Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius (pranc. Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) - lietuvių kilmės prancūzų poetas, gimęs 1877 m. gegužės 28 d. Mogiliovo gubernijoje Čerėjoje (buv. LDK, dab. Baltarusija), buvusiame Sapiegų giminės dvare, kuris priklausė poeto šeimai nuo XVIII a. pabaigos iki 1917 m. Milašius didžiavosi savo lietuviška gimine iš tėvo pusės. Jis rašo, kad vyresnioji giminės atšaka, kilusi iš serbų valdovų giminės, nuo XIII a. buvo įsikūrusi Labūnavos, Serbinų ir Anuševičių dvaruose netoli Kauno. Vienas jos atstovų, poeto prosenelis, pradėjo baltarusišką giminės atšaką, tačiau išsaugojo ir išugdė palikuonims pagarbą šlovingam „Kauno Milošų kelmui“. Todėl prancūzai šalia pavardės, kaip kilmingam asmeniui, prideda žodelį „de“, pažymėdami, kad Milašius esąs iš lietuviškos, labai senos ir garbingos didikų giminės. Šiai nuostatai nepakenkė tai, kad Oskaro senelis Artūras Milošas vedė italų dainininkę Nataliją Tasistro iš neturtingos šeimos, o tėvas Vladislovas Milošas, gimęs Vilniuje, parsivežė iš Lenkijos beturtę žydaitę Rozaliją Mariją Rozental, būsimąją poeto motiną. Beje, tėvas šalinosi giminaičių, bet įskiepijo sūnui pagarbą lietuviškai giminės kilmei ir nepasitikėjimą Lenkija, kuris lydėjo poetą visą gyvenimą.
Oskaras buvo vienintelis vaikas šeimoje, kurioje viešpatavo skirtingos kalbos, tikėjimai, įpročiai. Namuose buvo kalbama lenkiškai arba vokiškai, prancūzė guvernantė mokė prancūzų kalbos, į dvaro parką atbėgdavo pažaisti kaimynystėje gyvenusių baltarusių valstiečių vaikai. Ši daugiakalbė, įvairiakultūrė aplinka turėjo įtakos asmenybės brandai - užaugęs Milašius tapo tikru pasaulio piliečiu, jaučiančiu pašaukimą gelbėti visą nelaimingą žmoniją. Dar svarbiau, kad Čerėjoje, poeto žodžiais tariant, absoliučioje dvasinėje vienatvėje, susiformavo esminiai būsimojo genialaus kūrėjo bruožai - meilė gamtai, polinkis į melancholiją, į amžių pelėsiais dvelkiančią niūrią romantiką, neaiškus metafizinis nerimas ir troškimas amžinojo moteriškumo, galinčio atstoti motinos meilę.
Vienuolikos metų atgabentas mokytis į Paryžių, Oskaras išgyveno gimtinės netektį kaip išvarymą iš rojaus; ilgainiui vaikystės šalis jam tapo pastovia ir svarbiausia poetinio įkvėpimo versme. Paryžiuje sėkmingai baigęs licėjų, Luvro ir Rytų kalbų aukštosiose mokyklose Milašius studijavo žmonijos priešistorę, finikiečių ir asirų meną, hebrajų kalbą, rytų epigrafiją, skaitė prancūzų, anglų, vokiečių, lenkų poetų eiles ir pats mėgino kurti. Literatūrinį skonį formavo Fransua Vijonas (François Villon) ir Viljamas Šekspyras (William Shakespeare), Johanas Volfgangas Getė (Johan Wolfgang von Goethe) ir Džordas Baironas (George Byron), Alfonsas de Lamartinas (Alphonse de Lamartine), Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire), Artūras Rembo (Arthur Rimbaud) ir Polis Verlenas (Paul Verlaine), taip pat Frydrichas Šileris (Friedrich Shiller) ir Frydrichas Helderlinas (Friedrich Hölderlin), Samuelis Teiloras Kolridžas (Samuel Taylor Coleridge), Edgaras Po (Edgar Poe) ir pagaliau Adomas Mickevičius - taigi klasikai ir modernistai, romantikai ir simbolistai. Be to, Milašius susidomėjo kabala (mistine žydų tradicija), ėmė skaityti Bibliją. Daug dirbdamas tapo įvairiapusiu eruditu, intelektualiu mąstytoju, originalia kūrybinga asmenybe.
1899 m. Milašius išleido pirmąjį savo eilių rinkinį Dekadentiniai eilėraščiai. Pavadinimas ir eilėse vyraujanti nuotaika kreipė į amžiaus pabaigos dekadentinę savimonę - būdingas pasibjaurėjimas gyvenimu, liguistas išsekimas, mirties nostalgija, derantys prie tokių literatūrinių temų kaip Romos imperijos žlugimas (eilėraščiai „Paskutinė orgija“, „Malonės smūgis“) ar fatališkas žudikės Salomėjos grožis („Salomėja“). Akivaizdžios aliuzijos į senkančią literatūrinę tradiciją pakenkė rinkinio populiarumui, kliudė įžiūrėti originalų poetinį talentą. Tik po poros metų Milašius įvardytas kaip prisiminimų poetas, nepaprastas žodžio meistras, pastebėta išradinga rinkinio eilėdara, darni vidinė eilių muzika. Vėliau išskirtas ir priešingas poetiniam dekadansui idealas - jis randamas gamtoje ir praeityje, kuri projektuojama į fiktyvią idealią erdvę. Svarbiausia, jog pagrįsta meilės ieškojimu Milašiaus poezija gimsta savąja muzikos kalba (geriausi pavyzdžiai - „Lali“, „Lopšinė“, „Rudens daina“) ir įsirašo tarp tų XIX a. pabaigos poetų, kurie poetinės kūrybos ateitį regėjo poezijos ir muzikos vienovėje.
Antrasis eilių rinkinys Septynios vienatvės (1906) liudija nepaprastą Milašiaus gebėjimą įsiskverbti į žmogiškosios būties paslaptį, sugerti į save visą pasaulio liūdesį, vaizduotėje peržengti nebūties slenkstį, įminti mirties ir gyvybės mįslę, kurią, regis, žino gamtos daiktai („Rytojų poema“, „Atsisveikinimo giesmė prie jūros“, „Nukaršus diena“ ir kiti eilėraščiai) arba „amžių bučinių nugludinta“ Egipto karalienės statulėlė („Karomama“). Poetui svarbi laiko tema nors nukrypsta ir į pačią amžių glūdumą, nuolatos siejasi su prarastos vaikystės prisiminimais, todėl dažniausiai yra skaudi. Tačiau lyrinis subjektas ne tik geba nukeliauti į Kadaise, bet savo praeitį, vaikystės kraštą, įkurdina „už laiko ribų“, paverčia muzikalia vizija, kupina virpančios svajonės žavesio („Vaikystės krašte“). Vienas garsiausių poeto eilėraščių „Visi numirėliai apsvaigę“ ir rinkinį užbaigiantis „Mirties šokis“ skelbia, kad poetui pavyko įsijausti į ribinę būseną ir gyvai patirti nebūtį.
Trečiajame eilių rinkinyje Pradmenys (1911) Milašius ieško nusiraminimo apmąstydamas gamtą, sudėtines jos dalis, elementus, arba pradmenis: saulę, vėją, žemę, vandenį, naktį, mėnesį ir uolą, mėgindamas juose įžiūrėti žmogaus būties ženklus. Jis trokšta sujungti į vieną harmoningą visumą abu pasaulius - žmogaus ir gamtos. Šiai idėjai reikalinga tobula eilių forma, tad poetas pasitelkia klasikinę eilėdarą - aleksandriną. Pastebima, kad griežta eiliavimo sistema poetinio įkvėpimo nesuvaržė - eilių grožį gimdo lengvai muzikuojami ritmai. Lyrinis subjektas jaučiasi esąs begalinės visatos dalelė, sujungta su oru, žeme, vandeniu. Žemės gyvenimas - tik sapnas, realiai bus gyvenama kitoje dimensijoje: „Kaip bus gera gyventi tiek svajojus!“ („Uola“). Kadangi „meilė ne šios žemės dukra“, iškeliaujama į Kitur, palikus savo atšvaitą ežere („Ežeras“). Tačiau tai nereiškia, kad skleidžiamas abejingumas žmonių gyvenimui, jų rūpesčiams - kai kurie rinkinio eilėraščiai byloja apie pastangą įprasminti visuotinę kančią („Tėvynė“). Subjektas prašo tylos nuraminti ir užmigdyti pasaulį, o tada ateiti pas jį „ant tolimų miglotų kalnų“ („Tyla“). Tai išrinktojo pozicija. Poetas yra tas, kuris „sėja aukso grūdą“ ir geba visiems atleisti („Jūra“).
Nuo 1910 iki 1914 m. poeto dvasinė kelionė vedė „nežemiškos tėvynės“ link. 1910 m. išleidžiamas Milašiaus kūrinys Meilės įšventinimas, kuriame moters meilė atveria kitą - beasmenės meilės - horizontą. Tai poemą primenantis unikalus romanas, savaip sujungiantis romantinę, realistinę ir simbolistinę tradicijas: rodantis polinkį į egzotizmą, intuityvizmą, nevaldomas aistras ir misticizmą, tačiau pasižymintis pastabumu, skvarbia žmogiškų instinktų ir dvasinio pasaulio analize. Regis, ketindamas išbandyti skirtingų žanrų teikiamas galimybes, 1912 m. rašytojas ima kurti „misterijas“. Garsiausia jų Migelis Manjara - istorija apie donžuaną, kurį skaisti moters meilė įkvėpė pasirinkti vienuolio gyvenimą. Po šios atsivertimo dramos pats pasijutęs stovįs ant „dvasinės giedros slenksčio“, Milašius grįžta prie jam artimiausios poetinės formos ir sukuria „Simfonijų“ ciklą. „Rugsėjo simfonijoje“ motinos vardu pavadinęs vienatvę, lyrinis subjektas jaučiasi atskirtas, tačiau ieškantis bendrumo su visa kūrinija; jis žino galėsiąs atgimti tik jei išdrįs tiksliai atkurti kiekvieną vaikystės namų detalę, nes būtent atminties saulė gali nušviesti dabartį, išvaduoti iš laiko vergijos ir pažadėti būsimąjį gyvenimą. Nuo šiol viskas bus kaip praeityje, kurią išgrynino prisiminimas. Atgimusi nežemiška tėvynė apsireikš kaip prarastas vaikystės rojus. „Lapkričio simfonijoje“ Čerėjos kontūrai tikslesni negu rinkinyje Septynios vienatvės: vietos, žmonės, knygos, daiktai čia konkretesni negu 1906 m. „ašarose atrastame vaikystės krašte“. Laiko ir vietos prieveiksmiai „kadaise“ ir „tenai“ įgyja naują dimensiją - reiškia ateitį; ateitis nežemiškoje tėvynėje bus sukauptas ir išgrynintas vaikystės pakartojimas. Simfonijų pagrindas - trijų versmių: lyrinės, meditacinės ir mistinės, - sampyna lemia laisvomis eilėmis reiškiamą muzikinę turinio formą, fizinių ir dvasinių judesių jungtį, visuotinio ritmo svarbą.
1914 m. gruodžio 14 d. Milašius patyrė keistą viziją, kurią išgyveno kaip sukrečiantį įvykį. Vidinio regėjimo metu patekėjo dvasinė saulė ir buvo suteikta malonė aplankyti tikrąją dvasios tėvynę. Po šio patyrimo nebegalima buvo kurti kaip anksčiau, poetas turėjo liudyti, ką matęs. Pirmojoje po vizijos parašytoje poemoje „Nihumim“ (hebrajų kalba „Paguodos žodžiai“) apmąstomas nueitas kelias ir, išaukštinus „teigimo duoną“, aukštinamos tikrosios vertybės: motinystė, dvasinė meilė, kūrybos galia. Paskutiniai Milašiaus eilių ciklaI „Adramandoni“ (mistikų žodyne - „Santuokinės meilės rojus dvasiniame pasaulyje“, 1918), „Lemiuelio išpažintis“ (Lemiuelis - vienas iš šešių karaliaus Saliamono vardų, 1922) ir pagaliau garsioji „Pažinimo giesmė“ demonstruoja gebėjimą pasiekti „auksines mąstymo viršūnes“, už kurių „nebėra erdvės kur kilti“, tad po Pasveikinimo grįžtama atgal ir mėginama prabilti atrastąja „skaisčia pažinimo kalba“. Ši kalba, kupina mistinių simbolių ir archetipų, atrodo nerišli, tačiau iš tikrųjų turi vidinę logiką, o netikėti vaizdai, jungdamiesi į originalius ritminius ansamblius, veikia magiškai, stiprina paslapties pojūtį ir žadina norą ją atskleisti. Tarp tokių mistinį polėkį atskleidžiančių tekstų išsiskiria „Naktį sustojusi karieta“ - joje gausu konkrečių vaikystės erdvės detalių ir garsų, minimi mirę giminaičiai, nebylūs namai, o absoliutus moters dominavimas demonstruoja kraupų meilės stygių ir skaudų jos ilgesį. Vaizduojama šalis vadinama Lietuva, o tarnas su raktais turi didžiojo kunigaikščio vardą. Aliuzijos į giminės ir krašto praeitį kuria istorinio ir mitinio arba amžinojo laiko jungtį, o tai leidžia „atrakinti duris“ į tolesniame eilėraštyje minimą „spinduliuojančią gyvenimo ūkanų Tikrovę“ ir „atverti savyje tai, ko nepažįsti“ („Talita Kumi“, aramėjų kalba „Mergaite, kelkis“).
Nors Milašiaus kūrybinis palikimas - skirtingo žanro kūriniai, juos visus vienija tas pats poetinis įkvėpimas, kurio gilioji versmė - dievoieška suformavo savitą meilės filosofiją, raginančią vis giliau skverbtis į žmogiškosios būties paslaptis ir leidžiančią rašytoją vadinti meilės poetu. Atsiskleidžia kūrybos evoliucija: nuo lyrinio pesimizmo ir absoliučios meilės ieškojimo iki meditacinės poezijos, kosminės meilės kulto, vizionistinės filosofijos.
Kurdamas paskutiniuosius eilėraščius, poetas atrado dar vieną savo talento raiškos būdą - ėmė rašyti filosofinius traktatus. Po vidinio regėjimo nakties jautėsi pašauktas išdėstyti raštu metafizines savo patirtis, kurias vėliau patvirtino Einšteino (Einstein) reliatyvumo teorija. Taip gimė „Laiškas Storgei“ (1917), „Ars Magna“ (1924), „Slėpiniai“ (1926).
Savo tėvynei Oskaras Milašius sutiko padėti sunkiausiu momentu. 1918 m. paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė mažai ką reiškė Europai; buvo būtina ją patvirtinti, apginti, o čia dar konfliktas su lenkais dėl Vilniaus. Tokio konflikto akivaizdoje nelengva pasiskelbti lietuviu. „Būčiau galėjęs kaip prancūzų poetas, vienaip ar kitaip avangardo rašytojų gerbiamas, apsivainikuoti laurais Varšuvoje su daugeliu kitų lietuvių iš mano aplinkos. Vyliausi atliksiąs naudingesnį darbą likdamas po kukliuoju liaudišku lietuvių kryžiumi“, - rašė poetas 1919 m. oficialiai pasirinkęs lietuvio tapatybę. Tais pačiais metais Paryžiuje, Geografijos draugijos salėje, Milašius perskaitė garsiąją paskaitą apie Lietuvą, turėdamas tikslą sudominti prancūzų visuomenę mūsų krašto problemomis. Įsijautęs į diplomato misiją, mėgino ieškoti sąlyčio taškų tarp Lietuvos ir Prancūzijos, o kaip poetas stengėsi suteikti mintims patrauklią poetišką formą, todėl dažnai paskaita suskambėdavo kaip tikra poema proza. Kiek vėliau suprato, kad mūsų diplomatijos klaida buvo nesukurta Latvijos, Estijos ir Lietuvos sąjunga. Tokias mintis išdėstė savo studijoje „Baltijos valstybių sąjunga“. Atskiromis knygelėmis išleistos paskaitos ir studijos atskleidė rašytoją kaip talentingą oratorių, kilnią ir humanišką asmenybę. Ne veltui 1920 m. Prancūzijai pripažinus mūsų šalies nepriklausomybę, Milašius skiriamas Lietuvos atstovu Paryžiuje. Rašytojo diplomatinė veikla sulaukė ir tarptautinio pripažinimo - 1927 m. jis buvo priimtas į tarptautinę diplomatinę akademiją. Tačiau 1925 m. skirtas Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijai, tų pareigų atsisakė ir liko Lietuvos pasiuntinybės patarėju Paryžiuje iki 1938 m. Matyt, Lietuvą pripažinus (deja, be Vilniaus krašto), Milašius jautėsi atlikęs svarbiausią savo politinę misiją, tad grįžo prie kūrybinės veiklos: rašė filosofinius traktatus, rečiau - eiles, domėjosi lietuvių kalba. 1937 m. Kauno Teologijos-filosofijos fakultetas jam suteikė filosofijos daktaro garbės vardą.
Milašius išvertė į prancūzų kalbą ir išleido visą pluoštą lietuvių liaudies dainų ir du lietuvių pasakų rinkinius, iš kurių iki šiolei prancūzų vaikai pažįsta Lietuvą. Pasak prancūzų tyrinėtojų, rinkinyje Senosios Lietuvos pasakos ir legendos Milašius atskleidė slaptus ryšius, jungiančius abi jo tėvynes - Lietuvą ir Prancūziją. Ieškodamas tokių „slaptų ryšių“, savo etnologinėse studijose Žydų tautos iberiška kilmė (1932) ir Lietuvių tautos kilmė (1937) poetas įrodinėjo, kad lietuviai, žydai ir Prancūzijos pietuose gyvenantys baskai - giminingos rasės, nes visų jų bendra priešistorinė tėvynė - Iberija (dabartinė Ispanijos, Prancūzijos, Italijos teritorija). Idėja ginčytina, tačiau ją mėginama pagrįsti įdomiais lietuvių ir baskų dainų, pasakų bei mitologijos gretinimais, liudijančiais etnologo ir folkloristo aspiracijas. Šiuos tyrimus neabejotinai skatino Milašiaus noras suvienyti skirtingus asmeninės tapatybės elementus, taip pat siekis išgelbėti pasaulį nuo susiskaldymo. Kad ir kaip mylėdamas svajonių tėvynę Lietuvą, poetas neapsiribojo viena tauta - jam rūpėjo visos planetos likimas.
Nusivylęs savo epocha ir jausdamas artėjančio karo grėsmę, ėmė savaip aiškinti Šventąjį Raštą ir skelbti gąsdinančias pranašystes - beje, kai kurios iš jų jau po rašytojo mirties pasitvirtino. Paskutiniais gyvenimo metais įsikūręs miškingoje Fontenblo vietovėje netoli Paryžiaus, pamėgo paukščių draugiją (pašvilpavus Vagnerio operos melodiją, paukščiai sulėkdavo ir tūpdavo ant rankų ir pečių); dėl šios ypatingos bendravimo su gamtos pasauliu dovanos Milašius buvo vadinamas „paukščių poetu“. Rašytojas ir mirė 1939 m. pavasarį, gaudydamas mylimiausią savo kanarėlę.
Apibendrinant Oskaro Milašiaus nuopelnus Lietuvai, dera pažymėti, kad rašytojo diplomatinė veikla Lietuvos atstovybėje Paryžiuje, siekiant mūsų krašto Nepriklausomybės pripažinimo, buvo itin svarbi. Jis ne tik atstovavo Lietuvos interesus Tautų Sąjungoje, bet ir aktyviai propagavo lietuvių kultūrą Vakarų Europoje.
1920 m. Milašius paskirtas pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje. Iki 1925 m. jis ėjo šias pareigas, vėliau iki 1938 m. dirbo Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėju. Jo literatūrinis palikimas ir toliau tarnauja kaip tiltas tarp Prancūzijos ir Lietuvos, stiprinantis diplomatinius santykius.
Visai neseniai Lietuvos prezidentas Nausėda buvo atvykęs pagerbti Milašiaus kapo Fontenblo.
Knyga dar neišversta į prancūzų kalbą, o lietuviškai neskaitau. Tačiau pažįstu Jurgą ir tikiuosi, kad netrukus bus galima rasti ir knygos vertimą. Įdomu matyti, kaip per pastaruosius 20 metų Oskaras Milašius Lietuvoje virto tikra „asmenybe“, o ne tik rašytoju. 2004 m. Mariaus Ivaškevičiaus spektaklyje „Madagaskaras“ jis tapo romantiška figūra, netgi teatro personažu.
Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz, Oskaras Vladislovas Liubičius-Milašius) - prancūzų kalba rašęs rašytojas ir poetas, Lietuvos diplomatas. Gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje, Vitebsko srityje, dabartinėje Baltarusijoje. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. 1919 m. Oskaras Milašius buvo pakviestas dalyvauti svarbioje Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos delegacijoje. Aristokratiškų manierų džentelmenas, prancūziškai rašęs eiles, kaip tik tuo metu save identifikavo kaip lietuvį, mokėjo daug kalbų, šiek tiek išmoko lietuviškai ir konferencijose pristatinėjo Lietuvą - „nuostabią, lakią, paslaptingą, šlamančią šalį, (…) Gedimino ir Jogailos žemę“. Turėjo subtilų humoro jausmą, vadino save Don Kichotu, kovojančiu su lenkų slibinais ir pasaulio galiūnais. „Tai buvo perlas, kurį suradome Paryžiuje“, - atsiminimuose rašė signataras Petras Klimas vyresnysis.
Prancūzijos literatūroje rašytojo kūryba užima svarbią vietą, jo talentą vertino ir Oskaras Vaildas. O. Milašius į prancūzų kalbą išvertė įvairios lietuvių tautosakos, ją populiarino. „Tam tikra prasme gyvenau tik tam, kad turėčiau ką išgyventi. Patikėdamas šiuos beprasmiškus prisiminimus popieriui, suvokiu, kad atlikau svarbiausią savo gyvenimo veiksmą. Man buvo lemta Atmintis.“
Oskaras Vladislovas de Lubičius Milašius (lenkiškai Oskar Władysław Miłosz herbu Lubicz, 1877 - 1939) - lietuvių prancūzų kalbos poetas, dramaturgas, prozininkas, eseistas, Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje. Jo literatūrinė karjera prasidėjo XIX a. pabaigoje per la Belle Époque ir pasiekė viršūnę XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje knygomis „Ars Magna“ ir „Les Arcanes“, kuriose jis sukūrė labai asmenišką ir tirštą krikščioniškąją kosmogoniją, prilygstančią Dantės „Dieviškajai komedijai“. Vienišas ir unikalus XX a. metafizikas, jo eilėraščiai yra vizionieriški ir dažnai kankinantys. 1980 m. Nobelio literatūros premijos laureato lenkų rašytojo Czesławo Miłoszo tolimas pusbrolis.
Jo tėvai, Lietuvos bajorų palikuonis karininkas ir Lenkijos žydo duktė, ilgą laiką gyveno nesusituokę dėl tėvo giminės priešpriešos ir paniekos. Oskarą 1889 m. tėvas išvežė mokytis Paryžiaus Žonsono de Saji licėjuje, nes norėjo, kad sūnus įgytų tinkamą prancūzišką išsilavinimą. Baigęs licėjų, studijavo Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Jo šnekamoji ir rašytinė prancūzų kalba prilygo XVIII a. prancūzų enciklopedistų kalbai. Be to, jis išmoko keletą Europos kalbų, kuriomis kalbėjo laisvai.
1936 m. Milašius buvo aktyvus vertėjas, iš S. Daukanto, A. Baranausko ir kt.
1877 m. gegužės 28 d. 1939 m. kovo 2 d. Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius gimė Čerėjos dvare (dab. Baltarusijos teritorija), bajorų šeimoje.
Kūrybos bruožai
Oskaras Milašius labiausiai žinomas dėl savo poezijos ir filosofinių esė, parašytų prancūzų kalba. Jo rašymo stiliui būdinga introspekcija ir filosofiškumas. Jo kūriniuose gvildenamos žmogaus egzistencijos, dvasingumo, gamtos ir prasmės paieškų temos. Milašiaus raštuose atsispindi gilus melancholijos jausmas ir transcendencijos ilgesys.
Kalbant apie poetinį stilių, Milašius naudoja turtingus ir sugestyvius vaizdus, savo mintims ir emocijoms perteikti pasitelkia ryškius aprašymus. Jo kalba lyriška ir metaforiška, linkusi į simbolizmą ir alegoriją. Jam turėjo įtakos simbolizmas ir romantizmas, tačiau jo kūryboje taip pat galima įžvelgti susidomėjimo Rytų filosofijomis, tokiomis kaip budizmas ir induizmas, pėdsakų.
Milašiaus prozos kūriniai pasižymi panašia introspekcija, juose poetinė kalba derinama su filosofiniais apmąstymais. Savo esė jis gilinasi į metafizinius klausimus, tyrinėja tikrovės, sąmonės ir žmogaus būsenos prigimtį.
Oskaro Milašiaus pranašystės.
Sigitas BIRGELIS, punskas.pl Punske yra Oskaro Milašiaus gatvė. Ne vienas yra girdėjęs apie šį lietuvių-prancūzų poetą, intelektualą, simbolistą ir mistiką, tačiau retas kuris galėtų papasakoti apie jo pranašystes. Garsiojo Viduramžių pranašo Mišelio de Nostradamo (Michel de Nostredame) pranašystės yra žinomos visame pasaulyje. Jos labai abstrakčios, laisvai pritaikomos įvairiems laikams ir įvykiams. Oskaro Milašiaus pranašystės buvo visai kitokios. 1914 m. gruodžio 14 d. Oskaras Milašius, būdamas šviesaus proto ir visiškai budrus, pajuto visame kūne neįtikėtiną pasikeitimą, lyg galėtų pakilti ir skristi erdvėje. Apie tai jis rašė: „Po valandėlės aš jau buvau netoli didžiulio melsvomis miglomis apgaubto kalno viršūnės, o tos miglos buvo neapsakomai švelnios ir perregimos.“ Dėl regėjimų Milašius nesididžiavo. Jis laikė save menku, silpnu ir nuodėmingu, nežinojo, ar tai ateina iš Aukščiausiojo, ar tai tik piktojo gundymai, apgaulė, liguistas apsirikimas, senatvės požymis... Ėjo bažnyčion, klaupėsi prie klausyklų, nusižeminęs išpažino kaltes. Ilgainiui suprato, kad ateitis atskleista ne tam, kad ji baugintų žmones, bet kad niekada neišsipildytų.
O. Milašius savo pranašystėse kalbėjo apie artėjantį karą ir jo padarinius. Lenkijos ir Vokietijos karas tuo metu daug kam atrodė neišvengiamas. Žinia buvo, kad Vokietija nenurims dėl „koridoriaus“, o lenkai jo neatiduos. Milašius pranašavo: „Jeigu karas kilsiąs vėliau nei 1933 m., jo pasekmės būsią žiaurios, peržiūrėta bus daug tarptautinių sutarčių.“ 1933 metai nubrėžė takoskyrą. Hitlerio atėjimas į valdžią yra vienas iš lemtingiausių XX a. momentų. Vėliau Milašius pranašavo: „<...> karas prasidės 1939 m. iš keturių pakto <...>, per keliolika dienų žlugs pilsudskinė Lenkija. Šis smūgis Lenkijai daug kainuos, bet proto neduos <...>, neliks ir Lietuvos. Ji daug kentės už negimusių kūdikių žudymą, pederastų, homoseksualistų, sodiečių nuodėmes, besaikį malonumų ieškojimą. Tūkstančiai lietuvių patirs ašaras, kalėjimą, bus išrauti ir perkelti į amžiną ledą ir sniegą <...>. Kadangi lietuviai per daug mylėjo žemiškąją tėvynę, svetimų engėjų bus išmokyti neturto <...>. Lietuva atsiims prarastas žemes su sostine Vilnium <...>. Prancūzija bus padalinta pusiau, o Paryžius vergaus vokiečiams.“ Tiksliai taip ir įvyko. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė.
Pasak pranašo: „<...> nieko gero laukti negali ir hitlerinė Vokietija. Ji žlugs. Kazokų raitelių kanopos mindžios Berlyno gatvių akmenis. Valstybė bus išdraskyta. Norės susijungti, bet neturės valios. Ji ilgam neteks savo sostinės, bet <...> amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Per karą ir po jo Anglija nusilps, praras savo kolonijas Indijoje.“ Milašius užsimena apie artėjantį Holokaustą: „<...> hitlerinė Vokietija išžudys daug žydų, bet ir iš jų pačių bus pareikalauta lygiai tiek pat aukų <...> (Žydų žuvo 6 mln., vokiečių 6,5 mln. - SB). <...> kai kuriems lietuviams bus siaubinga prisiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Galiausiai žydai vėl turės savo valstybę.“ Toliau Milašius pranašavo: „žmonės gaus baisų, viską griaunantį ginklą. Užteks vos saujelės tos medžiagos, o miestai virs pelenais, geležis sutirps į vašką, akmenys liepsnos kaip popierius. Ginklas bus daug kartų baisesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti žemę. <...> Žemė degte degs. Žolė šimtmečiais neaugs.“ Pagal Milašių nieko gero nebus ir po karo. „1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nuodėmės, dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siaurės vandenys, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. <...> Pirmieji pasaulio pabaigos ženklai pasirodys JAV.“ Kalbėdamas apie Lenkiją, Milašius pranašavo: „Lenkiškas katalikiškas tikėjimas, prisotintas atgimusiu fanatizmu, dar kartą pakels galvą. Ilgą laiką čia bus nei šiokia, nei tokia taika, bet šioji taika lenkus labiau išvargins nei karas. Lenkai šauks „Laisvės, laisvės“ <...>. Lenkija paskęs šiurpesnėje anarchijoje negu Žečpospolitos laikais.“
Nemažai Milašiaus pranašysčių yra skirta Lietuvai ir lietuviams: „Jei klestės paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais.“ Pasak mistiko, išsigelbėti galima sekant Pranciškų Asyžietį ir Izidorių Artoją. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas būtų Vydūnas. Yra viena Milašiaus pranašystė dėl Seinų. „Lenkija stiprės, geis atkurti senąją valdžią, bet nepasimokys iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.“ Lietuvos konsulato Paryžiuje nariai netikėjo Oskaro Milašiaus regėjimais. Daug pranašysčių išsipildė neįtikėtinai tiksliai. Kai kurios ateities vizijos gal dar prieš mus? Pagal Milašių dėl kažkokių priežasčių dalis Mėnulio nukris ant Žemės. Pasikeis jos išvaizda, išnirs Mėnulio jūra. „Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas <...>. Žiauri revoliucija kils JAV. Rusijos 1917 m. revoliucija, palyginti su ta, atrodys kaip vaikų žaidimas. Amerikos laukia sunaikinimas ugnimi ir Anglijos sunaikinimas vandeniu. Visa tai įvyksią, jei žmonija nepasitaisys ir nesugrįš prie Dievo <...>. JAV materializmas pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. <...> Dvasiniai reikalai amerikiečiam nerūpi. JAV net ir kapines pavertė pelninga įmone. Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija - viskas pajungta tik pinigui. <...> Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų.“
Keletas žodžių apie Oskarą Milašių. Oskaras Milašius gimė 1877 m. Čerėjos dvare (Baltarusijoje) bajorų šeimoje. Būsimasis poetas ir mistikas buvo auklėtas lenkų dvasia. Lenkiškumas O. Milašiaus nepatraukė. Nuo vaikystės jis jautėsi esąs lietuvis ir pradėjo tolti nuo lenkų tautos ir kultūros. O. Milašius didžiavosi lietuvių kalba ir lietuviais: „Lietuviai valstiečiai, praslinkus 20 tūkst. metų, tebekalba šventąja brahmanų kalba. Dainose tebeskamba pirmykščio arijų pasaulio siela, rytmetinę žvaigždę lietuviai tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių kalba, tautosaka, mitologija - raktas į Europos praeitį.“ 1899 m. Milašių šeima persikėlė į Paryžių. Oskaras, baigęs licėjų, studijavo Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Išmoko keletą Europos kalbų, kuriomis gebėjo laisvai kalbėti. Būtų galėjęs lengvai rasti tvirtą pripažinimą Lenkijoje. Užteko tik „nueiti ir apsivainikuoti Varšuvoje su daugeliu kitų lietuvių iš mano pasaulio“. Apie lenkus jis rašė: „<…> Aš tikėjausi atliksiąs naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuviškuoju kryžiumi <…>. Visoje Europoje nėra kvailesnio, nieko taip giliai nuklimpusio smulkmeniškoje tarpusavio neapykantoje, kaip lenkų šlėkta <…>. Melagystė, suktumas augte įaugo į lenko kraują. Patys dejuoja, vaidina kankinius, bet su didžiu įžūlumu skriaudžia tautines mažumas.“ Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, O. Milašius buvo pakviestas dirbti Lietuvos atstovybėje Paryžiuje. Čia jis rašė: „Aš būčiau laimingas, pagal mano išgales galėdamas prisidėti, grąžinant taiką mūsų brangioje Lietuvoje, taip skaudžiai nukentėjusioje.“ O. Milašius rašė prancūzų kalba, nes šią kalbą geriausiai išmanė, Prancūzijoje gyveno, ėjo mokslus. Vertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies pasakas, dainas, savitai jas perkurdamas ir papildydamas. Žavėjosi Vinco Kudirkos asmenybe, jo poezija, Juozo Tysliavos kūryba, Kazio Šimonio ir M. K. Čiurlionio paveikslais. Pirmasis O. Milašiaus eilėraščių rinkinys „Poeme de Desadences“ pasirodė 1899 m. Vėlesnieji jo rinkiniai „L’Amcrieuse Initiation“, „Sept Solitydes“, „Les Elemen“ užtikrino jam garbingą vietą tarp žymiausių prancūzų poetų. O. Milašiaus gyvenimą lydėjo vienatvė ir kančia. Paskutiniais gyvenimo metais jis pasitraukė iš žmonių tarpo. Mirė 1939 m. kovo 2 d.
1889 m. išvežtas mokytis į Paryžių. Sėkmingai baigęs licėjų, Luvro ir Rytų kalbų aukštosiose mokyklose Milašius studijavo žmonijos priešistorę, finikiečių ir asirų meną, hebrajų kalbą, rytų epigrafiją, skaitė prancūzų, anglų, vokiečių, lenkų poetų eiles ir pats mėgino kurti. Be to, Milašius domėjosi kabala (mistine žydų tradicija), ėmė skaityti Bibliją. Savo tėvynei Oskaras Milašius sutiko padėti sunkiausiu momentu. 1918 m. paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, bet ją buvo būtina patvirtinti, apginti. Poetas visad didžiavosi savo lietuviška gimine iš tėvo pusės, tad ne atsitiktinai 1919 m. oficialiai pasirinko lietuvio tapatybę. 1920 m. Prancūzijai pripažinus mūsų šalies nepriklausomybę, Milašius skiriamas Nepriklausomos Lietuvos valstybės pasiuntiniu Prancūzijoje, atstovavo Lietuvos interesams Tautų sąjungoje, nuo 1925 iki 1938 m. dirbo Lietuvos atstovybės patarėju.
„Pirmą sykį su Milašiumi teko susitikti 1919 m. Paryžiuje, atvykus su Lietuvos delegacija į derybas dėl Taikos sutarties. Milašius jau prieš tai buvo apsisprendęs kaip lietuvis. Jo parašyta ir skaityta paskaita apie Lietuvos teisę į savarankiškumą sukėlė didelį bruzdesį Paryžiuje…buvo pasiūlyta Milašiaus dirbti Lietuvos delegacijoje sekretoriumi. Milašius pasiūlymą iš karto priėmė. Būdamas Lietuvos delegacijos sekretoriumi jis tvarkė visus delegacijos raštus, darbavosi nuo ryto iki vakaro. Milašius buvo prancūzų labai vertinamas dėl daugelio kalbų mokėjimo: jis laisvai mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų, italų, ispanų kalbas. Be to jis buvo senųjų Oriento kalbų žinovas, Bibliją skaitęs hebrajų kalba, gerai mokėjęs lotynų kalbą. Iki 1925 m. jis buvo Lietuvos atstovas Prancūzijoje, o nuo 1925 m. dirbo Lietuvos atstovybėje kaip patarėjas. Būdamas puikus stilistas, greitos orientacijos ir aštraus proto žmogus, Milašius kartu turėjo retą sugebėjimą labai tiksliai ir sklandžiai formuluoti savo mintis visais klausimais. Tuo jis daug padėjo Lietuvos atstovybei, rengiant įvairius diplomatinius raštus, memorandumus, tvarkant politinius reikalus. Darbo krūvį, ypač pradžioje, Milašius turėjo didžiulį kartais jam tekdavo dirbti stačiai naktimis. Visą darbą, susijusį su Lietuvos delegacijos, o vėliau atstovybės reikalais Milašius atlikdavo labai tvarkingai ir punktualiai - nebuvo atvejo, kad bent kiek pavėluotų atlikti kurį nors vertimą. Šiuo atžvilgiu jis buvo net pedantiškai kruopštus. Vėliau man sykį teko kalbėtis su vienu prancūzų užsienio reikalų ministerijos tarnautoju, kuris pasakojo, kaip jie visi stebėdavosi iš Lietuvos atstovybės gaunama korespondencija. „Niekas tokiu puikiu stiliumi nerašydavo tokių dalykų, - kalbėjo jis. - Ilgai sukom galvas, kas tai per Lietuva, kuri šitokia kalba rašo net paprasčiausius laiškus. Tik kai sužinojom apie Milašių, viskas paaiškėjo. Milašius apsisprendė kaip lietuvis dar nemokėdamas lietuvių kalbos. Lietuvių kalbą jis išmoko dirbdamas atstovybėje…Pats save Milašius laikė lietuviu. Išmokęs skaityti lietuviškai, vertė į prancūzų kalbą ne tik politinius raštus, bet ir lietuvių liaudies dainas, pasakas. Nors lietuviškai pats nekalbėdavo, bet suprato. Lenkiškai kalbėti su lietuviais vengė…Į Lietuvą Milašius buvo atvykęs 1922 m. vasarą. Čia jis prabuvo ilgesnį laiką susipažino su krašto gamta ir gyvenimu. Būdamas Lietuvoje, jis aplankė savo protėvių gyventas vietas Labunavoje, Kėdainių apskrityje. Paskutiniais metais, būdamas pasiuntinybėje daugiausiai domėjosi filosofiniais klausimais. Pabrėždavo, kad tuo pat metu ar net anksčiau už Enšteiną yra atradęs reliatyvumo teoriją.
Milašius išvertė į prancūzų kalbą ir išleido visą pluoštą lietuvių liaudies dainų ir du lietuvių pasakų rinkinius, iš kurių iki šiolei prancūzų vaikai pažįsta Lietuvą. Oskaras Milašius, Senosios Lietuvos pasakos ir legendos.
