Susipykti, susibarti šeimoje yra daugybė priežasčių - nuo neišplautos lėkštės iki išsiskiriančių politinių pažiūrų. O konfliktuoti su vaikais, ypač paaugliais - daugelio tėvų kasdienybė.
„Konfliktas baigiasi, kai nesutarimus pavyksta išspręsti, skirtumus suderinti. Tokiu atveju išlošia abi šalys“, - teigia vaikų ir paauglių medicinos psichologė Neringa Jūrelienė.
Konfliktas, pasak psichologės, yra normali žmogaus santykio su aplinka dalis: „Tai, kad kilo konfliktas, rodo, jog dalykai, dėl kurių nesutariame, mums labai svarbūs ir esame pasirengę juos ginti, būna, kad ir labai aršiai.“ Tėvų ir vaikų konfliktai šeimose skirtingi, jie priklauso nuo tėvų ir vaikų amžiaus, įsitikinimų, pažiūrų.
Konfliktų su vaikais priežastys
N. Jūrelienė kaip dažniausią konfliktų šaltinį išskiria tėvų kontrolės ir vaikų autonomijos susidūrimą, kai kyla nesutarimų dėl ribų, taisyklių, draugų, įvairių veiklų, net draugų pasirinkimo. Kitos priežastys, pasak psichologės, buities darbai, lūkesčiai akademiniams pasiekimams, pastaruoju metu ir ekranų laikas. „Nesutarimų taip pat kyla dėl kultūrinių skirtumų, kai tėvai siekia perduoti vaikams tradicinius požiūrius, tuo metu pastariesiems aktualus ir priimtinas jų laikmečio modernumas, kalbos maniera, aprangos stilius ar pati elgsena“, - pastebi psichologė.
Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti. „Neretai skirtybių susidūrimas perauga į tikrą galios kovą, kai emocinė atmosfera užkaista, kiekviena pusė įsiaudrina. Čia iškyla rizika ne tik sužeisti tarpusavio ryšį, bet ir užgauti vienas kitą emociškai ar net fiziškai“, - sako psichologė.
Netinkami sprendimo modeliai
Šeimos narių sąveikose tenka derinti daugybę dalykų, akivaizdu, tai ne visada pavyksta. Svarbu, kad konfliktas netaptų galios gabaritų matavimosi vieta.
„Tai, kad tėvai vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Vaikai gali išgyventi stiprius apmaudo ir pykčio jausmus, kai tėvai nesugeba prisipažinti klydę“, - pabrėžia N. Jūrelienė.
Pasak jos, apakinti pykčio, frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai komunikuoti savo mintis, vertinti situaciją, ima reaguoti į nesutarimą riksmais, keiksmais, grasinimais ar net fiziniu smurtu. Stiprių emocijų apimtiems tėvams tampa sunku (o gal net visai neįmanoma) atpažinti prieš juos esančio vaiko emocinius poreikius ar juos atliepti.
„Stiprios emocijos „atjungia“ mūsų prefrontalines (mąstančias) smegenis, tad mažėja empatija, supratimas, problemos sprendimo galimybės. Įsijungusi autonominė nervų sistema „pamiršta“, kad tai tik buitinis konfliktas, kad priešais - tik mylimas, galimai priešgyniaujantis vaikas, ir priima konflikto priešininką kaip grėsmę keliantį priešą, kurį mažų mažiausiai reikia „nukenksminti“, - aiškina psichologė.
Kritikavimas, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai, panieka - tai ne tie ginklai, kuriuos derėtų pasitelkti ieškant konstruktyvumo konflikte. Deja, tėvai, o vėliau ir vaikai gana dažnai jų griebiasi, kai pasijaučia konflikte bejėgiai.
„Akivaizdu, iš tėvų tikėtumės aukštos savireguliacijos ir brandumo. Vaikai, ypač paauglystėje, labai jautriai priima iš tėvų įvairiausias pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, įauga ir pasilieka ilgam. Tad posakiams „dar pienas nuo lūpų nenudžiuvo“ ar „pirma užauk“ neturėtų likti vietos“, - pabrėžia psichologė.
Empatija ir supratimas sprendžiant konfliktą
Pasak N. Jūrelienės, viena iš didžiausių dovanų, kurią gauna tėvai susilaukę vaikų - tai galimybė susikurti su jais ypatingai praturtinantį tarpusavio ryšį. Sėkmingai išspręstas konfliktas ne tik pagerina santykius, bet ir padeda geriau vieni kitus pažinti, suprasti, įneša į ryšį daugiau pagarbos ir pasitikėjimo, be to, moko vaikus spręsti konfliktą konstruktyviai.
Psichologė akcentuoja, kad tėvams apsimoka sudalyvauti konfliktuose kuo „efektyviau“, t. y. iš nesutarimo erdvės vaikai turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra pasaulio ar santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas. Jie turi būti tikri, kad konfliktavimas niekaip nepanaikina tėvų meilės ir nekelia jai grėsmės.
Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai to, kaip derėtų konfliktuoti - su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę, argumentus ir nekaltinant/ nekritikuojant kitos pusės. Net ir konflikto metu vaikas gali išgirsti, kad yra mylimas, kai tėvų argumentas skamba ne kaip grasinimas, ne kaip savo galios manifestacija, o kaip rūpestis, bandymas geriau suprasti.
„Pasakyti lengviau negu padaryti“, - pripažįsta psichologė, bet pabrėžia, kad yra dėl ko stengtis. Ji rekomenduoja Marshallo Rosenbergo išplėtotą praktiką, kuri akcentuoja empatiją, supratimą bei bendradarbiavimą konflikto ir paprasto bendravimo metu.
Konflikto situacijoje tėvai pirmiausia turėtų atidėti į šalį kritikavimą, etikečių klijavimą ir tiesiog aiškiai įvardinti, ką girdi, mato. Psichologė pateikia keletą pavyzdžių. Užuot pasakę „tu toks tinginys/ netvarkingas/ neatsakingas“ tėvai galėtų ištarti „matau, kad nesutvarkyti indai/ išmėtyti daiktai“. Užuot kaltinę vaiką tėvai turėtų tiesiog jam pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, vietoj „tu mane supykdei“ derėtų sakyti, kad „liūdna, jog šitaip įvyko, net ir pykstu“). Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos”). Galiausiai, tėvai turėtų gebėti paprašyti ko nors konkretaus, o ne reikalauti iš vaiko tiesiog paklusnumo („prašau, išplauk tuos indus“ vietoj „jau geriau dabar pat eini ir plauni!“).
Tarpusavyje konfliktuojančių tėvų poveikis
Pasak N. Jūrelienės, atlikta daugybė tyrimų, bandant atskleisti pasekmes, su kuriomis susiduria konfliktuojančių tėvų vaikai. Nustatyta, kad dažni tėvų tarpusavio konfliktai susiję su žema vaikų saviverte, padidėjusiu nerimu, emociniu nesaugumu, polinkiu izoliuotis, patirti depresinę būseną.
Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. Didelė tikimybė, kad stebėtą tėvų ryšio modelį vaikai realizuos ir savo santykiuose su antra puse. Tėvai turėtų gebėti paprašyti ko nors konkretaus, o ne reikalauti iš vaiko tiesiog paklusnumo.
„Maža to, matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją“, - teigia N. Jūrelienė. Be to, vaikas gauna žinutę, kad bet kokį nesutarimą reikia spręsti per konfliktą - taip nukenčia jo socialinių įgūdžių ugdymas.
Psichologė pastebi, kad vis dėlto tyrimų rezultatai rodo, jog tėvų konfliktai nėra absoliutus nuosprendis vaikams. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų. Mokslininkų aiškinimu, taip yra dėl to, kad egzistuoja ir kiti kartu veikiantys veiksniai, kurie akumuliuodamiesi sumažina arba padidina minėtų problemų atsiradimo riziką.
N. Jūrelienė pabrėžia, kad, prognozuojant galimas pasekmes, svarbu tai, ar tėvų tarpusavio konfliktai yra dažni, intensyvūs, ar jie sprendžiami konstruktyviai, ar jie apskritai išsprendžiami ir ar į juos įtraukiamas pats vaikas. Blogiausia, jei būdamas tėvų nesutarimų liudininku, vaikas patenka į lojalumo konfliktą, kai yra verčiamas rinktis, kurią pusę konflikte palaiko. Be to, intensyvus tėvų įsitraukimas į tarpusavio konfliktus nepalieka erdvės vaiko poreikiams patenkinti.
„Ar neatsitinka taip, kad vaikas, nukreipdamas pastangas įveikti patiriamą įtampą, nerimą dėl tėvų nesantaikos, o gal net imdamasis iniciatyvos tėvus taikyti, praleidžia galimybę spręsti savo asmeninius raidos uždavinius?“ - pastebi psichologė.
Konfliktų sprendimo įtaka vaiko raidai
Emocinė vaiko raida yra procesas, kurio metu vaikas išmoksta atpažinti, suprasti, išreikšti bei reguliuoti savo emocijas. Bręsdamas emociškai jis taip pat įgyja gebėjimų kurti ir palaikyti santykius, suprasti kito jausmus, naviguoti socialiniuose ir emociniuose iššūkiuose.
Psichologė teigia, kad, spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį. Toks žmogus stengiasi suprasti savo oponentą, aktyviai klausosi, pagarbiai kalba, siekia ne sutriuškinti/ apkaltinti/ įžeisti kitą, bet tiesiog išspręsti iškilusią problemą.
„Ką iš konflikto proceso gali išsinešti vaikas? Kad susidurti su konfliktu nėra baisu, kad jis negrasina nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę/ jausmus/ poreikius ir nebūti už tai nubaustam/ nuvertintam; kad konflikto metu įmanoma save reguliuoti - išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam)“, - sako N. Jūrelienė.
Kaip spręsti konfliktus su klientais @DariusCibonis
Sunkumai bendraujant su bendraamžiais
Vaikas nedrąsus. Darželyje daugiausiai tyli. Mokykloje neturi draugų. Kaip padėti vaikui gerinti socialinius įgūdžius, kad jis nesijaustų vienišas ir atstumtas?
Atsako psichologė Živilė Kraujalė/Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Ačiū mamoms už atvirumą ir nuoširdumą. Šie du laiškai labai panašūs: abu kupini emocijų, nerimaujama dėl vaikų bendravimo su bendraamžiais sunkumų. Taip pat ir viename, ir kitame laiške jaučiamas nusivylimas. Panašu, kad ir vienu, ir antru atveju sunku suprasti, kodėl vaikai nėra socialūs ir lengvai bendraujantys. Džiugu, kad bandoma suprasti vaikus, jų socialinius poreikius.
Visiems vaikams socialiniai santykiai yra svarbūs. Kiekvienas besivystantis kūdikis siekia užmegzti artimą, saugų ryšį su motina ar kitu asmeniu, kuris vaikui garantuoja fizinį išlikimą ir užtikrina emocinio santykio palaikymą. Saugus ryšys - tai žmogaus esminio pasitikėjimo savimi ir kitais pagrindas. Augdamas vaikas iš artimiausios aplinkos išmoksta įvairių elgesio būdų, kuriuos naudoja vėlesniuose santykiuose.
Mokykliniais metais vaikų socialiniai santykiai įgyja didelę reikšmę. Auga vaikų susidomėjimas draugyste. Vaikų pasaulis plečiasi. Mokykloje vaikai praleidžia nemažai laiko būdami vieni su kitais. Jie labai daug išmoksta apie tai, kaip kiti galvoja, kuo tiki ir kaip elgiasi. Taigi bendraudami su kitais vaikais vaikai mokosi svarbių socialinių įgūdžių: bendradarbiavimo, dalinimosi, konfliktų sprendimo, empatijos ir kt. Daugeliui vaikų tinkamai susitvarkyti su socialiniais santykiais, susirasti draugų - tai didelis ir sudėtingas iššūkis. Vaikams gali būti sunku susirasti draugų dėl įvairių priežasčių.
Dažniausiai pasitaikančios bendravimo sunkumų priežastys:
- Neretai vaikai, kuriems yra būdingas padidintas aktyvumas, impulsyvumas, nedėmesingumas, susiduria su sunkumais užmezgant ir išlaikant draugystes su kitais vaikais. Dėl impulsų kontrolės sunkumų vaikai gali agresyviai sąveikauti su kitais, stokoti problemų sprendimo įgūdžių, jiems gali trūkti empatijos, vaikai gali nesuprasti savo elgesio padarinių. Tokiems vaikams gali būti sunku dalintis, išlaukti savo eilės, laikytis žaidimo taisyklių, priderinti savo veiksmus prie kitų vaikų žaidybinių veiksmų. Vaikai gali elgtis impulsyviai, jautriai reaguoti į nesėkmes.
- Taip pat su bendravimo sunkumais gali susidurti vaikai, kurių komunikacijos įgūdžiai yra neišlavėję. Vaikams gali būti sunku inicijuoti, išlaikyti pokalbį su vaikais. Dėl šios priežasties vaikams gali pasirodyti sunku prisijungti prie vaikų grupės veiklų, bendrų pokalbių ir kt.
- Dar daugiau, su bendravimo sunkumais gali susidurti vaikai, kuriems yra būdingas nusišalinęs, nedrąsus, baimingas, drovus, suvaržytas elgesys su bendraamžiais, kitais vaikais. Tai nereiškia, kad vaikai nenori bendrauti su kitais vaikais. Paprastai vaikai turi labai daug noro bendrauti su bendraamžiais, bet juos varžo patiriamas nerimas. Gana dažnai nerimo jausmą išgyvenantys vaikai bijo, kad kiti vaikai iš jų pasityčios ir išsijuoks. Svarbu vaikų drovumo nemaišyti su vaikų introversija. Dalis vaikų tiesiog labiau mėgsta turėti vieną ar kelis artimus žaidimų bičiulius, o ne būti didelėse draugijose ar megzti naujas pažintis su nepažįstamais vaikais. Bendraudami su kitais žmonėmis introversiški vaikai gali būti linkę atsitraukti ir apmąstyti tai, su kuo susiduria, jie brangina vidinius, subjektyvius išgyvenimus, o nuo aplinkos stimuliacijos gali greitai pervargti. Dažniausiai introversiški vaikai nėra drovūs, jie neturi sunkumų kuriant ir išlaikant santykius su vaikais, gana dažnai vaikai nejaučia nerimo bendraujant su kitais asmenimis. Pastebėjus, kad vaikai turi šias ar panašias savybes, tėvams, manau, gali būti naudinga paieškoti daugiau informacijos apie visa tai.
- Taip pat yra ir kitų priežasčių, dėl kurių vaikai susiduria su bendravimo sunkumais. Įvairūs vaikučių turimi sutrikimai gali sietis su bendravimo sunkumais, kaip antai: kalbos ir komunikacijos sutrikimai, įvairiapusis raidos sutrikimas, vaikų nerimas, depresija ir kt.
Neretai bendravimo sunkumų turinčių vaikų elgesys, emocinės reakcijos erzina kitus vaikus, vaikai gali atstumti ir izoliuoti bendravimo sunkumų turinčius vaikus. Gana dažnai vaikai, turintys bendravimo sunkumų, nepasitiki savimi, jaučiasi vieniši. Bendravimas su kitais vaikais tampa nemaloni, emociškai sunki patirtis, kurios vaikai pradeda galiausiai vengti. Vaikai atsiriboja nuo kitų vaikų, vengia įsitraukti į veiklas, kuriose dalyvauja kiti vaikai. Sunkumai pasidaro labai sunkūs, slegiantys ir vaikas paprastai nebepajėgia vienas su jais susitvarkyti, todėl labai svarbu, kad suaugusieji - tėveliai ar kiti asmenys, su kuriais vaikas jaučiasi saugiai, padėtų spręsti iškilusius sunkumus.
Ką gali padaryti artimieji?
Pirmas žingsnis - išsiaiškinkite priežastis, dėl kurių Jūsų vaikui kyla bendravimo su bendraamžiais sunkumai. Tik išsiaiškinus priežastis galėsite imtis intervencinių priemonių.
Antra, galite mokyti vaiką, kuris turi bendravimo sunkumų, socialinių įgūdžių namų aplinkoje. Socialinių įgūdžių mokymus galite pradėti nuo kontakto užmezgimo mokymų. Galite padrąsinti vaiką pradėti pokalbį, prisijungti prie kitų veiklos modeliuodama įvairias situacijas namų aplinkoje, skaitydami ar žiūrėdami įvairias socialines istorijas. Taip pat padėkite vaikui lavinti ir kitus svarbius komunikacijos įgūdžius. Vaikui svarbu lavinti savęs pristatymo, aktyvaus klausymosi, kvietimo žaisti įgūdžius. Lavinkite jo emocinį intelektą, kalbėkite apie jausmus, stiprinkite emocijų reguliacijos įgūdžius.
Žaiskite su vaiku. Galite žaisti įvairius žaidimus. Rekomenduoju įvairius vaidmenų žaidimus. Žaidžiant šiuos žaidimus galima išmėginti įvairius elgesio būdus ir socialinius vaidmenis. Žaidimo metu galite panaudoti įvairias lėles ir kt. žaislinius personažus. Svarbu, kad žaidimo su vaiku metu tėveliai būtų orientuoti į vaiką: aktyviai klausytųsi vaiko, savo veiksmus priderintų prie vaiko žaidimo, palaikytų vaiko iniciatyvą, drąsintų vaiką ir stengtųsi drauge smagiai praleisti žaidimų laiką.
Svarbu nekritikuoti vaiko, netrikdyti vaiko žaidimo, nesiimti iniciatyvos, nesielgti direktyviai. Žaidimo metu vaikas mokysis kaip dalintis, bendradarbiauti, imtis iniciatyvos žaidime, išlaukti savo eilės. Taip pat žaidimo metu geriau pažinsite savo vaiką ir, tikėtina, kartu pagerinsite ir savo tarpusavio santykius.
Tikėtina, kad vaiko socialinių, bendravimo įgūdžių mokymas namų aplinkoje gali paskatinti šių įgūdžių generalizaciją natūralioje bendraamžių aplinkoje.
Svarbu, kad tėveliai pastebėtų vaiko galias, stiprybes, veiklos sritis, kuriose vaikas yra išties gabus. Drąsinkite vaiką užsiimti dominančiomis veiklomis. Gana dažnai vaikams yra paprasčiau kurti santykius su kitais vaikais, kurie turi panašių pomėgių.
Tinkama tėvų reakcija
Kaip jau minėjau anksčiau, vaikams, turintiems bendravimo su bendraamžiais sunkumų, yra labai reikalingas žmonių, kuriais vaikai pasitiki, supratimas, palaikymas, padrąsinimas bei galimybė kalbėti apie savo sunkumą, jausmus, kuriuos kelia įvairus bendraamžių elgesys. Pasistenkite ramiai reaguoti į vaiko pasakojimą. Jeigu vaikas mato, kad pasakojimas kelia stiprius neigiamus jausmus tėvams (pyktį, liūdesį, nusivylimą ar kt. jausmus), tai vaikas gali išsigąsti ir galbūt daugiau nebenorės jaudinti tėvų bei pasakoti apie savo sunkumus. Pavyzdžiui, jis gali pasakyti labai mažai apie bendravimo su bendraamžiais situacijas arba kalbėti labai apibendrintai: „aš kitokia/kitoks“, „man nereikia draugų“. Tuomet reikėtų neįkyriai užduoti konkrečius klausimus ir išsiaiškinti kas sukelia tokias mintis ir jausmus vaikui. Gali būti, kad vaikui bus per sunku su Jumis atvirai kalbėtis, tuomet galite pabandyti paieškoti kitų žmonių, kuriais galėtų pasitikėti Jūsų vaikas. Paprastai mokyklose dirba įvairūs specialistai: socialiniai pedagogai, psichologai ir kt., svarstau, gal Jums užtektų ryžto kreiptis pagalbos į šiuos specialistus?
Dideli tėvų lūkesčiai
Pabaigoje norėtųsi pasakyti, kad kartais nutinka taip, kad savo vaikų atžvilgiu mes, tėvai, turime per didelius lūkesčius. Pabandykite įsivaizduoti, kaip Jūsų vaikas turėtų jaustis, kai jam nepavyksta pateisinti Jūsų ar kitų asmenų „socialaus vaiko” lūkesčių? Įsivaizduoju, kad tiek Jūsų, tiek ir kiti vaikai, kurie nepateisina savo tėvų lūkesčių, gali jausti kaltę galvodami, kad nuvylė savo mylimus artimuosius. Taip pat vaikai gali jaustis nevisaverčiais, vaikams gali pradėti formuotis menkavertiškumo jausmas. Taigi, kartais galvodami apie tai, kokius norime matyti savo vaikus ateityje, mes nebematome to, kokie jie yra dabar. Labai svarbu yra savo vaiką priimti besąlygiškai: tokį, koks jis/ji yra, juk taip savo vaikui parodome, koks mylimas, vertingas ir brangus jis mums yra.
Džiugu, kad mamos nelieka vienos su savo sunkumais, slegiančiais jausmais. Džiugu, kad kylant klausimams, ieškoma specialistų pagalbos. Linkiu sėkmės abejoms mamoms ir esu tikra, jog atrasite geriausius būdus Jūsų ir Jūsų vaikų sunkumams spręsti.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis.
