, jų gimimai buvo įtraukti į apskaitą. 2020 m. įregistruota 68 kūdikiais mažiau gimusių Lietuvoje ir 57 - užsienio valstybėse. Daugiausia į apskaitą įtrauktų gimimų užsienyje buvo vaikų, gimusių Jungtinėje Karalystėje - 50. Švedijoje - 6, Airijoje - 5, Vokietijoje ir Nyderlanduose - po 4, Danijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, JAV - po 2, Kanadoje, Prancūzijoje ir Rusijoje - po 1.
Mažesnį įtrauktų į apskaitą užsienyje gimusių vaikų skaičių galimai lėmė tai, kad dėl pandemijos susidariusios situacijos atostogų į Lietuvą grįžo mažiau užsienyje gyvenančių alytiškių, todėl jų vaikų gimimo dokumentai nebuvo pateikti apskaitai.
Naujagimių vardai ir palankios tendencijos
Pernai Alytaus mieste gimė 196 mergaitės ir 200 berniukų, iš jų - 8 dvynių poros. 254 naujagimių tėveliams buvo įteiktos Alytaus miesto savivaldybės dovanos - lininės antklodės-vokeliai ir kūdikio albumai. Šios dovanėlės mažiesiems alytiškiams įteikiamos, jeigu bent vienas iš tėvelių gyvenamąją vietą yra deklaravęs Alytaus mieste.
2020 m. Alytaus mieste populiariausi mergaičių vardai buvo Atėnė, Kamilė, Lėja, taip pat Adelė, Elija, Gabrielė, Iglė, Ugnė, Vakarė ir Viltė.
Nors bendra tendencija yra gimstamumo mažėjimas, kai kurios savivaldybės stengiasi skatinti gimdymus. Pavyzdžiui, Marijampolėje buvo vykdomos akcijos, skatinančios gimdymą. Marijampolėje 2020 m. užregistruota devyniais naujagimiais daugiau nei ankstesniais metais. Marijampolės ligoninės akušerijos skyriaus vadovė teigia, kad pernai skyriuje gimė 52 vaikais daugiau nei užpernai. Gimdyti į Marijampolę atvažiuoja ir iš aplinkinių rajonų, kur ligoninėse uždaryti akušerijos skyriai.
Šiaulių respublikinėje ligoninėje po penkerių metų gimstamumas šoktelėjo į viršų - gimė pusšimčiu daugiau vaikų nei ankstesniais metais. Tai išskirtiniai metai, nes pagaliau turime gimdymų padidėjimą. Šiauliuose praeitais metais gimė daug dvynukų porų.
Panevėžio miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja skaičiuoja, kad pernai įregistravo 22 santuokomis daugiau nei užpernai. Tikimasi, kad padidėjęs santuokų skaičius turės įtakos gimstamumo skaičiui.
Naujagimio ypatybės ir priežiūra
Pirmąjį mėnesį po gimdymo mažylis būna pažeidžiamiausias, nes iš mamos įsčių patenka į visai naują aplinką, prie kurios turi prisitaikyti. Sveikas išnešiotas naujagimis sveria nuo 2500 iki 4200 g (kai kurie ir daugiau). Mažylio ūgis paprastai siekia 48-56 cm. Ne tik stambaus sudėjimo, aukštų tėvų naujagimiai sveria daugiau, bet ir berniukai svoriu dažnai lenkia mergaites, o tų pačių tėvų antras, trečias vaikas gimsta taip pat sunkesnis nei pirmagimis.
Dauguma mažylių atrodo putlūs dėl atidėtų poodžio riebalų skruostuose, nosies kraštuose, sprando srityje, dilbiuose. Dėl riebalinės raukšlės pečių srityje naujagimio kaklas atrodo trumpas. Neseniai gimusio vaiko pilvukas apvalus, jo centre yra bambutė su virkštelės liekana.
Gimdymo metu vaikutis dėl spaudimo gali susižeisti, todėl jo kūnas gali būti nusėtas gimdymo dėmių, vienos jų išnyksta dar tą pačią dieną, kitos gali likti pastebimos net iki metų.
Naujagimis kvėpuoja du kartus dažniau (30-60 įkvėpimų per minutę, kartais nereguliarių), ir jo širdis plaka du kartus dažniau nei suaugusio žmogaus (130-160 dūžių per minutę). Naujagimis pramiega maždaug dvidešimt valandų per parą.
Naujagimio galva dažnai yra pailga (dėl spaudimo gimdymo metu), tačiau ši forma vėliau kస్తాయి, palyginus su kūnu ji neproporcingai didelė - tai normalu. Naujagimio kaklo raumenys ploni, todėl galvytės jis nenulaiko, tad pirmuosius tris mažylio gyvenimo mėnesius visuomet būtina ją prilaikyti.
Naujagimio galvutė gali būti arba visai plika, arba apaugusi švelniais plaukučiais. Kartais ant galvos pastebimas baltas pleiskanų luobas - patiems jo šalinti negalima, vėliau, mažylį maudant, pleiskanos turėtų dingti pačios. Viršugalvyje ir pakaušio srityje yra vietos be kaulo - tai didysis ir mažasis momenėliai, kuriuos turi visi naujagimiai.
Naujagimio nosytė, kartais kakta ar smakras gali būti nusėti mažyčiais baltais taškeliais - tai užsikimšusios riebalinių liaukų angelės.
Naujagimių oda skirtinga: stambių, išnešiotų, laiku gimusių mažylių oda lygi, storoka, rausva. Atitinkamai mažesnių naujagimių oda plonesnė ir pasiraukšlėjusi. Kai kurių mažylių oda labai plona, ypač vokų, kaklo, peršviečiama, po ja matosi smulkūs kapiliarai. Kai mažylis verkia oda dažnai parausta, išryškėja kraujagyslės (ypač ant kaktos).
Plaštakų ir pėdų oda yra vėsi (jos blogiau aprūpinamos krauju), tačiau tai nereiškia, kad mažyliui šalta. Ant krūtinės, rankų ar nugaros mažylis gali turėti pūkelių - vėliau jie išnyksta savaime. Kartais plaštakos ir pėdos būna melsvokos, tamsesnės nei kūnelis, arba pusė kūnelio tamsesnė už kitą - taip esti dėl nevienodo kraujo pasiskirstymo, kai kūdikis pajudins kojytes ir rankytes - odos spalva normalizuosis.
Pažymėtina, kad naujagimis su aplinka kontaktuoja per lytėjimą. Per odą mažylis jaučia šilumą ir šaltį, minkštumą ir kietumą. Sveiką naujagimį ramina prisilietimas prie motinos kūno, pasitenkinimą pajunta žįsdamas.
Rega naujagimiui vystosi ilgiausiai. Visų naujagimių akys mėlynos arba pilkos, truputį žvairuojančios. Naujagimio rainelės spalva dar nėra pakankamai susiformavusi, nes neišsivysčiusios pigmentinės rainelės ląstelės. Tikroji akių spalva išryškėja nuo trečio mėnesio. Teigiama, kad akių spalvai daugiausia įtakos turi genai - jei vieno tėvų akys tamsios, o kito šviesios - trys iš keturių atvejų, kad mažylio akys bus tamsios, mat tamsi spalva yra dominuojanti.
Reikia atminti, kad šviesiaakiai labiau bijo šviesos nei tamsiaakiai, todėl išėjus pasivaikščioti kai smarkiai spigina saulė - būtina saugoti mažylio akis nuo ryškių spindulių. Kartais pirmąją savaitę mažylio akies baltyme pastebima raudona dėmelė - tai nuo padidėjusio spaudimo gimdymo metu iš mažytės gyslelės išsiliejęs kraujas, kuris dingsta per kelias dienas.
Naujagimis dar aiškiai nemato, tačiau stipriai užsimerkia reaguodamas į ryškią šviesą, taip pat gali raukytis, mirkčioti, skėsčioti rankomis ar net surikti.
Naujagimis girdi gerai, tačiau labiausiai jam patinka ramūs ir ritmingi garsai (tokius jis girdėjo motinos pilve - pavyzdžiui širdies plakimas). Tyrimais nustatyta, kad naujagimis geriau girdi dešine ausyte, todėl nereikia išsigąsti, jei pastebėsite, kad mažylis girdi nevienodai abejomis ausimis. Į triukšmą ar aštrius garsus mažylis reaguoja neigiamai, gali net išsigąsti.
Naujagimis juda padrikai, iš esmės tai tik refleksiniai judesiai. Tačiau mažylio raumenys, ištisus mėnesius buvę įtempti, gimus kelias savaites dar neatsipalaiduoja. Sveikas naujagimis, tuo metu kai nemiega - įnirtingai spardosi.
Pastebėta, kad naujagimiai moka instinktyviai šliaužti, paguldyti ant pilvo pakaitomis tiesia tai vieną, tai kitą koją ir kelia rankutes prie veido. Turėdamas į ką atsispirti mažylis trūkčiojančiais judesiais slidžiu paviršiumi gali šliaužti į priekį, tad paguldytų ant pilvo vaikučių nepatartina palikti be priežiūros.
Ramiai gulinčio naujagimio rankos sulenktos per alkūnes, o kojos per kelius - tai normali jo padėtis, padedanti apsisaugoti nuo šalčio. Po 2-2,5 mėnesio jos išsitiesia pačios, negalima bandyti jų ištiesti per prievartą (išskyrus darant masažą). Išvystant mažylį gali drebėti viena koja ar rankytė - taip jis reaguoja į vėsesnį orą, kuris sudirgino galūnės nervus. Tai nereiškia, kad mažyliui per šalta ar jam traukuliai, augant šis refleksas dingsta savaime.
Taip pat naujagimiai yra puikūs plaukikai, šių įgūdžių jie įgijo dar motinos pilve, todėl maudomi gerai plaukia.
Naujagimis sėdėti nemoka, nenulaiko tiesiai galvos. Gulint ant nugaros mažylio galvutė virsta tai į vieną, tai į kitą pusę. Mažylio kaukolė dar minkšta, todėl po kiekvieno maitinimo patartina kaitalioti pusę, ant kurios naujagimis miega, kitaip galvytė gali deformuotis.
Pirmomis savaitėmis palietus naujagimio padą koja išsitiesia, o kita koja tuo pačiu metu linksta. Jei kūdikis laikomas stačias ant kieto pagrindo, prisitaikius prie jo judėjimo, jis pradės eiti - tačiau tai tik refleksas, po kelių savaičių jis turi išnykti, kad galėtų toliau vystytis valingas vaikščiojimas.
Naujagimis taip pat refleksiškai čiumpa daiktus. Lengvai perbraukus pirštu per naujagimio burnytę - jis ima sukinėti galvytę į visas puses ieškodamas motinos krūties. Įkišus švarų pirštą jam į burną mažylis iš karto ima jį čiulpti kaip čiulptuką - tai naujagimio čiulpimo refleksas, užtikrinantis maitinimąsi. Palietus jo lūpų kamputį, pasuka galvą į tą pusę, kur tikisi rasti motinos krūtį. Nustatyta, kad šis refleksas išsivysto dar šešioliktą savaitę mažyliui esant pilve, tuomet vaisius į burnytę kišasi pirštuką.
Naujagimio skrandžio talpa pirmą parą būna labai maža - apie 10 mililitrų (ką tik gimusio vaikučio gyvybei palaikyti pakanka pieno, telpančio dviejuose arbatiniuose šaukšteliuose. Tačiau skrandžio tūris greitai didėja ir jau dešimtą parą siekia 100 ml. Maitinti mažylį reikia vos šiam užsigeidus (netgi kas valandą ar dvi), naujagimiai įprastai mitybos režimo neturi (skirtingai nuo kūdikių), trečią - ketvirtą gyvenimo savaitę maitinimų skaičius mažėja.
Geriausia vaikutį maitinti motinos pienu, kuris aprūpina naujagimį visais gyvybei būtinais vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis.
Beveik visi sveiki naujagimiai pirmąsias tris paras po gimimo mažai šlapinasi, kas dešimtas pirmą kartą nusišlapina tik antrąją parą. Pirmą savaitę kartu su šlapimu gali išsiskirti šlapimo rūgštis, todėl šlapimas įvairiais oranžinės spalvos atspalviais gali nudažyti sauskelnes ar vystyklus. Vėliau šlapimo spalva turi tapti skaidri geltona ir vystyklų nebedažyti. Dažniau šlapintis naujagimis pradeda tuomet, kai suvalgo daugiau mamos pieno (šlapinasi nuo kelių iki keliasdešimties kartų per parą).
Tuštinasi naujagimis 6-8 kartus per parą (praktiškai po kiekvieno maitinimo). Tais atvejais, kai mažylis gauna nepakankamai maisto jis gali tuštintis rečiau.
Neišnešioti ir pernešioti naujagimiai
Neišnešiociais naujagimiais laikomi mažyliai, gimę iki 36 nėštumo savaitės imtinai, jie paprastai sveria iki 2500 g. Neišnešioti naujagimiai dažnai yra ne tik labai maži, bet ir kaulėti dėl dar nesusiformavusio arba labai plono poodinio riebalų sluoksnio. Paprastai neišnešioti naujagimiai būna neaktyvūs ir nejudrūs, turi mažiau jėgų. Jų oda dažnai rožinė, matomos poodžio venos, jei gimsta su plaukučiais - tai jie ploni, panašūs į pūką. Neišnešioti mažyliai ypač neatsparūs infekcijoms, todėl juos būtina saugoti nuo bet kokio kontakto su sergančiais ūminėmis ligomis, prižiūrint mažylius būtina kruopščiai laikytis buities ir asmens švaros. Neišnešioti naujagimiai maitinami dažniau, jų svoris padvigubėja 2-4 mėnesiais. Nors mažylio protinė branda pradžioje nuo sveikų naujagimių gali skirtis 3-4 mėnesiais (priklausomai nuo gimimo laiko, svorio ir pan.), tačiau atotrūkis paprastai užtrunka 6-7 mėnesius, vėliau kūdikis bręsta kaip laiku gimę naujagimiai. Visi neišnešioti naujagimiai gimsta su mažomis geležies atsargomis, todėl anksti išryškėja mažakraujystė. Kelią jai užkirsti galima laiku nustačius, tad dažnai siūloma kas 3-4 savaites atlikti kraujo tyrimus. Taip pat dėl to, kad neišnešioto naujagimio vidaus organai dažnai nėra iki galo subrendę lyginant su bendraamžiais - jie dažniau serga rachitu ir kai kuriomis kitomis ligomis.
Pernešiotu naujagimiu laikomas vaikas, gimęs po 42 nėštumo savaitės, nepriklausomai nuo to, ar jo kūno masė yra normali (pernešiotų naujagimių kūno svoris retai kada skiriasi nuo normalaus). Pernešiotų naujagimių oda blyški, nėra pūkinio dangalo. Mažylis dažnai gimsta jau su ilgais nagučiais ir plaukais, jų oda būna sausa, pleiskanojanti, tokie mažyliai paprastai yra dirglūs. Pernešioti naujagimiai kaip ir neišnešioti gali dažniau sirgti, todėl į namus jie išrašomi tik tuomet, kai kruopščiai patikrinama jų sveikata.
Naujagimio pilvo skausmai
Tiksliai nežinoma, kodėl atsiranda naujagimio skausmai (dažnai jie pasireiškia jau nuo trečiosios gyvenimo savaitės ir užtrunka pirmuosius tris mėnesius, tačiau kartais ir ilgiau), gydytojų teigimu, tam įtakos gali turėti nepakankamai išsivysčiusi virškinimo sistema. Jei vaikutis garsiai verkia ir riečiasi - gali būti, kad jam skauda pilvuką, diagnozę gali patvirtinti tik gydytojas. Kaip numalšinti šiuos skausmus vieno recepto nėra, įvairių šalių gydytojai siūlo įvairius būdus, tinkamiausią pasirenka pats mažylis.
Iššūkiai ir džiaugsmai auginant neišnešiotus naujagimius: Grantas
E. A. - tai istorija apie mažą berniuką, kuris susidūrė su daugybe iššūkių nuo pat savo pirmųjų gyvenimo akimirkų, ir jo šeimos atkaklumą bei tikėjimą, padėjusius žengti ilgą kelią iki pilnaverčio gyvenimo. Grantas - pirmas vaikas šeimoje, labai lauktas. Nėštumas buvo sklandus, be jokių sutrikimų, moteris jautėsi puikiai ir net minties nebuvo, kad mažylis į šį pasaulį gali ateiti anksčiau laiko. Tuo metu moteris skaičiavo 25 savaites.
Vieną rytą pabudus su keistu skausmu nugaros srityje, moteris sunerimo, tačiau kadangi kaip tik tą rytą turėjo eiti pas savo gydytoją, galvojo, kad kaip tik apžiūrės. Jau beveik išeinant iš namų pamačius kraują, moteris persigando ne juokais, suprato, kad čia kažkas tikrai labai blogai. Verkė. Verkė abu su vyru, laukdami kol pakvies gydytoja į kabinetą, tas laikas atrodė nesuskaičiuojamai ilgas.
Kaip ir buvo galima tikėtis, gydytoja nepasakė nieko gero, tiesiog patvirtino, kad situacija bloga, ir liepė nedelsiant važiuoti į Antakalnio kliniką. Moteris buvo tokioj keistoj būsenoj, kad tiksliai visko ir neatsimena, tiesiog padarė tyrimus, pasakė, kad gresia priešlaikinis gimdymas, davė vaistų slopinančių sąrėmius ir suleido plaučius brandinančių vaistų. Tuo metu nieko nesuprato, nei kas su ja bus, nei tuo labiau su jos kūdikiu. Labai ramino gydytoja, vis pasakodama istoriją, kaip toje pačioje lovoje gulėjo kita moteris su panašia situacija ir išgulėjo iki 35 savaičių, tad ir ją nuteikinėjo, kad ir ji gali tiek išlaukti.
Visą laiką gulėdama moteris ieškojo informacijos internete, kas gali būti su vaiku, jei jis gims 25 savaitės. Iki to laiko nieko nebuvo girdėjusi apie tokius atvejus, gal kažkur girdėjo, kad tas neišnešiotas, ar tas, bet artimoj aplinkoj niekur nebuvo susidūrusi. Tada ir sužinojo apie asociaciją „Neišnešiotukas“, perskaitė visas istorijas, kurios buvo publikuotos, jos tikrai įkvėpė ir suteikė vilties.
Gruodžio 1-ąją dieną pradėjo snigti, apsidžiaugė, kad atėjo žiema. Buvo praėjusios tik trys dienos nuo to laiko, kai atsigulė į ligoninę ir gruodžio 1-osios vėlų vakarą prasidėjo nežmoniški skausmai bei tiesiog paplūdo kraujas, tad iškvietė budintį gydytoją, nes nebegalėjo pajudėti. Gydytojas apžiūrėjo ir liepė vežti į gimdyklą. Dar spėjo paskambint vyrui, kad atvažiuotų. Vežė ją tamsiais koridoriais, o ji verkė. Prieš įvežant į gimdymo palatą, viena sesutė paėmė ją už rankos ir sako „pamatysi viskas bus gerai“.
Gimdymo nebuvo sunkus, vyras spėjo atvažiuoti, buvo kartu. 23:55 val. gimė berniukas, 740g svorio, 31cm ūgio. Garsiai suverkė, trumpai parodė jį ir iš karto išnešė. Gydytojai parašė jam 7-8 balus ir pasakė „kaip tokių savaičių, dar tokio gero kūdikio nematėm, bet ar išgyvens neaišku“. Išvežė ją į pogimdyvinę palatą ir paliko, nelabai ji miegojo tą naktį, žiūrėjo į šviečiančią priešgaisrinę lemputę ir laukė ryto. Ryte buvo atėjusi psichologė, bet net nepamenama ką ji kalbėjo, buvo vis dar šoko būsenoj.
Pervežė ją į kitą palatą, kur gulėjo mamos tokios kaip ji - be vaikų. Iš pradžių ji tik verkė nusisukus į sieną, su niekuo nenorėjo šnekėti. Apie kūdikio gimimą pranešė tik artimiausiems žmonėms, na ir tiems kurie žinojo, kad guli ligoninėje. Labai susidraugavo su dviem mamom, kurios gulėjo kartu palatoje, jos tikrai padėjo. Pasakė, kad ir pieno reikia nunešti mažiukui, ir guodė, ir linksmino, su jomis tikrai pasijuto, kad ne viena tokia yra.
Kai atvažiavo vyras, nuėjo pažiūrėti, kur jų mažutis. Labai bijojo eiti, nežinojo ką pamatys. Vaizdas, kur gulėjo jų mažylis tikrai buvo baisiausias, nes inkubatorius uždengtas, prijungta daugybė laidų. Tik atidengus pamatai, ar ten mirksi tos lemputės, ar jau išjungti visi aparatai. Tuo metu remontavo naujagimių reanimacijos skyrių, tad visi vaikučiai buvo sugrūsti į vieną mažą palatą. Mažiukas buvo toks mažas kaip peliukas, bet turėjo visus pirštukus, ausytes, nosytę, buvo labai gražus, tik labai labai mažas, kaip cukraus pakelis. Jai susisuko galva, vos nenualpo, dar nebuvo atsigavusi po gimdymo. Kai truputį atsigavo, pradėjo suvokti kas čia vyksta, pradėjo nešti mažiukui po truputį pieno. Kiekvieną kartą užėjus į naujagimių palatą, būdavo labai baisu pasižiūrėti, ar dar gyvas mažiukas. Be to ir nejauku, nes visos mamos į ją žiūrėdavo, nes jos kūdikis buvo pats mažiausias. O ji pažiūrėdavo į jų kūdikius, nors ir neišnešiotus, bet jau labai didelius, palyginus su jos vaiku, kuriuos jos maitindavo iš buteliuko, ir jai atrodydavo, kad jos vaikas yra normalus, o jų vaikai labai jau dideli.
Po trijų parų gydytojos pasakė, kad išveža jos mažylį į Santariškių naujagimių reanimaciją, o ją išleidžia namo. Paaiškino, kur nuo šiol galėsianti lankyti savo berniuką. Grantas gulėjo Santariškių Naujagimių Intensyviosios terapijos skyriuje.
Pirmą kartą atėjus reikėjo ilgai laukti laukiamajame, matyt kažkam darė operaciją, todėl belaukiant pervertė visą albumą, kuriame buvo sudėtos neišnešiotų vaikučių nuotraukos. Labai gera buvo matyti, kad tie vaikučiai išaugo, pagalvojo, kad norėtų, kad ir Granto nuotrauka čia atsirastų. Pagaliau juos pakvietė. Palyginus su Antakalniu šis skyrius atrodė labai gražus, gydytojai ir sesutės tokie mandagūs, malonūs, buvo labai gera čia lankytis.
Mažiukas gulėjo inkubatoriuje, prijungtas prie daug aparatų, kartais būdavo įpakuotas net į tokį pakelį, gulėjo vilnoniame kailyje, su vilnonėm kojinytėm, pirštinytem, kepuryte. Šiame skyriuje Grantukas praleido visą mėnesį, kol pats išmoko savarankiškai kvėpuoti. Tėvai važiuodavo jo lankyti kiekvieną dieną, kartais net du kartus per dieną. Gydytojai visą laiką juos gasdino, sakydami, kad neaišku, kas su juo bus, kad kiekviena diena jam laimėjimas, kad gali prireikti visokių operacijų, kraujo perpilimų. Todėl kiekvieną dieną sugrįžus namo, laukdavo kol laikrodis perkels dvyliktos valandos rodyklę, ir skaičiuodavo dar vieną išgyventą parą.
Po savaitės pakrikštijo Grantą, kad būtų ramiau širdelėje, jei jam kažkas atsitiktų. Kiekvieną dieną meldėsi ir tikėjo, kad mažutis išgyvens ir užaugs. Dainuodavo jam daineles, įsivaizduodavo koks jis bus užaugęs, pasakodavo ką veikė ir stebėdavo kaip jis judina savo rankytes ir kojytes. Buvo labai gera, kai vieną dieną atėjus, sesutė pasiūlė „pakenguruoti mažiuką“ t.y. prisiglausti jo nuogą kūnelį prie savo krūtinės. Tai nepaprastas jausmas, galų gale pajausti jį gyvą šalia savęs. Labai laukdavo tų akimirkų, vieną kartą laikydavo Grantuką mama, kitą kartą tėtis.
Baisiausia būdavo, kad ten nuolat pypsi aparatai, o tas jų pypsėjimas rodo, kad trinka kvėpavimas, arba širdies ritmas. Tad kiekvieną kartą supypsėjus apimdavo panika, gerai, kad tame skyriuje visada kažkas budi iš gydytojų. Tų metų šv. Kalėdas Grantukas praleido reanimacijoje, o Naujųjų Metų išvakarėse, pamatė, kad Grantas jau kvėpuoja be aparato, tik šalia padėta deguonies kaukė. Toks didelis džiaugsmas apėmė pamačius vaiką be kvėpavimo aparato. Deja kai atvyko į NNS pasakė, kad kol kas laisvų palatų nėra, tad dar negalės gulėti kartu su savo kūdikiu, teks ir toliau jį lankyti.
Dabar Granto inkubatorius buvo palatoje kartu su kitu inkubatoriumi, kuriame buvo mergaitė irgi gimusi gerokai ankščiau laiko. Kartu su jos tėvais susitikdavo prie inkubatorių, kalbėdavosi, kartu išgyveno vieno ir kito vaiko pakilimus ir nuopolius. Po kurio laiko, kartu su mergaitės mama atsigulė į vieną palatą su savo vaikais. Viena kitą labai palaikė, su ja ir dar viena mama draugauja iki šiol. Ten gyventi jau buvo visai gera, būti dieną naktį kartu su savo vaiku, bendrauti su tokio pat likimo mamomis, tikrai buvo geriausia, kas tuo metu galėjo būti. Tiek daug patirties įgijo ten būdama, be to visada šalia būdavo gydytojai, galėjo visko paklausti. Labai pavargdavo kasdien kas dvi valandas traukti pieną, po to sterilizuoti buteliukus, bet ko nepadarysi dėl savo mažiuko. Gerai, kad Grantas augo neblogai, svorio daug nepriaugdavo, bet neprireikė jokių operacijų, nei kraujo perpilti nereikėjo. Buvo tik daug streso, kai staiga atsirado kirkšnyje išvarža, bet laiku subėgę gydytojai, ją atstatė, tik reikėjo stebėti, kad daugiau neatsirastų. Reatinopatijos požymių buvo atsiradę, bet po savaitės regresavo, tad operacijos neprireikė. Klausos tik nepraėjo patikrinimo, net prieš išrašant, tai taip ir išvažiavo nežinodami ar su viena ausyte girdi. Taip ir pražiemojo ligoninėje.
Išrašė juos vasario gale. Grįžo namo sverdami 2120g, mažokai, bet maniškui jau visai neblogai. Svoris buvo labai svarbus, kiekvieną gramą skaičiuodavo, todėl ir namie išsinuomojo svarstykles, kad ir toliau sektų svorį. Gaila iš krūties valgyti taip ir nepripratino, bandė, bet niekaip neišejo, tad taip gerus metus ir traukė pieną su pientraukiu, kas kelias valandas. Valgė mažutis visada labai nedaug, išgerdavo vos po 50ml pieno, ir tai labai atpylinėdavo. Iki šiol liko labai nevalgus.
Granto raidą stebėjo gydytojai, be abejo, jo raida vėlavo, ne tik tais trim mėnesiais, kuriais gimė anksčiau, bet kokiais 6 mėnesiais. Sėdėti pradėjo apie 10 mėnesių, ropoti jau gerokai virš metų, savarankiškai vaikščioti tik 1m. 8 mėn. 1 metų svėrė 7 kg. Nepažįstamiems žmonėms visada sakydavo jo koreguotą amžių, bet vis tiek visi stebėdavosi, kad atrodo mažesnis. Iki dvejų metų Grantas pasivijo savo bendraamžius, tiesiog jis toks smulkaus sudėjimo, neaukštas. Grantas augo linksmas, išdykęs berniukas, jokių sveikatos problemų neturėjo - klausa gera, regėjimas neįdealus, bet akinukų reikia tik žiūrint į tolį. Visą ankstyvąją vaikystę buvo labai prisirišęs prie mamos, niekur nenorėjo jos paleisti, jai kartais atrodydavo, kad jam jos trūksta dėl to, kad taip trumpai pabuvo pilve. Pas raidos specialistus vaikščiojo iki mokyklos, dėl vėluojančios raidos, važinėjo į sanatorijas. Labiausiai jam reikėjo logopedo, nes ilgai neištarė daug raidžių. Labai jaudinosi kaip jam seksis mokykloje, nes turėjo pradėti eiti dar nesulaukęs 7 m., nes gimtadienis gruodį, o jis ir taip mažesnis už bendraamžius. Bet gavo labai šaunią mokytoją, kuri pasakė, kad viskas gerai jokių papildomų pagalbų jam nereikia.
Šiuo metu Grantui jau greitai bus 12 metų. Grantas mėgsta sportuoti, lanko karate, jau ruošiasi laikyti geltoną diržą, groja pianinu, skaito knygas, žaidžia kompiuterinius žaidimus, daro triukus ant batutų ir su paspirtuku. Vienintelis išskirtinis bruožas, kad yra mažesnis už bendraamžius, bet ir tėvai nėra aukšti. Jie labai dėkingi gydytojams, kad išgelbėjo jų stebuklėlį.
Trynukų gimimas ir auginimas
Sausio 4 d. jauna šeima iš Joniškio rajono sulaukė trynukių. Šiauliuose jau auga dvi trynukų poros. Ko daugiau - trigubo džiaugsmo ar trigubo rūpesčio mažylių tėvams? „Visi sunkumai pasimiršta. Vertybė ir džiaugsmas - vaikai“, - sako trynukus auginančios mamos.
Daivos ir Egidijaus Karulaičių šeimoje trynukai gimė užpernai spalio 13 d., o Aušrinei, Ryčiui ir Giedriui Putriūnams gruodžio 4 d. sukako po 15 metų. Daivai ir Egidijui Karulaičiams per trynukų vienerių metukų gimtadienį teko pirkti 5,9 kilogramų tortą. Kad užtektų visiems svečiams. Kai per krikštynas visus svečius norėjo pavaišinti trijų kilogramų tortu, nebe visiems ir užteko.
„Trys vaikai, dvigubai daugiau krikštatėvių, seneliai, auklės, mes su vyru“, - lenkia pirštus juokdamasi Daiva. Vieną dėžę dovanotų žaislų teko supakuoti ir paslėpti - tiesiog nebetilptų kambaryje. Pas Karulaičius su viena dovana niekas neina, neša iš karto po tris.
Dešimt metų Daiva su Egidijumi pagyveno sau: keliavo, dirbo, šventė, kūrė namus. Dabar gyvena 2009 metų spalio 13 gimusių Erikos, Daivaro ir Redijaus ritmu. „Pamiegame, pavalgome, žaidžiame ir laukiame pavasario, nes dabar išvesti į lauką visi trys stovi, kaip įkalti, gal nepripranta prie sniego kalnų? Kartais ir ašarą nubraukiu, kai labai pavargstu“, - pasakoja apie savo ir trijų vaikučių dienas.
Daiva kartais juokiasi, kartais pyksta, kai net giminės stebisi, kaip reikia iš karto pamaitinti tris vaikus, kaip užtenka rankų, jeigu visi nori būti panešiojami. O kada susitvarkyti namus, išlyginti skalbinius? Kai trynukai suminga kiekvienas atskirai savo lovelėse (kitaip vieni kitus prižadintų, jei kuriam nesimiega), Daiva su aukle Giedre surenka žaislus, pasitvarko namus ir atsisėda ramiai išgerti kavos.
„Vienai be auklės su trimis vaikais būtų labai labai sunku. Turiu tik dvi rankas, o vaikai trys. Gal dėl to mūsų vaikai nėra labai pratinami ant rankų. Jei vieną paimi, prisistato visi iš karto, nepaimsi - griūna ant grindų“, - tyliai juokiasi Daiva, kol vaikai miega pietų miegelio.
Kai Daiva su Egidijumi sužinojo, kad gims trynukai, abiejų reakcijos buvo skirtingos. „Vyras gal kiek išsigando, kad trys iš karto, o aš labai ramiai priėmiau. Bet abu džiaugėmės, nes jau norėjome auginti vaikus. Vyras, tik kai parsivežėme namo vaikučius, pagaliau suprato, kad auginsime trynukus“, - prisimena Daiva.
Karulaičių trynukai gimė 31 savaitės, mėnesį stiprėjo ligoninėje Kaune. Tada, kai vaikai buvo inkubatoriuose, Daivai buvo sunkiausia. Tik po dviejų savaičių inkubatorius pernešė į palatą. Moteris pasakojo, kad vyras metus buvo tėvystės atostogose. „Galėjo būti ir antrus metus, bet išėjo dirbti“, - pasakoja Daiva.
Erika gimė pati mažiausia, o dabar brolius lenkia aktyvumu. Daiva įjungia radiją, pirmasis pradeda šokti Daivaras. Daivaras pirmasis ir vaikščioti savarankiškai pradėjo, brolis su sese prisijungė po mėnesio. Su trijų iš karto vaikučių atėjimu, viskas Karulaičių namuose pasikeitė 100 procentų. Net automobilį teko keisti į septynvietį, kad tilptų visa šeima ir auklė.
Pirmus metus po vaikų gimimo tėvai turėjo atsisakyti visų pramogų. Tik neseniai Daiva su Egidijumi pradėjo išeiti į svečius vieni, bet tik tada, jeigu gali pasamdyti iš karto dvi aukles. „Nesuprantu, kai žmonės negimdo vaikų, nes bijo, kad neužteks pinigų. Pinigų, gimus vaikams, ne kiek daugiau ir išleidžiame. Kiek turime, tiek užtenka. Drabužėlių, žaislų padovanoja draugai, giminės, bendradarbiai. Turėk gerų draugų, turėsi kuo vaikus aprengti. Daugiau reikia tik meilės ir šilumos išdalinti ne vienam, o trims iš karto“, - sako Daiva.
Ir rūpesčio, akylumo, kantrybės reikia tris kartus daugiau. Pradėję vaikščioti vaikučiai jaučiasi savarankiški, nepasižiūrėję ir rasi salotinę, arba stiklinę spintelėje po kriaukle. Gerai, jei dar sveiką. „Negi barsi vaiką?.. Stiklinė - tik indas...“, - sako Daiva. Daivos akyse pasirodo ašaros, kai ji sako, kad labiausiai nori vaikus užauginti geraširdžiais žmonėmis. „Mūsų krizinukai, - apie vaikus sako Egidijus. - Jeigu valstybei rūpėtų vaikus auginančios šeimos, Lietuvoje tikrai gimtų daugiau vaikų ir viskas būtų kitaip. O dabar visi gyvenam “į kubilą“.
Aušrinei, Ryčiui ir Giedriui Putriūnams gruodžio 4 d. sukako po 15 metų. „Mes jau suaugę, labai savarankiški, tik kartais sulaukiame iš socialinės pedagogės skambučio dėl problemų su petardomis. Sakiau vyrui, kad rimčiau pasikalbėtų su berniukais, bet kaip rimčiau, jeigu pats vaikystėje tokias išdaigas krėsdavo“, - juokiasi trynukų mama Gražina Putriūnienė. Ji tikina viską, kas buvo sunku auginant trynukus, seniai jau pamiršusi. Vaikai greitai išmoko patys valgyti, patys duonos pasiimti. Pernai Rytis su Giedriumi patys priprato važiuoti į futbolo treniruotes, Aušrinė - į „Želmenėlių“ šokių kolektyvo repeticijas. Tik tėvai dar stengiasi vaikus parsivežti iš užsiėmimų. „Jie ramiausiai ir patys parvažiuotų, bet mes su vyru dar nepaleidžiame“, - prisipažįsta pati sau Gražina.
Gražina pasakoja, kad bendraamžių vaikai daugelis jau susilaukė savo vaikų. O Gražina ir Alvydas vis dar jauni tėvai. Aušrinė, Rytis ir Giedrius atėjo, kai Gražinai buvo 35-eri. „Tais laikais gimdyvės kortelėje ginekologai rašė medicininį terminą - “sena pirmakartė“. Taip parašė ir man. Juokiausi. Dabar tokios termino medicinoje nebėra“. Dabar iš to Gražina gali tik pasijuokti. „Svarbiausia, kad man nebuvo sunku dėl nieko, nes aš savo namuose, savo šeimoje, su vyru, jaučiausi saugiai, mylima, laukiama, reikalinga, tikrai yra, kas man padės. Todėl man nebuvo jokios baimės, kad aš nesusitvarkysiu. Todėl man auginti tris vaikus nebuvo sunku. Gal kiek trukdė tai, kad esu medikė ir daug žinojau apie vaikų augimą ir vystymąsi“, - pasakojo Gražina.
Šiais laikais, pasak Gražinos, per anksti gimę trynukai, dvynukai, turi žymiai daugiau šansų išgyventi ir dėl naujų technologijų ir dėl požiūrio. Putriūnų trynukai kartais net pyksta, kai juos laiko išskirtiniais, pavadina trynukais. Juk jie tokie pat vaikai, kaip ir visi. Vienodai rengti trynukų tėvai nesistengė, o dabar, jeigu netyčia abu broliai apsivelka vienodus megztinius, vienas būtinai eina persivilkti.
1995 metais trynukai gimė Kauno ligoninėje. „Aš “pasendinau“ savo vaikus. Jie turėjo gimti 1996 metų vasarį“, - sako Gražina. Gražina turėjo laiko susivokti, kaip reikės auginti tris iš karto, nes ligoninėje su vaikais ji praleido du mėnesius. Vaikai gimė 30-ies savaičių. „Daugiavaikis nėštumas retai kada baigiasi laiku, paprastai vaikai gimsta anksčiau. Kiek silpnesni, mažesni ir iš karto patenka į inkubatorių“, - pasakojo vaikų anesteziologe - reanimatologe Šiaulių ligoninėje dirbanti Gražina. Po dviejų mėnesių beveik tokio pat svorio, kokio gimė, su vyru visus tris patys parsivežė namo į Šiaulius.
„Kai senelis pirmą kartą atvažiavo į mūsų namus pasveikinti vaikų, sustojo koridoriuje, patylėjo ir sako: “Reikia užsidėti akinius, jei tokie maži“, - prisimindama juokėsi Gražina. „Niekas neduoda tos naštos, kurios negalėtum pakelti“, - iš savo patirties žino Gražina.
Sauskelnės 1995 metais buvo labai brangios ir retenybė. Kolegos Putriūnams buvo padovanoję kelis paketus. Gražina vaikus augino vystykluose. Gimus Putriūnų trynukams, miesto savivaldybė skyrė 3000 litų. Putriūnai nusipirko savo pirmąją automatinę skalbimo mašiną. Padėvėtą, bet vis ne rankomis trinti. Gimus trynukams Gražina su Alvydu gyveno dviejų kambarių kooperatiniame bute. Kolegos paprotino rašyti prašymą miesto Savivaldybei, kad skirtų didesnį butą. Tais metais Vilniuje ir Panevėžyje buvo gimę trynukai, jiems buvo skirti didesni butai. Gražina iki šiol tebesaugo Šiaulių miesto savivaldybės atsakymą, kad jų 50 kvadratinių metrų ploto butas yra toks, kokio užtenka pagal įstatymus - po 10 kvadratinių metrų kiekvienam šeimos nariui. Savivaldybė trims mėnesiams skyrė Putriūnams auklę, už kurios darbą mokėjo iš viešųjų darbų fondo.
„Man labai svarbu, kad mūsų vaikai jaustų, kad yra mylimi, buvo laukiami ir dabar yra vertinami. Labai svarbu, kad vaikams norėtųsi grįžti į namus. Norėčiau, kad vaikai mokėtų elgtis su pinigais. Jaučiu, kad jie nelabai jaučia pinigų stygiaus, todėl gali nemokėti jų įvertinti. Bijau sulaukti to laiko, kai mes su vyru prie lango lauksime, kada kuris vaikas grįš į namus jau iš savo namų“, - nuoširdžiai sako trynukų mama Gražina.
