Indros Dovydėnaitės kelias kūrybos link prasidėjo dar vaikystėje - polinkiu nerti ją užkrėtė mama. Nors iš pradžių ji priešinosi mamai, nenorėdama būti mokoma, vėliau pati pasiėmė knygą ir viską išmoko. Amato, kuris dabar yra dizainerės pragyvenimo šaltinis, ji išmoko ankstyvoje vaikystėje. Kai jai buvo penkeri ar šešeri, ji nuvažiavo į kaimą, oras buvo labai prastas, nebuvo ką veikti. Ji susirado servetėlę ir pagalvojo: kaip įdomu, ir aš galiu padaryti tokią. Ir per savaitgalį numezgė servetėlę. Tada ji sukūrė visą servetėlių rinkinį - šešias servetėles ir vieną didelę. Mama taip jomis džiaugėsi, kad jas saugodama tiesiog padėjo į spintą. Tada Indra pagalvojo, kam darė, jei to nereikia? Taip atsirado rūbai - va šito tai nepaslėpsi.
Iš kartos į kartą perduodamas gebėjimas rankomis ir širdimi kurti mezginį šiandien realizuojamas drabužiuose, kurie taip pat gali būti perduoti iš kartos į kartą. Indrai Dovydėnaitei svarbi emocija, kūrybos procesas, tad kiekviena jos kurtų drabužių kolekcija išjausta ir apgalvota iki smulkiausių detalių. Dizainerės kūrybos išskirtinumas ne tik Lietuvos kontekste subūrė ratą klientų, kuriems svarbi kokybė, unikalumas, lėtosios mados idėjos. Megzti drabužiai yra vizitinė dizainerės Indros Dovydėnaitės kortelė. Tačiau jai mezgimas yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas - megzdama ji nusiramina ir įvairiais raštais papasakoja apie savo išgyvenimus, dalinasi prisiminimais, o šiemet įmezgė ir šiltus linkėjimus savo kūrybos gerbėjoms.
"Kai už lango dargana ir pirmosios snaigės, rodos, nieko nėra geriau už puodelį šiltos arbatos ir jaukius megztus drabužius." Tai mano kolekcijos, darbų metas, laikas, kai žmonės nori ir puoštis, ir sušilti. Galbūt todėl jau tiek metų savo kolekcijas ir pristatau būtent rudenį. Tačiau vasara man taip pat būna labai darbinga, ypač antroji jos pusė. Atšilus orams su šeima visada vykstame į pajūrį. Šiemet, galima sakyti, sugadinau šeimos atostogas. Kadangi mano kolekcija yra labai šviesi, balta, negalėjau su savimi pasiimti mezginių, kad neištepčiau, nesugadinčiau. Visą atostogų savaitę burbėjau, kad negaliu atsipalaiduoti, laukia darbai...
Mezgimas - gyvenimo būdas ir ramybės šaltinis
"Atrodo, kad mezgimas nėra tik tavo darbas..." Man tai pats geriausias nusiraminimo būdas. Iš prigimties esu choleriška, o mezgimas mane gerai nuteikia, padeda nurimti, pamiršti stresą ir susidėlioti mintis. Kai esu su mezginiu rankose ateina vidinė ramybė. Megzdama po ranka visada turiu popieriaus lapą, kuriame planuojuosi darbus. O kai mintys tvarkingai sugula, įsijungiu ir mėgstamą serialą. Juokaujame, kad mūsų šeimoje yra šventi mamos sekmadieniai. Aš mezgu ir žiūriu detektyvinį serialą „Puaro“, nesvarbu, kad esu mačiusi visas serijas. Kai žinai atomazgą, žiūrėti dar įdomiau, tada gali atkreipti dėmesį į įvairias smulkmenas. Tai - mano laikas.
Man susipainioję siūlai streso tikrai nekelia - priešingai nei tai stebinčiam mano vyrui. Megzdama laiko neskaičiuoju, nes kitaip dingtų proceso malonumas. Rankų darbas vertingas tuo, kad pats gali viską padaryti, įdėti meilės, šilumos, sumegzti geras mintis. Be to, laikui bėgant pradedu dar kitaip į rūbą žiūrėti, jausti daugiau darbo prasmės. Juk drabužį derini ne tik prie figūros trūkumų ir privalumų, bet ir prie žmogaus charakterio.
Dizainerė Indra Dovydėnaitė su savo dukra Frida.
Šeima ir kūryba - harmonijos paieškos
Kai vyras Dovas ir šešiametė dukra Frida taip gerbia tavo laiką, poilsį, galbūt nekyla noras pabūti vienai... Turbūt kartais kiekvienam prireikia trumpam pabėgti ir pabūti vienam. Pamenu, prieš keletą metų auginau dvejų dukrelę ir buvau įsisukusi į daugybę veiklų. Tai buvo ganėtinai sunkus laikas. Tada vyras man pasakė nusipirkti kelialapį į Druskininkus ir išvykti pailsėti be šeimos. Skeptiškai vertinau jo mintį, tačiau išvažiavau. Ir man labai patiko, puikiai pailsėjau. Manau, tokie atitrūkimai reikalingi visiems. Vis dėlto man pačios smagiausios atostogos - su šeima. Kai vienas kitą gerai pažįsti, pirmas dienas gali tylėti, gali užsiimti savom veiklom, tačiau širdy ramu, kad visi esame kartu. Atsimenu, kai dukrai buvo treji, su vyru buvome mėnesiui išvykę į Ameriką. Visą laiką galvojau apie ją ir liūdėjau, kad nepasiėmėme jos drauge... Supratau, kad šeima turi savo laiką planuoti taip, kad ir dirbtų, ir atostautų kartu.
Vaikams disciplina, rutina suteikia ramybės ir saugumo jausmą, bet judu su vyru labai kūrybiški, ar ta rutina jūsų nevargina? Dukros ramybė mums kelia didelį džiaugsmą. Matyt, laikas bėgas, tad ir patys tampame ramesni, mažiau ekstremalūs, galbūt greičiau pavargstame. Šiemet pirmi metai, kai iškart po kolekcijos pristatymo išvykome savaitgaliui į Druskininkus. Dar nebuvo savaitgalio, kad tiek daug miegočiau. Netgi prie baseino buvau užsnūdusi.
Su vaiku atsiranda ir dideli iššūkiai, kuriems galbūt nesi pasiruošęs. Iš šono gal atrodo, kad jei esi laisvas menininkas, gali planuoti savo laiką. Iš tiesų kūrėjai yra patys atsakingi už savo darbus, ligas, biuletenius, taip pat turi mokėti mokesčius. Mano rytas, kaip ir visų, prasideda 7 ryto, o darbo diena ne visada baigiasi 17 valandą. Kartais dirbu iki vidurnakčio. Atsiradus dukrai, savo laiką tenka derinti prie jos. Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas turėtų gražią vaikystę, puikius prisiminimus, ir mažiesiems labai reikia dėmesio, taip pat būtina mažajam skirti laiko, su juo žaisti, bendrauti.
Gyvenimo pokyčiai po dukters gimimo.
Ji kitokia nei mes su Dovu, labai tiksli, analitiška. Juokais vadiname ją šeimos direktore. Pamenu, kai ji buvo mažytė, nenorėjome jos afišuoti spaudoje, per kolekcijų pristatymus stengdavomės, kad ji išvengtų žiniasklaidos dėmesio, tačiau supratau, kad tai ją veikiau liūdino. Kitais metais ji jau dirigavo man užkulisiuose ir net pasakė, kad nori pabūti modeliuku ir sukneles demonstruoti ant podiumo. Kolekcijoje „MemorY“ sukūriau vaikiškų drabužių ir jos norą išsipildžiau. Po to pristatymo ji pasakė, kad modeliu būti nebenori - mieliau sutiks svečius ir prižiūrės, kad viskas vyktų sklandžiai. Ji kasmet iškelia sau skirtingų tikslų. Šiemet keli Dailės akademijos studentai mano studijoje atliko praktiką, Frida taip pat paprašė darbų. Daviau jai šiokios tokios veiklos ir ji puikiausiai viską atliko. Žinau, kad vieną dieną tai baigsis, bet kol ji nori, stengiuosi suteikti jai patogumą, įsileisti į savo aplinką, o ne draudimais įvaryti kompleksų.
Turiu kelnių, bet man smagu vilkėti sukneles, su jomis tiesiog patogiau. Platesnis suvokimas, kokią vietą sijonai ir suknelės užima moters gyvenime, atėjo dukrai gimus. Ji sako, taigi aš - mergaitė, turiu būti su sijonu, juk tai gražu. Gatvėje ji vis stebisi, kodėl moterys vietoj suknelių renkasi kelnes - jos daug gražiau atrodytų be jų. Vaikai iš prigimimo jaučia tokius dalykus. Kartais ją net lengviau pažadinti, kai sakai, kokį sijoną galės užsivilkti.
Kai turi dirbti ir neturi kitos išeities, vaikas prie to derinasi. Nors stengiuosi kuo daugiau visko nuveikti darbe, ji jau nuo mažens pripratusi, kad mama tiek namie, tiek per atostogas gali nepaleisti mezginio iš rankų. Nemanau, kad atsiradus vaikui pasaulis turi suktis tik apie jį. Būtina išlaikyti balansą: vaiką formuoja tėvai, o ne vaikas juos. Aš ketvirtą dieną po jos gimimo jau dirbau, nors vėliau to labai pasigailėjau.
Įkvėpimas ir kolekcijų filosofija
Menininkams dažnai sunku pasakyti, kas juos įkvepia ar kas apskritai yra įkvėpimas. Tačiau, rodos, visos tavo kolekcijos turi aiškią mintį ir konkretų įkvėpimo šaltinį. Mane įkvepia tai, kas man yra aktualu, tai, apie ką galvoju, mano aplinka. Tai, ką pristatau savo kolekcijose, yra išgyventa, dvasinga.
Prieš trejetą metų pristačiau kolekciją, įkvėptą pievų grožio ir sezoniškumo. Tuo metu nuomojausi studiją prie Žalgirio stadiono, kur vidury miesto plytėjo nuostabi pieva, tikra, nebanali, besisiejanti su skirtingais moters įvaizdžiais, jos išgyvenimais skirtingais metų laikais. Pernai pristačiau kolekciją „MemorY“, įkvėptą senų fotografijų. Tas buvo laikas, susijęs su savęs pažinimu, ieškojimais, prisiminimais apie šeimą, močiutę. Tai, apie ką galvoju, dažnai yra dalykai, kurie galbūt kelia nerimą, ir kol jų nematerializuoju, tarsi negaliu eiti toliau. Galiausiai šių metų kolekcija „Silob Mis“ kupina simbolių ir palinkėjimų klientėms.
Italija - štai kas įkvėpė naujausią megztų drabužių kūrėjos Indros Dovydėnaitės (33 m.) kolekciją. Bažnyčia ir šalia baras su vyriškais lyties organais. Vestuvės ir mirtis. Sicilijoje išvydau moterį, kuri mane užbūrė, - tamsiaplaukė miestelyje vykusių vestuvių viešnia buvo pasipuošusi šilkine suknele ir apsigaubusi didele skara. Ji ir tapo mano kolekcijos kertine mintimi. O ir kolekcijos pavadinimas „Essa“ itališkai reiškia „ji“.
Kildama į Etnos ugnikalnį šeima pastebėjo aplink skraidančius sraigtasparnius ir netrukus suvokė, kad įvyko nelaimė - buvo sutelktos didžiulės pajėgos mirštančiajam gelbėti. „Jo nepavyko atgaivinti. Užplūdo keistas jausmas: tau linksma keliaujant su vaiku, o kai kam tai paskutinė kelionė. Tai buvo labai stiprus susidūrimas su realybe. Tokie procesai viską sudėlioja į savo vietas...“ - įspūdžiais dalijosi dizainerė.
Mano manymu, pas mane ateina ne tuščios moterys, kurioms patinka mano filosofija, tai, kad drabužius matau kaip ne vienadienius, tinkamus ir šventei, ir kasdienybei papuošti. Tikiu, kad drabužis gali padėti pamiršti tam tikrus fizinius ar psichologinius kompleksus. Todėl labai dažnai paskutinio susitikimo su klientėmis metu jos mane apkabina ir nuoširdžiai padėkoja. Tai mano darbo įvertinimas - vadinasi, joms patiko ir mano kurtas drabužis, ir energija, kurią atiduodu su juo.
Lėtoji mada ir jos vertė
Tai, ką kuriu, yra lėtoji mada, rankų darbas, nepavaldus laikui - net ištraukęs iš spintos 30 metų senumo megztą drabužį sakysi, kad jis atitinka naujausias tendencijas ir yra gražus. Jei pabosta, megztą drabužį gali padėti į spintą ir po kurio laiko vėl dėvėti kaip naują, gali atiduoti dukrai... Man tai yra vertybė. Man labai patinka klausyti istorijų vyresnių moterų, kurios negalėjo taip paprastai drabužių įsigyti ir eidavo pas siuvėją. Jos puikiai pamena tą ritualą, siuvėją, jos būdą ar net aplinką. Tai yra graži istorija. Šiais laikais per daug bereikšmių ir nereikalingų smulkmenų, o man norisi kurti istorijas, kurios tampa gyvenimo dalimi.
Moterys dažnai taupo drabužius progoms, ypač tuos, kuriuos specialiai joms sukuria dizaineris... Čia prisimenu savo dukrą. Vaikai - švarus lapas, savotiškas atspindys. Dar būdama mažesnė ji aiškiai pasakė, kad merginos kelnių nenešioja. Savo mažosios drabužių neskirstau į skirtų dėvėti mokykloje ar namuose ir neperrengiu, vos tik grįžta iš pamokų. Laikas greitai bėga ir tuos drabužėlius vaikas išauga. Tegul ji pasidžiaugia, pasimėgauja ir jei drabužis jai patinka, tegul išmoksta dėvėti ir pasaugoti. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie suaugusiuosius. Labai džiaugiuosi, kai mano klientė ateina dėvėdama savo drabužius ir su jais puikiai jaučiasi, o pasipuošusi mano kurta suknele pasijunta dar geriau. Nereikia galvoti, kad jei suknelė pūsta, ji skirta progai.
Kai žmonės rengiasi mano kolekcijų drabužius, išties bijo, kad kas nors sutrūks, įplyš. Bet noriu, kad jie paprasčiau į tai žiūrėtų - patempiu, padrąsinu, kad viskas tvirta. Apdarai neturi gulėti stalčiuje, būti paslepiami šventei. Kiekviena diena - šventė. Gyvenant tokiais tempais svarbu, kad daiktas būtų lengvai prižiūrimas, todėl visos mano suknelės išskalbtos skalbimo mašinoje, patikrintos, ar nedažo, ar siūlas netįsta. Šiaip niekada nesirenku siūlų pagal jų sudėtį. Tai man visai nesvarbu. Jei tik nepatinka siūlą liesti, nepajaučiu, kad bus gerai, ir neimu. Iš mamos tai atėjo.
"Mano gyvenime mezgimo nebuvo labai ilgai. Mama nuolatos megzdavo, o man vis norėjosi tam iš visų jėgų pasipriešinti. Ji mane apmegzdavo nuo galvos iki kojų. Turėjau labai išskirtinius, įdomius rūbus, nors vaikystėje iš pradžių jie mane kiek erzindavo. Norėjosi džinsų, kaip ir visiems. Tik po to supratau, kad tai labai įdomu. Vėliau mezginiai atsirado tik studijuojant paskutiniame bakalauro kurse. Ir štai lydi iki dabar."
Man labai patinka klausyti istorijų vyresnių moterų, kurios negalėjo taip paprastai drabužių įsigyti ir eidavo pas siuvėją. Jos puikiai pamena tą ritualą, siuvėją, jos būdą ar net aplinką. Tai yra graži istorija. Šiais laikais per daug bereikšmių ir nereikalingų smulkmenų, o man norisi kurti istorijas, kurios tampa gyvenimo dalimi.
Tai nėra blogai. Tai reiškia, kad gyveni su emocija. Nuolatinis ir besaikis vartojimas yra blogai, tačiau kartais pasileisti plaukus netgi reikia. Įsigytas pyragėlis ir pora batų gali būti puikia terapija.
Dizainerės karjera ir stilius
Dizainerė, mados kūrėja. Vilniaus dailės akademijoje įgijo kostiumo dizaino magistro laipsnį. „Paruošti rūbų kolekciją neužtenka metų. Jos būna ruošiamos ilgiau. Kurdama kolekcijas aš niekada neprisirišu prie laiko, nes mada yra tokia - tai, ką tu dėvi šiandien, jau nebėra madinga.
Kai bendrauji su klientais kiekvieną mielą dieną, greitai juos perpranti. Be to, esu dizainerė, ne tik mezgėja, tad mano darbas - bet kuriam žmogui padėti atrodyti puikiai. Kartais reikia mokėti ir įtikinti, pagrįsti, kodėl visgi reiktų rinktis kitą variantą. Štai moteris gerai atrodo vilkėdama savo kostiumėlį, bet užsivelka mano kurtą suknelę ir atrodo dar geriau. Dažnai drabužis tiesiog laukia savo žmogaus, kai apsirengia, rodos, jam kaip tik ir buvo kurta.
Paminėjai stilistės darbą. Tikiu, kad atsitiktinumų nebūna, gyvenimas nuveda tam tikra kryptimi, taip suteikdamas įvairios išminties. Mano gyvenime viskas vyko laipsniškai. Iš pradžių dirbau stiliste parduotuvėje, vėliau televizijoje ir žurnaluose. Buvo laikas, kai turėjau 7 darbus vienu metu. Kai pastojau, supratau, kad atėjo laikas permainoms. Dirbdama stiliste, sukaupiau labai daug patirties, buvo labai įdomu. Dizaineris yra kūrėjas, o stilistas dirba kaip atlikėjas.
Mano užduotis - pateikti daiktą taip, kad jis neatrodytų lyg tautodailės kūrinys. Niekada negalima apsimegzti nuo galvos iki kojų. Norint atrodyti stilingai, mezginių neturi būti per daug.
Dukra yra siūlų bandytoja. Labai greitai pastebiu, kaip mezginiai dėvisi. Siūlai - subtili materija, jų negali užsisakyti internetu, nes prieš įsigyjant būtina paliesti. Siūlus galėčiau rinktis net būdama akla - visada jaučiu, kokia bus mezginio tekstūra. Tai pajusti mane išmokė mama.
Pastebiu, kad daugiau žmonių norėtų turėti mano kurtų drabužių, tačiau ne visi gali sau tai leisti, todėl naujoje kolekcijoje atsirado pora tiražuojamų drabužių. Norėjau, kad daugiau žmonių galėtų įsigyti mano drabužių, kad suprastų, jog tai nėra išskirtinės priežiūros reikalaujantys daiktai, pritaikomi įvairioms progoms.
Anot žinomos dizainerės, ypatingų šventės tradicijų jų šeimoje nėra. O jei tiksliau, yra tradicija, neturėti tradicijų. „Mūsų gimtadienio šventės tradicijos visuomet būna skirtingos. Kartais darome labai triukšmingus ir didelius vakarėlius su krūva žmonių, kartais - savo draugų kompanijoje arba išvis nedarome. Dar turime vakarėlius siurprizus. Taigi aš manau, kad šiandien bus mano siurprizo diena. Visiškai nesu nusiteikusi švęsti ir Dovui griežtai pasakiau, kad tikrai nenoriu šventės. Tačiau vakar grįžusi namo staiga suvokiau vieną dalyką - mūsų iškylų pintinės nėra!
I.Dovydėnaitė patikino nesanti iš tų moterų, kurios slepia savo amžių, skundžiasi dar vienerių metų našta ar specialiai nešvenčianti gimtadienio, kad nepasentų. „Nesąmonė, kad moterims nepatinka gimtadieniai! Tai labai maloni šventė. Šią dieną pamatai kaip labai tave myli bei susilauki krūvos dėmesio. Man tai labai smagi šventė. Pavyzdžiui, man skambina viena seniausių mano klienčių ir manęs klausia, ar aš namie. Tai pasikartoja per kiekvieną gimtadienį ir tai yra labai malonu!
Šiuo metu dukrelę Fridą (1 m. 6 mėn.) su vyru, interjero dizaineriu Dovu Serapinu (25) auginanti dizainerė patikino, kad jų šeimoje gausu gimtadieniinių staigmenų ir siurprizų: „Mes su Dovu mėgstame staigmenas. „Buvo labai smagus, bet dabar nebeprisimenu jau kelintas mano gimtadienis... gal 27-asis. Sakiau, kad tikrai nenoriu jo švęsti, o mano mama pasiūlė iškylą į gamtą. Aš jau nujaučiau, kad kažkas yra rezgama. Mes nuvykome prie Verkių malūno, ten labai smagiai pabuvome su draugais, gėrėme arbatą, valgėme. Kuomet mes atsistojome eiti, Dovas mane pakvietė prie Neries, o ten mūsų jau laukė didžiulė pripučiama valtis, joje - tortas, balionai, vynas. Mes visi pasileidome plaukti Nerimi. Buvo žiauriai smagu ir įvyko galybė visokiausių nuotykių. Per mano gimtadienį dažniausiai lyja, prie viso to mes pametėme irklą, vėliau pamėtėme ir tortą. Mano gimtadienis išpuolė darbo dieną, o draugai ir giminaičiai mane atėjo pasveikinti prie upės. Ta prasme, prie tam tikrų vietų, kur jiems buvo patogiausia ateiti darbo metu.
Neseniai Indra pradėjo dirbti vienoje studijoje su vyru, interjero dizaineriu. Ir jiems puikiai sekasi. „Mes ir anksčiau buvome sulipę“, - juokėsi Indra.
Nors ji kuria megztus drabužius, kojinių nemezga, nes mano, kad tai laiko švaistymas. Šeimos nariams numezga kokį nors kitą drabužį nebent kai serga arba lieka siūlų.
Indra Dovydėnaitė - viena iš tų dizainerių, kurių darbai neša gilesnę prasmę.
Gimimo data: 1981 gegužės 19 d.
Karjera: Dizainerė garsėja megztais drabužiais.
tags: #indra #dovydenaite #gime
