Jonas Mekas - lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu. Gimė 1922 m. Semeniškiuose, tuometiniame Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje. Būsimasis menininkas augo kartu su keturiais broliais ir viena seserimi. Jo kūryba pasižymi fragmentiškumu, spontaniškumu ir ypatingu dėmesiu kasdienybei, atspindinčiu barbarinio, dehumanizuojančio XX amžiaus patirtį.
Menininko gyvenimo kelias prasidėjo Lietuvoje. 1933 m. pradėjo lankyti Laužadiškio pradinę mokyklą, vėliau Papilyje baigė 5 ir 6 klases. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją. Jau gimnazijoje J. Mekui buvo patikėta redaguoti laikraštį „Naujosios Biržų žinios“. Baigęs gimnaziją, jis persikėlė į Panevėžį ir 1943-1944 m. redagavo pogrindinį laikraštį „Panevėžio apygardos balsas“, taip pat lankė Juozo Miltinio teatro studiją.
1944 m. Jonas su broliu Adolfu buvo suimti nacių ir įkalinti priverstinių darbų stovykloje Elmshorne, Vokietijoje. Po aštuonių mėnesių broliams pavyko pakliūti į Husumo stovyklą, iš ten jie tikėjosi sprukti į Daniją, tada - Švediją, bet buvo sustabdyti ties Šiaurės Vokietijos pasieniu. Iš pabėgėlių stovyklos juos „ištraukė“ vokiečių ūkininkai, nes šiems reikėjo darbo jėgos. Pasibaigus karui, jie keliavo per griuvėsiais virtusius Vokietijos miestus ir galiausiai apsistojo Vysbadeno (Wiesbaden) perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje.
1945 m. rugsėjį J. Meko dienoraštyje atsirado įrašas: „Kodėl aš taip suskilęs į tūkstantį fragmentų? Kodėl taip viskas krinta, puola - viskas, kuo aš tikėjau?“ Pamažu broliai įsitraukė į kultūrinį stovyklos gyvenimą, Jonas redagavo jos laikraščius. Jiedu kartu parašė tris pasakų knygas. 1946 m. J. Mekas drauge su kitais menininkais pradėjo leisti avangardinį žurnalą „Žvilgsniai“. Tais pačiais metais Jonas pradėjo studijuoti filosofiją Mainco universitete.
Netekęs namų, priverstas klaidžioti iš vietos į vietą, J. Mekas stengėsi bet kuriame geografiniame taške rasti savo tėvynę. „Kartais jaučiuosi kaip šuva. Prisirišu prie kiekvienos vietos, kurioje pasilieku ilgiau negu vieną dieną“, - teigia menininkas dienoraštyje.
Penkerius metus pragyvenę perkeltųjų asmenų stovyklose, Jonas ir Adolfas ėmė mąstyti apie emigraciją. 1949 m. spalio mėnesį Mekai įlipo į Ameriką, laisvės šalį, plaukiantį Jungtinių Tautų laivą. „Tai į nežinią plaukiu. Aklai, bet su pasitikėjimu“, - rašė Jonas savo kajutėje.
Broliai įsikūrė Bruklino rajone, Niujorke. Praėjus dviem savaitėm po atvykimo, J. Mekas pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Nuo to laiko kamera tapo savotiška jo tapatybės dalimi. Gyvendamas Niujorko centre, jis susidomėjo kaimynystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus.
Jonas Mekas aktyviai dalyvavo avangardinio kino pasaulyje: nuo 1954 m. leido ir redagavo kino žurnalą „Film Culture“, vėliau redagavo filmų meno laikraštį „Intro Bulletin“ ir žurnalo „The Village Voice“ skyrių „Movie Journal“. Savo straipsniuose jis aštriai kritikavo to meto kino pasaulį.
1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers' Cooperative“, o 1964 m. - Kino kūrėjų filmoteką (The Filmmakers’ Cinematheque) ir Filmų antologijos archyvą (Anthology Film Archives), kuris tapo vienu didžiausių avangardinio kino archyvų pasaulyje.
J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais, kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí. Jo aktyvi veikla, laisva dvasia ir autentiškumas subūrė daugybę įdomių asmenybių, tapusių jo bičiuliais.
Būdamas 52 metų, 1974 m. J. Mekas vedė Amerikos airę fotografę Hollis Melton. Jų vaikai: duktė aktorė Oona Mekas ir sūnus aktorius Sebastian Mekas. 2005 m. šeima išsiskyrė.
Jonas Mekas: Gyvenimas tik prasideda. Audriaus Naujokaičio filmas. NewYork 2002
PARADISE NOT YET LOST (AKA OONA'S THIRD YEAR) - tai vienas iš J. Meko filmų, kuriame jis daugiausia dėmesio skiria 1977 m. įvykiams. Filmas prasideda Niujorke, vėliau apima keliones į Švediją, Lietuvą (kartu su žmona Hollis ir dukra Oona), Austriją ir Italiją. Visą šį medžiagą Mekas organizuoja aplink dukters Oonos figūrą, siekdamas jai sukurti kinematografinį jos ankstyvojo gyvenimo metraštį.
Jonas Mekas savo gimtadienio švęsti nemėgo, tačiau Jonines minėdavo Lietuvoje su draugais. Gimtinėje, Semeniškių kaime, Papilio valsčiuje, jis dažnai prisimindavo savo vaikystę ir šeimą. Jo tėvai Povilas ir Elžbieta užsiėmė ūkininkavimu ir vertėsi sunkiai, tačiau namuose vyravo intelektualus fonas, skatinęs domėjimąsi kūryba.
Ankstyvoje vaikystėje Jonas, gležnas ir dažnai sirgęs vaikas, kėlė rūpesčių tėvams. Vieną kartą išgirdęs artimuosius apraudant jo būklę, jis tylomis supyko ir pasiryžo visomis jėgomis kabintis į gyvenimą. Šis užsispyrimas padėjo jam įveikti sunkumus.
Pirmą kartą J. Mekas mokėsi Laužadiškių pradinėje mokykloje, o ketvirtoje klasėje jau „pagarsėjo“ kaip poetas, redagavo laikraštėlį. Dėl ligos sulysęs, giltine pravardžiuojamas vaikas buvo užsisklendęs savyje, mažai bendravo su aplinkiniais. Vėliau, nepaisant to, kad jam buvo pasakyta, jog jis per senas, J. Mekas per penkis mėnesius savarankiškai įveikė kelerių metų kursą ir buvo priimtas į gimnazijos šeštąją klasę.
Menininkas atskleidė, kad sovietų ir vokiečių okupacijos metais jis buvo įsitraukęs į antisovietinę ir antinacinę veiklą. Vieną birželio dieną, kai buvo pavogta rašomoji mašinėlė, kuria jis slapčia perrašinėjo prieš okupantus nukreiptus tekstus, jaunajam Mekui tapo aišku, kad teks bėgti iš gimtojo krašto.
Vieną 1944-ųjų liepos dieną broliai įsėdo į traukinį, kuris turėjo juos nugabenti į Vieną. Tačiau viskas pakrypo netikėta linkme: traukinio vagonai buvo prikabinti prie lokomotyvo, vežančio žmones į Vokietijos karo belaisvių priverstinio darbo stovyklas. Taigi broliai tapo karo įkaitais - atsidūrė ne Vienoje, o Elmshorno karo belaisvių lageryje.
Nuo mažumės J. Mekas ir jo brolis Adolfas buvo išsiugdę įprotį rašyti dienoraštį, skrupulingai fiksuoti kasdienybės įvykius ir savo išgyvenimus. Šio įpročio neatsisakė ir stovykloje. Po aštuonių mėnesių broliams pavyko pakliūti į Husumo stovyklą, iš ten jie tikėjosi sprukti į Daniją, tada - Švediją, bet buvo sustabdyti ties Šiaurės Vokietijos pasieniu.
J. Mekas labai vertino ir mėgo lietuvišką duoną. Gimtieji Semeniškiai menininko atmintyje stūksojo tokie pat tobuli ir nepajudinami kaip jo vaikystėje. 1997-ųjų leidimo poezijos knygos „Semeniškių idilės“ Post Scriptum J. Mekas prisipažįsta, kad mąstė, jog ši knyga yra „tik kaip antkapio lenta. Galbūt Semeniškiai, kuriuos aš pažinau, kuriuose aš augau, kuriuos aš dainavau, yra jau mirę.“
„Tai į nežinią plaukiu. Aklai, bet su pasitikėjimu“, - rašė Jonas savo kajutėje, plaukdamas į Ameriką. Praėjus daugiau kaip savaitei, šaltą lapkričio rytą horizonte pasirodė impozantiškasis Niujorkas su rūke skendinčiais dangoraižiais.
„Buvo kaip tuščios kempinės“, - prisiminė J. Mekas viename interviu. Kartais į renginius ateidavo tiesiai iš darbo, apdulkėjęs, su tuo pačiu mėlynu perkeltiesiems asmenims švarku - mat neturėjo lėšų naujam įsigyti. Pasiskolinęs pinigų ir įsigijęs 16 milimetrų „Bolex“ filmavimo kamerą, J. Mekas ėmė filmuoti savo kasdienybę, miesto gatves, kultūrinį gyvenimą, viską, kas patraukdavo jo akį.
Dėl tiesiog fanatiško atsidavimo avangardinio kino reikalams J. Mekas buvo dusyk areštuotas. Pirmą kartą tai įvyko 1964 m., kai jis surengė cenzūros uždrausto „pogrindinio“ Jacko Smith’o filmo „Liepsnojančios būtybės“ („Flaming Creatures“) peržiūrą Niujorke. Tokia drąsa menininkui užtraukė teisinę atsakomybę - jis buvo nuteistas šešis mėnesius kalėti lygtinai.
Aktyvi J. Meko veikla, jo laisva dvasia ir autentiškumas padėjo aplink jį susiburti daugybei įdomių asmenybių, šie tapo jo bičiuliais, draugais. Plejada žymiausių menininkų, pavyzdžiui, Andy Warholas, Salvadoras Dali, Johnas Lennonas, Yoko Ono, Jimas Jarmuschas, Susan Sontag ir Allenas Ginsbergas, dažnai lankydavosi J. Meko Brukline esančiame lofte.
Pasaulis pro kameros objektyvą. Atviras rusvų dėmių nusėtas veidas, skvarbus žvilgsnis, geraširdiška šypsena ir nepakeičiamoji skrybėlė... Atrodo, kad filmininkas vaikščios ten visada, tarsi gyvas miesto simbolis. Stebėtojas, einantis į susitikimą su miestu, kasdienybe, šia akimirka.
Nors kartais norima atskirti J. Meko tapatybes - kaip Amerikos avangardinio kino kūrėjo ir lietuviškai rašiančio poeto, bet išties menininkas visą laiką žodžiais ar vaizdais rašė savo, išvietintojo žmogaus, būsenos dienoraštį.
Praradęs tikruosius namus, J. Mekas savo dvasiniu prieglobsčiu pasirinko kultūrą, poeziją ir kiną. „Kultūra yra mano namai“, - ne kartą tvirtino jis. Realią, geografinėmis koordinatėmis pažymėtą vietą pakeitė utopinės erdvės.
J. Mekas niekada nesiliovė rašęs poezijos. Tik jo stilius pamažu keitėsi - artėjo Rytų poezijai būdingos estetikos, lakoniškumo ir filosofiškumo link. Gyvendamas Niujorke vietoj rašiklio jis dažnai paimdavo kamerą, kad galėtų įrėminti gyvenimo srautą.
„Mano požiūris į gyvenimą - kaip kameros objektyvo. Noriu fiksuoti tik tai, kas vyksta dabar man prieš akis. Man įdomu tik dabartis“, - pasakojo 95-erių metų menininkas viename iš paskutinių interviu.
Atminties ir prarasties temos itin svarbios J. Meko kūryboje, o nostalgiška tonacija skamba visuose kūriniuose. Skausmingą savo vietos pasaulyje netekusio žmogaus jauseną menininkas bandė išreikšti savo dienoraščiuose ir esė knygose: „Neturėjau, kur eiti“, „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ ir „Laiškai iš niekur“.
Kitokio - asmeniškesnio, autentiškesnio - kino poreikis J. Meką skatino eksperimentuoti, jis bandė išsilaisvinti iš to meto kino standartų, taigi pradėjo kurti namudinį kiną. Iš pirmo žvilgsnio jo filmai primena vaizdų koliažus, mirgantį fragmentų kaleidoskopą ar impresionistinį kokteilį, nuo kurio svaigsta galva, mat juose nėra tradicinio linijinio pasakojimo, globalių temų ir holivudinio blizgesio.
Jonas Mekas mirė 2019 m. sausio 23 d. Niujorke, savo namuose.
Jonas Mekas: Gyvenimas tik prasideda. Audriaus Naujokaičio filmas. NewYork 2002
Jonas Mekas (1922 m. gruodžio 24 d. Semeniškiuose, Papilio valsčiuje - 2019 m. sausio 23 d. Niujorke, JAV) - lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.
