Empatija - tai ne tik gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus, bet ir vertinti bei gerbti jo ar jos išgyvenimus. Ši savybė yra itin svarbi kuriant sveikus tarpusavio santykius ir sėkmingai bendraujant įvairiose gyvenimo situacijose. Empatiški žmonės dažniausiai geba bendrauti su įvairaus tipo žmonėmis, sėkmingai integruojasi bendruomenėje ir kuria stiprius ryšius. Tai yra tik maža dalis empatijos teikiamos naudos!
Nors empatija yra vertinama kaip viena geriausių žmogaus savybių, daugelis norinčiųjų ją ugdytis, deja, ja nepasižymi arba sunkiai ją patiria bendraujant su kitais. Pasaulyje, kuriame itin vertinamas individualizmas ir asmeniniai malonumai, empatijos trūksta, tačiau ji yra gyvybiškai reikalinga.
Kas yra empatija ir kuo ji skiriasi nuo simpatijos?
Daugelis žmonių painioja simpatijas ir empatiją, tačiau tai yra dvi skirtingos vertybės. Empatija nėra tik gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus; nusikaltėliai dažnai pasinaudoja kitais žmonėmis, prieš tai suprasdami juos ir taip įgydami jų pasitikėjimą. Empatija yra daugiau nei visa tai. Ji ne tik leidžia atpažinti, kaip kitas žmogus jaučiasi, tačiau taip pat vertina ir gerbia jo ar jos jausmus. Empatijai būdinga atjauta, tačiau tokia, kuri baigiasi tada, kai yra nebereikalinga. Empatiškas žmogus suteiks tik tiek pagalbos kitam, kiek reikia, ir nesiims guosti ar gailėti „per daug“.
Pasak psichologų, empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas, tačiau ją reikia ugdyti nuo ankstyvos vaikystės. Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas. Apie empatiją kalbama kaip apie vieną geriausių žmogaus savybių. Kodėl ji tokia svarbi? „Empatijos” sąvoka atsirado neseniai ir ji sudaryta iš kitų dviejų sąvokų: „simpatijos” ir „antipatijos”. Tai reiškia, kad empatija yra tarsi šių dviejų jausmų aukso vidurys. Kitaip tariant, empatija - tai gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebėjimas pasijusti kito vietoje, įsijausti į jo jausmus. Ji ugdo užuojautą, altruizmą ir gailestį bei yra daugelio moralinių sprendimų bei poelgių pamatas.
Ar empatija yra įgimta, ar išugdytina savybė?
Nėra duomenų, kad empatija yra įgimta žmogaus savybė. Šiuo metu populiari nuomonė, kad empatiškas žmogus išmoksta - šią savybę vaikas perima iš tėvų ir aplinkos - žmonių, kurie kasdien jį supa. Empatiją, kaip ir kitas savybes, tėvai gali formuoti vaikui iki paauglystės, nes paauglys jau pats vysto savo asmenybę ir tėvai jam įtakos nebeturi. Mažas vaikas yra ne egoistas, o egocentrikas. Ir tai natūralu, jis pats negali savimi pasirūpinti, todėl reikalauja itin daug dėmesio. Jis nesupranta, kad reikia paisyti kitų žmonių. Tarkim, mažylis gali ramiai žaisti atsisėdęs ant durų slenksčio ir nesuprasti, kad trukdo mamai ir tėčiui praeiti. Tačiau kai mama jam paaiškina, kad reikia pasitraukti, nes negerai trukdyti, po truputį mokosi atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, suprasti jų jausmus, išgyvenimus.
Empatijos ugdymo procesas šiek tiek panašus į kalbų mokymąsi. Vos gimęs kūdikis kalbėti nemoka, tačiau girdėdamas kitus kalbančius nesunkiai įvaldo šį meną. Panašiai yra ir su empatija. Iš dalies tai, kiek esame empatiški, lemta genetinių veiksnių, tačiau empatijos mes ir mokomės. Ir išmokstame to, ką matome aplink, panašiai kaip ir kalbėti, įprantame taip, kaip girdime kalbant aplinkinius.
Kaip skatinti vaikų empatiją?
Vaikų emocinis ugdymas yra esminė dalis jų asmenybės vystymosi procese. Gebėjimas suprasti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas padeda vaikams ne tik kurti sveikus santykius su kitais, bet ir geriau prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo iššūkių. Tėvai šioje kelionėje atlieka svarbiausią vaidmenį - būtent jie yra pagrindiniai vaiko emocinių įgūdžių mokytojai.
1. Emocijų atpažinimas ir įvardijimas
Pirmas žingsnis emociniame ugdyme - tai gebėjimas atpažinti ir įvardinti emocijas. Dažnai mažiems vaikams sunku suprasti, ką jie jaučia, ir dar sunkiau tą išreikšti žodžiais. Tėvai gali padėti, mokydami vaikus atpažinti ir įvardinti jų jausmus. Patarimas: Kai vaikas patiria emocijas (liūdesį, pyktį, džiaugsmą), padėkite jam suprasti, kas tai yra. Savo kalboje nuolat vartokite emocijų pavadinimus, šeimoje įpraskite, kad į klausimą „Kaip jautiesi?“ reikėtų atsakyti ne „Gerai“ ar „Blogai“, nes tai yra savijautos vertinimas, o „Linksmas“, „Piktas“ ir pan. - jaučiamos emocijos įvardinimas. Pasiruoškite emocijų korteles, su paveikslėliais iš žurnalų, šeimos nuotraukų, savo piešiniais. Žiūrėdami filmą, vartydami knygelę, žiūrėdami nuotraukas klauskite vaiko, kaip veikėjas jaučiasi ir iš ko galime tai suprasti (veidas, kūnas, elgesys, kalba,…). Darykite „Jausmų veidrodį“ - su vaiku veidrodyje atkartokite įvairias emocijas ir jas įvardinkite.
2. Pavyzdžio rodymas
Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius, ypač tėvus. Jei norite, kad jūsų vaikai išmoktų valdyti savo emocijas, svarbu rodyti gerą pavyzdį. Parodykite, kaip jūs pats tvarkotės su savo jausmais, kaip reaguojate į stresines situacijas ar konfliktus. Kai susiduriate su sunkumais, pasidalinkite su vaiku savo jausmais ir parodykite, kaip juos valdote. Daugiausiai įtakos ugdant empatiją turi mama, nes vaikas atkartoja tą elgesį, kaip su juo elgėsi mama. Jeigu priglaudė, kai jam skaudėjo, paguodė, jis taip elgsis ir su savo bendraamžiais. Yra vaikų, kurie jau darželyje puikiai sugeba atjausti tarkim, parklupusį ir susižeidusį draugą. Jie moka pribėgti, apsikabinti ir paguosti. Tai reiškia, kad namuose buvo tinkamai auklėjami ir mylimi.
3. Mokymas valdyti emocijas
Svarbu ne tik suprasti emocijas, bet ir išmokti jas valdyti. Vaikai kartais gali patirti stiprias emocijas, kurias sunku suvaldyti. Vaiko emocijų protrūkio metu įvardinkite kaip jis jaučiasi ir taikykite pavyzdžius iš ankstesnių žaidimų.
4. Empatijos ugdymas per praktikas
Štai keletas praktikų, kurios padeda kūrybiškai skatinti vaikų empatiją:
- „Koks pas tave oras?” Tai pratimas, kuris leidžia vaikui patyrinėti savo vidinę būseną. Atsisėskite ratu ir paklauskite savo mokinių/vaiko, koks yra jų vidinis oras. Oras tai yra mūsų nuotaika. Duokite pavyzdį kaip: „jeigu šiandien saulė šviečia, tai reiškias tu esi šiandien laimingas, jeigu griaustinis - tai gal esi piktas! O jeigu lyja - gal esi liūdnas?“ Nustebsite, kaip vaikams patiks nagrinėti savo „orą”! Jeigu matote, kad pas vaiką oras yra prastesnis, galėsite užduoti jam klausimą, kodėl taip yra? Dažniausiai vaikai labai noriai klauso vienas kito ir išsipasakoja savo nuotaikos pokyčius.
- „Vienas geras ir vienas blogas įvykis” Šitas pratimas skirtas dienos refleksijai. Atsisėskite ratu ir paklauskite vaikų, koks buvo vienas geras dienos įvykis ir vienas, kuris nelabai patiko. Kaip mokytoja, aš visada einu pirma, papasakoju apie savo dieną ir kas man patiko/nepatiko! Tai labai išlaisvinanti praktika, dažnai vaikai pasakoja tik apie smagius įvykius, bet tikrai pasitaiko ir vaikų, kurie dienos metu susipyko su savo draugais.
5. Kalbėjimas apie emocinius poreikius
Daugybei suaugusiųjų nėra lengva kalbėti apie savo emocinius poreikius, ar apie kitus dalykus, susijusius su emocijomis. Kartais jie visą gyvenimą vengia pokalbių apie emocijas. Tai yra žmonės, kurie nežino, kaip padėti kitam geriau pasijausti, ir nepatogiai jaučiasi bet kokioje situacijoje, kai yra reikalinga reaguoti emocijomis. Puiki mintis - kalbėti su vaikais apie emocijas, ir kaip kiti žmonės jas patiria. Įvardykite vaiko jausmą (pvz. pavydas, pyktis ar meilė) ir pamokykite, jog patirti jausmus yra normalu. Kalbėkite su jais, kaip pozityviai susitvarkyti su emocijomis, ir pateikite pavyzdžių, parodykite situacijų, kaip kiti žmonės patiria emocijas.
6. Gyvenimiškos situacijos ir žaidimai
Kai mokote vaiką, nėra geresnio pavyzdžio, nei tikras pavyzdys iš gyvenimo. Ieškokite situacijų, kurios veikia žmonių emocijas, ir parodykite, papasakokite vaikui apie jas - ką jos reiškia įtrauktiems į jas žmonėms, ką jie jaučia. Mažesni vaikai ypatingai mėgsta apsimesti kitais žmonėmis. Šiuos smagius momentus taip pat galite panaudoti empatijos mokymui. Leiskite vaikams vaidinti įvairius vaidmenis. Tai gali būti knygos ar TV personažai, arba net žmogus, kurį pažįstate, jei jam/jai paskutiniu metu teko išgyventi stiprius jausmus. Suvaidinkite istoriją drauge, paprašykite vaikų sustoti ir pagalvoti, kaip jų veikėjas galėtų jaustis šiuo metu. Tai leis jiems sutelkti dėmesį ties į kitų žmonių emocijas konkrečioje situacijoje. Jūs galite paprašyti jų išrinkti veiduką iš pavaizduotų variantų lape.
Vaikų susidorojimo įgūdžiai – jausmų ir emocijų valdymas pradinėje ir vidurinėje mokykloje | Savireguliacija
7. Vidinis moralės kompasas
Mokydami vaikus skirtumo tarp gėrio ir blogio, duosite jiems stiprią moralinę kryptį, ir jie lengviau rinksis gerus sprendimus. Kai reikia priimti sprendimą, paaiškinkite jiems, kaip mūsų sprendimai paveiks kitus žmones. Kalbėkite su jais, kaip blogio darymas skaudina ir žaloja kitus. Gerai yra kalbėti su jais apie mažus dalykus, pvz., kai vadiname sesę negražiu vardu, kaip tai skaudina mergaitę, ir kaip vėliau, atėjus draugams, dėl šios priežasties jie nebenori su tavimi žaisti.
Empatiški vaikai - laimingesni ir sėkmingesni
Empatiški vaikai duoda, o ne ima. Mokydami vaikus elgtis empatiškai, jūs suteikiate jiems gebėjimą duoti. Pasaulyje, kur mes neretai žvalgomės savo interesų ir poreikių, žmonės, kurie moka dovanoti, sutinkami labai retai. Tačiau būtent jie yra labiausiai patenkinti gyvenimu, gyvena jį prasmingai ir džiaugiasi itin gerais tarpusavio santykiais. Vaikas, kurį mama globoja taip, tarsi jis vis dar būtų kūdikis, neleidžia jam pačiam priimti sprendimų, jaučiasi mažas ir nieko nesugebantis. Galima stebėti, ar vaikas sugeba bendrauti su bendraamžiais, nes jeigu nemokės bendrauti, negalės ateityje įgyvendinti savo tikslų ir nieko nepasieks. Empatiškas, sugebantis suprasti kitus vaikas bus laimingas su kitais vaikais, turės draugų, ateityje sugebės susikurti sėkmingą šeimą. Visa tai, ką išvardijau, ir yra laimė.
Didžiausią poveikį ugdant empatiją turi tėvai, kurių elgesį vaikas kopijuoja. Tėvai, rodydami pavyzdį, kalbėdami apie emocijas ir skatindami empatiją bei savireguliaciją, padeda formuoti šiuos svarbius įgūdžius. Mokyklose, kur mokiniai be akademinių dalykų yra reguliariai, nuosekliai mokomi pažinti save, savo emocijas, teikti tarpusavio pagalbą, spręsti konfliktus ir lavinti kritinį mąstymą, galima sėkmingai ugdyti ir ugdytis empatiją.
Lietuvos moksleivių sąjunga, vykdydama programą „Laikas jausti“, aktyviai nagrinėja psichikos sveikatos temas ir siekia gerinti emocinę aplinką mokyklose. Šios programos metu, bendradarbiaujant su psichologe Virginija Rekiene, inicijuojama informacinė kampanija, kurios metu moksleiviai skatinami sužinoti daugiau apie psichikos sveikatą ir su ja susijusias temas.
