Auklėjimas - tai nuolatinis procesas, kurio metu tėvai padeda vaikui augti, vystytis ir tapti atsakingu suaugusiuoju. Kaip ir bet koks kitas procesas, auklėjimas geras tuomet, jei jis duoda gerus rezultatus. Geru rezultatu labai dažnai skaitomas vaiko paklusnumas, bet ar paklusnumas gali būti auklėjimo tikslas? Tėvų ir vaiko pozicijos yra labai skirtingos. Vaikas - mažas, augantis, neturintis patirties ir besimokantis iš tėvų pavyzdžio; tėvai - turintys patirtį, prisiimantys atsakomybę, padedantys vaikui palankiausiai vystytis, suteikiantys saugumo jausmą. Tėvai moko - vaikas mokosi, tačiau tai nereiškia, kad tėvai gali daryti spaudimą ir yra teisūs tik todėl, kad vyresni. Tėvų autoritetas gimsta natūraliai, jei tėvai jaučiasi atsakingi už auklėjimą ir su vaiku užmezga šiltą, artimą ryšį. Daugiausiai auklėjimo problemų sukuria patys suaugę savo neteisingu elgesiu. Ir dažniausiai neteisingas jis todėl, kad auklėjimas įsivaizduojamas kaip negatyvus ir sunkus procesas.

Vaikų auklėjimas aprašomas įvairiuose straipsniuose, žurnaluose ir interneto platybėse. Dažnai tai būna kur kas trumpesnės apimties tekstai su glaudesne, koncentruota informacija. Tai itin tinkamas variantas skubantiems ar norintiems gauti nedaug, tačiau itin svarbios informacijos. Vaikų auklėjimas yra itin svarbus dalykas. Auklėjant formuojamas požiūris į vienus ar kitus dalykus, formuojamos vertybės. Kartais patiems įveikti šią užduotį gali būti sunku. Informacijos, patarimų, mokymų vaikų auklėjimo tema tikrai gausu ir įvairiausiais pavidalais.

Dažniausios auklėjimo klaidos ir kaip jų išvengti

Yra keletas dažniausių klaidų, kurias tėvai daro auklėdami vaikus:

• Per daug griežtumo. Tai autoritariški tėvai, manantys, kad auklėjimas - tai besąlygiškas paklusnumas tėvams. Per didelis griežtumas nesuprantamas vaikui, todėl priimamas kaip spaudimas. Iš baimės ar iš noro įtikti vaikas gali paklusti, tačiau kai tėvų nebus šalia, gali pasielgti priešingai.
• Lepinimas. Dažnai painiojamas su meilės išraiška ir viskas daroma už vaiką, nes manoma, kad “jis, vargšelis, negali, nesugeba“, o ir “vaikystė - vienintelis nuostabus periodas, todėl reikia vaiką nuo visko saugoti ir pildyti jo norus“. Lepinami vaikai auga infantilūs ir nesavarankiški, gesinama jų iniciatyva. Turime leisti daryti vaikui tai, ką jis pagal amžių pats gali padaryti, ir tik jei tikrai reikia - padėti.
• Įsitikinimas, kad geram auklėjimui reikia daug pinigų. Svarbiausia vaikui - tėvų meilė ir nuoširdumas. Vaikui žymiai svarbesnis bendras laisvalaikis - žaidimai, pokalbiai, nuoširdus bendravimas - nei daiktai ar tai, kas laikoma visuomenėje prestižiniu. Ne pinigai daro vaiką laimingu, o žinojimas, kad tėvai jį myli - tuomet jis auga pasitikintis savimi, kūrybingas, pozityvus. Svarbiausia tai, ką jis patiria namuose tarp artimiausių žmonių, todėl papildomos priemonės - pagalba vaikui ir tėvams, bet ne pagrindas.
• Auklėjimui skiriama per mažai laiko. “Trūksta laiko“, “Užaugs ir taip, svarbiausia - aprūpinti būtiniausiais daiktais“, “Turiu daug darbo“ - dažniausi pasiteisinimai. Suaugę pamiršta svarbiausią dalyką - jei gimė vaikas, jie turi skirti jam laiko (juk randa laiko viskam kitam). Bendravimas su tėvais - būtinybė vaikui. Jei vaikas nuolat girdės, kad tėvams trūksta laiko su juo bendrauti, jis gali pasijusti vienišas ir pradėti anksti ieškoti šilumos ir bendravimo už šeimos ribų.
• Elgesys su vaiku pagal nuotaiką. Kai asmeninių nesėkmių arba pasisekimų įtakotos suaugusiųjų nuotaikos lemia bendravimą su vaiku. Gali atrodyti, kad tame nieko blogo - “toks gyvenimas“, “tegul pamato realybę“, o blogiausiu atveju galima viską užglaistyti nupirkus vaikui žaisliuką ar saldumynų. Tačiau yra skirtumas: elgtis adekvačiai pagal situaciją ar elgtis pagal nuotaiką. Kai elgiamės adekvačiai, vaikui išugdomas teisingumo pojūtis, o kai pagal nuotaikas - vaikas išmoksta prie jų taikytis ir net jomis pasinaudoti.
• „Napoleoniški“ planai. “Mano vaikas mokysis tapybos, muzikos, teniso, dainavimo.. aš jam neleisiu pražiopsoti savo šanso“. Taip vaikas dažnai verčiamas daryti tai, kas patinka tėvams, o ne jam pačiam - nes tėvai “žino“, kas jam geriau. Tokios pastangos “iš geriausių paskatų“ gali užgožti tikruosius vaiko gabumus. Kol mažas, vaikas gali pasiduoti tėvų spaudimui, tačiau paauglystėje gali pradėti audringai protestuoti ar tiesiog mesti tuos užsiėmimus.
• Neatsakingi grasinimai. “Jei būsi blogas, jei nepadarysi, kaip liepiu - nemylėsiu tavęs“. Ar juokais, ar “auklėjimo“ tikslais tokios pasakytos frazės žeidžia vaiką. Jei kartojamos dažnai, vaikas pamato, kad tai melas, todėl tokiu būdu išmokysite jį manipuliuoti. Teisinga būtų pasakyti: “Aš tave myliu, tačiau tavo elgesys mane nuliūdino“.
• Abejingumas. “Daryk kaip nori, man vis vien“ - taip sakoma, kai nenorima gilintis ar aiškintis, ir vaikas paliekamas pats sau, “mokytis savarankiškumo“. Vaikas dar nemoka išspręsti, todėl gali bandyti spręsti taip, kaip supranta. Be to, jis pasijunta vienišas ir nereikalingas, todėl savo elgesiu nuolat “tikrins“ tėvus - ar jiems iš tiesų “vis vien“.

Tokias klaidas tėvai daro ne iš piktos valios, o dažniausiai vedami gerų norų ir norėdami savo vaikams gero. Tačiau tokių klaidų pasekmės dažnai palieka ne tik negatyvius prisiminimus, bet ir padaro poveikį besiformuojančiam vaiko charakteriui. Kaip jų išvengti? Pirmiausiai - sąmoningai ruoštis vaiko auklėjimui. Suprasti, kad auklėjime, kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, svarbus ir mūsų požiūris: pozityvus arba negatyvus. O jei pasitelksime pozityvumą - vaiko ugdymas bus smagus ir paprastas. Tuomet su meile kursime vaikui erdvę, kurioje jis augs laimingas, sveikas ir kūrybingas, o jei ir suklysime - pripažinsime klaidas ir taisysime. Juk auginsime geriausiai, kaip tik galime, geriausią - koks tik jis gali būti - būsimą suaugusį žmogų :)

Taip pat svarbu atsiminti, kad auklėjimo stilius gali skirtis skirtingose kultūrose. Pavyzdžiui, žydų auklėjimo principai orientuojasi į savimi pasitikinčios, įvairiapusės, stiprios ir protingos asmenybės ugdymą, suteikiant daug laisvės, tačiau išlaikant griežtą discipliną. Japonų auklėjimas skirstomas į etapus: iki 5 metų vaikai auginami kaip karaliai, nuo 5 iki 15 metų - itin griežtai, o vėliau - kaip suaugę. Danų auklėjimas skatina realistišką optimizmą, empatiją ir emocinį raštingumą, o fizinės bausmės uždraustos. Prancūzų vaikai nuo mažumės mokomi savarankiškumo, etiketo ir tai, kad tėvai yra autoritetas.

9 patarimai, kaip nustatyti ribas vaikui nepažeidžiant jo savigarbos

Nustatyti vaikams ribas nepažeidžiant jų savigarbos - nelengva užduotis mums, tėvams. Štai 9 patarimai, kurie padės tai padaryti:

1. Valdykite savo emocijas. Būtent taip vaikai išmoks valdyti savąsias. Jūs jiems - pavyzdys. Nedarykite nieko, kai esate nusiminęs ar vaiko poelgis išvedė jus iš kantrybės. Jei nepavyksta, giliai įkvėpkite ir palaukite, kol nusiraminsite. Atsispirkite baudimo impulsui.
2. Gerbkite vaiko jausmus. Kai vaikas „pratrūksta”, tiesiog būkite su savo vaiku ir leiskite jam išlieti emocijas. Jūsų tikslas - sukurti ramią ir „palaikančią aplinką” savo vaikui. Jei vaikas gali išreikšti savo emocijas saugiam, dėmesingam, priimančiam suaugusiam, tai padeda jam išgyventi šiuos jausmus ir išmokti nurimti pačiam. Laikui bėgant jis išmoks ir galės reguliuoti savo emocijas. Negalima sakyti „Užsičiaupk” (nes tai skaudina) ar meluoti (nes tai nukerta nematomas gijas, kurios sieja mūsų širdis).
3. Vaikai mokosi matydami pavyzdį, o ne girdėdami kalbas. Čia puikiai tinka pavyzdys apie dantų valymąsi. Pradėkite vaiką to mokyti, kai jis dar kūdikis, rodykite, kaip valotės savuosius dantis, tegul tai būna smagus užsiėmimas. Jam augant perduokite daugiau atsakomybės, ir galų gale vaikas valysis juos pats kas vakarą niekieno neprašomas. Tas pats principas tinka mokant mandagumo, palaukti savo eilės, rūpintis savo daiktais, maitinti savo augintinį, daryti namų darbus ir t.t. Rutina vaikui sukuria savotiškus „griaučius”, kad šis išmoktų pagrindinių įgūdžių.
4. Atliepkite dėmesį į vaiko emocijas ir nepraraskite ryšio. Pamirškite, kad dažnai vaikai netinkamai elgiasi tada, kai jie jaučiasi blogi ir neturintys ryšio su mumis. Kai vaikas supyksta, jį užvaldo emocijos, atsitūpkite, kad jūsų ir vaiko akys būtų viename lygyje: „Tu pyksti… Pasakyk, ko tau reikia žodžiais, o ne kąsdamas!” „Norėtum pažaisti ilgiau, bet metas miegoti.” Uždėkite ranką ant peties: „Tu bijai pasakyti man apie sausainį.”
5. Nustatykite ribas - tačiau darykite tai įsijausdami į situaciją. Žinoma, jūs turite reikalauti iš vaiko laikytis tam tikrų taisyklių. Tačiau į situaciją pažvelkite iš vaiko perspektyvos. Kai vaikai jaučiasi suprasti, jie yra labiau linkę priimti mūsų ribas. „Nesikandžiok! Tu labai piktas ir įskaudintas, tačiau turi tai pasakyti savo broliui žodžiais.” „Metas miegoti. Žinau, kad norėtum pažaisti ilgiau.” „Aš žinau, jog nenori, kad mama sakytų NE… Tačiau atsakymas vis tiek yra NE. Mes nesakome vienas kitam „Užsičiaupk” net tada, kai esame liūdni ar supykę.” „Nesvarbu, koks išsigandęs esi, man reikia, kad pasakytum man tiesą.”
6. Sakykite TAIP vietoj NE. Vaikai padarys beveik viską, ko mes prašysime, jei mes to prašysime su meile. Raskite būdą, kaip vietoj NE sakyti TAIP, net nustatant ribas. „TAIP, metas susitvarkyti…” „TAIP, aš tau padėsiu…” „TAIP, tau nepatinka, kad einame miegoti, bet jei paskubėsime, galėsime paskaityti dar vieną istoriją” „TAIP, tvarkytis žaislus iš tiesų gali būti smagus užsiėmimas” „TAIP, aš myliu tave…” „TAIP - man labai pasisekė, kad tapau tavo tėčiu!” Jūsų vaikas atsakys taip pat, kaip jūs į jį kreipsitės.
7. Kiekvieną dieną skirkite laiko vaikui. Namuose išjunkite telefoną, kompiuterį ir pasakykite savo vaikui: „Ką gi, šias 20 minučių aš priklausau tik tau. Ką nuveiksime?” Ir leiskite jam vadovauti. Žaiskite, nes tai išlaisvina slopinamas baimes ir nerimą, todėl kartu žaiskite, juokitės, būkite nerimti. Muškitės su pagalvėmis. Eikite imtynių. Verskitės kūlio. Leiskite vaikui papasakoti, kas jam svarbu, leiskite rėkti ir verkti. Tiesiog priimkite visus tuos jausmus. Būkite 100 procentų čia ir dabar. Vaikai, kurie žino, kad gali tikėtis kasdieninio specialiai jiems skirto laiko su tėvais, yra laimingi, nes jie pakankamai pasitiki jumis, kad išreikštų visas savo emocijas, be to, jie NORI gražiai elgtis.
8. Atleiskite sau. Jūs negalite būti geras tėvas, jei jaučiatės nepatenkintas savimi, o jūsų vaikas negali elgtis „tinkamai”, jei jaučiasi nepatenkintas savimi. Jūs visada galite pagerinti tarpusavio santykius. Pradėkite šiandien.
9. Kai kažkas nepavyksta, apkabinkite save. Tada apkabinkite savo vaiką.

Vaikų auklėjimas reikalauja kantrybės, meilės ir nuolatinio mokymosi. Svarbu suprasti, kad neegzistuoja universali auklėjimo formulė, nes kiekvienas vaikas yra individualybė. Tėvų užduotis - padėti vaikui augti, palaikyti jį, nubrėžti ribas ir kartu atrasti pasaulį.

tags: #10 #metu #vaiko #auklejimas

• Rizika nėštumo metu: vėjaraupiai
• Nuoseklus ugdymas
• Atostogos Lietuvoje
• Raimundo Savukyno karjera
• Paslaptys apie Dante Alighieri gimimo vietą