Erichas Kestneris (vok. Erich Kästner, 1899 02 23-1974 07 29) - garsus vokiečių rašytojas, poetas, publicistas, dramaturgas, kultūros veikėjas, labiausiai žinomas kaip vaikų knygų autorius. 1960-aisiais jis buvo apdovanotas H. K. Anderseno medaliu už autobiografinę apysaką „Kenigsbruko gatvė ir aš“. Lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas ir dėl tokių kūrinių kaip „Emilis ir sekliai“, „Dvynukės“, „Skrajojanti klasė“.
Vaikystė Drezdene ir Veimaro Respublikos įtaka
E. Kestnerio vaikystė prabėgo Drezdene, mieste, palikusiame rašytojo biografijoje neišdildomą pėdsaką. Savo vaikystės metus autorius aprašė jau minėtoje knygoje „Kenigsbruko gatvė ir aš“ (vok. „Als ich kleiner Junge war“). Tai tarsi padėka vaikystei bei Drezdeno miesto - per karą bene labiausiai nuniokotam iš visos Vokietijos miestų - atminimo įamžinimas. Neišsižadėti ir nepamiršti vaikystės Kestneriui buvo itin svarbu.
Tiek E. Kestnerio vaikystei, tiek jaunystei neabejotinos reikšmės turėjo Veimaro respublikos kultūra - paskutinius dešimtmečius išgyvenančios respublikos piliečiai klausėsi Marlene Dietrich atliekamų dainų, skaitė Bertoldo Brechto eiles, žavėjosi „Bauhaus“ judėjimo architektūros naujovėmis. Rašytojo vaikystė prabėgo karo nuojautos slegiamoje Vokietijos Veimaro respublikoje. Apysakoje „Kenigsbruko gatvė ir aš“ įamžinta ir šios valstybės to meto realybė, gyvenimo būdas.
Stiprus ryšys su motina ir mokytojų įtaka
Tiek paties E. Kestnerio atsiminimai, tiek biografiniai pasakojimai liudija be galo stiprų motinos ir sūnaus ryšį: paklausta, ar nebūtų mieliau tapusi mėsininko ar žirgyno savininko žmona, ji atsakydavo: „Kvailas klausimas! Juk tuomet nebūčiau Ericho motina!“ Kantriai taupydama pinigus motina Eriką vesdavosi ir į teatrą, kuris tapo viena įspūdingiausių jaunojo rašytojo vaikystės patirčių.
Būtent vaikystėje mokytojai, nuomavęsi vieną iš Kestnerių kambarių, tapo pavyzdžiu ir juos stebėjusiam mažajam Erichui, kuris vėliau nusprendė stoti į mokytojų seminariją. Nuomininkai berniuko motinai patardavo, kokias knygas verta skaityti, iš jų pasakojimų Kestner nuspręsdavo, į kokius muziejus, koncertus ar kitas lankytinas vietas verta nusivesti berniuką. Vis dėlto, kaip teigė pats E. Kestneris, ankstyva pažintis su mokytojo profesija, nors visų pirma nuvedė jaunuolį į mokytojų seminariją, tačiau vėliau jis suprato norįs labiau būti „mokiniu, o ne mokytoju“. Tačiau pagarba bei dėmesys mokytojo profesijai tapo ne vienos E. Kestnerio knygos leitmotyvu.
„Naujasis dalykiškumas“ ir realistinė vaikų proza
E. Kestnerio kūryba dėl savo realistiškumo iš dalies priskiriama ir unikaliai Veimaro respublikoje susiformavusiai „Naujojo dalykiškumo“ (vok. Neue Sachlichkeit) literatūros krypčiai. Šis judėjimas kilo kaip atsakas į vyravusį ekspresionizmą mene bei siekė tikrovę vaizduoti kaip įmanoma realistiškiau, dalykiškiau. Ryškiausiu šios krypties literatūriniu pavyzdžiu laikomas vokiečių rašytojo Aleksandro Doblino romanas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (1929), itin dokumentiškai pasakojantis paleisto į laisvę kalinio istoriją. E. Kestnerio prozos stilius taip pat pasižymi dokumentiškumu, o vaizduojami objektai paimti iš kasdienio gyvenimo, tarpukario vaikų realybės.
Pirmoji ir, tikriausiai, labiausiai E. Kestnerį išgarsinusi apysaka vaikams „Emilis ir sekliai“ buvo išleista 1929-aisiais. Kaip pasakoja tuo metu vaiku buvęs vokiečių literatūros kritikas Marcelis Reich-Ranickis, ši knyga buvo šis tas visiškai neregėto tuomečiame vaikų literatūros pasaulyje - ji pasakojo apie vaikus, tokius, kaip ir visi to laikmečio berniukai, patiriančius nuotykius čia pat, Berlyno gatvėse. E. Kestnerio kūryboje atsispindi ir konkretus istorinis laikmetis. Staiga įsiplieskęs karas pakeitė ir E. Kestnerio gyvenimą - būdamas vos septyniolikos jis turėjo stoti prieš klasę ir mokytojauti, nes vyresnieji mokytojų seminarijos studentai kariavo fronte.
Šeimos vertybės ir socialinės problemos vaikų literatūroje
E. Kestnerio realistinė proza neša gana vieningą žinią. Nors siužetai, vaizduojamų vaikų situacijos kiek varijuoja, kūriniuose nuosekliai plėtojama šeimos meilės, be galo reikalingos vaikui ir jį stiprinančios, tema. Nors daugelio vaikų likimai sudėtingi - išblaškytos šeimos, vienišumas, išsiskyrę tėvai, - visi jie kaip vienas trokšta rūpesčio, meilės.
Šie siužetai buvo gana naujas žingsnis vaikų literatūroje, nes ėmė nagrinėti realias, XX a. dažną Europos šeimą ištikusias socialines problemas. Tokios temos atsispindi ir jo romane „Dvynukės“ (1949) - pasakojime apie seseris dvynes, po tėvų skyrybų atsidūrusias skirtinguose miestuose bei net nenutuokiančias apie viena kitos egzistavimą. Netikėtai susitikusios ir susidraugavusios stovykloje jos sumaniai priverčia savo tėvus susitaikyti bei sugrįžti į bendrą šeimą. Panašios problemos vaizduojamos ir romane „Mažulė ir Antonas“ (1931), kur pabrėžiama socialinės nelygybės problema.
Kaip ir knygoje „Emilis ir sekliai“, vaikams čia pademonstruojama atsakomybė bei gebėjimas susivienyti kovojant dėl teisybės. Knygoje „Skrajojanti klasė“ (1933) tai jautrus ir nuotykių kupinas pasakojimas apie internate gyvenančius bei besimokančius draugus. Siužete vyrauja kelios linijos: gimnazistų kuriamas spektaklis pavadinimu „Skrajojanti klasė“ ir internato bei realinės gimnazijos kova dėl pavogtų diktantų.
Sniegas Kanarų salose ir trys audros per savaitę! Kodėl stichinės nelaimės tapo galingesnės?
E. Kestnerio kūrybos reikšmė ir palikimas
E. Kestnerio recepcija vaikų literatūros pasaulyje neabejotinai yra itin sėkminga. Tai byloja ir 1960-aisiais jam paskirtas prestižinis H. K. Anderseno medalis bei faktas, kad rašytojas net 4 kartus buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Nors E. Kestnerio poezija bei vienintelis romanas suaugusiems „Fabianas: vieno moralisto istorija“ (1932) vertinami nevienareikšmiškai, jo vaikų knygos išlieka populiarios.
E. Kestneris savo poezijoje laikėsi pacifistinės pozicijos bei oponavo 1933-aisiais į valdžią atėjusių nacionalsocialistų režimui. Dėl šios priežasties rašytojas net kelis kartus buvo tardomas gestapo, o 1933-aisiais tapo savo knygų deginimo liudininku. Įsivyravus nacių režimui E. Kestneris, kitaip nei dauguma to meto vokiečių inteligentijos, nusprendė neemigruoti, dėl to dažnai buvo kaltinamas, tačiau likęs Vokietijoje atsisakė kolaboruoti su režimu.
Rašytojo atminimas susilaukė nemenko įamžinimo. Netrukus po autoriaus mirties Bavarijos menų akademija įsteigė E. Kestnerio vardo apdovanojimą. 2000-aisiais, minint 101-ąsias rašytojo gimimo metines, Drezdene atidarytas Ericho Kestnerio muziejus. Čia lankytojai gali susipažinti su rašytojo biografija, istoriniu bei politiniu kontekstu, unikalia autoriaus kūryba.
| Knygos pavadinimas | Leidimo metai |
|---|---|
| Emilis ir sekliai | 1929 |
| Mažulė ir Antonas | 1931 |
| Skrajojanti klasė | 1933 |
| Dvynukės | 1949 |
| Kenigsbruko gatvė ir aš | 1957 |
Šie E. Kestnerio realistinės vaikų prozos pavyzdžiai parodo pasaulį vaiko akimis ir, rodos, nerūpestingai kalba apie skausmingas visuomenės žaizdas - skyrybas, XX a. viduryje jau gają, tačiau ne taip dažnai nagrinėjamą literatūroje, problemą. Jo kūryba, nors ir kupina nuotykių bei humoro, visada išlieka giliai žmogiška ir aktuali.
