Nėštumas - vienas didžiausių gyvenimo pokyčių, ir nors daugiausiai kalbama apie fizinius šio etapo iššūkius, negalima pamiršti ir emocinio aspekto. Pirmosiomis nėštumo savaitėmis moters kūnas ne tik prisitaiko prie besikeičiančių hormonų, bet ir išgyvena įvairias emocijas, kurios gali pasireikšti staigiais nuotaikos pokyčiais, nerimu ir net depresija. Supratimas, kas vyksta su jūsų emocijomis, ir tinkamas pasiruošimas gali padėti geriau susidoroti su šiuo periodu ir pasiekti emocinį balansą.
Pirmieji nėštumo mėnesiai: hormonų audra ir nuotaikų kaita
Nėštumo pradžia yra laikotarpis, kai moters organizmas patiria didelį hormonų šuolį. Tai gali turėti tiesioginį poveikį emocinei būsenai. Vienas iš pagrindinių nėštumo hormonų, progesteronas, gali sukelti nuovargį, nerimą ir net depresinius simptomus. Taip pat kinta ir estrogeno lygis, o tai gali sukelti nuotaikų svyravimus - nuo didelio džiaugsmo iki verksmingumo ar irzlumo.
Dažniausi emociniai pokyčiai nėštumo pradžioje:
- Nerimas ir baimė: Viena dažniausių emocijų, su kuria susiduria būsimos mamos, yra nerimas. Nerimauti galima dėl daugelio dalykų: ar viskas bus gerai su kūdikiu, ar pavyks būti gera mama, ar gyvenimas po gimdymo pasikeis ir kaip. Tai visiškai natūralus procesas, tačiau svarbu nepamiršti, kad nerimas gali tapti per didelis, jei nėra tinkamai valdomas.
- Džiaugsmas ir susijaudinimas: Nors daugelis moterų patiria nerimą, nėštumas taip pat suteikia didelį džiaugsmą ir susijaudinimą dėl būsimo kūdikio. Pirmieji ultragarso tyrimai, teigiamas nėštumo testas ir mintys apie tai, kaip jūsų gyvenimas pasikeis, dažnai sukelia neapsakomą laimę ir emocinį pakilimą.
- Nuotaikų kaita: Nuotaikų svyravimai nėštumo pradžioje yra visiškai normalūs. Dėl hormonų poveikio galite staiga pereiti nuo džiaugsmo iki liūdesio, kartais net nesuprasdamos, kas sukėlė tokius pokyčius. Tai gali sukelti tiek moteriai, tiek jos aplinkai nežinomybę ir nesupratimą.
- Pavargimas ir nusivylimas: Pirmąsias savaites daugelis moterų jaučia nuolatinį nuovargį ir silpnumą, nes kūnas pradeda prisitaikyti prie nėštumo. Tai gali sukelti nusivylimą ir jausmą, kad nieko nesugebate atlikti taip, kaip anksčiau. Svarbu atsiminti, kad šis nuovargis yra laikinas ir normalus šio etapo simptomas.
Sužinojusi, kad laukiasi, moteris dažniausiai išgyvena prieštaringus jausmus: vienu metu gali džiaugtis ir liūdėti, jaustis mylima, bet tuo pačiu ir susierzinti ar pykti. Nėštumas - didelis gyvenimo pokytis, kurio metu keičiasi moters identitetas, turimi socialiniai vaidmenys. Moteris turi priprasti prie minties, kad bus ne tik žmona, partnerė, dukra ar sesuo, bet taip pat taps ir mama. Naujas vaidmuo atneša daug nežinomybės.
Hormonai prisideda prie moters nuotaikų svyravimų nėštumo metu. Estrogenas ir progesteronas gali lemti dažnesnius ir greitesnius nuotaikų svyravimus. Dėl padidėjusio streso hormono (kortizolio) moteris gali jausti daugiau nerimo, o adrenalinas gali sukelti didesnį pykčio ar susierzinimo jausmą. Tačiau reikia nepamiršti, kad hormonų pokyčiai gali turėti įtakos ir malonesnių jausmų raiškai. Kiekvieną moterį hormonai gali veikti skirtingai. Tai priklauso nuo endokrininės sistemos funkcionavimo, būdų, kuriais moteris įveikia stresą, artimųjų socialinės paramos, psichologinio atsparumo ar temperamento. Dažnai hormonų sąlygoti jausmai gali būti nesuprantami, neaiškūs.
Merginos, laukiuosi pirmo vaiko. Dabar mums jau 22+5 sav. Ir man kasdien užeina kazkoks nerimas, kazkokios baimes, apima neviltis ir kazkoks liudesys pastovus. Aš pvz labai nervuota visa gyvenima ir susgalvoju pato problemu tai nestumo metu man dar pablogejo net budavo iki isterijos prieinu...
Na as taip pat iki nestumo budavau nervuota, labai greitai uzsiplieskianti, ypac per menesines budavau kaip monstre kazkokia😅 o dabar per nestuma isvis baisu, verkiu kas valanda kazkur del nieko absoliuciai, supykstu. Susigalvoju kazkokiu nesamoniu, kad manes nieks nemyli, kad niekam nereikalinga, atsirado noras atsiriboti nuo visu, net nuo vyro, ta prasme toks jausmas kad man nereikia nieko aplink save, norisi sedeti ir verkti vienai. Atsirado paniska gimdymo baime. As paniskai jo bijau ir nezinau ka su tuo daryti.
Aš viska nuleidau hormonams. Atsiribojau nuo visu, tik ne nuo vyro. Stengiuos daug su juo kalbetis apie savo emocijas, savijauta. Manau kazkuriuo metu visoms busimoms mamytems taip buna.
Na as irgi bandau viska nurasyt hormonams, tik vat bijau kad per tokius savo begalinius kaprizus ir isteriskus priepuolius galiu prarast aplink esancius zmones. Nes as sugebu atsikelt kokia 3 nakties ir verkt del to kad ale vyras manes nemyli kad as jam nereikalinga ir rekt kad tokiu atveju paliktu mane ramybeje. Zinoma jis supranta ir apsikabina ir pradeda raminti kad taip nera, nu bet vat man mano tokie paniski priepuoliai kelia nerima. As pastoviai pergyvenu del kazko o del ko as net pati nezinau. Nervuojuos ir pastoviai del to skauda pilva ir susitraukinet pradeda gimda. Tiesiog bijau pakenkti tiek sau tiek vaikui. Nežinau ka daryti buvo net uzejus mintis kad man nereikia to vaiko, kad as busiu bloga mama ir panasiai.
Na kaip ir supranta, kartais kai prasideda mano eiline isterija vyras pasako "nu va ir vel, nusiraminsi tada pakalbesim" tada po kokiu 15min pradedu verkti ir tada jau ateina ir ramina. Valerijona geriu ir per pietus ir pries miega, man jis neikiek nepadeda. As vyra esu perspejus kad man tokiu zodziu nesakytu nes tikrai is namu isvyciau 😄 o neturi kokios drauges nestukes su kuria galetum “pasibedavot” tom paciom temom? Per telefona ar savo mieste?
Besilaukdama vaikelio moteris tampa jautresnė, atrodo, emocijų kyla daugiau, jos stipresnės: nuo laimės iki graudulio be priežasties, į antrą nėštumo pusę moteris pradeda lėtėti, tampa sunku greitai galvoti, ką nors nuspręsti, priimti didelius informacijos srautus, žmonės gali pradėti varginti, erzinti, moteris gali jautriau reaguoti į reakcijas, komentarus. Apima vis stipresnis noras atsiriboti. Prieš gimdymą tai vadinama „lizdo sukimo“ etapu. Būtent jautri, emocionali mama gali užmegzti santykį su vaikeliu. Tam tikra prasme moters smegenyse aktyvuojasi limbinė sistema ir emocinės smegenys, kurios ir padės suprasti vaikelį.
Pokyčio išgyvenimas - lauktas ar netikėtas nėštumas. Kiekviena moteris reaguoja savaip, tačiau tai visada didelis įvykis, pakeičiantis gyvenimą. Dėl to kyla daug jausmų ir minčių apie tai, kaip keisis gyvenimas. Neužtikrintumas - kadangi dar nėra akivaizdžių požymių ir simptomų. Dažnai kyla minčių apie tai, ar aš tikrai laukiuosi ir ar viskas gerai. Tai skatina atidžiau stebėti savo kūną, užfiksuoti, kad ir mažiausius pokyčius, simptomus. Pirmaisiais mėnesiais būsimąsias mamas dažnai lydi nesaugumo ir kontrolės praradimo jausmas -nėštumas atrodo vyksta ir „aš nieko negaliu padaryti“. Kartais bandoma atgauti kontrolę dažnai tikrinantis pas gydytojus, reguliuojant maistą, fizinį aktyvumą ir savo emocijas. Šiame etape labai svarbu įsivardyti, įsisąmoninti iškilusius jausmus, kadangi jie gali lydėti jus viso nėštumo metu. Kai matome ir atpažįstame savo jausmus, lengviau priimti tai, kas vyksta, ir padėti sau. Kalbant (suteikiant žodžius tam, kas vyksta), nupiešiant, užsirašant ar skaitant gali būti lengviau pažinti viduje vykstančius pokyčius ir juos išbūti, atlaikyti. Pasirūpinkite tuo, kas teikia jums gyvenime saugumą: santykiais, malonia veikla, kūrybiniais užsiėmimais. Didesnis susitaikymas dažnai ateina tada, kai moteris gauna patvirtinimą iš gydytojų, jog viskas gerai. Pasakyti ar ne? Dažnai viduje kyla abejonių, kam ir kiek sakyti apie nėštumą. Svarbu mokytis išbūti, priimti tai, ko mes negalime kontroliuoti. Svarbu mokytis įsisąmoninti, kad tai tik laikinas etapas. Kartais padeda to, kas vyksta su mumis, įprasminimas. Didelis įsitraukimas į nėštumą ir „užsimiršimas“, kad laukiatės, keičia vienas kitą. Miego sutrikimai gali sukelti „lunatikavimo“ būseną. Padidėjęs jautrumas ir verksmingumas, kurį kartais moterys priima kaip „išskydimą“, silpnumą ir reaguoja į jį jausdamos gėdą bei kaltę. Tačiau būtent taip mes ruošiamės tapti jautriomis mamomis, kurios instinktyviai jaus savo mažylį ir galės atliepti jo poreikius.
Nėštumas ir gimdymas skatina didesnį moterų jautrumą, keičiasi ryšys su išoriniu pasauliu, atsiranda sumišimas, kur esu aš, o kur vaikelis. Viena vertus, tai padeda užgimus vaikučiui susiformuoti tai būtinai sistemai mama-naujagimis, kita vertus, tai sukelia tokius vidinius dalykus kaip per didelis įsitraukimas į santykį ir visiškas savęs užmiršimas arba per didelis nerimas ir nesąmoningas vaikelio atstūmimas. Rūpesčio, palaikymo poreikis - kai siaučia vidiniai uraganai, svarbu palaikyti artimus santykius su vyru, kuriam galėtume išsakyti savo jausmus ir leisti pasirūpinti, pagloboti. Kūne vykstančius pokyčius mums lengviau priimti kaip vykstančius savaime, tačiau tai, kas vyksta su mūsų psichika, su mūsų emocijomis, atrodo, kad yra mūsų „klaidos“, esame kalti, negalėdami jų kontroliuoti. Svarbu įsisąmoninti, jog psichika ruošiasi dideliam pokyčiui ir keičiasi, kad galėtume sukurti ryšį su vaikeliu. Tai priimti nelengva, bet labai svarbu. Sumažėja nerimas dėl galimo persileidimo. Žinia, kurią žino vis daugiau žmonių, kartais leidžia lengviau prisitaikyti prie naujos „būsenos“. Gali pasikeisti poros santykiai. Viena vertus, norisi palaikymo, rūpesčio, paguodos sunkiu momentu, o kita vertus, moteris ima galvoti, jog vyras negali iki galo suvokti ir išjausti to, kas darosi moters viduje. Jėgų ir emocijų antplūdis, kurį dažnai lydi pagerėjusi fizinė savijauta. Vaikelio judesiai ir vaizdas ultragarso metu atneša įsisąmoninimą, kad viduje gyvena mažylis. Suintensyvėja ryšys su vaikeliu. Mama pradeda su juo kalbėti, reaguoti į jo judėjimą, jam priskirti tam tikras charakterio savybes. Pradedantis ryškėti pilvukas sukelia dvejopus jausmus. Kartais moteris gali imti didžiuotis, o kartais jaustis nesaugiai, kad visi kiti gali pamatyti tai, kas intymu. Tai labai geras laikas stebėti, kas jums patinka, kas traukia, domina, kada ir kaip pailsite. Kas yra tie žmonės gyvenime, su kuriais atsigaunate. Didėjantis fizinis krūvis ir atsirandantis nuovargis pradeda vis labiau „dalyvauti“ gyvenime. Tampa vis sunkiau dirbti, pradeda kilti noras sumažinti dienos intensyvumą, stimuliaciją. Dažnai pradeda lėtėti tiek fizinis, tiek vidinis tempas. Pradeda keistis interesai. Tai, kas anksčiau domino, gali nebedžiuginti ir nebedominti. Kuriasi unikalus mamos ir mažylio santykis, kokio pasaulyje daugiau nėra. Į tai, kaip keičiasi mūsų gyvenimas, galime reaguoti su baime ir bandymu susigrąžinti praeitį, arba išnaudoti tai kaip galimybę paleisti kažką savo gyvenime. Stiprėjantis ryšys su mažyliu ir jo pažinimas, vis didesnis suvokimas jo, kaip atskiro žmogaus, vis dažniau paskatina galvoti apie gimdymą. Nėštumo suteiktos atostogos gali būti puiki erdvė pasilepinti ir pasibūti su savimi, su savo fantazijomis ir laukimu. Jautrumas, emocionalumas ir iškilęs nesaugumas sukuria santykių jautrumą su kitais, ypač vyru. Jei nesaugu, mes ieškome požymių, rodančių, kaip vyras reaguoja į mus, ar nesumažėjo mūsų patrauklumas jo akyse. Dėl to moteris gali įsižeisti, supykti, įsiskaudinti dėl tokių frazių ar veiksmų, kurie anksčiau nekliūdavo. Pabūkite su savimi, mokykitės atpažinti, ką jaučiate, kad apie tai galėtumėte pasakyti savo artimiesiems. Skirkite laiko bendravimui su jums artimais žmonėmis. Ryšys ir palaikymas labai svarbūs tiek su vyru, tiek su kitomis moterimis, kurios gali padėti įsivardyti ir pasidalyti tuo, kas vyksta. Artėjant gimdymui, kyla įvairiausių su juo susijusių jausmų. Dažniausiai gimdymo laukiama su nerimu, baime, kad skaudės, kad situacija bus nevaldoma. Kyla minčių apie tai, kaip gimdymas pakeis poros santykius, jei kita poros pusė dalyvaus gimdyme. Dažnai gali aplankyti mintis apie laikotarpį po gimdymo, kurio galima laukti nusiteikiant gražiam laikui, arba kyla įvairių baimių dėl emocijų ir buities po gimdymo. Dažnai moteris ima galvoti, jog vyras, kad ir kaip ją palaiko, vis tiek iš esmės negali pajausti ir patirti to, ką patiria ji. Tai gali gąsdinti, kelti nesaugumo jausmą, „kaip pasikeis mūsų santykiai?“, „ar sugebėsiu skirti dėmesio vyrui?“, „ar jis mane mylės, kai būsiu mama?“ Atsirandantis atstumas gali gąsdinti. Šiuo metu dažnai vėl suintensyvėja emocijų bangavimai, jautrumas, pažeidžiamumas. Tai natūralus vidinis pasiruošimas vaikelio atėjimui. Psichika ir kūnas ruošiasi tam, kad užgimus vaikeliui jūs žinotumėte, ką daryti, ir užsimegztų intuityvus ryšys. Informacija gali padėti, nuraminti, tačiau gali ir dar labiau sudirginti. Domėkitės atsakingai. Išsirinkite jums tinkamus mokymus, kursus, informacijos šaltinius, tačiau neapsikraukite informacijos gausa. Fiziškai darosi sudėtinga, dėl to baimę gimdyti dažnai pakeičia nekantrumas. Šio ypatingo momento laukimas yra labai svarbus ir kartu reikalaujantis sąmoningumo bei išbuvimo. Leiskite sau būti namuose, atsiribokite nuo visko, ko šiuo metu nenorite, ir kartu stebėkite savo mintis, jausmus. Jei galvoje sukasi nerimastingos, gąsdinančios mintys ir fantazijos, pravartu prisiminti įvairius relaksacijos, meditacijos bei vizualizacijos metodus. Su vyru skirkite laiko vienas kitam, sutvirtinkite ryšius, pakalbėkite apie savo baimes ir lūkesčius vienas kitam. Poros santykiai yra pagrindas, nuo kurio priklauso jūsų psichologinė būsena po gimdymo.
Kaip susidoroti su emocinėmis reakcijomis nėštumo metu?
Nėštumo pradžia yra ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai įtemptas laikotarpis. Tačiau yra keletas būdų, kaip padėti sau išgyventi pirmąsias savaites ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
Būdai, kaip palengvinti emocinę būklę nėštumo metu:
- Savo emocijų priėmimas ir supratimas: Pirmiausia svarbu priimti, kad emocijos nėštumo metu gali būti labai intensyvios ir nepastovios. Stenkitės neprisirišti prie neigiamų emocijų ir prisiminkite, kad jos yra laikinos. Tai, ką jaučiate šiandien, gali labai skirtis nuo to, kaip jaučiatės rytoj.
- Reguliarus bendravimas su partneriu ir artimaisiais: Pasidalijimas savo emocijomis su partneriu, draugais ar šeimos nariais gali padėti sumažinti stresą ir nerimą. Ne visada reikia ieškoti atsakymų, kartais tiesiog išklausymas ir supratimas gali suteikti didelį emocinį palaikymą.
- Fizinis aktyvumas ir atsipalaidavimas: Lengvi fiziniai pratimai, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai, joga arba plaukimas, gali padėti geriau jaustis tiek fiziškai, tiek emociškai. Atsipalaidavimo technikos, tokios kaip gilus kvėpavimas arba meditacija, taip pat gali padėti sumažinti stresą ir nerimą.
- Sveika mityba ir pakankamas poilsis: Nėštumo metu mityba ir poilsis yra labai svarbūs. Valgydami subalansuotą maistą, gausite reikiamų medžiagų, kurios padės ne tik kūdikiui, bet ir jums pačiai. Taip pat stengtis miegoti pakankamai - nuovargis gali stipriai paveikti emocinę būseną.
- Psichologinė pagalba: Jei emocinė būklė tampa sunkiai valdoma arba jei jaučiate, kad nerimas ar depresija pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, svarbu neignoruoti šių simptomų ir kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą. Kvalifikuotas specialistas gali padėti susidoroti su emociniu spaudimu ir pasiekti psichologinę pusiausvyrą.
Kūną ir mintis padeda nuraminti kvėpavimo pratimai. Jie taip pat sumažina kraujospūdį, prisideda prie sklandesnio ir mažiau skausmingo gimdymo. Patariama stebėti savo kvėpavimą, nes per greitas ir paviršutiniškas kvėpavimas gali kelti panikos jausmą. Moterims, kurios jaučiasi susijaudinusios, gali padėti paprastas kvėpavimo pratimas. Skaičiuojant iki trijų, reikia tolygiai, ramiai įkvėpti per nosį ir porą sekundžių sulaikyti kvėpavimą. Iškvėpti reikia tolygiai ir ramiai, skaičiuojant iki trijų ir per šiek tiek pravertą burną. Kartoti pratimą rekomenduojama tol, kol kvėpavimas taps natūralus, lėtas ir ramus. Nėštumo metu taip pat galima išbandyti atsipalaidavimo pratimus: relaksacijas arba meditacijas. Taip pat rekomenduojama nepamiršti, jog mūsų psichologinei savijautai įtakos turi ir kokybiškas poilsis, subalansuota mityba bei fizinis aktyvumas.
Visi jausmai yra normalūs. Reikia suprasti, kad pirmos savaitės po gimdymo gali atnešti daugiau nežinomybės, o moteris dėl fiziologinių ir emocinių pokyčių gali tapti jautresnė. Pasireiškiantis emocinis jautrumas yra visiškai natūralus reiškinys, rodantis sveiką moters adaptaciją po gimdymo. Svarbu neišsigąsti savo jausmų ir pasikalbėti apie juos su artimaisiais.
Kilų mintims, jog reikalinga specialisto pagalba, reikia nedvejoti ir kreiptis.
Pogimdyvinė depresija: kylančios rizikos ir pagalbos galimybės
Pogimdyvinė depresija - tai psichikos sutrikimas, pasireiškiantis maždaug 10-15 proc. moterų. Šis sutrikimas pasižymi bent dvi savaites trunkančia prislėgta nuotaika, dėmesio koncentracijos ir atminties sutrikimais, miego, apetito pokyčiais. Gali atsirasti nuovargis, motyvacijos stoka, galvos skausmai ar kiti fiziniai nusiskundimai. Pogimdyvinė depresija gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, dėl hormonų svyravimo, socialinės pagalbos stokos, finansinių sunkumų ar netgi vaikystėje patirtų traumų.
Didinant savo psichologinį atsparumą, pogimdyvinės depresijos galima išvengti. Tai galima padaryti daugiau ir atviriau kalbant apie savo jausmus bei patiriamus sunkumus. Nereikia užgniaužti, slopinti ar kitaip slėpti nemalonių ar sunkių patyrimų. Sveikas gyvenimo būdas taip pat prisideda prie psichikos sveikatos išsaugojimo.
Jei pogimdyvinės depresijos nepavyko išvengti, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į specialistus. Psichikos sutrikimų gydymui svarbi profesionali specialistų pagalba ir individualizuotas gydymas. Moterys, kurios po gimdymo patiria sunkumų, savo jausmus būtinai turėtų aptarti su partneriu arba kitu artimu žmogumi.
„Aplankius niūrioms mintims, labai svarbu jomis pasidalinti su artimais žmonėmis. Pajutus, kad pokalbis su artimaisiais nepadeda, reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Psichologas gali padėti suprasti jaučiamos įtampos priežastis ir pasiruošti nėštumui, artėjančiam gimdymui ar pogimdyviniam laikotarpiui“, - apie psichologinės pagalbos svarbą kalba A.
Melancholija po gimdymo gali prasidėti praėjus vos kelioms dienoms po gimdymo ir tęstis kelias valandas, dienas arba ilgiau (iki dviejų savaičių), praeina savaime. Išgyvenant melancholiją po gimdymo, būna padidėjęs jautrumas, liūdesys, sutrikimo jausmas ir kiti sunkumai nėra pastovūs. Būsena dienos eigoje gali keistis sulaukus artimųjų palaikymo, atsitraukus nuo kūdikio, pailsėjus. Pajautus šiuos simptomus, rekomenduojama nedelsiant kreiptis pagalbos. Negydoma depresija po gimdymo gali labai pasunkėti ir būti pavojinga gyvybei.
Psichozė po gimdymo išsivysto per pirmąsias dvi savaites po gimdymo, yra gerokai retesnė. Tai kur kas sunkesnė neseniai gimdžiusios moters būsena. Artimieji tai nesunkiai pastebi, nes moteris pradeda elgtis neįprastai ar net keistai (gali matyti ir girdėti tai, ko nėra, visiškai nesidomėti arba neadekvačiai elgtis su kūdikiu, būti stipriai užsisklendusi ir atsiribojusi, vangi arba, priešingai, nustoti miegoti, tapti perdėtai energinga, netinkamu metu arba nuolatos užsiimti namų ruošos darbais).
Kiekvieno žmogaus psichologiniai resursai yra riboti, o pervargę ar patiriantys sunkumus negalime jaustis gerai. Visuomenės sveikatos biurai rengia psichologinę sveikatą stiprinančius grupinius užsiėmimus, buria savitarpio paramos grupes, teikia nemokamas anonimines psichologo konsultacijas visose savivaldybėse. Psichikos sveikatos centrai teikia medicinos psichologo, psichiatro konsultacijas, atlieka diagnostiką visose savivaldybėse. Nemokamos (draustiems asmenims), be siuntimo. Mobilios krizių įveikimo komandos, esant psichologinei krizei šeimoje ar organizacijoje, teikia konsultacinę pagalbą telefonu, prireikus psichologų komanda teikia pagalbą vietoje. 1815 I-V 8-20 val., www.kriziukomanda.lt. Būtinoji pagalba. ir 17-21 val. Mamos linija - Anoniminė emocinė parama el. „PROGRAMĖLĖ „RAMU“ - tai skubi pagalba panikos atakos metu, kuri visada su tavimi.
Ką galima padaryti, siekiant sumažinti riziką susirgti depresija? Visų pirma jau nėštumo metu atkreipti dėmesį į savo savijautą (40 proc. depresijos po gimdymo atvejų galima užfiksuoti jau nėštumo metu) ir ieškoti pagalbos. Nenurašyti visko hormonams ir nelaukti, kad „po gimdymo viskas bus kitaip“. Kitas svarbus aspektas - stebėti savo santykius su vyru. Gimus vaikeliui reikės būti vieningiems, vienam kitą gerbti, gebėti spręsti konfliktus, o ne emociškai pribaigti vienas kitą. Ir trečias dalykas - palaikyti artimus santykius su geromis draugėmis, vaikų turinčiomis moterimis. Visų pirma nekaltinti aplinkinių - dažnai vyresnės kartos žmonės nesupranta, kas vyksta, nes jie savo emocijas blokavo, bandė išgyventi (nes nebuvo resursų). Galima suprasti ir vyrus, kurie menkai pasiruošę vaikelio atėjimui ir dar, negana to, išgyvena laviną savitų jausmų, su kuriais nelabai moka susitvarkyti. Tačiau nereikia savęs vertinti remiantis kitų požiūriu. Jei man blogai, vadinasi, man blogai, man reikia pagalbos. Reikia ieškoti galinčių suprasti žmonių, susibūrimų, kuriuose galima išsikalbėti, kreiptis į galinčius padėti specialistus.
Pratęsdama prieš tai išsakytą mintį, noriu pasakyti, kad moterims labai svarbus tas normalizavimas. Mes gyvename motinas kaltinančioje kultūroje, pasigavusioje iliuziją, kad labai pasistengus vaikus galima auginti idealiai, kad mūsų jausmai priklauso nuo mūsų (jei peršalau, tai sergu, o jei man liūdna ar sunku, tai jau esu kalta ir privalau atsikratyti to). Bendraudamos su kitomis moterimis pajuntame tą gilią per motinystę, supratimą ir rūpinimąsi viena kita ateinančią bendrystę, galime priimti savo žmogiškumą, netobulumą, ribotumą ir pamatyti grožį, prasmę, išmokti mylėti save ir savo gyvenimą.
Kiek didesnė persileidimo rizika. Kol kas nėra daug tyrimų, padedančių suprasti ryšį tarp streso ir persileidimo. Padidėjęs kortizolio kiekis kraujyje. Vaiko psichikos sveikatos problemos. Mamos patiriamas stiprus stresas gali turėti įtakos kognityvinei raidai nuo vaikystės iki paauglystės, padidinti riziką, kad vaikui taip pat pasireikš psichikos sveikatos ir elgesio problemų, nerimo sutrikimas. Psichologinės pagalbos paieškos. Pasistenkite įsisąmoninti, kad visi su nėštumu susiję nepatogumai yra laikini. Psichikos sveikatos specialistai, taip pat kokybiška psichologinė literatūra gali padėti visus šiuos nepatogumus įveikti. Pasirūpinkite savo sveikata. Labai svarbu tinkamai maitintis (kiek tai įmanoma, jei stipriai pykina), gerai išsimiegokite, daugiau judėkite. Sumažinkite nebūtinų veiklų kiekį, deleguokite jas kitiems žmonėms. Imkitės atpalaiduojančių praktikų. Lankykitės nėščiųjų pamokėlėse. Sužinosite, ko tikėtis nėštumo metu bei gimus kūdikiui. Iš anksto planuokite išėjimą motinystės atostogų. Padėkite sau ir darbdaviui pasiruošti tam laikotarpiui, kai paliksite darbovietę ir atsidėsite motinystei. Institucijų, organizacijų pagalba. Bendraukite, susikurkite „pagalbos tinklą“, kuriame bus jūsų antroji pusė, šeima ir draugai.
Normalu taip jaustis keletą dienų, savaitę ar dvi po gimdymo. Tokia savijauta, vadinama „baby blues“ (mamystės melancholija), kaip staiga užeina, taip staiga pranyksta. Maždaug vienai mamai iš 8 po dviejų savaičių savijauta nepagerėja, o pereina į pogimdyvinę depresiją. 2016 m. mūsų šalyje gimdė 28 521 moteris. Depresijos gydymo centro atlikti skaičiavimai parodė, kad apie 5600 iš jų gali gyventi su pogimdyvinės depresijos simptomais ir nesuvokti, kad joms reikalinga pagalba. Minėto centro rengtuose žurnalistų pusryčiuose, kurie vyko kovo 14 dieną Vilniuje, temą narpliojo psichologai Aušra ir Antanas Mockai bei šioje temoje besispecializuojanti psichologė Marija Bagdonienė. „Kartais atrodo, kad jei rasime priežastį, ją pašalinsime ir viskas bus gerai“, - sako psichologė Marija Bagdonienė. „Bet vienos priežasties nėra. Yra tam tikras polinkis, jautrumas ir įvairūs faktoriai. Viskas susideda į viena ir moteris suserga. Tai visai nepriklauso nuo to, kiek jai metų, koks buvo nėštumas ir sunkus ar lengvas gimdymas“. Kas iš tiesų didina riziką susirgti pogimdyvine depresija? Psichologė M. Bagdonienė išvardino priežastis, sąlygojančias pogimdyvinės depresijos atsiradimą. Psichosocialinis faktorius - prieš tai buvę depresijos epizodai. Jei moteris priklauso žemai socioekonominei klasei, jei patiria smurtą šeimoje, prievartą, jei yra problematiški santykiai ar ji yra viena, rizika susirgti padidėja. Po nėštumo ir gimdymo yra daug hormoninių pokyčių ir tai irgi gali sukelti depresiją kai kurioms moterims. Pasikeitusi mūsų aplinkos situacija - oro užterštumas, pakitę mitybos įpročiai, kai aplinka tampa labiau toksiška, tai irgi gali sukelti depresiją. Dar vienas iš faktorių - pokyčiai smegenyse.
Kaip galima atpažinti pogimdyvinę depresiją „Pogimdyvinė depresija gali prasidėti tiek nėštumo metu, tiek bet kada 12 mėnesių bėgyje po gimdymo“, - sako psichologė. Šią depresiją galima atpažinti iš kai kurių ryškių požymių. Serganti moteris negali užmigti net tada, kai ji labai pavargusi ir turi visas sąlygas miegoti. Tada ji pradeda bijoti, kad negali užmigti ir ratas užsisuka. Pakinta apetitas. Arba valgo daug, arba negali valgyti iš viso. Kaltės ir neadekvatumo jausmai, susiję su motinyste. Moteris galvoja, kad ji bloga mama, kad nesusitvarko, kad viską daro blogai ir dėl to išgyvena didelę kaltę. Jai atrodo, kad visos kitos puikiai sugeba tvarkytis, o ji negali. Aplinkinių reakcija dažnai būna - susiimk, kūdikis - faina, džiaukis. Bet sergantiems tai padaryti labai sunku. Jie norėtų džiaugtis, bet neišeina. Tai kas būdavo anksčiau smagu, pasivaikčiojimai, knygų skaitymas ir panašūs dalykai, pradeda neteikti malonumo ir tuo nebeužsiimama. Įkyrios mintys apie savęs ar kūdikio žalojimą. „Apie tai nešnekama garsiai, nes mintys labai gąsdina. Tačiau tos mintys atsiranda staiga, sukasi galvoje nuolatos, „jei aš susinervinsiu ir mesiu kūdikį į sieną, o jei jis man iškris iš rankų, o jei aš jį sužalosiu“, - sako psichologė Marija Bagdonienė. Ji pabrėžia, kad moterys tokių minčių išsigąsta ir joms atrodo, kad kraustosi iš proto. „Tada atsiranda noras išeiti, trauktis nuo kūdikio, iš šeimos dėl baimės pakenkti“. „Aplinkiniams atrodo, kad reikia palaukti ir viskas susitvarkys. Bet tai netiesa, negydoma depresija gali trukti ilgai, tęstis metus ir peraugti iš pogimdyvinės depresijos į depresiją“, - sako psichologė. „Tai labai stipriai keičia gyvenimo kokybę, todėl būtina kreiptis į specialistus“. Ką gali padaryti vyras pogimdyvinės depresijos atveju „Apie tokius sunkumus moterys nekalba. Jei pradeda kalbėti, tai dažna vyrų reakcija būna nerimas ir noras kažką daryti. Vyrui sunku pripažinti, kad jo ribos ir galimybės neleidžia išspręsti šios problemos. Atsiranda instinktyvus neigimas, kad gal čia nerimta problema, nieko čia jai nėra. Ir tada moteris jaučiasi dar labiau nesuprasta, ji lieka viena su savo bejėgiškumu“, - kalba psichologas Antanas Mockus. Tačiau labai svarbu, kad vyrai žinotų esminius pogimdyvinės depresijos požymius, nes jie yra arčiausiai moters ir anksčiausiai galėtų reaguoti į moters pokytį. Psichologas pateikia praktinių patarimų, kaip vyras gali apsaugoti savo moterį, pastebėti neraminančius požymius ir jai padėti. Išklausyti ir priimti žmonos jausmus. Čia įgūdis, kurį retas kuris moka, nes tai yra sunku. Išklausyti, nepertraukti, priimti emocijas. Kai artimas žmogus jaučia liūdesį, kyla nerimas ir norisi daryti kažką, kad taip nebūtų. Tokiu atveju reikia suvaldyti savo nerimą ir leisti moteriai jausti tai, ką ji jaučia. Leisti jai kalbėti ir išsakyti kylančius jausmus ir baimes. Svarbu nenuvertinti, „visos jūs prisigalvojat visko, čia aš ne prie ko“. Nejautrumas moteriai tikrai nepadeda. Vyras turėtų pasikoreguoti lūkesčius, kaip bus po gydymo. Nes sveikimo procesas yra ilgas. Gydymas vaistais ar nemedikamentiniais būdais trunka kursais po keletą mėnesių ar net metus. Pakilimai ir nusileidimai yra normalus dalykas. Žinoma, reikės perimti kai kuriuos buities darbus. Kai tik vyras pajunta, kad viskas rimta, dažnai persiplanuoja darbus, daugiau prisiima atsakomybės namuose ir jau vien nuo to moteriai gerėja. Reikia susitaikyti, kad sekso bus mažiau. Jei moteris nekomunikuoja, o tik atsisako intymumo, vyras ima pykti, jaučiasi atstumtas. Bet vyrams derėtų prisiminti, kad tai nieko asmeniško. Moteris nejaučia potraukio dėl ligos ir depresiją išgydžius viskas grįžta į įprastą ritmą. Vyrams didelis iššūkis, kai moteris dirgli, nepatenkinta, kritiška. Bet svarbu išlaikyti vidinę pusiausvyrą, ramybę, palaikyti ją, pasakyti, kad myli, pagirti. Viena moteris pasakojo, kad vyras nepasidžiaugdavo, nepastebėdavo jos darbų, trūko pozityvo. Bet vyrui svarbu pasakyti tokius elementarius dalykus moteriai: „tu graži, man gera, kad tu mano žmona, kas bebūtų, visada būsiu šalia“. Svarbu stengtis nuraminti. Palaikyti sprendimą kreiptis į specialistus. Arba inicijuoti tą kreipimąsi. Reikalingas ir vyro įsitraukimas į gydymo planą. Padaryti organizacinius dalykus. Savižudybė, savęs žalojimas, artimasis yra pirmasis, kuris apie tai išgirsta. Kartais būna tokių žodžių, „norėčiau užmigti ir nepabusti“, „geriau manęs nebūtų“, „ir man kyla blogos mintys“. Profesionaliai yra išmokyti paklausti tiesiai ar žmogus galvoja apie savižudybę. Neapmokytiems žmonėms tas gana sunku, jie bijo, tokiu atveju pasirūpinkite, kad moteris eitų pas specialistus ir ten kalbėtųsi. Pabaigai - vyras turi taip pat pasirūpinti savimi. Kalbant apie pogimdyvinės depresijos simptomus, kai moteris kritikuoja, kabinėjasi, interpretuoja motyvus ir sako, kad vyrui viskas nesvarbu., kyla daug emocijų. Svarbiausias patarimas nepriimti asmeniškai. Kyla daug jausmų, tad svarbu pačiam sau leisti juos jausti. Vyras taip pat turi turėti su kuo pasikalbėti. Su kažkuo iš šeimos, su draugais arba su psichologu.
Akušerė, projekto "Sumani mama" kūrėja ir knygų tėvams autorė Marija Mizgaitienė dalijasi, kaip nėščios moters organizmas reaguoja į stresą. "Nėštumo metu gali kilti daugybė stresinių situacijų: tyrimų rezultatų laukimas, nerimas dėl karščiavimo, vaisiaus judesių ir t. t., tačiau toks stresas dažniausiai yra trumpalaikis ir pavojaus nekelia. Jis netgi gali būti naudingas, nes suteikia motyvacijos imtis veiksmų, domėtis, skatina nėščiąją pasitempti, labiau rūpintis tiek savimi, tiek būsimu vaikeliu, rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, lankytis pas gydytojus", - teigia medikė. Visai kitaip yra su ilgalaikiu (chronišku) stresu, kuris kyla nuo ilgalaikės įtampos, baimės, nerimo. Daugiau nuotraukų (2) Akušerė Marija Mizgaitienė įspėja, kad ilgalaikis stresas kenkia ir mamai, ir kūdikiui. Asmeninio archyvo nuotr. "Toks stresas tiek nėščiajai, tiek vaisiui gali būti netgi labai žalingas. Patiriant bet kokį stresą išsiskiria streso hormonas - kortizolis. Jei tai trumpalaikis stresas, kortizolio kiekis pakyla ir sumažėja. Jei ilgalaikis - streso hormono kiekis pakyla ir nebesumažėja. Dėl ilgalaikio streso sutrinka miegas, apetitas, padidėja kraujospūdis, mamos kūne prasideda uždegiminiai procesai, žūsta nervų ląstelės", - vardija M.Mizgaitienė. Besivystančios vaisiaus smegenys yra itin jautrios ilgalaikiam stresui. "Didelis bei ilgalaikis kortizolio kiekis žalingai veikia smegenų struktūrą, o jo poveikis gali būti juntamas visą mažylio gyvenimą. Nelengva, bet būtina užduotis nėščiajai - vengti ilgalaikio streso, stengtis mažinti nerimą, „nemaitinti“ savęs neigiamomis emocijomis.
