1999 m. sausio 30-oji - Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienis: jam sukanka dešimt metų. Tarsi ir kukli sukaktis - garsiausieji pasaulio simfoniniai švenčia šimtmečius. Tačiau per šį dešimtmetį visas Lietuvos gyvenimas vertėsi ir keitėsi iš esmės.
Dešimtojo gimtadienio koncertą orkestras pagaliau griežia po savo stogu - naujoje, dar iki galo neįrengtoje salėje Kongresų rūmuose. Gimtadienio koncertas - taip pat neeilinis. Monumentalius kūrinius mėgstantis orkestro įkūrėjas, dirigentas ir meno vadovas Gintaras Rinkevičius šį kartą pasirinko L. van Beethoveno „Missa solemnis“ - „Iškilmingąsias mišias“. „Missa solemnis“ kompozitorius sukūrė paskutiniais savo gyvenimo metais, grandioziškumu ir menine įtaiga jis prilygsta kitam L. van Beethoveno šedevrui - Devintajai simfonijai. Kūrinį kartu su orkestru atliks ištikimas ir senas jo bendražygis choras „Latvija“.
Dešimties metų Valstybinio simfoninio orkestro biografija neilga, bet turtinga ir įvairi. Pradėjęs dirigento karjerą, G. Rinkevičius „susirgo“ teatru. 1995-aisiais jis su grupe bendraminčių pastatė R. Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Ir ligtolinėje orkestro biografijoje - ne vien simfonijos. Tai teatralizuoti kūriniai: A. Honeggerio oratorija „Žana d'Ark ant laužo“, G. Verdi „Requiem“, C. Orffo kantata „Carmina Burana“. Įsidėmėtini ir vėlesni orkestro darbai: G. Puccini operos „Toska“ koncertinis atlikimas, pastatyta R. Naujasis orkestras atliko ne vieną kūrinio premjerą Lietuvoje. Tai G. Puccini „Messa di Gloria“, F. A. Danican Philidoro „Caemen saeculare“, grandiozinė G. Mahlerio Aštuntoji simfonija, su kuria orkestras šventė savo penktąjį gimtadienį. Madingas šiuolaikinis amerikiečių kompozitorius P. Glassas orkestrui patikėjo europinę savo kūrinio „Itaipu“ premjerą. Tai pat pirmą kartą Lietuvoje orkestras atliko Šeštąją G. Puccini operą „Turandot“.
Įsivirtinęs Lietuvos kultūros žemėlapyje, orkestras deramai savo šaliai atstovauja užsienyje. Dar po metų Lietuvos orkestrui plojo Paryžiaus „Paley la Mondial“ ir „Eglise de la Trinitte“ salėse. Kitąmet jauno kolektyvo atliekamų lietuvių autorių M. K. Čiurlionio, O. Balakausko bei F. Bajoro kūrinių klausė apie 50 milijonų Europos gyventojų. Devyniolikai spektaklių su Sankt Peterburgo Marijos teatro baleto solistais orkestras grojo Olandijoje. Buvo atlikti P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“ bei A. Adamo „Žizel“.
Valstybinis simfoninis orkestras - tai beveik šimtas muzikantų bei jo įkūrėjas, meno vadovas ir dirigentas G. Rinkevičius. Šis 39-erių metų menininkas - kelių tarptautinių konkursų laureatas. Jo veikla - ne vien darbas savo įkurtame orkestre. Maestro yra pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją, jis tapo IV laipsnio Gedimino ordino kavalieriumi.
Gintaro Rinkevičiaus kelias į muziką dėsningas. Jo senelis Antanas studijavo kompozitoriaus J. Naujalio kursuose. Vėliau įstojo į konservatoriją, E. Laumenskienės klasę. Gintaro tėvas - Justinas - pakartojo tėvo kelią. Konservatorijoje mokėsi dainavimo, kol gimė Meilė, Gintaras. Mažajam Gintarui patiko tėvo baritonas. „Buvau vaikas kaip visi, - prisimena maestro. - Man buvo vis tiek - žaisti futbolą ar mokytis muzikos. Ilgai. Iki devintos klasės. Laimė, kad viską spėdavau suderinti.“
Penkiolikmetis Gintaras jau rimčiau susidomėjo muzika, pasinėrė į sostinės kultūrinį gyvenimą. Baigė mokyklą su pagyrimu ir, visų netikėtumui, pasirinko Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Rimskio-Korsakovo konservatoriją. Rizikavo. Nesėkmės atveju jaunuoliui grėsė dveji ar net treji tarnybos sovietinėje kariuomenėje metai - labai ilga pauzė muzikantui. G. Rinkevičius labai daug mokėsi.
Būdamas penktakursis, kartu su savo dėstytoju R. Martynovu jis sumano dalyvauti V sąjunginiame jaunųjų dirigentų konkurse. Pirmą kartą prieš Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą aukštas baltaplaukis, mėlynakis 21 metų dirigentas stoja 1981-aisiais. Pirmasis koncertas vyksta liepos 5-ąją Palangoje. Gintaras keletą dienų prieš tai karščiuoja - 39 laipsniai temperatūros. Virpa keliai. Frakas atrodo kiek didokas. Po pirmosios dalies jaučiasi lyg sužeistas - atrodė, kad pritrūks jėgų baigti koncertą. „Dirigentas privalo mokėti apskaičiuoti jėgas visam koncertui, - su šypsena prisimena savo debiutą maestro.
Konservatorijos baigimas ir netikėta pergalė V sąjunginiame jaunųjų dirigentų konkurse Gintarui Rinkevičiui tapo pirmuoju tramplinu šuoliui į Didžiosios muzikos pasaulį. Tada, 1983-iaisiais, pakankamai korumpuotai sovietinei konkurso vertinimo komisijai buvo netikėtas jaunojo kandidato iš Lietuvos pasirodymas. Dar didesnė staigmena tapo pirmojo turo balai. Lietuvis ryškiai pirmavo ir kažkam, regis, sumaišė visas kortas. Tačiau po antrojo turo, kuriame jaunasis maestro dirigavo P. Čaikovskio „Manfredą“, vertinimo komisija plojo stovėdama. Tarp jų - ir komisijos pirmininkas J. Simonovas.
„Šiandien joks tarptautinis konkursas negali lemti tiek daug, kiek anas lėmė man, - mąsto dirigentas. - Po tokios plačiai nuskambėjusios pergalės privalėjau likti Lietuvoje, turėjau gauti darbą čia. Be to, iš valstybės gavau butą. Tai - vienas iš paskutiniųjų sovietinių fenomenų. Bet man, kaip jaunam muzikui, žmogui, turinčiam šeimą, tai buvo labai svarbu.“
1984 - 1985 metų VIII tarptautinis Herberto von Karajano fondo konkursas vyko neįprastai. Buvo chaotiškas, turėjo organizacinių ir finansinių sunkumų. Piniginė premija tais metais nebuvo įteikta. Muzikinė Vakarų visuomenė kalbėjo apie Karajano konfliktus su orkestru. Po trečiojo turo buvo atrinkti II Dzin Kim (Pietų Korėja), Rico Saccani (JAV) ir Gintaras Rinkevičius (Lietuva). „Karajano konkursas buvo žymiai blankesnis už kitus, - prisimena G. Rinkevičius. - Tačiau čia aš pamačiau, kaip diriguoja pats maestro. Tai mane įkvėpė ir padarė žymiai stipresni įspūdį, nei jo darbas su mumis. Karajanas iš tiesų turėjo galią, kuri sklido iš jo tarsi šviesa. Šitai galima pajusti net jo televizijos koncertuose.“
1986-ieji metai dirigentui vėl atnešė netikėtumų ir sėkmę. Prieš pat gimtadienį, vasario 13-ąją, jam telefonu iš Maskvos buvo pranešta apie konkursą „In memoriam Janos Ferencsik“ Vengrijoje. Tokio muzikinio lygio renginiams paprastai ruošiamasi ištisus metus. Gintaras išmokti kiekvienam kūriniui teturėjo tik porą dienų. Jis nustėro, bet nepasidavė.
G. Rinkevičius prisimena, kad Budapešte jautėsi it popžvaigždė. Šis konkursas Vengrijoje labai populiarus, transliuojamas per televiziją, plačiai nušviečiamas spaudoje. Simpatingą lietuvių dirigentą po konkurso pažindavo net taksistai. Čia susirinko solidi vertinimo komisija ir pajėgūs konkurso dalyviai. Po finalo G. Rinkevičiui buvo paskirta antroji vieta ir diplomas už geriausią Mozarto operos fragmento interpretaciją. Diplomas suteikė muzikantui teisę 1987-ųjų vasarį Budapešte statyti Mozarto operą „Pagrobimas iš Seralio“. Po metų jo pastatytai operai plojo ir Lietuvos žiūrovai.
Iki Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sukūrimo Gintaras Rinkevičius aštuonerius metus išbuvo antruoju Lietuvos nacionalinio orkestro, vadovaujamo Juozo Domarko, dirigentu. Jis svarsto: „Net ir tokioje situacijoje dirigentas gali dirbti savarankiškai. Jis diriguoja savaip suprantamą kūrinį.“ Be abejo, jaunojo, Fortūnos šypsnio lydimo maestro ilgai negalėjo patenkinti antrojo statusas.
1996-aisiais G. Rinkevičius tapo Latvijos nacionalinės operos meno vadovu. Po metų jam čia buvo įteiktas Latvijos Didysis muzikos prizas, jis pripažintas geriausio metų spektaklio - G. Verdi operos „Aida“ - statytoju.
Kas G. Rinkevičių ir jo orkestrą skatina ne vien įprastai muzikuoti, bet ir imtis netikėtų projektų, nuolat verčia galynėtis su meninėmis ir, kas dar sunkiau, - nemeninėmis problemomis? Kas tas gyvenimo, energijos ir veiklos šaltinis? „Neturiu pretenzijų į išskirtinumą, - mano dirigentas. - Kiekvienas normalus ir sąžiningas muzikantas daro tai, kas jam įdomu. Toks jo darbas. Jis ypatingas tuo, kad susijęs su stebuklinga muzikos harmonija, dievybe ir amžinąja mįsle. Man patinka girdėti, suprasti, groti ir kaskart iš naujo žavėtis muzika. Manau, kad ir „Odė džiaugsmui“, ir „Likimo simfonija“, ir „Patetinė kantata“ yra didelė žmonijos laimė. Muzika - tyli, didelė ir amžina jėga meilės kovoje prieš pyktį, blogį bei veidmainystę. Vienu metu visuomenė muziką vertina daugiau, kitu - mažiau. Bet nepriklausomai nuo to ji buvo, yra ir bus. Aš ir dešimtmečio sulaukęs Valstybinis simfoninis orkestras siekiame, kad muzikos stebuklu žavėtųsi kuo daugiau žmonių. Ir tai nėra misija.“
Dešimtasis orkestro sezonas prasidėjo simboliškai - ta pačia programa, kuria prieš dešimtmetį paskelbė apie savo gimimą. Įspūdingas buvo šio sezono koncertas, kuriame jis akompanavo garsiajai smuikininkei L. Isakadzei. Šiemet orkestras Lietuvai padovanojo dar vieną premjerą - G. Puccini operą „Turandot“. Nutilus dešimtojo gimtadienio koncerto aplodismentams vėl laukia rūpesčiai ir darbai.
„Nauja salė - dabar didesnė mano svajonė nei G. Puccini operos „Turandot“ premjera kitų metų Trakų festivalyje.
Siekiant nuo mažens ugdyti jaunųjų klausytojų estetinę pagavą, tenkinti plačiosios publikos reikmes, puoselėti respublikos muzikinę kultūrą, Lietuvos TSR liaudies švietimo ministerija steigia Lietuvos TSR valstybinį jaunimo simfoninį orkestrą. 1989 metų sausio 30-oji - Lietuvos muzikinei kultūrai įsimintina diena: Operos ir baleto teatre įvyko pirmasis Lietuvos TSR valstybinio jaunimo orkestro koncertas. Dirigavo Respublikos nusipelnęs artistas Gintaras Rinkevičius - orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Išsipildė daugelio metų Lietuvos muzikų svajonė turėti dar vieną koncertuojantį orkestrą. Jo vadovas Gintaras Rinkevičius - jau gerai pažįstamas menininkas. Orkestro gimimas prasmingai sutapo su Lietuvos dvasinio pakilimo procesu. Prasminga, kad pirmojo koncerto pradžioje skambėjo romantiškoji M. K. Čiurlionio muzika, o užbaigė išdidi L. van Beethoveno Penktoji simfonija. Per visą šį kūrinį einąs įspėjantis likimo motyvas, šviesios idėjos, nepaprastai dinamiškas pakilus finalas tarytum susišaukė su mūsų pačių idealais, visa šiandienos atmosfera. Tad nenuostabu, kad Jaunimo orkestro koncertas tapo iškilminga, emocijų sklidina švente.
Danielis Rubinas, kontrabosų grupės koncertmeisteris, orkestre dirba nuo 1994 m. Jis turi būti komandos žaidėjas, jausti partnerį - kaip sporte. Kiekvienas ansamblis, nors jame tebūtų du žmonės, jau kelia muzikantui kitus reikalavimus. Groti vienam labai paprasta ir lengva. O orkestras, juo labiau simfoninis, - didžiulis ansamblis, kuriame asmenybės susiniveliuoja. Tai yra viena iš didžiausių problemų muzikantui: jis privalo atsisakyti savo asmenybės - turiu omenyje interpretaciją - ir paklusti vienam žmogui - dirigentui. Viena vertus, mes esame žmonės. Antra vertus, esame lyg sraigteliai, turintys tam tikru momentu suktis tam tikra kryptimi. Orkestro koncertmeisteris turi būti kantrus, visiems dėmesingas, galintis leistis į kompromisus tiek su atlikėjais, tiek su dirigentais. Visko yra buvę - ir incidentų, ir įtampos. Bet jeigu atliekamos pareigos nekonfliktuoja su kitų interesais, vadinasi, viskas gerai, tas žmogus savo vietoje. Kuo didesnis ansamblis, tuo didesnis bendrasis muzikinis išprusimas reikalingas muzikantui. Nesuvokdamas partitūros visumos, nors ir sėdintis paskutiniame violončelių pulte, normaliai groti vieno ar kito kūrinio negalėsi.
Gintaras Rinkevičius - kelių tarptautinių konkursų laureatas. Jo veikla - ne vien darbas savo įkurtame orkestre. Maestro yra pelnęs Lietuvos nacionalinę premiją, jis tapo IV laipsnio Gedimino ordino kavalieriumi. Neretai muzikantų užkulisiniame gyvenime gali išgirsti, kad Valstybinio simfoninio orkestro dirigentas - ambicingas (o piktesnieji liežuviai sako, kad net ir pasipūtęs) žmogus. Taip, jis ambicingas. Užsispyręs. Reiklus sau ir kitiems. Gabus ir talentingas. Be to - veiklus ir populiarus net ir tolimuose nuo klasikinės muzikos visuomenės sluoksniuose. G. Rinkevičiui sekasi. Bendrauti su juo lengva ir paprasta. Maestro sugeba ir nebijo rizikuoti. Ne vienas jo biografijos faktas primena iššūkį, pasiruošimą dideliam šuoliui.
G. Rinkevičius ne kartą tvirtino, kad kultūros gerovė valstybėje priklauso ne tik nuo jai palankių įstatymų, bet pirmiausia nuo už kultūrą nuoširdžiai „sergančių“ konkrečių valdžios atstovų. Paskutiniais sovietmečio metais šviesios atminties finansų ministrą R. Sikorskį bei švietimo ministrą H. Zabulį dažnai galėjai matyti simfoninės muzikos koncertuose. Mintis apie Jaunimo simfoninį priklauso pastarajam. Su jauno gabaus dirigento, tarptautinių konkursų laureato G. Rinkevičiaus atsiradimu ši iš pradžių atrodžiusi utopinė idėja įgijo realų pagrindą. 1988-ųjų rudenį paskelbtas konkursas, atrinkti orkestro dalyviai. Prasidėjo repeticijos. Jaunimo simfoninį laikinai priglaudė Vilniaus universiteto aula. Jo vadovai intensyviai ieškojo nuolatinės pastogės. „Pirmiausia reikia pastatyti tvartą, o tik tuomet pirkti karves“, - ištarė tuomet aukštas pareigūnas dabar jau anekdotine tapusią frazę.
1989 metų sausio 30-ąją - per savo pirmąjį koncertą - orkestras griežė M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ bei L. van Beethoveno Penktąją simfoniją. Tokio anšlago Operos ir baleto teatras, kuriame vyko koncertas, jau seniai nebuvo matęs. Šalia pakilios gerbėjų reakcijos netrūko ir skeptikų. „Taip, naujo orkestro sukūrimas pradėjo konkurenciją, kuri, nepaisant jos šešėlių, yra geras dalykas. Ji verčia galvoti apie įdomesnes programas, geresnį grojimą ne tik mus, bet ir konkurentus. Laimėjo visi: ir muzikantai, kurie nuolat tobulėja ir turi pasirinkimo galimybę, ir publika, kuriai siūloma pasiklausyti daugiau ir įvairios geros muzikos“, - mano G. Rinkevičius.
Per dešimtmetį Valstybinis simfoninis orkestras įgijo ištikimų koncertinių partnerių. Pirmiausia paminėtinas Latvijos valstybinis choras „Latvija“, dalyvavęs dideliuose orkestro pasirodymuose nuo pat pirmųjų dienų. Dažnai ir mielai su juo koncertuoja Lietuvos solistai I. Milkevičiūtė, A. Buzaitė, I. Linaburgytė, S. Stonytė, V. Noreika, V. Prudnikovas, smuikininkas R. Katilius ir pianistas P. Geniušas. Valstybinis orkestras didžiuojasi pasaulinio garso atlikėjais, su kuriais grojo. Tai - svetur išgarsėjusi solistė V. Urmanavičiūtė, smuikininkai V. Tretjakovas, S. Stadleris, L. Isakadze, V. Zarinis, pianistai N. Petrov, K. Randal, V. Krainevas ir kt.
