Daugybė lietuvių šeimų susiduria su dilema, kaip suderinti darbą užsienyje ir vaikų auginimą gimtinėje. Šis klausimas ypač aktualus, kai vaikus augina seneliai, o tėvai lieka toli nuo namų. Straipsnyje nagrinėjama, kaip močiutės vaidmuo gali būti svarbus auginant vaikus užsienyje, kokie iššūkiai kyla ir kokios yra galimos situacijos bei sprendimai.
Vaikų teisių apsauga Norvegijoje ir jos pasekmės
Pastaruoju metu visuomenės dėmesį patraukė atvejis, kai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ atskyrė septynmetį berniuką Gabrieliaus nuo motinos, Gražinos Leščinskienės. Tarnybai pateikus prašymą atimti globos teises, motinos motina, Rokiškio rajone gyvenanti Regina Stašienė, kreipėsi į Norvegijos tarnybas ir Lietuvos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, prašydama paskirti ją globėja. Berniukas iš motinos buvo paimtas praėjusių metų birželio 11 dieną, remiantis oficialiomis priežastimis, tokiomis kaip vaiko seksualizuotas elgesys, pernelyg dažnas rankų plovimas ir uostymas, taip pat tai, kad jam, motinai dirbant, buvo samdomos skirtingos auklės.
Vasario 9-10 dienomis Moldės miesto apskrities komisijoje buvo sprendžiamas Gabrieliaus likimas. Eike komuna reikalavo, kad iš motinos būtų atimta globos teisė ir galimybė matytis su sūnumi. Gražina turi ir dukterį, kurią Lietuvoje augina jos buvęs vyras.
Kai buvo sprendžiamas Gabrieliaus likimas, Lietuvoje ir Norvegijoje vyko piketai. Prie Norvegijos diplomatinės atstovybės Vilniuje surengtoje akcijoje „Aš esu Gabrielius“ dalyvavo apie 30 žmonių. Vienas iš organizatorių, Julius Panka, Norvegijos ambasadoriaus pavaduotojai įteikė kreipimąsi, kuriame prašoma užtikrinti lietuvių vaikų saugumą Norvegijoje ir teisę lietuvių tėvams išvykti su savo vaikais, jei jiems gresia vaikų atėmimas. Ambasadoriaus pavaduotoja Ingrida Suzana Farner patvirtino, kad Norvegijoje vaikų teisių apsaugai skiriamas ypatingas dėmesys.
Gabrielių į Lietuvą bandė parvežti jo dėdė Ramutis, tačiau Norvegijos pareigūnai sulaikė motiną ir paskelbė vaiko paiešką. Ramutį sulaikė švedai, paėmė vaiką ir, neinformavę Lietuvos ambasados Stokholme, grąžino jį į Norvegiją, nors vaikas yra Lietuvos pilietis. Teisininkai teigia, kad Švedija pažeidė Lietuvos piliečių teises pagal Vienos konvenciją, tačiau Švedijos užsienio reikalų ministerija tikina, kad buvo tik tranzito šalis.
Švedijos užsienio reikalų ministerija teigia, kad jų šalis nieko nepažeidė, nes Švedija buvo tik tranzito šalis, per kurią Gabrielius keliavo, o Norvegija - jo gyvenamoji vieta. Remiantis 1963 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, Lietuva nebuvo nedelsiant informuota, o mažametis buvo grąžintas į Norvegiją. Tačiau vaiko pagrobimas gali tik pabloginti motinos padėtį.
Kitų tautų patirtys su Norvegijos vaiko teisių tarnybomis
Vaikai Norvegijoje atimami ne tik iš lietuvių. Latvių spauda aprašo tragišką Baltrunkisų šeimos atvejį, kai iš išgyvenusio avarijoje Andrio buvo atimti du vaikai. Šeima į Norvegiją atsikraustė prieš 10 metų, o 2010 m. pateko į avariją, per kurią žuvo žmona Sigita. Andris, gedėdamas žmonos, pradėjo dirbti viršvalandžius, o vaikai tapo mažiau rūpimi. Vaikų teisių gynėjai „Barnevernet“ jau kurį laiką stebėjo šeimą dėl vaiko Helvio elgesio mokykloje. Nors smurto šeimoje faktas nebuvo patvirtintas, Andris keturis mėnesius praleido kalėjime, o vaikai - 2,5 metų Beatričė ir 11-etis Helvis - atsidūrė globėjų šeimose. Andrio mama Ingrida Kalninia teigia, kad Norvegijoje vaikai gali būti atimti net ir be rimtų priežasčių.
„Barnevernet“ vaikus išskyrė, ir jie dabar gyvena skirtingose šeimose. Andris bylinėjasi dėl vaikų sugrąžinimo, tačiau jo advokatas Peras Hermanas Tori-Aamotas mano, kad Latvija neturi galimybių paveikti Norvegijos teismo sprendimo.
Diplomatų ir teisėsaugos bejėgystė
Rusų tautiečiai, kaip ir lietuviai, piktinasi „Barnevernet“ veikla, o Rusijos prezidento įgaliotinis ginti vaikų teises Pavelas Astachovas vadina šią tarnybą teroristine organizacija. Jis remiasi tyrimu, kad globėjų šeimose per dvejus metus 52 vaikai patyrė seksualinę prievartą. Rusija bandė tartis su norvegais valstybiniu lygiu, tačiau be rezultatų.
Panašių problemų susiduria ir kitų šalių piliečiai - čekai, indai, pakistaniečiai, amerikiečiai. Norvegai, gindami vaikus, nepaiso tautybės ar pilietybės. Net ir nedideli pažeidimai, pavyzdžiui, vaiko danties traukimas pririšus siūlą prie durų rankenos, gali sukelti tarnybos įsikišimą.
Iš viso pernai 27 rusų ar mišrios rusų-norvegų šeimos kreipėsi į Rusijos valdžią, kad padėtų atgauti prarastus vaikus, tačiau diplomatams tai nepavyko nė karto. Tie, kurie susidūrė su „Barnevernet“, teigia, kad tarnyba yra visagalė.
Net ir turistaujant Norvegijoje galima netekti vaiko. Pavyzdžiui, jei tėvai griežčiau sudrausmina savo vaiką, tai gali nepatikti aplinkiniams, kurie gali paskambinti į „Barnevernet“.
Dėl šios situacijos Seimo nariai piktinasi, kad Užsienio reikalų ministerija ir diplomatai nepadeda savo šalies piliečiams. Tačiau jie negali kištis į kitos šalies įstatymus, o visa informacija apie vaikus yra įslaptinta.
„Barnevernet“ - pelningas projektas?
Spaudoje „Barnevernet“ apibūdinama kaip pelningas projektas, kurio metu išnaudojami milijardai eurų, skirti vaikų gerovei. Tai apima privačius vaikų darželius, mokyklas, auklėjimo centrus, poliklinikas, psichiatrines ligonines ir globėjų šeimas. Globėjas už kiekvieną vaiką per mėnesį gauna apie 2000 eurų. Kai kurie ekspertai teigia, kad net trečdalis Norvegijos biudžeto skiriamas vaikų gerovei.
„Barnevernet“ taip pat padeda spręsti demografinę problemą Norvegijoje, kurioje mažėja gimstamumas. Institucija atima vaiką iš tradicinės šeimos ir atiduoda jį auklėti dviem tėčiams arba dviem mamoms.
Remiantis Norvegijos laikraščio „Аftenposten“ tyrimu, per penkerius metus septynios „Barnevernet“ aptarnaujančios įmonės gavo beveik 64 mln. eurų pelną. Nuo 2000 m. „Barnevernet“ tapo akcine bendrove, valdoma privačių kompanijų.
Ar „Barnevernet“ tikrai tokia baisi?
Norvegijos ambasadorius Lietuvoje Dagas Malmeras Halvorsenas teigia, kad per dvejus metus tik 13 lietuvių šeimų susidūrė su „Barnevernet“, kai buvo paimti vaikai, o 10 bylų baigėsi biologinių tėvų naudai. Jei tikėti šiais skaičiais, atvejai, kai atimami vaikai, yra reti.
Emigrantai Norvegijoje pasiskirstę į dvi stovyklas: 90 proc. teigia, kad vaikai niekada netikėtai neatimami iš tėvų, net ir girtaujančių. Vaikų paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė gelbstint vaiką.
„Barnevernet“ tinklalapyje teigiama, kad vaikai visuomet turi būti išgirsti, jei juos kas nors skriaudžia ar iš jų tyčiojasi. Norvegijos vyriausybės prioritetas - užtikrinti, kad visi vaikai ir jaunuoliai gyventų saugiai ir gerai.
Gyvenimo Norvegijoje ypatumai ir auklėjimo skirtumai
Norvegijoje vaiko apsaugos įstatymas taikomas visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų pilietybės ar gyvenimo statuso. Tai numatyta ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje.
Lietuvių tėvai, gyvenantys Norvegijoje, turėtų suprasti, kad privalu laikytis tos šalies įstatymų. Jei Lietuvoje pliaukštelėti vaikui per užpakalį ar sudrausminti pakėlus balsą yra normalu, tai Norvegijoje šie veiksmai laikomi vaiko teisių pažeidimu.
Vaikų auginimo užsienyje iššūkiai ir sprendimai
Dauguma emigrantų tėvų, palikdami vaikus Lietuvoje, susiduria su įvairiomis problemomis. Vaikai, palikti be tėvų priežiūros, gali jausti didelę nuoskaudą, net jei juos prižiūri mylintys seneliai. Psichologai teigia, kad vaikams svarbiausia yra tėvų buvimas šalia, o materialinės vertybės negali to kompensuoti.
Jei tėvai neturi kitos išeities, kaip tik emigruoti, jiems reikėtų svarstyti galimybę pasiimti vaikus kartu. Vis dėlto, ne visada tai įmanoma. Tokiais atvejais svarbu užtikrinti nuolatinį ryšį su vaikais ir aiškiai komunikuoti su jais.
Sociologai nerimauja, kad tėvų emigracija gali lemti agresijos lygio didėjimą tarp vaikų, nes jie patiria didesnę laisvę ir mažesnį suaugusiųjų dėmesį. Tai gali turėti įtakos jų tarpasmeniniams santykiams ir savęs vertinimui.
Daugelis vaikų, kurių tėvai emigravo, svajoja išvykti pas juos. Jei vaikas mokosi pradinėse klasėse, yra tikimybė, kad tėvai jį pasiims. Vyresni vaikai, baigę mokyklą, taip pat dažnai prisijungia prie savo tėvų.
Grįžimas į Lietuvą
Nors daugelis lietuvių emigrantų susiduria su iššūkiais, nemaža dalis jų priima sprendimą grįžti į gimtinę. Grįžimo motyvacija gali būti įvairi: noras būti arčiau šeimos, geresnės darbo galimybės, vaikų auginimo sąlygos.
Grįžus į Lietuvą, svarbu rasti tinkamą darbą ir įsidarbinti pagal savo kvalifikaciją. Taip pat svarbu, kad visuomenė būtų atviresnė ir skatintų emigrantų grįžimą. Kėdainių miestas, pavyzdžiui, laikomas patogiu vieta auginti vaikus, turėti aktyvų laisvalaikį ir užtikrinti patogų gyvenimą.
Indrė ir Sandra, dvi moterys, grįžusios į Kėdainius, įkūrė verslą - MB „Su ragiukais“, kuriame pardavinėja vaikiškus megztus drabužėlius. Jos teigia, kad svarbiausia yra meilė tėvynei, savo miestui ir žmonėms. Taip pat svarbu turėti gerai apmokamą darbą ir galimybę save realizuoti.
„Tai yra psichologija“, 10 serija: Imigracija
Nors grįžimas į Lietuvą gali būti sudėtingas, daugelis emigrantų atranda laimę ir prasmę savo gimtinėje. Svarbiausia - turėti ryžto, meilės ir palaikymo iš artimųjų.
