Harmoningi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - tai šeima, kur tėvai ir vaikai jaučiasi ramūs, atsipalaidavę, gali laisvai išsakyti savo jausmus ir norus, yra laimingi bendraudami kartu, dažniau išgyvena džiaugsmingas emocijas, užuot patyrę apmaudą, baimę ir nusivylimą.
Harmoningi tarpusavio santykiai padeda kiekvienam šeimos nariui būti savimi ir išreikšti save.
Tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys - tai pirmieji ir patys svarbiausi santykiai vaiko gyvenime.
Vaikystėje neišspręstos tėvų ir vaikų bendravimo problemos ir sunkumai vėliau atsiliepia jų gyvenime.
Jeigu norite, kad vaikas priimtų Jūsų vertybes paauglystėje, sukurkite harmoningą ir pagarbią šeimos atmosferą, kol jis dar yra mažas.
Milijono vertės klausimas „Ar mano vaikas laimingas?“.
Ir kitas, ne mažiau svarbus klausimas: „Ką galiu padaryti, kad jis būtų laimingas?“.
Vaikų ir suaugusiųjų raidos moksliniai tyrimai atskleidė, jog suaugusiojo laimė kuriama vaikystėje.
Suteikti laimė savo vaikui - ne tai, ką galime DUOTI (žaislų, drabužių, maisto, emocijų).
Gera žinia: nereikia būti vaikų psichologu ar raidos specialistu, norint padėti vaikui žengti savosios laimės link.
Vaikų emocijų supratimas
Naujagimis, ropojantis kūdikis ar savarankiškai žingsniuojantis mažylis - tai emocijų rodymo virtuozai.
Kai mama įeina į kambarį, kūdikio veidą nušviečia šypsena, užtat reikia tik atimti mėgstamą žaislą, ir mažylis pravirksta.
Pediatrė-neurologė Liza Eliot teigia, jog vaikai kupini gyvų emocijų dėl jų smegenų žievės, kuri kontroliuoja autoreakcijas į dirgiklius.
Pirmaisiais metais smegenų žievė vystosi sparčiausiai, todėl gebėjimas kontroliuoti elgesį ir emocijas sparčiai tobulėja ankstyvoje vaikystėje.
Jei atrodo, jog vaikas didžiąją dalį laiko praleidžia verkdamas ar zirzdamas, taip vyksta dėl to, kad mažyliai pirmiau patiria kančią, o tik paskui laimę.
Taigi verksmo ir kančios išraiškos - vaiko vystymosi etapai.
Vaikui verkiant, mama nori žinoti priežastį: skauda, alkanas, nuobodžiauja?
Psichiatrijos profesorius Paulas C. Holingeris sako: „Jautri mama moka atpažinti skirtingas savo vaiko verksmo ar veido mimikos rūšis. Akių vokai, burna, balsas yra vaiko signalizavimo sistemos“.
Daugybė tėvų suvokia, kad verkimas arba liūdesys rodo, jog vaikui negerai.
Tačiau vaiko pykčio tėvai nevertina rimtai, linkę jį priskirti prie „užsispyrimo“, „išlepimo“.
Prof. P. Holingeris sako, jog daugelis tėvų nesupranta, kad pyktis rodo perdėtą kančią, viršytą liūdesį.
„Jei patalpoje triukšminga ir ryškiai šviesu, vaikas rodys kančios ženklus (verks, liūdės, zirs), tačiau jei triukšmas ir šviesos stiprės, vaiko išgyvenama kančios emocija pavirs į pyktį,“ - sako profesorius.
Liza Eliot paaiškina, kodėl tik ką gimę naujagimiai nerodo laimės, kai jai viskas gerai, o klyksmas nebūtinai reiškia neigiamas emocijas.
Smegenų emociniai centrai iki 6-8 mėnesio dar iki galo neveikia, todėl tik po pirmojo pusmečio, pradėjus jausti emocijas, jos atsispindi mažylio veide.
Vaikai turi savitus, unikalius, tik jiems būdingus būdus pranešti apie tai, kas jam negerai.
Identiškoje situacijoje vieni mažyliai gali verkti, o kiti tylėdami paniškai kabintis į mamą.
Laimės pagrindas - tėvai ir kūrybiški žaidimai
Ne dėl spalvotų baldų, žaismingų tapetų ar gausybės žaislų kūdikio veidą nušviečia šypsena.
Jo laimės objektas - tėvai.
Jei mamai smagu žaisti su vaiku, ir vaikui smagu.
Jei tėčiui linksma dūkti su vaikui, ir vaikui linksma.
Taip puoselėjamas laimės jausmas abipusiu ryšiu, tai vaiko laimės pagrindas.
Įvairių veiklų išbandymas, tyrinėjimas ir kūryba lemia suaugusiojo laimės, pilnatvės, vidinės darnos pojūčius.
Tai patiria tie, kurie būdami vaikai patys spręsdavo, kokia veikla jiems patinka - statyti kaladėlių namą, o gal „gaminti patiekalus“ smėlio dėžėje, statyti palapinę kambaryje ar tapyti vandeniniais dažais.
Vaiko laimės jausmą augina kūrybiški, neapibrėžti žaidimai be išankstinių taisyklių, ir, deja, neturintys nieko bendra su muzikos pamokomis, sporto būreliais ar kita apibrėžta veikla.
Specialūs, suaugusiųjų suorganizuoti ir nuosekliai vykdomi vaikų „ugdymai“, „mokymai“, „lavinimai“, „socializacijos“ ir pan.
Gebėjimų ir laimės ryšys
Moksliniai tyrimai atskleidė, kad laimė ir gabumai eina išvien.
Laimingi žmonės kartu yra ir gabūs arba gerai įgudę.
Štai vaikas bando šaukštelį nukreipti į burną, iš pradžių nesiseka, jis mokosi atkakliai, nuosekliai.
Ir štai, jo pastangos apdovanojamos sėkme - šaukštelis įvairuojamas tiesiai į burną!
Šį laimėjimą vaikas pasiekė dėl savo pastangų.
Jis pirmą kartą patyrė savarankiško gyvenimo kontrolės jausmą.
Vaikiški žaislai - tai aptakios formos, tradicinės ryškios spalvos, nugludinti kampai, minkšti arba - dar baisiau - elektroniniai.
It maistą atkąstą ir sukramtytą tektų tik nuryti.
Iš pradžių, atrodytų, nieko tokio, juk nereikia vargti kramtant, bet nei skonio, nei atradimo džiaugsmo.
Miegas, sportas, sveikas maistas - svarbus bet kuriam žmogui, o vaikams ypač.
Suteikite vaikui galimybę iškrauti fizinę energiją - spardytis kojomis ore, šliaužti, eiti atbulomis ir kristi į lovą, ridentis nuo kalniuko.
Visa tai pakelia mažylio nuotaiką.
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip mažylis reaguoja į taisykles.
Specialistai įspėja - yra ryšys tarp vaiko mitybos ir jo nuotaikos.
Cukrus ir saldumynai iš pradžių suteikia daug energijos, vėliau sukelia nerimą.
Meilė, rūpestis ir savarankiškumo ugdymas
Pirmąjį gyvenimo pusmetį labai svarbu, kad tėvai atsilieptų ir tenkintų kūdikio poreikius.
Mylėkite, žindykite, glauskite, nešiokite drąsiai - pirmąjį pusmetį kūdikio neįmanoma išlepinti.
Vėliau taisyklės šiek tiek keičiasi - vaiko darymas „laimingu visada, bet kokiomis priemonėmis“ nebetinka.
Vaikas turi teisę ne tik į pozityvias emocijas, jam reikia pažinti ir mokėti atpažinti kančią, skausmą, liūdesį.
Pirmais metais mažylis daug mokosi - stovėti, sėdėti, vaikščioti, pasiekti norimą objektą, kalbėti, taip susiformuoja pasitikėjimas savo jėgomis ir pasitenkinimas savo laimėjimais.
Emocijų atpažinimas ir valdymas
Vaikui augant, paraginkite jį išreikšti jausmus ir nuotaikas žodžiais.
Net ir nekalbančiam mažyliui galima rodyti gestus rankomis ir tarti žodžius „laimingas“, „piktas“, liūdnas“.
Neišaukštinkite teigiamų emocijų.
Nesureikšminkite neigiamų emocijų.
Normalu, kad maži vaikai tampa jautrūs, apimti nerimo ar liūdnoki, tai jokiu būdu nereiškia, kad jie yra nelaimingi.
Testas jums: įsivaizduokite, jog jūsų mažylis „n-tojo“ gimtadienio metu susimąstė, nuliūdo ir pasitraukė į kitą kambarį toliau nuo svečių šurmulio.
Kaip elgsitės?
Kokia jūsų pirma reakcija?
Dauguma tėvų prieitų prie vaiko ir stengtųsi jį pralinksminti.
Taip atimama iš vaiko proga pačiam atpažinti liūdesį ir susitvarkyti su emocijomis.
Tyrimai modeliuojant tokias situacijas rodo, jog šiek tiek pabuvę atskirai, mažyliai vėl sugrįžta į gimtadienio šurmulį.
Grįžta kitokie.
Praturtėję.
Taip išugdomas gebėjimas valdyti emocijas.
Tėvų pavyzdys ir emocinio stiliaus perdavimas
Psichiatrai įrodė, jog tėvai perduoda temperamento tipą savo vaikams ne tik per genus, bet ir per savo elgesį bei bendravimo su vaikais stilių.
Vaikai pagauna tėvų emocijas - tiek teigiamas, tiek neigiamas.
Vaikai imituoja tėvų emocinį stilių.
Jei mama kvatoja, vaikas irgi linkęs juoktis, šypsotis, jo smegenys mokosi, jungiasi „šypsenos ir juoko“ neuronai.
Analogiška situacija, kuomet kūdikiui skauda pilvelį, jis verkia - rami mama nešioja, glosto, švelniai niūniuoja, ir mažylis aprimsta, nes „pagavo“ mamos emocinį stilių.
Normalu, kuomet pervargęs kūdikis nesugeba pats nusiraminti, nevaldo emocijų.
Kasdienybės mokykla: mokymasis duoti ir dalintis
Vaikai ne tik auga, bręsta, mąsto, bet ir mokosi „Kasdienybės mokykloje“.
Net ir dešimties mėnesių mažylį galima išmokyti pasitenkinimo ne tik IMTI bet ir DUOTI.
Jei duodate savo mažyliui bananą, supjaustytą gabaliukais, leiskite jam įdėti gabalėlį ir į jūsų burną.
Parodykite, kaip jums skanu ir kaip gerai jaučiatės.
Jei šukuojate mažyliui plaukučius, leiskite ir jam jus pašukuoti.
Šie maži kasdieniai patyrimai moko vaikus dalintis ir puoselėja jautrumą kitam.
Kol priešiškose stovyklose pasiskirstę mokslininkai ieško įrodymų, kaip tvirtai charakteris „įsiūtas“ į žmogaus genus, tėvams lieka tik pasikliauti intuicija ir laiko patikrintomis priemonėmis: meilės ir dėmesio vaikams nebūna per daug.
Šeimos vertybės ir aktyvus gyvenimo būdas
Kineziterapeutas Ignas Zakarauskas - funkcinės jogos treneris, Feldenkraiso metodo puoselėtojas Lietuvoje - į savo darbus dažniausiai skuba dviračiu.
Kaip ir jo žmona Rūta, klausos protezavimo specialistė.
- Na… pas mus yra darbų pasiskirstymas.
Kažkurioje srityje didesnį autoritetą turi žmona, nes tai jai geriau sekasi.
Mano darbai labiau susiję su technine pagalba, kur reikia kažką buityje pataisyti, daugiau fizinės jėgos įdėti.
O jei užgriūva mokykliniai reikalai, mielai juos sprendžiame drauge arba į tėvų susirinkimą keliauja tas, kuris tuo metu laisvesnis.
Tiek aš, tiek Rūta galime atlikti visus darbus, tik žiūrime, kuriam vienas ar kitas darbas lengviau sekasi.
Aš nemoku siūti ar valgio taip gardžiai ir greitai gaminti, užtai galiu patvarkyti užsikimšusią kanalizaciją.
Kitas susitarimo klausimas - kuriam koks darbas yra malonesnis.
- Turbūt.
Domėdamasis vienu ar kitu žiūriu, kad jie būtų judrūs ir vaikams patiktų.
Man, kaip tėčiui, smagu matyti, kad vaikai laukia savo popamokinės veiklos ir kad tie sportai jiems nėra tik tėvų primestas lažas.
- Kai nori, tai ir gali.
Man patinka rūpintis: vaikams pareguliuoti kėdžių aukštį, nustatyti tinkamą atstumą nuo kompiuterio ekrano, pažiūrėti, kad darytų pertraukas, sėdėdami prie jo.
Kaip tėtis kineziterapeutas, bandau atsižvelgti į rekomendacijas jų sveikatai.
Ar manęs klauso?
Taip.
Manau, dėl to, kad tokių veiksmų imuosi jau nuo mažens.
Tai jiems jokia naujiena.
O ir po vieno ar kito sporto lankymo jie pradeda geriau jausti savo padėtį erdvėje, keisti laikyseną, net ir sėdėseną į gerąją pusę.
Kartais aš nuimu kėdės atlošą, kad vaikas gautų daugiau erdvės prisitaikyti ir jam nebeliktų pagundos sukniubti, sėdėti bet kaip.
Kartais sumažinu kompiuterio ekraną, kad akių raumenys treniruotųsi.
- Prieš daugelį metų įkūrėte Sveikatingumo ir laisvalaikio studiją.
- Niekada neturėjau tokio tikslo, kad šeima būtinai darytų tai, ko aš mokau kitus žmones.
Šiuo metu esu pasinėręs į Feldenkraiso metodo studijas, o vaikai yra dar per maži gerai suvokti jo esmę.
Džiaugiuosi, kai į studiją ateina mano artimieji ar draugai.
Kai negali prisijungti gyvai, daro tas pamokas internetu.
Feldenkraiso metodas - tai unikalus požiūris į žmogaus judėjimą, mokymąsi ir pokytį, išpuoselėtą Moshe's Feldenkraiso.
- Iš pradžių su dviračiais aplėkdavome tai, kas buvo netoli sodybos, o paskui savaitgaliais ėmėme keliauti ir po visą Lietuvą.
Juolab kad daug jos išmaišėme ir pamatėme rengdami sveikatingumo ir aktyvaus poilsio stovyklas šeimoms.
Visus metus aš tyrinėdavau kažkokį vieną regioną, išrinkau jo įdomias vietas, kad paskui rugpjūčio mėnesį ten galėtume pakviesti šeimas su vaikais.
Šią vasarą vyko jau keturioliktoji tokia stovykla, į kurią rinkosi mūsų bičiulių, bendraminčių šeimos.
Ten mankštinomės, maitinomės mano žmonos gamintu vegetarišku maistu, bandėme kuo geriau pažinti pasirinktą regioną.
- Pats viską organizuojate - vietines įžymybes iššniukštinėjate, nakvynes suieškote, edukacijas užsakote, rytais dar jogos treniruotes vedate, paskaitas tėveliams sveikatingumo tema skaitote…
O atlyginimo neimate - tik auką.
Ar ne per didelę naštą ant pečių užsikraunate?
- Jei atvirai, jaučiu prasmę tai darydamas.
Man smagu prisidėti prie žmonių gerovės.
Matau, kad jiems mano parinkta veikla patinka, kad jie su nekantrumu laukia kitų metų stovyklos.
Tad ir aš laukiu ateinančios vasaros, o laukdamas renku informaciją, ruošiuosi.
Žmonių džiaugsmas mane motyvuoja.
Iš esmės kasmet vyksta tos pačios šeimos.
Vos paskelbiu feisbuke - jau ir vietų nėra.
- Išties man labai patiko šią vasarą atrastas Kurtuvėnų kraštas Žemaitijoje.
Sename Kurtuvėnų dvare galima pajodinėti arkliukais, užsisakyti edukaciją-susipažinimą su gyvu žirgu.
Čia pat, už 4 km į šiaurę nuo Kurtuvėnų, yra labai gražus Girininkų piliakalnis - 183,1 m aukščio virš jūros lygio.
Nuo jo puikiai matosi ir kitas - Šatrijos kalnas.
Galima nuvažiuoti į Užventį.
Užvenčio dvarą XIX a. pabaigoje buvo išsinuomoje rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tėvai.
Prie dvaro centrinio pastato tebėra graži alėja, kurią apysakoje "Sename dvare" aprašė Šatrijos Ragana.
Su vaikais lankėmės Užvenčio kraštotyros muziejuje, vaikščiojome po parką, kur įrengta vaikų žaidimo aikštelė ir pėsčiųjų takas.
- Žmona pasakojo, kad stovyklos vaikams labai patiko žaisti senovinius Žemaitijos krašto žaidimus - ypač tuos su koviniais elementais.
- Iš knygų.
Teko pasidomėti, paskaityti knygų apie senovės žemaičių vaikų žaidimus.
Netgi pradžioje išbandyti juos su savo vaikais (juokiasi).
- Stovyklose tiekiate vegetarišką maitinimą.
- Nebūtinai.
Tiesiog sukūrėme tokią savotišką tradiciją, t.y. kelias dienas per metus net ir kitokio mitybos plano besilaikantys žmonės gali paskanauti vegetariškų patiekalų.
Juos su padėjėjomis labai skaniai gamina mano žmona.
Daug kas nustebdavo, kad tokiu būdu galima maitintis, gerai jaustis ir nepritrūkti jėgų.
- Betgi Rūta ir vaikai jau nėra vegetarai.
- Niekada nenaudoju prievartos ar spaudimo, kad šeima turėtų maitintis taip, o ne kitaip.
Rodau savo pavyzdžiu, kad šitaip maitindamasis aš gerai jaučiuosi.
Ta vegetariška mityba gali būti ir filosofija (nežudyk!), ir sveikatos pagrindas.
Siūlau jiems pakeisti gyvulinius baltymus sveikesniais, tuomet ir virškinimas bus geresnis, ir mažiau apsunksite.
Rekomenduoju naudoti daugiau daržovių ir ankštinių.
Bandau suteikti informacijos, kad šiais laikais, norint prasimaitinti, nebūtina nužudyti vištytę, - parduotuvėse, turguose daug alternatyvių produktų.
Mano tikslas - savo pavyzdžiu parodyti, kad galima maitintis ir kitaip.
Atrodytų, kad šeima, vaikai jau savaime yra laimės šaltinis.
Tačiau daugybė žmonių turi šeimas ir nelabai jas vertina.
- Turite kineziterapeuto išsilavinimą.
- Na, taip.
Yra dalykų, kuriuos per laiką atrandi.
Skaitai medikų knygas, darai tyrimus, stebi augančius vaikus.
Tarkim, mano dukrelei buvo toks laikas, kai ji jautėsi blogai, greitai pavargdavo: pakildavo temperatūra, paskausdavo kaulus, raumenis.
Tad teko ieškoti būdų, kaip jai padėti.
Artimieji net siūlė į psichologą kreiptis, nes manė, kad ji nenori į mokyklą.
Bet aš jaučiau, kad tiesa slypi kažkur kitur, nes gerai pažinojau savo vaiką.
Sykį į rankas pakliuvo tokio amerikiečių gydytojo knygelė, kuris savo pacientus gydė vitaminu D.
Kadangi jų ligos simptomai buvo panašūs kaip mano dukros, padariau jai vitamino D tyrimą.
Ir pasirodė, kad Ugnės organizme jo trūksta.
- Dažnai mamos skundžiasi, kad jų vaikai labai mėgsta saldumynus ar kitą nesveiką maistą.
- Mano teorija šiuo klausimu yra tokia.
Vaikai mato, ką jų tėvai valgo, ir pagal tai patys renkasi maistą.
Netgi labai svarbu, ką mama valgo tuo laikotarpiu, kai lėliukas dar gyvena jos pilvelyje.
Kitas dalykas, kokius mitybos įpročius jie mato savo artimiausioje aplinkoje, - pas vienus ar kitus senelius.
Mūsų šeimoje jau tapo įprasta, kad vietoj saldumynų vaikai užkandžiauja daigais, riešutais ar daržovėmis.
- Aišku, drausti jiems valgyti ano maisto (kuris paprastai būna skanesnis) aš negaliu.
Bet galiu sudaryti sąlygas būnant su šeima neiti į tas vietas, kur siūlomas nesveikas maistas.
Galiu pateikti jiems alternatyvą.
Aišku, vyresnėlė dukrelė galbūt yra ėjusi su draugėmis į greito maisto užkandinę, bet tikrai ne kasdien.
- Kažkur feisbuko erdvėse radau tokį teiginį, kad tinginystė yra pati geriausia iš visų septynių nuodėmių, mat trukdo padaryti likusias šešias.
Esate be galo užsiėmęs žmogus - daug laiko skiriate vaikų gerovei, pozityviems santykiams kurti šeimoje, profesiniams savo mokslams.
- Man patinka tai, ką darau.
Todėl kažkokio didelio skirtumo - kada ilsiuosi, o kada kažką rimto veikiu - nėra.
Galbūt yra dalykų, kurie man patinka, bet jiems šiuo metu negaliu skirti papildomo laiko.
Tarkim, ne visada galiu nuvažiuoti į sodybą: paukštelius palesinti, medelį pasodinti ar tiesiog dviračiu po apylinkes prasilėkti.
Bet aš tikiu, ateis savaitgalis, šventės - bus laiko ir šitiems dalykams.
Kasdienybėje nejaučiu, kad man kažko trūktų ar kažkas buityje labai erzintų.
Jei koks darbas man nepatinka, vis tiek matau prasmę jį atlikdamas.
Žinau, kad nuo to visiems mano šeimos nariams bus smagiau.
Sutarimas ir kompromisai auklėjime
- Ne paslaptis, kad net ir pačioje darniausioje šeimoje tėtis ir mama dažnai turi skirtingas nuomones apie vaikų auklėjimą.
- Manau, tiek vyras, tiek ir moteris vaikus auklėja iš skirtingos patirties, kurią atsinešė iš savo namų.
Tarkim, man atrodo, kad teisinga yra vienaip, o žmonos nuomone - visiškai priešingai.
Bet kadangi ketverius metus Austrijoje studijavau Feldenkraiso mokslą, bandau kai kuriuos tos metodikos principus pritaikyti auklėjant vaikus.
Bėda, o gal džiaugsmas (juokiasi), kad jie yra ganėtinai kitokie nei mūsų kasdienybėje įprasti dalykai, kuriuos mes darome iš kartos į kartą, ir dėl to jie mums atrodo teisingi.
Vaikai - skirtingos asmenybės.
Vieną vaiką veikia bausmė, o kitą - paskatinimas.
Man rodos, kad aš turiu daugiau kantrybės.
Bet žmona ją kartais priima kaip nuolaidžiavimą vaikams.
Tada aš aiškinu, kad negaliu skubėti, nes turiu pagalvoti, kaip tam vaikui geriau.
Kartais su dukrele ar sūneliu užtenka tik pakalbėti, ramiai išsiaiškinti, ir išsyk atsiranda galimybė priimti geresnį sprendimą.
Žmogus gali supykti, aprėkti, nubausti, bet gali ir atrasti alternatyvą, kompromisą.
Kadangi auginame tris atžalas, ant jų puikiausiai matyti, kad kiekvienam reikia skirtingo priėjimo ir netgi skirtingo laiko kiekio.
Dažnai mes tiesiog neišlaukiame, kol vaikas nurims ir ateis taikytis, atsiprašyti.
Laimės receptas: nešti laimę kitiems
- Ir pabaigoje...
Grįžkime prie medinės lentelės rankdarbių krautuvėlėje su dailiu užrašu "Čia gyvena laiminga šeima".
Atrodytų, kad šeima, vaikai jau savaime yra laimės šaltinis.
Tačiau daugybė žmonių turi šeimas ir nelabai jas vertina.
Manau, kad žmogus turi išmokti džiaugtis kito žmogaus buvimu, prisidėti prie jo gerovės.
Kai tai pavyksta, tuomet visi jaučiasi laimingi.
Todėl mūsų šeimos laimės receptas gana paprastas: jeigu nori būti laimingas, laimę nešk kitiems…
Aš tuo tikiu.
Šeimoje yra daugybė galimybių daryti kažką gera.
Visi mūsų vaikai lanko tą pačią VDU "Atžalyno" progimnaziją.
Ugnė - vyriausia - septintokė.
Šiuo metu lanko gatvės šokius.
Rokas - vidurinysis - penktokas.
Jis lanko muai tai kovos menų treniruotes, anksčiau lankė boksą, dziudo.
Antrokė Ievutė dar labiau prie namų, tiesa, labai mėgsta baseiną, prie kurio netoli gyvename.
Sportui skiriame labai daug dėmesio.
Vyrui tai ir darbas, ir pomėgis.
O aš su vaikais labai laukiu savaitgalių, kai važiuojame į sodybą Jadagonių kaime.
Turime ten dviračius, tai nuvažiavę sėdame ant jų ir malamės po apylinkes.
Šuniui priekabos neturime - greta bėga.
Vežėme į šunų dresavimo mokyklą, lankėme pamokas.
Tora labiau rūpinamės mes su Ignu: stipri ji, gal 30 kg sveria, vaikai nepavedžiotų.
Užtai jie turi pasirūpinti mažesniais augintiniais: už jūrų kiaulytę atsakinga Ugnė, sraigių achatinų porelė dovanota Ievutei, o žuvytė - Rokui.
Jomis pavyksta vaikus nuo kompiuterių, telefonų atitraukti.
Ir maudomės tuomet, ir uogaujame, ir grybaujame, ir įdomias vietas aplankome.
Kadangi kiekvieną rugpjūtį Ignas organizuoja šeimos sveikatingumo stovyklas, iš pradžių turime patys viską aplinkui iššniukštinėti, o tik paskui draugus kviesti.
