Persileidimas - tai kūdikio netektis nėštumo metu, kuri sukelia ne tik fizinį, bet ir didžiulį emocinį skausmą. Ši patirtis gali palikti gilius randus moters psichikoje, todėl psichologinė pagalba po persileidimo yra itin svarbi. Sunku kalbėti apie kūdikio netektį, net ir tada, kai jo netenkama dar įsčiose. Persileidimas - tai krizinis nėštumas, kuris sukelia stiprią emocinę, psichologinę ir socialinę krizę. Paprastai nėščia moteris gana greitai užmezga ryšį su labai artimai su ja susieta naujo vaikelio gyvybe, tad staiga nutrūkus šiam ryšiui, netektis emociškai yra išgyvenama kaip artimojo mirtis ir gali paliesti ne tik mamą, bet ir jos šeimos narius, artimuosius. Kuo intensyvesnį ryšį su vaikeliu moteris jaučia, tuo skaudesnis būna praradimo jausmas ir gedulo išgyvenimas.
Gedėdami tėvai bei jų artimieji pereina per įvairias gedulo stadijas: šoką, neigimą, pyktį ir depresiją, susitaikymą. Šios stadijos maišosi tarpusavyje - keičia viena kitą bet kokia chaotiška tvarka. Gedėjimą gali apsunkinti tai, kad ne visada tėvai turi galimybę pamatyti savo kūdikį ir su juo atsisveikinti, aplinkiniai gali reaguoti nesupratingumu, persileidimą laikyti per menka priežastimi liūdėti. Paprastai tėvai užmezga ryšį su kūdikiu dar jam negimus, todėl persileidimas sukelia ilgesį. Po įvykusio persileidimo tėvams kyla įvairių klausimų: kodėl man, ką padariau ne taip, kaip būtų buvę galima to išvengti, ar kitą kartą pastojus vėl įvyks persileidimas?
Gedulo Stadijos Po Persileidimo
Kiekvieną emociškai reikšmingą netektį žmogus išgyvena gedėdamas. Gedėjimas yra procesas, jo neįmanoma kažkaip dirbtinai pagreitinti. Šis procesas susideda iš kelių etapų:
I etapas: Šokas ir Neviltis
Pradžioje moteris ar abu tėvai patiria šoką, tuštumos pojūtį, atitrūkimą nuo realybės, negalėjimą patikėti tuo, kas įvyko, fakto neigimą, protestą. Sunku susikaupti, realiai vertinti situaciją ar priimti sprendimą. Tai sąstingio ir bejėgiškumo būsena, nors viduje išgyvenamos labai prieštaringos emocijos, kurios bet kada gali prasiveržti pykčiu ar kaltinimu, nukreiptu į gydytojus, neteisingą pasaulį, Dievą, save. Ši pirmoji, šoko ir nevilties, stadija yra labai sekinanti. Vėliau ateina suvokimas, kad vaikelio iš tikrųjų nėra, tačiau tai dar ne susitaikymas.
II etapas: Ilgesys ir Prisiminimai
Tolimesnėje gedėjimo stadijoje išgyvenamas stiprus ilgesys, nuolat sugrįžtantys prisiminimai iš to laiko, kai moteris dar laukėsi. Gyvenama tarsi nuolatinėje įvykio akivaizdoje, bet vis sugrįžtama į praeitį iki tos lemtingos dienos. Moteris daug galvoja apie vaikelį. Nors tų dviejų realybių - buvusios ir esamos - išgyvenimas kelia didelį skausmą, ji vis bando rasti priežastį, kaltininką savo aplinkoje arba kaltina save. Moteris tampa konfliktiška, jai būdingi kontrastingi jausmai: nuo pykčio iki apatijos. Tokiu būdu ji nesąmoningai grumiasi su vienatės ir beprasmybės jausmu. Tai skausmingas vidinės atramos ieškojimo laikas, o tai yra labai svarbu, nes jo išgyvenimas padeda moteriai eiti į priekį. Šioje stadijoje moteriai taip pat gali prasidėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai: nemiga, galvos skausmai, apetito bei širdies ritmo sutrikimai. Kai kurios moterys išgyvenamą beprasmybės jausmą bando kompensuoti mintimis apie naują pastojimą ir taip atrasti prasmę. Kitos, atvirkščiai, bijo net pagalvoti apie tokią galimybę.
III etapas: Susitaikymas
Dar vėlesnėje netekties įveikimo stadijoje moteris visiškai aiškiai suvokia praradimo tikrumą. Nebelieka iliuzijų. Ji tarsi kapituliuoja, pripažįsta, kad realybė yra tokia, kokia yra. Šiuo laikotarpiu ji gali patirti įvairias liguistas būsenas - bejėgiškumą, prislėgtumą, beprasmybės jausmą, bet kokio aktyvumo praradimą, stiprų norą izoliuotis, užsidaryti, neįsileisti kitų į savo vidinį, o neretai ir išorinį pasaulį. Gali pasireikšti depresijos požymiai, sustiprėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai.
Kuo daugiau moteris gauna palaikymo ir supratimo šeimoje, tuo saugiau ji įveikia visas gedėjimo stadijas. Neretai reikalinga ir profesionalų pagalba, kurios dėka moteris po truputį ima atgauti gebėjimą matyti situaciją realiai, atsistato emociniai ryšiai ir santykiai su aplinkiniais. Moteris atranda naują santykį su negimusiu vaikeliu, kitaip išgyvena prisiminimus apie jį. Todėl labai svarbu nebėgti nuo skausmo, neužgniaužti jo savyje, bet jį išgyventi, išgedėti, išverkti, išsikalbėti, dalintis skausmu su kitais, kalbėtis apie tai su psichologu. Nuolatinis grįžimas prie sunkios patirties ir jos išsakymas padeda lengviau išgyventi skausmą ir nukeliauti į susitaikymą. Yra šeimų, kurios dalinasi savo išgyvenimais su kitomis, patyrusiomis vaikelio netekties skausmą, šeimomis. Taip pat gijimo procese labai svarbu suteikti vaikeliui vardą, prisiminti jį per gimtadienius.
Kaip Padėti Moteriai Po Persileidimo
Svarbu suprasti, kad moteris po persileidimo išgyvena didelį skausmą ir jai reikia palaikymo. Štai keletas būdų, kaip galite padėti:
- Būkite šalia: Leiskite moteriai žinoti, kad esate šalia ir pasiruošę išklausyti, kai ji norės kalbėtis.
- Nekalbėkite banalybių: Venkite frazių, tokių kaip "viskas bus gerai" arba "tu dar jauna, turėsi kitų vaikų". Šios frazės gali sumenkinti jos skausmą.
- Leiskite jai gedėti: Nespauskite moters greičiau "atsigauti".
Kur Ieškoti Pagalbos?
Įvairios institucijos ir organizacijos teikia pagalbą moterims, išgyvenusioms persileidimą:
- Projektas „Pagalba besilaukiančioms ir vienišoms mamoms“: Šis projektas skirtas moterims, išgyvenančioms krizinį nėštumą, patyrusioms persileidimą, nėštumo nutraukimą, kūdikio netektį ar pogimdyminę depresiją. Projekto metu moterys gali gauti kompleksinę specialistų pagalbą, įskaitant psichologų, socialinių darbuotojų, teisininkų, dulų, žindymo konsultantų, akušerių, ginekologų konsultacijas. Taip pat teikiama materialinė ir finansinė parama. Organizuojamos savipagalbos grupės, padedančios įveikti patirtas traumas ir emocinį stresą.
- Krizinio nėštumo centras: Tai vienintelė organizacija Lietuvoje, teikianti tokio masto paslaugas visoje šalyje.
- VILTIES LINIJA: Teikiama emocinė parama telefonu bei laiškais, skambučiai nemokami iš bet kurio tinklo.
- TĖVŲ LINIJA: Teikiamos psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams.
- PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRAI: Kreipkitės į psichikos sveikatos centrą, prie kurio esate prisiregistravusi, gaukite medicinos psichologo ar psichiatro nemokamą konsultaciją be siuntimo.
- MOBILIOS KRIZIŲ ĮVEIKIMO KOMANDOS: Esant psichologinei krizei šeimoje ar organizacijoje teikiama pirminė konsultacija telefonu, prireikus atvyksta psichologų komanda teikia pagalbą vietoje.
- Privatūs psichologai ir psichoterapeutai: Daugelis privačių specialistų specializuojasi pagalboje moterims po persileidimo.
Psichologinė Pagalba: Kodėl Ji Svarbi?
Laiku nesuteikta pagalba dažnai lemia depresiją, potrauminį stresą, ilgalaikį psichikos sutrikimų gydymą, kuris paveikia ne tik moterį, bet ir jos šeimą. Psichologo konsultacija - tai pagalba suprasti save ir savo situaciją tam, kad kuo lengviau priimtume sprendimus ir galėtume įveikti sunkumus. Šeimos planavimo, pastojimo, nėštumo, gimdymo, pogimdyminio laikotarpio psichologijos kryptis. Ji taip pat gali aprėpti dar negimusio ar ką tik gimusio naujagimio intelektinį ir emocinį vystymąsi. Tapimas suaugusiu dažnai kulminuoja tapimu tėvais. Ar tai būtų sunkumai pastojant, nevaisingumo gydymas, nesutarimai tarp partnerių tėvystės klausimais, galbūt pogimdyminė depresija - visi šie iššūkiai kuria psichologines įtampas. Negalinti susilaukti vaikų ar persileidimą išgyvenanti šeima kuo tikriausiai gedi, tačiau tokiam gedului mūsų visuomenėje nėra nei vietos, nei ritualų. Apie tokias patirtis dažnai sunku kalbėti su artimaisiais, jas išgyvenantys žmonės užsisklendžia, mano, kad turi viską įveikti patys. O net ir kalbant dažnai išlieka jausmas, kad artimieji negali įsijausti į jūsų patirtį.
Psichologiškai ramus nėštumas itin svarbus siekiant geros gimdymo baigties. Vaikai, augantys emociškai stabilioje šeimoje, ir patys auga psichologiškai stiprūs ir sveiki. Pripažinti, kad susiduriate su iššūkiais ir imtis juos spręsti - tai pirmas žingsnis į pagijimą. Mokslui žinoma, bent viena moteris iš penkių susiduria su kokiomis nors psichinės sveikatos problemomis nėštumo ar pirmų motinystės metų laikotarpiu (o kiek dar tokių atvejų nežinome!). Tai yra visiškai normalu. Ką jau kalbėti apie psichologinės pagalbos po trauminių įvykių svarbą: konsultacijos ilgai nepastojant ir patiriant įtampą šeimoje, prieš nevaisingumo gydymą, po persileidimo, išgyvenant kaustančią gimdymo baimę, po trauminio gimdymo, susilaukus neįgalaus mažylio, patiriant pogimdyminę depresiją ir dar daugelio kitokių patirčių ir išgyvenimų. Dažnai yra manoma, kad laikui bėgant liūdesys palengvės arba iškarto praeis, jei moteris dar kartą pastos. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad kai kurios moterys bei jų antrosios pusės gali gedėti daug ilgiau, net ir vėliau gimus sveikam vaikui.
Paprastai ankstyvoji netektis būna apsunkinta aplinkinių, o neretai ir pačių artimiausiųjų nesupratimo, kurie mano, kad priežastis gedėti yra per menka. Tai verčia moterį užsidaryti, bijoti parodyti, bei vengti išreikšti savo išgyvenimus. Patyrus persileidimą ankstyvojoje stadijoje prie šios jausmų sumaišties dažniausiai prisideda dar ir stiprus kaltės jausmas: kodėl man, kur mano klaida, gal reikėjo elgtis kitaip? Iki smulkiausių detalių moteris analizuoja įvairias situacijas ir savo elgesį tarsi nevalingai ieškodama įkalčių. Tai labai kankinanti patirtis, todėl be kitų pagalbos moteriai labai sunku išeiti iš savigraužos būsenos.
Vaiko Netektis Vėlesnėje Stadijoje
Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus ypač skausminga, nes ir pati moteris, ir visa šeima jau būna pasiruošusi naujo šeimos nario atėjimui. Negimusio vaikelio netektis šiuo laikotarpiu labiau akivaizdi, labiau pastebima išoriškai, todėl dažniausiai moteris iš artimųjų sulaukia ir daugiau užuojautos, nei patyrusi ankstyvąjį persileidimą.
Kiek Tęsis Liūdesys?
Kiekviena moteris, kiekviena šeima savo skausmo kelią nueina savaip ir savo tempu. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Paprastai netekties skausmo ciklas tęsiasi maždaug iki dviejų metų, tačiau kai kuriais atvejais gali tęstis ir ilgiau.
Bijai pasenti? Ši laida skirta Tau! Svečiuose Nomeda Marčėnaitė | Laikai ir laikai #2
Istorijos, Įkvepiančios Viltį
Svarbu žinoti, kad daugelis moterų po persileidimo sėkmingai pastoja ir susilaukia sveikų vaikų. Štai kelios istorijos, kurios įkvepia viltį:
- Viena moteris pasidalino, kad po dviejų persileidimų ji pagaliau susilaukė savo stebuklo. Ji dėkojo psichologei už suteiktą psichologinę paramą ir palaikymą, įkvėpimą tikėti, kai nebebuvo vilties.
- Kita moteris kreipėsi į Krizinio nėštumo centrą ir gavo psichologinę pagalbą viso nėštumo metu. Ji džiaugėsi, kad išdrįso kreiptis pagalbos, nes be centro darbuotojų pagalbos ir rūpesčio dukrelės laukimas būtų kur kas sudėtingesnis.
Patarimai Moterims, Išgyvenančioms Baimę Dėl Persileidimo
Daugelis moterų, patyrusių persileidimą, jaučia baimę, kad tai gali pasikartoti. Viena moteris pasakoja: "Buvau pastojus pernai kovą, deja, 8 sav. nustojo vystytis ir buvo sukeltas persileidimas vaistais. Priežasčių niekas neieškojo, nes tai buvo pirmas nėštumas, kuris baigėsi nesėkmingai. Vasarą nusprendėm bandyti vėl, bet nuėjau pasitikrinti. Ginekologė pasiūlė atlikti skydliaukės hormonų tyrimą, kuris parodė, kad turiu tiroiditą. Paskyrė gerti tiroksiną ir leido planuoti. Nėštumas vystosi gerai, tyrimai geri, dabar eina 14 sav., bet manęs niekaip neapleidžia baimė, kad gali pasikartoti persileidimas. Daug skaičiau ir žinau, kad antrą kartą šansai persileisti labai maži, bet vistiek tai ne išlenda iš galvos, prisigalvoju visokių nesąmonių."
Kitos moterys dalijasi panašiomis patirtimis: "Man buvo panašiai kaip jums. Pastojau, bet 6 savaičių persileidau, mano atveju taip pat nieks neieškojo priežasčių. Po 2 mėn po persileidimo vėl pastojau, kadangi nepykino ir kitokių akivaizdžių nėštumo požymių nebuvo, tai ne visą laiką, bet būdavo dienų, kai galvodavau ar tikrai laukiuos? Ar viskas gerai? Tačiau stengiausi nustumti tokias mintis šalin."
"Aš persileidau 14 sav. Po 1.5 metų pastojau, bet ta baimė lydėjo iki tol, kol nepagimdžiau, tiesiog visad joje prabuvau, kiekvienas skausmas buvo baisu. Tai paskui, kai judesėliai jautėsi, tai kai nejausdavau, krutindavau, teko ir į ligoninę važiuot."
Kaip pataria aktorė E. Špokaitė: „Kiekviena skirtingai išgyvena vaikelio praradimą, tačiau jeigu jaučiate, kad reikia, nebijokite ieškoti pagalbos“. Ji pripažino, kad tuo metu laukdama ypač nemalonios procedūros rado lankstinuką apie pagalbos galimybes Krizinio nėštumo centre, tada dar abejojo, ar jai tikrai reikia psichologinės pagalbos. Moteris manė, kad viską pavyks išspręsti pačiai. Vis dėlto neradusi supratimo artimoje aplinkoje, ji ryžosi kreiptis į specialistus. „Atėjusi į centrą supratau, kad mano reakcija nėra neadekvati ir nenormali. Artimoje aplinkoje buvo teigiančių kitaip ir klausiančių, kada gi būsiu normali, kiek dar liūdėsiu arba tiesiog sakant, kad „jau užtenka“. Visa tai buvo sakoma gana įsakmiu tonu, tarsi mano buvimas kenktų kito egzistavimui“, - prisimena E. Špokaitė.
Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė sako, kad tie devyni laukimo mėnesiai yra laikas, kai ypač svarbu jausti emocinį saugumą ir aplinkinių dėmesį. „Moterims svarbu žinoti, kad ne tik jos, bet ir aplinkiniai laukia naujos gyvybės. Septynerius metus veikianti organizacija siekia suteikti visapusišką paramą moterims, kurios laukė vaikelio, tačiau pastojus, pasikeitė gyvenimas (neteko darbo, liko vienos, užklupo liga) arba pastojo neplanuotai, taip pat tais atvejais, kai moteris patyrė persileidimą ar nutraukė nėštumą. Z. Tomilinienė sako, kad jiems svarbi kiekvieno žmogaus istorija, todėl kiekvienas atvejis unikalus. Sėkmingą organizacijos veiklą patvirtina ir moterų, kurioms jos padėjo, atsiliepimai. Krizinio nėštumo centras siekia suteikti moterims visapusišką paramą, pradedant psichologine, baigiant daiktais.
Pagalba teikiama visoje Lietuvoje. Kriziniu laikotarpiu ši pagalba yra nemokama. Ją teikia profesionalai ir savanoriai. Teikdami šeimoms pagalbą, bendradarbiaujame su kitomis organizacijomis.
tags: #psichologine #pagalba #moteriai #po #persileidimo
