Violeta Baublienė - žurnalistė, LRT televizijos laidų kūrėja ir vedėja, kurios gyvenimo kelias apipintas įdomiais projektais, atvirais pokalbiais ir giliais išgyvenimais. Jos kūrybinė biografija - tai tarsi mozaika, sudėliota iš daugybės spalvingų detalių: nuo aštrių, jautrių pokalbių iki kruopščiai apgalvotų televizinių formatų.
Tarp profesinio jautrumo ir asmeninių ribų
Pokalbių laidoje „Lipt stogais su Jurga“ Violeta Baublienė atvirai dalijasi savo patirtimi, kalbėdama apie profesinį jautrumą, santykius, ašaras, ribas ir vidinę „cirko palapinę“, kurioje slepiasi mūsų jausmai, baimės ir stiprybė. Ji pabrėžia gebėjimą išgirsti žmogų ne tik per žodžius, bet ir per tylą, pauzes, net balsą - ginklą, kuris gali sujaudinti, sustabdyti ar nuraminti.
Su Jurga jos svarsto, kaip svarbu nebijoti jautrumo, nes per jį gimsta tikri pokalbiai ir tikras ryšys. Pokalbio metu paliečiama ir seksualumo tema, apie ją Violeta kalba subtiliai, bet drąsiai. Ji sako, kad Lietuvoje vis dar sunku kalbėti apie seksą be kaltės jausmo, o tikrasis artumas dažnai slepiasi ne po fiziniu veiksmu, o žvilgsnyje, tyloje, buvime kartu.
„Gimę tą pačią dieną“: trijų istorijų simfonija
Kovo mėnesį startavo jau penktą sezoną LRT žiūrovams rodoma laida „Gimę tą pačią dieną“, kurios bendraautorė yra Violeta Baublienė. Šioje laidoje pristatomos trys istorijos žmonių, kurie gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Tai - iš solidžių televizinių formatų, reikalaujantis daug laiko, turinio ir kūrėjų pastangų.
„Kokybė, atsakomybė, turinio pilnatvė. Mūsų daug, dirba kelios komandos, ir visi labai stengiamės padaryti geriausia, ką galime. „Gimę tą pačią dieną“ - tikrai nelengvas kąsnelis žiūrovams ir laidos kūrėjams. Čia reikia atsisėsti ir žiūrėti. Jei praleisi gabaliuką, nueisi užsiplikyti arbatos, pražiopsosi herojų gyvenimo gabalą - 20 ar 30 metų“, - apie laidą pasakoja Violeta.
Surinkti tokią puokštę laidos dalyvių, išsigliaudyti jų gyvenimų istorijas, pateikti taip, kaip tai daroma laidoje, - patikėkite, yra ką veikti. Be to, čia naudojamos rekonstrukcijos, iliustruojančios laikotarpius, kurių neįmanoma atspindėti nei nuotraukomis, nei vaizdo dokumentais. Violeta skaičiuoja, kad per penkerius metus šiai laidai ji yra pakalbinusi arti 70 herojų. Visi jie - gilūs, patyrę, išgyvenę keisčiausių likimo vingių, į kuriuos atsigręžus dažnokai akyse kaupiasi ašaros net drūčiausiems vyrams. Nebuvo nė vieno jos pašnekovo, kuris, grįžęs į kažkuriuos savo gyvenimo etapus, nepradėtų graudintis. Su kai kuriais apsiverkia ir pati Violeta: kartais būna taip sunku klausyti.
„Visiškai sutinku. Mūsų daug, dirba kelios komandos, ir visi labai stengiamės padaryti geriausia, ką galime. Viskas sustyguota kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas ir atrodo, kad laikrodis tiksi be priekaištų. Vis dėlto kelissyk esame patyrę apmaudžiausių situacijų, kai, man nufilmavus pagrindinį laidos herojų, visoje Lietuvoje kolegos nerado žmogaus, gimusio tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Būna, žmonės patys siūlo pagalbą: sako, oi, žinau, kas su manimi gimė tą pačią dieną. Deja, galiausiai pasirodo, kad nesutampa metai ar mėnuo. Formatas reikalauja absoliutaus datos tikslumo. Čia ir įdomu, kad identišku laiku gimę žmonės per gyvenimą keliauja visiškai priešingomis kryptimis“, - pasakoja Violeta.
„Taip. Jei žmogaus gerai paklausi, jis gerai ir atsakys. Neinu pas žmogų šiaip papliurpti, išsikasu visą jo gyvenimą, prisirenku visokių faktų. Ir nemalonių, ir smagių. Neseniai buvo juokinga situacija su vienu garsiu dirigentu. Kalbant apie tam tikrą jo gyvenimo įvykį, norėdama pasitikslinti datą, užmečiau akį į savo kompiuterį, o jis sako: „Jėzau, kam jūs tiek ruošėtės, aš gi pasakysiu!“ Būna ir kitokių situacijų, kai pašnekovui primenu seniai pamirštus jo gyvenimo faktus. Tuomet jis tiek nustemba, sako, gyvenime nebūčiau to prisiminęs. Mūsų atmintis selektyvi, kažką ištrina arba taip toli nukiša, kad tik tam tikrame kontekste pateiktas klausimas grąžina į praeitį.“
„Vis dar randame. Labai džiaugiamės, kai pavyksta prisiminti arba rasti tokių, kurios mažiau sukasi viešose medijose. Vien kultūros pasaulis koks turtingas! Pastaraisiais metais vengiame tik politikų, kad aplenktų interesų konfliktai ir partijų muštynės: kodėl juos rodė, o mūsų ne? Sunkus ir aršus jų pasaulis. Dėl to mylime aktorius, režisierius, dailininkus, muzikus. Dominuoja kultūros autoritetai.“
„Visada. Tai darbo dalis. Argi galima nepamatyti savo vaiko, kai jis scenoje? Manau, kiekvienas profesionalas pasižiūri, kas išėjo. Tik niuansas, kad laidos „Gimę tą pačią dieną“ tikrasis tėvas yra kolega prodiuseris Vygintas Prebergas, tai jam ir tenka visa atsakomybė. Juokingiausia, kad vos ne kiekvieno eterio metu mes abu aistringai susirašinėjame žinutėmis: džiaugiamės arba dejuojame žiūrėdami laidą eteryje. Aš esu kritiškesnė, o Vygintas - optimistiškesnis. Kai tik pradedu burbėti, kodėl laidoje neliko to ar ano, jis vis stabdo - palauk, palauk, žiūrėk toliau, pamatysi.“
„Kolega Vygintas (už nugaros jį pravardžiuoju Spielbergu) dažnai pašmaikštauja - na, kada pati pagaliau eisi kalbėti.“
„Veranda“ ir „Stilius“: namų estetika ir gyvenimo būdas
„Veranda“ - jauniausias ir aikštingiausias Violetos „vaikas“. Pražilti su juo galima nuo visokių juokingų ir nelabai niuansų. Ji rodoma ketvirtą sezoną. „Namus įsirengiau gerokai vėliau, nei buvau sugalvojusi „Verandą“, bet ji vis neįveikdavo TV laidų konkurso. Tačiau kai jau namie pasidariau remontus, va tada laimėjau konkursą ir mano asmeninė namų kaitos patirtis labai pravertė „Verandos“ projektui. Tik gaila, niekaip negaliu prisikalbinti savo geros bičiulės, kuri buvo mano buto architektė, pasirodyti laidoje. Neinu pas žmogų šiaip papliurpti, išsikasu visą jo gyvenimą, prisirenku visokių faktų. Beje, labai ryški tendencija - laidoje noriai siūlo savo darbus jauni, drąsūs, veržlūs architektai arba net neprofesionalai, kuriantys interjerus. Laidos pobūdis leidžia aprėpti labai skirtingus požiūrius į namų stilistiką.“
„Šiek tiek tiktų abu jūsų variantai. Tačiau vien naujų, neapgyvendintų interjerų specialiai neieškome. Architektai dažniausiai parodo šviežiausią objektą, kol jame dar negyvena šeimininkai. Visi puikiai žinome, kaip greitai namai apauga daiktais. Gali samdyti puikiausią architektą, bet jis negyvens kartu ir neprižiūrės namų estetikos projekto. Todėl šviežias įspūdis ir atrodo tarsi negyvų namų, bet tuomet geriausiai matyti idėjos. Žinau situacijų, kai po kurio laiko, jau gerokai pagyvenus šeimininkams, prieš atvykstant architektui aplankyti savo kurto objekto, juos ištiko panika, nes reikėjo susitvarkyti iki pirminio sumanymo. Tačiau žiūrovui įtikti nelengva. Vieni piktinasi, kodėl rodome negyvenamus namus, kiti - kodėl apleistus. Treti pasigenda spalvų, nes daugelio namuose dominuoja monochromas. Žodžiu, taip ir žylama.“
„Vietomis (juokiasi). Šešti metai po remonto palieka pėdsakų. Be to, namuose gyvena katinas, ateina mažų vaikų, ir aš nesu iš tų, kuri kasdien bėgiotų su skudurėliu ir tyrinėtų visus pėdsakus ant sienų. Visą gyvenimą buvau šunų mylėtoja, o namų sienos - spalvotos. Ir šunys su sienomis geriau sugyvendavo, bet tai supratau tik tada, kai atsirado katinas. Namų baltumai nuosekliai pilkėja. Netekau dviejų veidrodžių, kuriuos Samsonas supylė šokinėdamas. Yra nutraukęs karnizus, perkasęs visas gėles. Tačiau visi katinų augintojai žino tokias jų savybes.“
„Oi, nežinau… Tačiau iš tiesų reikia griežtai laikytis disciplinos. Dabar kaip tik rašau balandžio 1 d. „Stiliaus“ laidai temą apie vieną įdomiausių belgų interjero architektų Gertą Voorjansą. Filmavau jį Antverpene - be galo įdomus, linksmas ir gilus žmogus, pasaulio garsenybė, dirbantis su Belgijos karališkąja šeima, su mano korifėjumi, drabužių dizaino guru Driesu van Notenu. Visko toje temoje tiek originalaus! Tai štai jo namai - spalvų sprogimas, o meno kūrinių juose - kaip muziejaus fonduose. Jo patirtis - kas penkerius metus daryti savo sukauptų meno kūrinių ir daiktų aukcionus. Ir ką jūs manote? Savo namuose iki remonto turėjau labai daug knygų. Kai reikėjo viską iškraustyti prieš ateinant meistrams, padariau reviziją, išdalijau krūvas daiktų, atsisveikinau su vadinamosiomis vieno skaitymo knygomis. Nepraėjo septyneri metai, ir knygų lentyna vėl lūžta. Tačiau dabar esu gudresnė: perskaitau knygą ir išsyk sprendžiu - grįšiu prie jos, ar ne. Dėl daiktų? Visi žinome, kad nereikia jų kaupti. Tačiau pasidalysiu skaudžia patirtimi. Kai mirė mano mama, po metų pradėjau tvarkyti tėvų namus, tada į mano namus atkeliavo knygos, albumai, mamos megzti drabužiai. Ji pasakiškai gražiai megzdavo. Verkdama viską susirinkau, išsiploviau megztinius, susidėjau į dėžes. Dar iki mamos netekties mirė vieniša mamos sesė, liko daugybė jos daiktų, tapytų paveikslų. Tuomet viską sunešiau į tėvų namus, bet po mamos mirties teko tvarkyti ir tetos, ir tėvų, ir ten buvusius mano jaunystės laikų daiktus. Vėl dėliojau, dalijau, sukau galvą. Dalį tetos tapybos darbų laikinai atidaviau į Rokiškio muziejų. Kai ką padovanojau, kai ką padėjau saugoti. Kiekvienas žmogus yra gyvenimas, o kiekvienas gyvenimas yra daiktai, kurie pergyvena žmones. Skaudžiausia buvo atsisveikinti su pianinu, nes tikrų, medinių, dabar niekam nereikia. Padėjo socialiniai tinklai, per juos atsirado, kas mielai pasiėmė knygas, išsivežė pianiną į Kauną, į kažkurią mokyklą.“
„Minėjote, kad amžinatilsį mamytė labai gražiai megzdavo.“
„Mama megzdavo, o paskui ją - ir aš. Nebuvo kuo rengtis, o puoštis norėdavosi. Mano teta labai gražiai siuvo. Aprengta būdavau dailiai. Tik tais laikais sudėtingiausia būdavo gauti siūlų ir medžiagų. Mamai kažkas parduodavo kietų, šiurkščių kiliminių siūlų, tai ji iš jų megzdavo stebuklus. Kaip nuostabiai jai pavykdavo godė stiliaus sijonai - pasakiškai išlaikydavo formą!“
„Anų laikų mezgimas buvo labiau iš ubagystės. Gal prieš šešetą metų nusipirkau prabangių siūlų. Megztinio iki šiol nepabaigiu. Meditacija man? Turbūt skaitymas. Jei neturiu po ranka knygos, skaitau etiketes ar bet ką, kas parašyta patenka po akimi.“
„Nesenai filmavome Islandijoje ir greta kelių planuotų temų Lietuvos garbės konsulė Islandijoje profesorė Inga Minelgaitė patarė pamėginti susisiekti su bene labiausiai šiuo metu Islandiją pasaulyje garsinančiu verslininku Haralduru Thorleifssonu. Antras turtingiausias žmogus Islandijoje, darantis begalę labdaringų darbų, pats sėdintis neįgaliojo ratukuose, kuriantis muziką, konkuruoja su pirmu turtingiausiu dėl mokesčių. Kuris iš jų sumokės valstybei daugiau mokesčių! Ar galite patikėti, kokios mąstymo kategorijos ir kokie prioritetai?“
„Likus neapkalbėję dar vieno jūsų kūdikio, gal jau net ne kūdikio, o mokyklinio amžiaus vaiko. Turiu omenyje gyvenimo būdo žurnalą „Stilius“.“
„Vos pradėjau, pirminis laidos moto buvo mados ir estetikos žurnalas. Tačiau nuo pat pradžios „Stiliaus“ temos sukosi aplink life style, nes toks žanras, vadinamasis softas, Lietuvoje tuo metu neegzistavo. Mada dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo labai šviežias, naujas reiškinys. Buvo rengiami šiandien protu nesuvokiami mados konkursai, juos aplankė neseniai išėjęs Paco Rabanne, Nicola Trussardi, Nolanas Milleris. Paskui aš pradėjau važinėti filmuoti mados savaičių į Paryžių, Londoną. Buvo beprotiškai fantastiškas, kaip pasakytų Vytautas Kernagis, laikas: mums vėrėsi pasaulis ir buvo tiek visko naujo, nematyto. Laikui bėgant keičiausi ir aš, keitėsi ir mano laida. Šiuo metu sulaukiu vieno kito auditorijos priekaišto, kad per dažnai laidoje kalbu apie Ukrainą, apie iš jos pasitraukusius ar jai padedančius žmones. Keista, ar ne? Man atrodo, net didžiausi estetai ar situacijoje nesigaudantys žmonės turėtų justi, ant kokio bedugės karšto šiandien visi stovime. Kai praėjusį vasarį, antrą karo dieną, vežiausi anūką iš mokyklos, pradėjome kalbėti apie karą, kas tai yra ir kodėl. Aiškinau, stengdamasi netraumuoti mažo žmogaus, kuris tik pradeda skaityti ir visas pasaulis jam dar gražus. Viską išklausęs, jis pagalvojo ir sako: „Žinai, geriausia numirti, kai miegi, tada negirdi, kad bombarduoja.“ Taigi nekalbėti to, kas šiandien skaudu kiekvienam mąstančiam žmogui, yra mažų mažiausiai neatsakinga.“
Naujausias ir labai svarus Violetos darbas - kino filmas apie kardinolą Rolandą Makricką. Beveik 30 metų ji veda vieną žiūrimiausių laidų Lietuvoje „Stilius“ bei nuolat kuria naujus projektus. Vilniaus senamiestyje gimusi ir augusi Violeta nepaneigiamai yra tikra ponia. Vien tik ko vertas jos pasakymas, kad kokybiškam būstui ir gyvenimui reikia mažiausiai 60 kvadratinių metrų. Čia vienam žmogui. Visada elegantiška ir pasitempusi ji tik į montažinę rengiasi patogiai, kaip pati sako, „kaip bulvių kasti“, nes vis tiek niekas nemato. Apie asmeninį gyvenimą daug neatviravusi moteris dabar socialiniuose tinkluose drąsiai dalinasi savo spalvinga ir įdomia kasdienybe: pasakoja apie keliones, nosies operaciją, vyro mėgstamą silkių kompotą, laidų filmavimo užkulisius ir laisvalaikį.
