Kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo kilmės, socialinės padėties ar kitų aplinkybių, turi neatskiriamas, visuotines ir neatimamas teises. Šiandieninėje visuomenėje, kurioje vis labiau puoselėjamos žmogaus teisės, vaiko teisės užima ypatingą vietą, reikalaujant ypatingos apsaugos ir priežiūros dėl vaikų fizinio ir psichinio nebrandumo. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, priimta 1989 m., yra pagrindinis tarptautinis dokumentas, įtvirtinantis šias teises ir įpareigojantis valstybes nares užtikrinti jų įgyvendinimą.
Kas yra vaikas teisiniu požiūriu?
Įstatymuose vaikas apibrėžiamas kaip žmogus, neturintis 18 metų. Tačiau teismas gali nustatyti išimtis, pripažindamas, kad jaunesnis nei 18 metų asmuo gali savarankiškai įgyvendinti savo teises, pavyzdžiui, sudaryti santuoką ar savarankiškai tvarkyti gaunamas pajamas. Svarbu pažymėti, kad nors vaikas iki 18 metų yra laikomas nepilnamečiu, jis gali būti baudžiamas už neteisėtus veiksmus jau nuo 16 metų, o tam tikrais atvejais - ir nuo 14 metų.
Kas yra vaiko atstovas ir kokia jo atsakomybė?
Vaiko atstovais paprastai yra laikomi tėvai. Išimtiniais atvejais, kai tėvai negali tinkamai rūpintis vaikais, jiems paskiriami globėjai ar rūpintojai. Tėvai ir kiti vaikų atstovai turi pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos ir sudaryti palankias sąlygas visapusiškai bei harmoningai vystytis. Mūsų teisinė sistema nenumato galimybės tėvams savanoriškai atsisakyti teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams. Net ir kylant sunkumams, tėvai negali nusišalinti nuo vaikų priežiūros pareigos, o vengdami tai daryti, jie prisiima atsakomybę už tokį elgesį. Svarbu pabrėžti, kad net ir gyvenant atskirai, abu tėvai atsako bendrai ir vienodai už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, nepaisant to, su kuo vaikas gyvena.
Kaip gali būti pažeidžiamos vaiko teisės?
Vaiko interesai (teisės) gali būti pažeidžiami įvairiais būdais. Dažnai skirtingai vertinamas „blogas elgesys su vaiku“. Specialistų nuomone, tai yra vaiko vystymosi poreikių ignoravimas. Pagal įstatymus, vaikas turi teisę į mokslą, būstą ir jo poreikių užtikrinimą, o tai privalo garantuoti vaiko atstovai. Blogas elgesys su vaiku gali pasireikšti kaip:
- Fizinė prievarta: mušti, stumdyti, spardyti, deginti, kandžioti, smaugti ar kitaip kelti skausmą (žnaibyti, badyti ir pan.). Tai gali būti tiek vienkartiniai veiksmai, tiek pasikartojantys.
- Seksualinė prievarta: išprievartavimas, seksualinis tvirkinimas, vaiko panaudojimas pornografijai ar kita seksualinio pobūdžio veikla.
- Nepriežiūra: nuolatinis ir rimtas nesirūpinimas vaiku, nesugebėjimas apsaugoti jo nuo pavojaus (pvz., šalčio, bado), nesugebėjimas užtikrinti tinkamos priežiūros, dėl ko pablogėja vaiko sveikata ir vystymasis.
- Moralinė prievarta: nuvertinimas, menkinimas, žeminimas, šmeižtas, grasinimas, gąsdinimas, atskyrimas, kvailinimas, judėjimo laisvės ribojimas, sukeliant ar sudarant sąlygas žaloti vaiko fizinę, emocinę, psichinę, dvasinę, moralinę ar socialinę sveikatą ir raidą.
- Tapti smurto šeimoje liudininku.
Tėvų ir kitų atstovų pareiga yra užtikrinti, kad vaikai jokia forma nepatirtų netinkamo elgesio. Nors rūpestingoje šeimoje tai neturėtų kilti, esant neteisėtiems veiksmams, būtina skubiai imtis priemonių vaikui padėti.
Baudžiamoji atsakomybė už vaiko interesų neužtikrinimą
Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami jų tėvai. Jiems gali būti surašomas protokolas ir skiriama bauda už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Jei vaikas daro pažeidimus, tikimasi, kad tėvai taikė tinkamas auklėjimo priemones. Jei administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė nepilnametis, jaunesnis nei 16 metų, informacija apie tai perduodama savivaldybės administracijai ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tėvai gali būti traukiami atsakomybėn dėl netinkamo savo pareigų įgyvendinimo, ypač jei vaiko netinkamas elgesys susiformavo dėl šeimoje egzistuojančių nuostatų. Jei pažeidimai nesukelia sunkių pasekmių ir nėra sistemingi, tėvams paprastai skiriama bauda.
Už nepilnamečių vaikų padarytus nusikaltimus tėvai neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Tačiau laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tėvams, jei nustatomos sunkios jų veiksmų pasekmės vaikams: fizinis, seksualinis ar emocinis smurtas, arba dėl vaikų nepriežiūros vaikų sveikatai ir interesams kyla sunkios pasekmės (pvz., išsekimas dėl netinkamos mitybos, kūno nušalimai dėl netinkamos aprangos). Tėvai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn net ir nelaimingo atsitikimo metu, jei nesiėmė visų priemonių saugiam vaiko buvimui užtikrinti. Laisvės atėmimo bausmė taip pat numatyta už vaiko palikimą be priežiūros, jo įtraukimą į girtavimą ar nusikalstamą veiką, smurtą šeimoje, taip pat už pareigos išlaikyti vaiką nevykdymą.
O. Intės kalba konferencijoje „Geriausi vaiko interesai: samprata, istorija ir perspektyvos”
Vaiko paėmimas iš šeimos
Mitą apie lengvą vaikų paėmimą iš šeimos paneigia Vaiko teisių apsaugos specialistų darbas. Jie turi teisę ir pareigą reaguoti į situacijas, pavojingas vaikui, tačiau vaiką globos namuose ar pas globėjus jie gali patalpinti tik trumpam laikui, o galutinį sprendimą priima teismas. Teismo procesas yra sudėtingas, užtikrinant tiek vaikų, tiek tėvų teises, skiriant teisinę pagalbą ir ieškant geriausio vaiko interesus atitinkančio sprendimo. Pirmiausia specialistai ieško galimybės perduoti vaikų priežiūrą artimiems giminaičiams. Klausimas dėl vaiko paėmimo sprendžiamas nustačius realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei jo aplinkoje. Tai gali būti sistemingas smurtas, ilgalaikis nesirūpinimas, vaiko palikimas be priežiūros, tėvų dingimas ar nesugebėjimas rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo ar kitų svarbių priežasčių. Paprastai tai nebūna vienkartinis veiksmas, o ilgalaikiai ir sistemingi neteisėti veiksmai, darantys žalą vaiko interesams.
Vaiko Teisių Samprata ir Pasaulinė Praktika
Suaugusiems kartais sunku suprasti vaiko teises, jas idealizuojant kaip vaiko teisę daryti, ką nori. Iš tiesų, vaiko teisės apima bendražmogiškas teises, kurių esmė - vaiko teisė į pagarbų elgesį. Net ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje išdėstytos teisės ne visada buvo vienodai taikomos vaikams ir suaugusiesiems. Tėvystė, gerbianti vaiko teises, ir drausmė be smurto bei šaukimo, ypač dėl nežinojimo apie vaiko raidą, gali būti sudėtinga. Tačiau svarbu atminti, kad:
- Vaikai nėra tėvų nuosavybė.
- Vaikai turi teisę būti apsaugoti nuo fizinio ir psichologinio smurto.
- Vaikai turi teisę išsakyti savo nuomonę ir turėti savo pažiūras.
- Vaikas turi teisę į orumą, todėl tėvai negali jo gėdinti ar žeminti.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, ratifikuota 196 valstybių (2023 m.), įpareigoja valstybes nares užtikrinti vaikų gerovę, apsaugą ir globą. Konvencija numato, kad svarbiausi turi būti vaiko interesai, nepaisant jo ar jo tėvų kilmės, rasės, lyties ar kitų aplinkybių. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui reikalingą apsaugą ir globą, taip pat sukurti nepriklausomą vaiko teisių įgyvendinimo stebėsenos mechanizmą.
Lietuvoje Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji teisinės sistemos dalis, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas reglamentuoja vaiko teises, apsaugą nuo neigiamos aplinkos, smurto, taip pat tėvų, globėjų teises, pareigas ir atsakomybę.
Teismo procesas gali būti bauginantis vaikui, todėl taikomi specifiniai reikalavimai. Vaikas negali inicijuoti teismo proceso ar savarankiškai dalyvauti jame iki pilnametystės, tai atlieka jo teisinis atstovas. Tačiau vaikas turi teisę būti išklausytas prieš visų rūšių teismus, jei tai turi įtakos jo interesams. Teismas visada atsižvelgia į vaiko geriausius interesus. Nors teismo posėdžiai dažniausiai yra vieši, bylos dėl tėvų valdžios, bendravimo teisių, tėvystės nustatymo, vaiko neteisėto perkėlimo ar įvaikinimo nagrinėjamos uždarose posėdžiuose. Bylos, turinčios įtakos vaiko teisėms, turėtų būti nagrinėjamos kuo greičiau, nes ilgas jų trukdymas gali turėti nepataisomų padarinių tėvų ir vaikų santykiams.
