Paauglystė - tai pereinamasis gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus, laikotarpis, kuomet paaugliai aktyviai ieško savęs ir bando suprasti, kas jie yra. Tai vadinamasis „maištavimo“ laikotarpis, kurio metu formuojasi identitetas. Pagal E. Eriksono psichosocialinės raidos stadijas, paauglystėje susiduriama su siekiu save atrasti, pritapti, pažinti. Tai vienas sudėtingiausių, prieštaringiausių ir įdomiausių amžiaus tarpsnių psichologiniu požiūriu. Šiandien paauglystė stipriai „pajaunėjusi“ tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai - ji prasideda 9-10 ar, vėliausiai, 11-ais vaiko gyvenimo metais.
Paauglystė dar skirstoma į keletą etapų, kurių kiekvienas turi tam tikrą skiriamąjį bruožą. Ankstyvoji paauglystė, arba kitaip - pradžia, ji prasideda 11-13 vaiko gyvenimo metais. Šiam tarpsniui būdingas sumažėjęs domėjimasis tėvų siūloma veikla, atsiranda elgesio sunkumų. Vidurinioji paauglystė, arba kitaip - pikas, tai 15-16 gyvenimo metai. Šiuo periodu tarsi užprogramuoti yra konfliktai su tėvais, ryškiai išgyvenami emociniai ir elgesio sunkumai. Vėlyvoji paauglystė, arba kitaip - pabaiga, ji vidutiniškai apima 16 - 18 gyvenimo metus, tačiau gali tęstis ir iki 21-erių ar ilgiau. Šis periodas - tai tėvų patarimų ir vertybių perkainavimas.
Paauglystė tapatinama su iššūkių laikotarpiu, kurį turi įveikti ir vaikai, ir tėvai. Tai pokyčių metas. Vaikui nelengva juos išgyventi, o tėvams - tinkamai reaguoti ir išlaikyti artimą ryšį. Tėvų ir paauglių santykiai tampa tarsi amerikietiški kalneliai - vieną dieną jie patys geriausi draugai, kitą - vienas kitą ignoruoja, o trečią - pykstasi, negalėdami surasti kompromisų. Reikia pripažinti, sunku išlaikyti ryšį su tuo, su kuriuo kuriamas santykis yra paremtas įtampa, baime, nepasitikėjimu ar pagarbos trūkumu. Todėl tėvams svarbu atsisakyti išankstinių nuostatų ir pasistengti į kiekvieną problemą, konfliktinę situaciją žiūrėti iš kelių perspektyvų. Neužmirškite - paauglys tą pačią situaciją gali interpretuoti visiškai kitaip, nei jūs. Paaugliams reikalingi ne tobuli, o mylintys ir palaikantys tėvai. Kiekvienam suaugusiajam naudinga suprasti, kad tikroji sėkmė auginant vaikus - sukauptų žinių bagažas ir nuolatinis judėjimas pagarbių santykių tarp visų šeimos narių link.
Identiteto krizė ir jos priežastys
Vienas pagrindinių uždavinių paauglystėje yra identiteto formavimasis. Tai procesas, kurio metu paauglys ieško atsakymų į klausimus: „Kas aš esu?“, „Koks aš esu?“, „Kokiu siekiu būti?“, „Ką aš galiu?“. Šis procesas gali būti komplikuotas, ypač jei paauglys prisiima tėvų primestus reikalavimus ir vaidmenis, neišpildytas tėvų svajones ir nežino, kaip atrasti save. Pavyzdžiui, situacija, kuomet vaikas verčiamas lankyti visus būrelius, kurių nori tėvai. Nors vaiko užimtumas yra naudingas, tačiau, kuomet jis yra „apkraunamas“ įvairiomis veiklomis, kurios ilgainiui jam pasidaro neįdomios ir nuo kurių pervargstama, tuomet sunku atrasti savo identitetą iš visos tos gausybės būrelių.
Eriksonas apskritai teigė, kad identiteto formavimasis yra pagrindinė su raida susijusi užduotis paauglystėje ir jei paauglys sėkmingai formuoja identiškumą, tai nuo to gali priklausyti, ar ateityje patirs psichikos sveikatos ir sėkmingo funkcionavimo socialinėje aplinkoje sunkumų. Stiprus paauglio suformuotas identiteto jausmas siejasi su turimais geresniais santykiais su tėvais. Kitaip tariant, kuo geresni palaikomi paauglio santykiai su tėvais, tuo lengviau paauglys išgyvena identiteto krizę ir lengviau užmezga tarpusavio santykius su kitais žmonėmis.
Nuo pat mažumės pirmiausia vaikas įgyja patyrimą apie pasaulį ir santykius iš šeimos. Identiteto formavimasis vyksta vaikui priimant grįžtamąjį ryšį iš jo socialinės aplinkos ir jį interpretuojant, integruojant į savo mąstymą, patyrimo vertinimą. Krizinėje situacijoje atsidūręs vaikas turi „pertvarkyti“ savo santykius su tėvais ir žengti į naują gyvenimo etapą, tapti savarankiškesnis. Tai nereiškia, kad reikia suteikti visą laisvę ir savarankiškumą, kurio jis prašo, tačiau vertėtų su juo aptarti tai, kas jam bus leidžiama daugiau, o kas - mažiau.
Tėvų vaidmuo paauglystės krizės metu
Teigiamų tėvų ir paauglių santykių kūrimas ir palaikymas turi pasekmes vėlesnėje paauglio raidoje. Nors paaugliai siekia autonomijos ir nepriklausomybės, tėvų parama ir padrąsinimas jiems vis dar yra reikalingi. Prasti santykiai su tėvais trukdo paaugliui pasiekti optimalią psichinės gerovės būseną, o prastesnė psichikos sveikata, savo ruožtu, mažina paauglio pasitenkinimą gyvenimu. Geri santykiai su tėvais paauglystėje paremti meile, pagarba ir pasitikėjimu.
Tyrimai rodo, kad nuo tėvų auklėjimo stiliaus, santykio su paaugliais labai priklauso, kaip sėkmingai paauglys išspręs savo identiteto krizes. Skiriami trys pagrindiniai auklėjimo stiliai: autokratinis, autoritetinis ir liberalus.
- Autokratinis stilius: Paauglys priklausomas nuo tėvų, bijo jų ar kitų jam valdžią turinčių žmonių, elgiasi įžūliai, jaudinasi dėl menkiausios priežasties. Už blogą elgesį vaikai griežtai baudžiami, tėvų žodis vaikams neginčytinas.
- Autoritetinis stilius: Adaptyvus tėvų elgesys su vaiku, skatinantis paauglio atsakomybės jausmą, savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą, savikontrolę.
- Liberalus stilius: Autoritetingų tėvų vaikai laisvai išsako savo nuomonę apie jam svarbius dalykus ir netgi gali priimti sprendimus, tačiau jiems turi būti gautas tėvų leidimas. Tokie vaikai paauglystėje yra savarankiškesni, pasitikintys savimi, geriau save vertina.
Pirmiausia, atsisakykite pamokslų ir moralų. Leiskite paaugliui išsikalbėti, bandykite suprasti jį, nekritikuoti, bendrauti, kaip su lygiu, priimant jo mintis. Pavyzdžiui, kai paauglys kreipiasi į tėvus, sakydamas, kad susipyko su drauge, nereikia atkirsti: „Bus tų draugių, nieko čia baisaus“, todėl, kad paaugliui tą akimirką yra skaudu ir jis nori apie tai pasikalbėti, jausti užuojautą ir pritarimą iš savo tėvų. Paauglys tikisi Jūsų supratimo ir palaikymo, kai ieško savo tapatumo ir vietos pasaulyje - palaikykite jį tuose ieškojimuose ir tuomet jis galės jaustis labiau suprastas bei priimtas, lengviau išgyvens savo tapatumo krizę.
Dažnai naudinga tiesiog pasišnekučiuoti, įsiklausyti, kas paaugliui iš ties tuo metu atrodo svarbu, kas neramina ir ko norisi. Paauglius domina diskusijos, tačiau tokios, kuriose jie jaučiasi suprasti ir nekritikuojami, tad čia svarbu išlikti supratingu ir nesistengti, jog tėvų žodis išliktų paskutinis ir teisingiausias. Paaugliui svarbu atrasti save: jis tikisi jūsų supratimo ir palaikymo, kai ieško savo tapatumo ir vietos pasaulyje. Todėl jam svarbu išbandyti daug naujų dalykų, padaryti daug klaidų, kovoti dėl teisybės, atrasti savo tiesas.
Kaip padėti paaugliui išgyventi krizę?
Kilimus konfliktinėms situacijoms reaguokite ramiai į paauglių jausmų audras ir neatsakykite jiems priešiškumu, ignoravimu ar puolimu. Leiskite išlieti visas emocijas. Prisiminkite, kokie svarbūs pokyčiai vyksta paauglio organizme, nebarkite jo, bet ir negailėkite. Savo pavyzdžiu mokykite jį juo būti, taip tapsite jam autoritetu. Ramiai paklauskite, kokį sprendimą mato paauglys, kaip suvokia situaciją. Švelniai išsakykite savo požiūrį. „Nesibraukite“ į paauglio privatumą - jį reikia gerbti. Atsiradus elgesio pokyčiams, visada pirmiausia reikia kalbėtis su paaugliu, bandyti išsiaiškinti priežastis ir skatinti atvirumą. Privatumą galima pažeisti tikrinant vaiko socialinių tinklų paskyras, susirašinėjimus telefonu - perteklinės psichologinės kontrolės naudojimas.
Kaip ir vaikystėje, paaugliams svarbu, kad tėvai dalyvautų jų gyvenime. Tėvų užduotis - atsižvelgti į paauglio poreikius, tokius kaip saugumas, pripažinimas, pasitikėjimas. Svarbu suvokti, kad paaugliui reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės, tačiau jos turi išlikti ir vaikas turi suprasti, kas gali nutikti, jei jos bus laužomos. Reikėtų nepamiršti, kad paauglys dar nėra suaugęs asmuo ir jam reikalingos ribos, padėsiančios jaustis saugiai.
Vienas didžiausių iššūkių tėvų ir vaikų santykiuose - suaugusiųjų pagarbos stoka vaikams. Kartais tėvai pamiršta, kad paauglys jau asmenybė. Kalbėkitės. Kalbėtis su vaikais būtina! Svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis. Vieniems geriau kalbėtis prie arbatos puodelio, kitiems - kartu sportuojant, dar kitiems - drauge keliaujant, todėl svarbu atrasti kiekvienam priimtiniausią būdą. Jei visgi susikalbėti nepavyksta, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galima paaugliui pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau jo nespauskite. Tikėtina, ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: gerai - blogai, teisingai - neteisingai. Tapkite klausytoju, o ne vertintoju.
Kai paauglį užplūsta labai stiprūs, intensyvūs jausmai, kurių jis dar nemoka saugiai suvaldyti, matome elgesį, kuris mus, suaugusius, gali neraminti, erzinti ar gąsdinti. Paauglys gali nesuvaldyti stipraus pykčio, nerimo, liūdesio, pavydo, kaltės, pasibjaurėjimo, net džiaugsmo ar kitų jausmų ir išreikšti juos nevaldomu elgesiu. Labai svarbu laiku pastebėti paauglio susirūpinimą keliantį elgesį. Paauglystėje, prasidėjus keliui link suaugusiojo gyvenimo, ypač stiprūs vidiniai poreikiai tampa: savo tapatybės atradimas, savarankiškumas, priklausymas grupei, vertybių išsigryninimas, atsiskyrimas nuo tėvų. Neretais atvejais tėvams būtina psichologinė pagalba, emocinis palaikymas, sustiprinimas ir problemų bei jų sprendimų aptarimas.
Maždaug pusė psichikos sveikatos sutrikimų pasireiškia iki 14-ųjų gyvenimo metų. Negydomi vaikų psichikos sutrikimai ir paauglių psichikos problemos gali turėti ilgalaikių pasekmių - vyresniame amžiuje gali kilti emociniai, elgesio sunkumai ar pasireikšti dar sunkesni psichikos sveikatos sutrikimai. Priešmokyklinio amžiaus vaiko psichika vystosi netolygiai, šuoliais. Tarp šių šuolių būna momentų, kurie vadinami krize. Nors šis žodis mums kelia begalę neigiamų asociacijų ir skamba labai bauginamai, psichinio vystymosi krizė neturėtų būti suprantama kaip kažkas labai baisaus.
Telšių krizių centras 25-erius metus dirba su šeimomis išgyvenančiomis įvairias krizes, tarp jų ir paauglystės krizė. Teikiant pagalbą pastebime, kad dažnai probleminiu ir smurtiniu elgesiu, pasižymintys paaugliai, būna stebėję arba patyrę smurtą artimoje aplinkoje. Dažnai tėvai su paaugusiais vaikais - paaugliais pykstasi, neberanda būdų sutarti ir resursų vienas kitą išklausyti ir išgirsti, tuomet būtina specialistų pagalba. Tėvai dažnai nepasitiki savo vaiku, kartais būna priešiškai nusiteikę, išsako beviltiškumo, nevilties, pasimetimo, baimės ir nerimo jausmus.
Kai kurie suaugusieji auklėja savo vaikus lygiai taip, kaip juos auklėjo jų tėvai. Tai gali būti susiję su pokyčių neįsisąmoninimu, gali iškilti kartų konfliktas, kadangi jaunimas formuoja naujus elgesio stilius. Sunkiausia tai, kad tėvai paauglį vis dar laiko vaiku, o jis save jau laiko suaugusiu, dėl to taip pat kyla įvairių nesutarimų. Paaugliai dažnai jaučiasi nesuprasti, todėl gali pašlyti jų santykiai su tėvais, draugais, iškilti mokymosi sunkumų, pasireikšti nerimas, nuotaikų kaita.
Sunkiausia tiksliai nurodyti paauglystės pabaigą. Psichologiniu požiūriu, šis pereinamasis laikotarpis baigiasi tada, kai asmuo randa savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą arba numato, kokia ji galėtų būti, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės bei meilės santykius, numato savo ateities planus, sugeba prisiimti atsakomybę.
Jei visgi susikalbėti nepavyksta, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galima paaugliui pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau jo nespauskite. Tikėtina, ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: gerai - blogai, teisingai - neteisingai. Tapkite klausytoju, o ne vertintoju. Kartais nutinka taip, kad susikalbėti taip ir nepavyksta, tada svarbu išdrįsti pagalbos kreiptis į specialistus. Jie padės įvertinti situaciją ir rasti reikalingus atsakymus. Svarbu pastebėti, kad specialisto kabinete laukiama visa šeima, nes bendra atmosfera, bendravimo, konfliktų sprendimo būdai lemia paauglio emocinę savijautą ir elgseną. Darbui ir pokyčiams turi ruoštis visi.
tags: #desimtmecio #vaiko #krize
