Teisės psichologija, nors ir yra gana nauja, tačiau sparčiai besivystanti sritis, kurios specialistai atlieka itin svarbų vaidmenį teisingumo sistemoje, ypač dirbant su vaikais. Šiame straipsnyje aptariama, su kokiais klausimais dažniausiai susiduria teismo psichologai, dirbdami su vaikais, kokie iššūkiai kyla ir kaip užtikrinama vaiko teisių apsauga teisiniuose procesuose.
Teisės psichologija: klinikinės psichologijos ir teisės sankirta
Teisės psichologai populiariojoje kultūroje dažnai įsivaizduojami kaip specialistai, sudarantys nusikaltėlių psichologinius profilius, tačiau jų veikla apima daug platesnį spektrą. Teisės psichologija yra klinikinės psichologijos ir teisės ekspertizės sankirta, apimanti tyrimus ir šių disciplinų taikymą įvairiose probleminėse situacijose, pradedant aukos teisėmis ir baigiant šeimos sunkumais. Teisės psichologo atsakomybės yra labai įvairios, tačiau dažniausiai jos susijusios su baudžiamojo teisingumo sistema. Teismo sistemoje teisės psichologas atlieka svarbų vaidmenį nustatant atsakovo psichinio funkcionavimo aspektus. Teisės psichologai gali būti kviečiami ieškovų arba gynybos atlikti psichologinį įvertinimą ir liudyti teisme apie savo gautus rezultatus. Tokie įvertinimai gali būti įvairūs - nuo psichologinio sutrikimo įvertinimo iki kaltinamojo protinių gebėjimų nustatymo. Be to, teisės psichologai dažnai dirba su nusikaltimų aukomis, jas įvertindami ir teikdami terapinę pagalbą.
Vaiko globa: tėvų rūpestis ir teismo sprendimai
Santuokos nutraukimas, vaikų globa ir mažamečių nuomonės išklausymas skyrybų atveju neretai tampa pačiais jautriausiais ir sudėtingiausiais klausimais. Tėvai, kurie ruošiasi skirtis arba nusprendė gyventi atskirai, vienas iš pagrindinių rūpesčių gali būti, kuris iš tėvų įgis vaiko globos teisę. Vis daugiau fiksuojama atvejų, kad tėvai renkasi bendrą abiejų tėvų vaiko priežiūrą, vietoj to, kad vienas iš tėvų kovotų dėl priteistos vaiko globos. Jei globa teismo sprendimu yra skiriama vienam iš tėvų, jis įgyja išskirtinę fizinę ir teisinę bendro vaiko globą. Tėvas, kuriam yra priteista vaiko globa, dažniausiai turi daugiau galimybių daryti sprendimus, kaip auklėti vaiką, nes turi galimybę kontroliuoti ir priimti sprendimus dėl kasdieninių vaiko reikalų. Tokia galimybė yra įprasta tokiu atveju, kai tėvai gyvena atskirai, dažnai nebendrauja, nesutaria, arba vienas iš tėvų yra laikomas netinkamu auklėti vaiką.
Vaikų apklausos teisme: jautrumas ir specialūs reikalavimai
Mažamečiai yra vieni jautriausių teismuose apklausiamų liudytojų, todėl jų apklausai taikomi specialūs reikalavimai. Teisėjai ir teismo psichologai turi atjausti mažuosius ir siekti apsaugoti juos nuo nemalonių išgyvenimų teismo posėdžių salėje.
Nuo kokių metų vaikų apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir teisme?
Žemutinės ribos, nuo kada asmuo gali būti apklausiamas ar liudytoju, ar nukentėjusiuoju, ar kokioje kitoje procesinėje padėtyje, įstatymas nenumato. Svarbiausias momentas, kada žmogų galime apklausti liudytoju, yra tai, kada jis pagal fizines, asmenines savybes gali išreikšti tai, ką matė, ką jautė. Taigi, šis klausimas vertinamas individualiai. Vienas vaikas jau būdamas trejų metų gali papasakoti, ką pamatė, o kitas dėl kažkokių kitokių fizinių savybių apie tai, ką matė, sunkiai nupasakoja būdamas ir šešerių metų.
Kada vaikų apklausose privalomas psichologo ir vaikų teisių apsaugos specialisto dalyvavimas?
Baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad visus mažamečius asmenis, tai yra asmenis iki 14 metų, apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas ikiteisminio tyrimo metu ir būtinai dalyvaujant psichologui. Nepilnamečius asmenis, tai yra nuo 14 iki 18 metų, taip pat rekomenduojama apklausti dalyvaujant psichologui. Teismuose praktika yra tokia, kad asmenų iki 18 metų apklausose visais atvejais dalyvauja psichologai. Dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisto dalyvavimo nepilnamečių apklausose imperatyvaus reikalavimo nėra, bet dažnai, ypatingai, kai apklausiamas nepilnametis asmuo iš socialinės rizikos šeimų, kai tėvai negali tinkamai atstovauti jo interesams, tai tuomet vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas būna pripažįstamas nepilnamečio atstovu. Taip pat vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas gali būti kviečiamas į apklausą bet kada individualiai, įvertinus, jei tokio specialisto dalyvavimas yra būtinas.
Nuo 2018 m. liepos mažamečio asmens apklausose privalo dalyvauti psichologas. Ar ši tvarka įsigaliojo ir realybėje? Užtenka teismams psichologų?
Dar nesant imperatyvaus reikalavimo mažamečių apklausose dalyvauti psichologui, jautriose bylose, ypatingai, kai tiriama seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos, teismų bendruomenė, prokurorai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai vaikus apklausdavo, dalyvaujant psichologui. 2018 m. įstatyminis reguliavimas prisitaikė prie vyraujančios praktikos, tada visuose teismuose buvo įsteigti psichologų etatai, įrenginėjami vaiko apklausos kambariai, kad vaikui būtų jaukiau bendrauti proceso dalyviais. Akivaizdu, jei valstybė skirtų dosnesnį finansavimą teismams, tų psichologų būtų daugiau. Reikia suprasti tai, kad, kai mes apklausinėjame suaugusį žmogų procese, pasirengimas tokiai apklausai reikalauja mažesnio indėlio. Kai apklausiame mažametį vaiką, tarkime 5-6 metų vaiką, tai reikalingas ne tik apklausos atlikimo momentas, bet reikia ir papildomai ruoštis tai apklausai, tai yra psichologas turi susipažinti su vaiko socialine aplinka, kur jis augo, kaip jis augo, susipažinti su byloje tiriamomis aplinkybėmis. Būna atvejų, kad ir tą mažametį asmenį reikia paruošti apklausai, kad jis nepatirtų papildomos traumos, ypatingai nukentėjusiųjų atveju. Vaikas juk patiria traumą dėl nusikalstamos veikos ir jam juk reikia tai prisiminti dar kartą, tad jis patiria papildomą emocinį krūvį. Kad šis krūvis būtų sumažintas iki minimumo, reikia labai atidžiai ir kruopščiai tai apklausai pasiruošti. Psichologų yra tiek, kiek yra. Kad ir kaip bebūtų gaila, jų poreikis yra, nes nusikalstamos veikos prieš mažamečius, nepilnamečius asmenis yra vykdomos. Paprastai tariant, tie nukentėję vaikai yra statomi į eilę, jie laukia, kada bus apklausiami. O juk visi žino, kad nusikalstamos veikos ištyrimo sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai bus atlikti veiksmai: būtina siekti, jog tie įvykiai vaikui neužsimirštų, kad niekas iš šalies, kalbėdamas su vaiku, nepripasakotų kažko, kas galėtų iškreipti tikrovę. Jeigu valstybė turėtų didesnius finansinius pajėgumus, tai tų psichologų galėtų būti daugiau.
Ar teisingai supratau, kad psichologų etatai teismuose yra įsteigti, bet tie etatai nėra užpildyti žmonėmis?
Taip, vienareikšmiškai. Sunku rasti psichologų, nes šis darbas yra sudėtingas, emociškai sunkus. Psichologai, dirbantys privačiame sektoriuje, uždirba daugiau, gauna solidesnius atlyginimus, tad pritraukti į teismus kompetentingą psichologą, kuris specializuotųsi nepilnamečių apklausose, yra iššūkis. Jei mes ir turime tą psichologą teisme, tai neaišku, kuriam laikui, nes psichologų kaitumas yra pakankamai didelis. Žmogus, atrodo, įsidirba, sužino, įsigilina į tuos teisinius niuansus, bet dažniausiai dėl tos pačios priežasties - kitur gali uždirbti daugiau - palieka darbą teisme ir išeina dirbti kitur.
O vaikai, kurie turi būti apklausti ikiteisminio tyrimo ar teisminio proceso metu, toliau laukia ir pats apklausos procesas išsitempia?
Būtent. Laike šie procesai išsitempia. Čia tik noriu akcentuoti svarbų momentą. Apklausinėjant vaikus teisiniame procese, ir teismų bendruomenė, ir ikiteisminio tyrimo subjektai supranta klausimų jautrumą, tai kai susidaro eilės, vyksta bendradarbiavimas ir stengiamasi, kad vaikų apklausoms būtų skiriamas prioritetas. Tam tikras laviravimas vyksta, bet čia tokia situacija, kai iš didelės bėdos per asmenines profesines iniciatyvas bandoma spręsti tas problemas - tiek teisėjai, tiek ikiteisminio tyrimo subjektai verčiasi per galvą, kad konkrečiai vaikui dalyvavimas teisiniame procese taptų mažesne emocine trauma.
O ar vaikų tėvai turi dalyvauti jų atžalų apklausose?
Kai apklausinėjamas nepilnametis ar mažametis, tai jis fiziškai teismo posėdžių salėje su suaugusiaisiais, tai yra su teisėju, prokuroru, advokatais, nebūna. Kaip minėjau, kiekviename teisme yra įrengtas vaiko apklausos kambarys, kuriame būna vaikas, psichologas. Vaiko pasakojimas yra transliuojamas į teismo posėdžių salę per ekraną. Proceso dalyviai užduoda klausimus vaikui per teisėją. Teisėjas perduoda tuos klausimus psichologui, kuris vaikui pateikia taip, kad vaikas juos suprastų. Jei ikiteisminio tyrimo subjektai ar teisėjai priima sprendimą, kad tėvai gali atstovauti vaiko interesams, tarkime, jei vaikas nukentėjo nuo pašalinio asmens, vaikas auga socialiai nepažeidžiamoje šeimoje, tai paprastai vienas iš tėvų pripažįstamas vaiko atstovu ir jis kartu dalyvauja su vaiku apklausoje, būdamas teismo salėje su teisėju, prokuroru, advokatais, kitais asmenimis. Vienas iš tėvų taip pat turi teisę pateikti klausimus savo atstovaujamam asmeniui, teikti pastabas, kad, pavyzdžiui, netinkamai elgiamasi su vaiku, kad vaikas pavargo.
Jūs minėjote, kad stengiamasi vaikus, tiriant galimai nusikalstamą veiką, apklausti vieną kartą, tokiu būdu siekiant sumažinti emocinį stresą jam. Bet kiek dažnai nutinka taip, kad teisiniame procese vaiką tenka apklausti antrą kartą?
Reikia pripažinti, kad anksčiau, iki 2018 m. teisinio reguliavimo dėl vaikų apklausų pakeitimų, būdavo tų situacijų, kai vaiką tekdavo apklausti du kartus, bet retai. Paskutiniu metu stengiamasi padaryti tas apklausas taip, kad antrą kartą to vaiko nebereikėtų kviesti į apklausas. Teisėjai paprastai prašymus vaiką apklausti antrą kartą atmeta. Paskutiniu metu nesu matęs, kad vaiką antrą kartą apklausinėtų.
Kokiose situacijose iš viso vaikų apklausos būna sudėtingiausios? Kokie atvejai labiausiai vargina pačius vaikus?
Apklausose dalyvaudavau kaip prokuroras, vėliau pats apklausinėjau vaikus. Sudėtingumą ir emocinę naštą sudaro du pagrindiniai dalykai - jaunas vaiko amžius ir nusikalstamos veikos pobūdis, pavyzdžiui, kai vaikas nukenčia nuo jam artimo žmogaus - tėčio, mamos, vyresnio brolio, sesers. Tokiais atvejais vaikams vien dėl jauno amžiaus sunku išreikšti mintis, o čia dar reikia kalbėti apie artimą žmogų. Kad ir kaip blogai artimas žmogus su vaiku būtų pasielgęs, vaikui apie jį kalbėti yra labai, labai sunku. Baisu įsivaizduoti, kas tokiais atvejais vaiko galvelėje vyksta. Net suaugusieji žmonės tokių apklausų metu patiria didelį emocinį krūvį. Pavyzdžiui, 10-ties metų vaikas patiria seksualinę prievartą iš savo tėvo. Kas gali būti baisiau, kai tam vaikui reikia visa tai papasakoti?
Ar dažnai susiduriama su situacija, kai nepavyksta prakalbinti nukentėjusio vaiko?
Būna tokių situacijų. Būna, kad vaikas tyli, nieko nekalba, pradeda verkti. Tada psichologas dažniausiai rekomenduoja nutraukti apklausą, nes vaikas gali būti dar labiau traumuojamas. Teisėjas paprastai atsižvelgia į tokią psichologų rekomendaciją. Ką tada daryti? Įrodinėjimo priemonių yra ir kitų. Aišku, nukentėjusiojo pasakojimas yra labai vertingas tyrimui ir bylos nagrinėjimui, bet, jeigu to negalima padaryti, yra kitų priemonių. Tada renkami įrodymo šaltiniai. Vien tas faktas, kad mažametis nukentėjusysis dėl patirtos traumos ar kitų priežasčių nepasakoja, negali papasakoti įvykio aplinkybių, nereiškia, kad tyrimas bus nutrauktas.
O ką daryti šeimoms, kurios paviešina savo dingusio, galimai nuskriausto vaiko duomenis, o vėliau tas vaikas yra surandamas? Turiu omeny neseniai Lietuvą šokiravusią istoriją, kai Kaune buvo galimai pagrobta nepilnametė, paskelbta jos paieška, kreiptasi pagalbos į visuomenę, paviešinant mergaitės vardą, nuotrauką. Galiausiai nepilnametė buvo rasta, bet informacija, kurios pagalba galima ją identifikuoti, jau yra pasklidusi viešojoje erdvėje.
Tai yra opus klausimas. Jūsų minėtoje istorijoje akivaizdu, kad, kai buvo vykdoma nepilnametės paieška, reikėjo skelbti vaiko nuotraukas, klijuoti ant stulpų, dėti į socialinius tinklus. Kai žmogus yra surandamas, ta informacija turėtų būti kuo greičiau sunaikinta. Kada mes kalbame apie žiniasklaidos priemones, tai viskas aišku - yra prievolė nepilnamečio duomenis pašalinti. Bet mes gyvename socialinių medijų amžiuje ir kiekvieno socialinio tinklo vartotojo tu nesukontroliuosi. Čia jau yra visuomenės brandos klausimas. Visų nuoširdžiai paprašyčiau įsivaizduoti save tos šeimos ir to vaiko vietoje, pagalvokite, ar tikrai norėtumėte, kad jūsų vaiko nuotraukos šmėžuotų socialiniuose tinkluose. Atsakingi žmonės tas nuotraukas pašalina, bet, deja, reikia pripažinti, kad yra ir ne tokių brandžių visuomenės narių, kurie bando iš svetimos nelaimės surinkti populiarumo taškų. Mano galva, šiuo klausimu reikia šviesti visuomenę. Teisinio mechanizmo, kad galėtume nubausti žmones, nėra, o, jei jis ir būtų, vargu, ar tai būtų pati geriausia priemonė.
Kaip galvojate, ar teisėsaugai užtenka kompetencijos, kad vaikas, tiriant prieš jį galimai padarytas nusikalstamas veikas, būtų apsaugotas, nesutraumuotas dar kartą?
Kalbat apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų kompetenciją, kategoriškos išvados, kad viskas yra gerai, tikrai negaliu padaryti. Bet kartu negali sakyti, kad situacija yra beviltiška. Nagrinėjant bylas, matosi, kad, tarkime, veikos pobūdis yra tas pats, nukentėjo mažametis, Baudžiamojo kodekso straipsnis parinktas tas pats, bet bylos ištirtos skirtingai. Matosi, kurioje byloje žmogus yra įdėjęs daug darbo, matosi, kad joje dirbo daug patirties turintis tyrėjas. Būna, kad ikiteisminis tyrimas atliktas taip, kad teisėjui belieka ateiti, įvertinti aplinkybes, kvalifikuoti veiką ir paskirti bausmę, bet būna ir tokių situacijų, kai teismui perduotoje byloje, matai, daug kas yra nepadaryta, apklausti ne visi žmonės. Kada gauni nekokybiškai paruoštą bylą, jos nagrinėjimas teisme labai užsitęsia, nes reikia ne tik įvertinti, pasverti, priimti sprendimą dėl kaltumo, bet dar ir rinkti papildomus įrodymus. Nekokybiškas ikiteisminis tyrimas išpučia bylą. Jei kalbame apie bendrus nepilnamečių bylų nagrinėjimo terminus, tai šioje akcentuočiau, kad negalima visos atsakomybės užkrauti vien teismams, nes, jei ikiteisminis tyrimas bus kokybiškai atliktas, byla teisme bus išnagrinėta labai operatyviai. Taigi, atsakomybę už bylos nagrinėjimo trukmę teisme turėtų prisiimti ne tik teisėjai, bet ir tie, kas tiria tą bylą.
Klausimų formulavimo svarba
Teisiniame procese pasikliaujama advokatų pagalba, tačiau daugelis jų netinkamai formuluoja klausimus psichologijos/psichiatrijos specialistams, dalyvaujantiems byloje. Teismo psichologijos specialistams dažniausiai užduodami standartizuoti klausimai, kurie yra nukreipti pakaltinamumui išsiaiškinti ir atsakyti į klausimą, ar asmuo buvo gebus suvokti savo veiksmų esmę ir prasmę. Todėl rekomenduojama kreiptis į specialistus, kurie padės tinkamai suformuluoti klausimus ir išsiaiškinti asmenybės specifiškumą, galintį turėti įtakos bylos eigai.
Piešimas kaip vaiko vidinio pasaulio atspindys
Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus.
Nepilnamečių apklausų kokybė: kognityviniai gebėjimai ir komunikacija
Analizuojant nepilnamečių vaikų apklausas - skaitant stenogramas - mokslininkai pastebi, jog didžioji dalis formalizuojamų klausimų yra uždari, nukreipiantys, šališki ir/arba atsakymą menantys. Dėl to A. Mykolo Riomerio universitete daktaro laipsnio siekiantis teisės psichologas neseniai savo monografijoje apibendrino pagrindinius veiksnius, kurie daro įtaką nepilnamečių apklausų kokybei. Kaip svarbiausius jis pažymi nepilnamečio kognityvinius gebėjimus, apklausos atlikėjo komunikaciją, pat interviu metu naudojamos kalbos įvertinimą bei kontakto užmezgimą. Vis dėlto, specialistų, kurie nuodugniai geba pritaikyti savo įgūdžius ir atliepti visus veiksnius, pasak A. Segal, yra ne tiek, kiek norėtųsi. Jo žiniomis, Lietuvoje teismų psichologams yra skirta 15 etatų, be to, yra papildomas sąrašas specialistų, iš kurio, esant poreikiui, jie kviečiami atlikti nepilnamečių apklausas. Nuo 2018 metų teisiškai įsigaliojo sprendimas, jog apklausiant vaikus iki 14 m., psichologo dalyvavimas yra būtinas, o nuo 14 m. iki 18 m. rekomenduojamas.
Mokslininkai mano, kad netrukdant vaikui pasakoti, šis gali pasakyti daug tiesą atspindinčios informacijos, tačiau, į pasakojimą įsiterpus suaugusiam su savo klausimais, naratyvas dažnai pasikeičia. Būtent dėl to, A. Segal teigia, kad turime ploną ribą ir ją peržengus apklausai ne tik, kad nepadėsim, bet dar ir pakenksime kalbinamam vaikui. Pateikdamas pavyzdį iš asmeninės praktikos, jis teigia, kad specializuojasi vaikų, galimai patyrusių seksualinį smurtą apklausuose. Tokio tipo atvejai yra sudėtingi tuo, kad dažniausiai vaikų apklausa yra vienintelis informacijos šaltinis. Kai mažamečiams vaikams tenka kelis kartus kalbėtis ta pačia tema, jie gali keisti savo parodymus, nes suvokia, kad pirmą kartą jų pasisakymai neįtiko apklausėjui, tad reikia pasakyti kitaip. Tad tokio tipo apklausoms taikoma vienos apklausos taisyklė, t.y. pageidautina, kad vaikas būtų apklausiamas iš vieno karto, o pati apklausa atvirais klausimais turėtų padėti vaikui atskleisti naratyvą, užuot naviguojant uždarais ar nukreipiančiais klausimais ką pasakoti.
A. Segal pabrėžia, kad kur kas prasčiau, kai nukentėjęs nepilnametis yra priverstas tą pačią istoriją pasakoti dar daugiau kartų. Juk kalbėti, ypač su nepažįstamais, svetimais žmonėmis apie trauminę patirtį savaime įvyksta pakartotina traumatizacija. MRU atstovas pasakoja, jog visi didieji šalies miestai turi specialius apklausos kambarius, kuriuose nepilnamečiai kalbasi su specialistu. Idealiu atveju pokalbyje dalyvauja tik specialistas. Stengiamasi vengti akistatų su smurtautoju ar kitomis šalimis, šiuo metu jose nerekomenduojama dalyvauti nei tėvams ar globėjams, nei kitiems, glaudžiai susijusiems asmenims, pavyzdžiui, mokytojams. Traktuojama, jog papildomi asmenys gali trikdyti naratyvo detales, jas iškreipti. Specialistas turi ausinę, per kurią stebintys teisėsaugos pareigūnai gali užduoti klausimus, tačiau apklausa neturi virsti tardymu ir kontrolė privalo išlikti specialisto rankose.
Teismo psichologų vaidmuo ir indėlis į teismo procesą
Lietuvos teismuose dirbantys teismo psichologai atlieka itin svarbų vaidmenį užtikrinant teisingumą ir vaiko teisių apsaugą. Ši profesija, nors ir palyginti jauna Lietuvoje, per dešimtmetį įrodė savo reikalingumą ir efektyvumą.
Vienas pagrindinių teismo psichologo uždavinių - kuo labiau apsaugoti vaiką nuo traumuojančio poveikio tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso metu. Teismo psichologas pirmasis susitinka su vaiku, užmezga ryšį su juo ir paruošia apklausai. Dalyvaudamas apklausoje, psichologas padeda teismui gauti kuo objektyvesnę informaciją.
Teisėjas D. Dauginis pabrėžia, kad teismo psichologas ne tik suprantamais žodžiais kalbasi su apklausiamu asmeniu ir užduoda teisėjo nurodomus klausimus, bet ir geba atpažinti teisiškai reikšmingas aplinkybes ir pagal tai nukreipti pokalbį (apklausą). Anot V. Lisienės, psichologas tapo aktyviu dalyviu apklausiant vaiką teisme: psichologas su vaiku - apklausos kambaryje, teisėjas ir kiti proceso dalyviai - teismo posėdžių salėje.
D. Dauginis įsitikinęs, kad teismuose pradėjus dirbti psichologams, baudžiamasis procesas tapo kokybiškesnis ir palengvino teisėjų darbą nustatant tikrąsias bylos aplinkybes. Teismo psichologė V. Lisienė pasakoja, kad anksčiau nebuvo nei specialistų, nei tam skirto laiko paruošti vaiką jo laukiančiai procedūrai. Teisėjas D. Dauginis teigia, kad per teismo posėdį klausimus formuluoja ir uždavinėja teisėjas, o atliekant nepilnamečio apklausą, iš dalies klausimus padeda suformuluoti ir teismo psichologas, teisinę kalbą nepilnamečiui „išversdamas“ į jam suprantamą formą. Teismo psichologė prisiminė, kad yra tekę apklausti net dvejų su puse metų vaiką. Anot specialistės, tenka apklausti mažus vaikus, kurie turi dėmesio, aktyvumo sunkumų ir kitų raidos sutrikimų.
Iššūkiai teismo psichologo darbe
Atliekant nepilnamečio apklausą, tiek teisėjas, tiek psichologas gali susidurti su situacija, kai vaikas pasiruošimo stadijoje bendrauja su teismo psichologu, o prasidėjus darbinei apklausos stadijai, vaikas tyli ir nepasako nė vieno žodžio. Anot D. Dauginio, tokiu atveju apklausą tenka nutraukti. Teismo psichologas ir teisėjas yra tie asmenys, kurie apklausos metu privalo užtikrinti ir užtikrina, kad vaiko nepasiektų itin nepatogūs ir nekorektiški klausimai, arba tokie klausimai, kurie verstų vaiką nebenorėti toliau duoti parodymų.
Teismo pirmininko pavaduotojas D. Dauginis teigia, kad vienas pagrindinių ir svarbiausių iššūkių - kuo efektyvesnės apklausos atlikimas, kad visą reikiamą informaciją gautume vienos apklausos metu, ir nereiktų vaiko antrą kartą apklausinėti ir tuo labiau vaiką kviesti dalyvauti teisiamajame posėdyje. V. Lisienė sako, kad labai svarbu prieš apklausą trims žmonėms susitikti ir pasitarti, kokia bus apklausos strategija. Anot jos, svarbus susiklausimas, girdėjimas ir pajautimas. Anot teisėjo D. Dauginio, atliekant ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, kartais tekdavo konsultuotis su teismo psichologu siekiant išsiaiškinti, kokią apklausos taktiką būtų galima naudoti konkrečiu atveju, kiek ilgiausiai gali tęstis vaiko apklausa, jei tokių duomenų byloje nėra pakankamai.
Teismo psichologai civilinėse bylose
Pastaraisiais metais vis dažniau tenka dalyvauti vaikų apklausose civilinėse bylose. Tokių bylų ne tik daugėja, bet jos tampa vis sudėtingesnės. Civiliniame procese, kaip ir ikiteisminiame, teismo psichologas tampa dideliu pagalbininku. Daugėja bylų, kur didelė įtampa tarp tėvų ir įrankiais suvedinėti sąskaitas, išreikšti emocijas ar nuoskaudas, tampa vaikai. Po vaiko nuomonės išklausymo teismo psichologas, kaip specialistas, yra kviečiamas liudyti teisme. Kalbant apie vaiko interesus, psichologas padeda sudėlioti detalesnį vaizdą apie ką yra šalių interesai, kaip jaučiasi vaikas. Teisėjai vis labiau pasitiki psichologu.
Teismo psichologų trūkumas ir finansavimo svarba
Nuo 2018 m. interviu Eltai teisėjas M. Povilanskas tikino, kad į teismus pritraukti kompetentingus psichologus sunku ir dėl to, kad tokie specialistai dažniau renkasi darbą privačiame sektoriuje, kuriame jiems siūlomas didesnis atlyginimas nei teismuose. 2018 m. akivaizdu, jei valstybė skirtų dosnesnį finansavimą teismams, tų psichologų būtų daugiau. Kai apklausinėjame mažametį vaiką, tarkime 5-6 metų vaiką, tai reikalingas ne tik apklausos atlikimo momentas, bet reikia ir papildomai ruoštis tai apklausai, tai yra psichologas turi susipažinti su vaiko socialine aplinka...
Keli būdai išklausyti mažamečio nuomonę skyrybų byloje
Skyrybų ir vaiko dalybų bylose vaiko nuomonė dažniausiai išklausoma tarpininkaujant vienam iš trijų specialistų: Vaiko teisių apsaugos darbuotojui, teismo psichologui (teismo posėdžio arba individualaus pokalbio tarp teismo psichologo ir mažamečio metu) arba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistui.
Anot psichologo N. Oginto, pirmieji vaiko nuomonę skyrybų byloje išklauso Vaiko teisių apsaugos specialistai: „Iš pradžių vaikas savo poziciją dėl bendravimo tvarkos ar gyvenamosios vietos išsako vaiko teisių atstovams, kurie tėvams išsiskyrus aplanko šeimą, kalbasi su tėvais bendraisiais klausimais, t. y. kur liks gyventi vaikas, kokia bus bendravimo tvarka. Į teismą, teismo psichologą kreipiamasi tada, kai tėvai nesutaria, su kuo gyvens vaikas, arba kai kyla įtarimas, kad vaiko nuomone manipuliuojama, jį bandoma paveikti, vaikas kalba frazėmis, žodžiais, kurių įprastai mažamečiai nevartoja.“
Kai vaikas yra apklausiamas teismo posėdžio metu, jis savo nuomonę išsako viešai, girdint teisėjui, tėvams ir teismo psichologui. Visgi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo J. Maciejevskiʼo teigimu, išklausant vaiko nuomonę teismo posėdžio metu labai svarbus teismo psichologo vaidmuo. „Tarp vaiko ir bylos dalyvių, taip pat tarp vaiko ir teisėjo visada yra trečiasis subjektas - psichologas. Teismo psichologas betarpiškai bendrauja su vaiku, užmezga ryšį ir užduoda klausimus vaikui suprantama kalba. Kitaip sakant, jei bylos dalyviai užduoda klausimus vaikui, teisėjas klausimus apibendrina ir perduoda psichologui, psichologas juos pritaiko vaikui pagal jo raidą, išsivystymo lygį“, - teigia teisėjas.
Tokiu atveju, kai teismo psichologas vaiką apklausia individualiai, bendraujama nebe teismo posėdžio metu. Sutariamas patogus laikas, vaikas atvežamas pas psichologą arba pats psichologas atvyksta į vaikui neutralią vietą.
„Psichologas kalbasi su vaiku, pastebėtas įžvalgas fiksuoja išvadoje, išvadą vėliau perduoda teismui, teisėjui. Teismo posėdžio metu teisėjas perskaito išvadą, ją pakomentuoja, įvertinęs visas aplinkybes nusprendžia, ar į ją reikšminga atsižvelgti. Galiausiai sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos priima teismas“, - teigia N. Ogintas.
Pasak teisėjo J. Maciejevskiʼo, pagrindinis principas - vaiką apklausti vieną arba kiek įmanoma mažiau kartų. Dėl šio tikslo teisėjai ir teismo psichologai nuolatos bendradarbiauja, siekia, kad vaiko netektų varginti pasikartojančiomis apklausomis.
„Teisėjai tariasi su teismo psichologais, ar geriau kreiptis į Valstybinę teismo psichiatrijos tarnybą, ar vaikus apklausti patiems. Tarnyba atlieka išsamesnę ekspertizę dėl vaiko nuomonės gyvenamosios vietos klausimu. Taip pat jie įvertina vaiko ir tėvų ryšio stiprumą, santykio tvirtumą. Tarnyba ilgesnį laiką stebi vaiko ir tėvų interakciją nei teismo psichologai, tačiau jų paslaugos yra mokamos. Matant, kad tėvai konfliktuoja, nepasidalina vaiko globa, sprendžiama, kuris vaiko apklausos būdas tinkamiausias“, - teisėjui pritaria teismo psichologas.
Vaiko nuomonės išklausymas nepriklauso nuo amžiaus
Vaikų apklausų teisme neriboja mažamečių amžius: „Tam tikrų kategorijų bylose yra numatyta, kad vaiką privaloma išklausyti, kai jam sueina 10 metų, bet, iš tiesų, teismui nusprendus, kad vaiko nuomonė skyrybų byloje yra svarbi, gali būti apklausiami ir kur kas jaunesni vaikai. Aišku, jaunesnių nei 10 metų vaikų apklausos sudėtingesnės, ypač reikalinga specializuotų psichologų, kurie geba prakalbinti mažamečius, pagalba.“
Panevėžio apygardos teismo psichologo teigimu, šeimos, skyrybų bylose vaikai išklausomi tada, kai jau geba suformuluoti nuomonę: „Svarbu nesumaišyti vaiko norų ir nuomonės. Nuomonė yra sąmoninga, argumentuota, vaiko suvokta pozicija tam tikrais klausimais, o norai dažniau gali būti susiję su poveikiu, kuris yra daromas vaikui skyrybų metu. Skyrybų bylose tėvai dažnai manipuliuoja vaikais, būtent dėl šios priežasties vaikai teisme neretai išsako ne nuomonę, o norus.“
Anot jo, apklausiant vaiką skyrybų bylose labai svarbu įvertinti vaiko brandą, dėl to bendraujant su vaiku žiūrima, ar jis savo nuomonę reiškia nuosekliai, ar nuomonė nekinta perklausus jį apie tuos pačius dalykus keletą kartų ir ar jo pasakojimas sutampa su neverbaline kalba, emocine išraiška, balso tembru, veido mimika ir bendra pastebima psichologine būsena.
„Taip pat atsižvelgiama į tai, ar vaikas kalba suaugusiųjų žodžiais. Pavyzdžiui, noriu pas tėtį, nes mama neturi pakankamai finansų, kad pasirūpintų šeima. Kai vaikas kalba tokiais žodžiais, yra pagrindas manyti, kad tėvai vaiką nuteikinėja, daro jam poveikį, jo išsakyti žodžiai gali būti neteisingi, dirbtinai suformuoti“, - darbine patirtimi dalinasi psichologas N. Ogintas.
Teisėjo J. Maciejevskiʼo nuomone, vaikas, gyvendamas su abiem tėvais ar su vienu iš jų, gyvena tam tikrame socialiniame burbule, dėl to neįmanoma, kad aplinka mažamečiui nedarytų įtakos. Dažnai pasitaiko, kad vaikai perima tėvų nuotaikas, poziciją tam tikrais klausimais, tačiau susiduriama ir su atvejais, kai vaikai yra piktybiškai nuteikinėjami prieš vieną iš tėvų. Tokiose situacijose išgirsti tikrąją vaiko nuomonę gali būti itin sudėtinga, reikalinga patyrusio specialisto pagalba.
Teismo psichologas su vaiku kalba ne ilgiau kaip valandą
Vaiko apklausų specialistas teigia, kad nėra griežto standarto, kaip ir kiek laiko turėtų būti apklausiami vaikai. Visgi, remiantis konkrečia jo praktika, vaiko apklausa, kai psichologas individualiai kalbasi su mažamečiu, trunka ne ilgiau kaip valandą.
„Per valandą dažniausiai pavyksta aptarti pagrindinius klausimus, išsiaiškinti vaiko poziciją. Jei apklausa trunka ilgiau - vaikas tiesiog pavargsta“, - pripažįsta specialistas.
„Per valandą pasimato, ar vaikas gali suformuluoti savo nuomonę, ar yra tam tikras lojalumo konfliktas ir vaikui sunku išreikšti savo poziciją, jis jaučiasi kaltas ir dėl to negali įvardinti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Jei vaikas apklausiamas teismo posėdžio metu, tai ši procedūra įprastai trunka apie valandą ar trisdešimt minučių.“
Teismo psichologas pabrėžia, kad apklausų metu psichologai vaiko nuomonę nori suprasti neužduodami tiesioginių klausimų. Psichologai stengiasi neklausti vaiko, ar jis nori gyventi su tėčiu ar su mama. Jie nori įsiklausyti į vaiko pasakojimus, suprasti, kaip jis vertina situaciją ir neužduoti klausimų, kurie prasideda žodžiu kodėl.
„Pavyzdžiui, kodėl nenori gyventi pas mamą? Tokie klausimai gali skambėti kaip kaltinimas. Taip pat teismo psichologai stengiasi užduoti kuo mažiau uždarų klausimų. Tokie klausimai yra vienpusiški, labai konkretūs, kategoriški“, - sako N. Ogintas.
„Dar svarbu akcentuoti, jog teismo psichologai apklausų metu stengiasi vaikams sukurti psichologiškai saugią aplinką. Stengiamės paaiškinti, kad vyksta ne tardymas, o pokalbis, kurio metu vaikas turi teisę išsakyti tai, ką galvoja, ko nori.“
Apklausų metu psichologai stengiasi neužduoti ir klausimų, kurie padidintų vaiko nesaugumo jausmą ar gynybiškumą. Taip pat siekia vaikui parodyti, kad jis yra neatsakingas už tai, ką teismas nuspręs. Vaiko nuomonė svarbi, bet ne jis priima galutinį sprendimą.
„Pasitaiko atvejų, kai tėvai bando vaikui įteigti, kad jo apsisprendimas, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, yra lemiamas. Tokiais atvejais vaikas gali jaustis kaltas, kad, pavyzdžiui, nuvylė tėtį, nes pasakė, jog nori gyventi su mama. Iš esmės vaikų apklausoms skyrybų bylose yra sukurtos bendros taisyklės, tam tikras protokolas. Teismo psichologai taip pat žinias ir įgūdžius nuolatos atnaujina organizuojamų mokymų metu“, - teigia Panevėžio apygardos teismo psichologas.
Anot Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo J. Maciejevskiʼo, prieš 10 metų teismuose atsiradusių psichologų esminė užduotis skyrybų, vaikų dalybų bylose - išgirsti mažamečių lūkesčius ir sumažinti galimai žalingą proceso poveikį, jaučiamą psichologinį spaudimą.
„Psichologo užduotis apsaugoti vaiką nuo klausimų, kurie gali jį traumuoti, taip pat užtikrinti jo saugumą. Psichologai skyrybų bylose siekia užtikrinti, kad mažamečiai teisme jaustųsi kiek įmanoma jaukiau, kad galėtų laisvai išreikšti tikrąją savo nuomonę ar poziciją tam tikrais klausimais.“
Prieš apklausą skyrybų byloje svarbus vaiko paruošimas
Žinant, kad mažamečio laukia apklausa teisme ar jo nuomonė bus išklausyta individualaus pokalbio su teismo psichologu metu, gali kilti klausimas, ką sakyti vaikui? Ar reikia vaikui bandyti paaiškinti susiklosčiusią situaciją?
Anot psichologo, normalu vaikui pasakyti, kur jis bus vedamas, ko jo ten bus klausinėjama. Rekomenduojama vaikui akcentuoti, jog svarbu, kad jis psichologui ar teismui pasakytų, ką galvoja, kaip jaučiasi. Svarbu mažamečiui paaiškinti ir faktą, kad ne jis, o teismas priima galutinį sprendimą, tačiau jo nuomonė yra labai svarbi.
„Tėvų leidimas ir vaiko padrąsinimas išsakyti nuomonę duoda labai daug naudos. Vaikui suteikiamas tam tikras psichologinis leidimas išsipasakoti psichologui. Mažametis nesijaučia kaltas, nebijo pasidalinti asmeninėmis šeimos istorijomis ar išgyvenais“, - pabrėžia psichologas.
Teisėjo J. Maciejevskiʼo nuomone, idealiame pasaulyje išvis neturėtų kilti tokių situacijų, vaikas neturėtų būti vedamas į teismą aiškinti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi. Visgi susiklosčius tokiai situacijai labai svarbu, jog vaikams suprastų išsakytos nuomonės svarbą skyrybų, vaiko dalybų byloje.
„Teismas priima sprendimą vadovaudamasis ne tik vaiko nuomone, bet ir kitais duomenimis, tad vaikui svarbu suprasti, kad vien jo nuomonė nenulems galutinio verdikto. Teismas prisiima atsakomybę, kadangi vaikui sprendimo emocinė našta gali būti nepakeliama. Aišku, prieš apklausą tėvai turėtų paruošti vaiką, jį nuraminti, paaiškinti, kad jo išsakyta nuomonė negalutinė ir ji neturės įtakos vaiko ir tėvų santykiams. O teisėjas ir teismo psichologas visada sieks, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai. Dar akcentuoju, kad siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus ypač svarbus teisėjo ir psichologo bendradarbiavimas.
tags: #dazniausiai #uzduodami #psichologiniai #lausimai #vaikams #teisme
