Modernėjanti visuomenė, kurį laiką dairėsi į Vakarus, tarsi bėgo nuo to, kas sava ir artima. Kosmopolitinė kultūra, visuotinis triukšmas nustūmė mus į paribius. Vis mažiau laiko atrandame artimiems žmonėms, vis rečiau susimąstome, prisimename... Žavėjo, o daugelį gal dar ir iki šiol žavi svetimos tradicijos, gražesnės ir ryškesnės atrodo svetimtaučių šventės. Bet paskutinį dešimtmetį ne vienas vėl bando atrasti tradicijas, gręžiasi į praeitį, ten ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimiškus klausimus.
Kiekvieno žmogaus gyvenimą vainikuoja lemtingi ribiniai įvykiai - gimimas ir mirtis. Jie nuo seno buvo lydimi įvairių apeigų, ritualų ir ceremonijų. Skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais šeimos šventės buvo traktuojamos nevienodai. O štai Lietuvoje jos nuo seno puoselėjamos. Gal taip yra dėl to, kad lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, susiklosčiusių formuojantis ir plėtojantis bendruomenei tam tikromis geografinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Šeimos šventės sujungia visus artimiausius žmones į vieną ratą, sutelkia šeimos branduolį. Juk žmogui šeima - didžiausia vertybė. Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį buvo ir yra didelė šventė. O su gimimu į namus ateina krikštynų šurmulys. Jau nuo seno ši šeimos šventė buvo gaubiama paslapties ir savitumo skraistės.
Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, jau ankstyvosios bendruomeninės santvarkos laikais turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, nuo senų senovės vyravo prosenelių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Šeimos gyvenime ir apeigose ilgus šimtmečius buvo svarbūs religiniai, maginiai, simboliniai vaizdiniai.
Krikštynų reikšmė ir senovės tradicijos
Gimus vaikeliui kiekviena šeima stengdavosi ilgai nedelsti ir kuo greičiau organizuoti krikštynas. Tikėta, kad nekrikštytam vaikui gresia įvairūs pavojai, jų tyko įvairios antgamtinės būtybės (laumės, raganos). Pagal senuosius papročius iki krikšto prie naujagimio turėjo degti ugnis arba namų židinys. Buvo tikima, kad nekrikštyto vaiko vėlė klaidžioja po pasaulį ar gyvena po žeme, virtusi mažu žmogeliuku kaukučiu naktimis lankosi tėvų namuose, verkšlena, prašo tėvų pavalgydinti, perrengti, gelbėti.
Yra duomenų, kad XV a. Mažosios Lietuvos lietuviai atlikdavo krikštą namuose. Tokio krikšto apeigos jau buvo sumišusios su bažnytinėmis. Kiek vėliau žmonės buvo verčiami vaikus krikštyti tik bažnyčiose. Pakrikštiję vaikelį bažnyčioje krikštatėviai skubėdavo panaikinti bažnytinį krikštą, ir pakrikštyti kūdikį pagal senuosius protėvių papročius. Jie nešdavo vaiką prie vandens telkinių - šaltinių, upių, ežerų, - kur juos nuplaudavo. Taip buvo atliekamos atkrikštijimo apeigos ir kartu suteikiamas naujas krikštas. Tai liudija, kad senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, pagonybės laikais vaikus krikštydavo maudydami vandenyje.
Krikštatėvius - kūmus, kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo artimiausias gimines. Tėvai visada krikštatėviais rinkdavosi tik dorus, sąžiningus žmones, nes buvo tikima, kad užaugę vaikai bus panašūs į krikštatėvius. Laikas nuo gimimo iki krikštynų vadinosi radynos. Tai laikas, skirtas lankyti naujagimį. Visi aplankiusieji nešdavo dovanų ir maisto. Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus lėčiau sens, ilgai bus jaunas, sveikas ir gražus.
Pagrindinis krikštynų akcentas - vardo suteikimas. Buvo tikima, kad labai svarbu išrinkti kūdikėliui tinkamą vardą, nes su vardu išrenkamas ir krikštijamojo globėjas. O jeigu kūdikis pavadinamas šventojo, kurio dienoje vaikelis užgimė, vardu, tuomet vaikelio laukia šviesi ateitis ir geras gyvenimas. Pirmagimių niekas nekrikštydavo tėvų vardu, nes buvo tikima, kad tokio vaikelio laukia trumpas gyvenimas.
Krikštatėvių (kūmų) vaidmuo ir pareigos
Pagrindinį vaidmenį krikštynų apeigose nuo seno atlikdavo krikšto tėvai. Bet vardus naujagimiui visada rinkdavo tėvai. Jeigu gimdavo mergaitė, tuomet vardą išrinkdavo tėvelis, o jeigu berniukas, tuomet jau vardo išrinkimo rūpestis tekdavo mamai.
Krikštatėvius - kūmus - kviesdavo vaiko tėvas. Kūmais prašydavo būti gerbiamus kaimo žmones ar artimiausias gimines. Kūmų ar podžių misija turėjo ypatingą prasmę - mirus tėvams, jie įsipareigodavo globoti ir užauginti vaikelį. Krikšto tėvai krikštavaikiui negailėdavo ir patarimų, susitikdavo pasikalbėti. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ir Atvelykį būtinai turėdavo numarginti margutį krikšto vaikui.
Praėjusiam amžiuje krikštynoms suteikta kita, dvasingesnė, prasmė. Krikšto tėvai būdavo tarsi vaiko apsauga nelaimės atveju. Tikėdami svarbiu krikštatėvių vaidmeniu krikštavaikio gyvenime, tėvai dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones. Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi globojančias šeimas. Kai kuriuose Lietuvos regionuose vaikas turėdavo ne vienerius, o keletą krikštatėvių. Tie, kurie pasirašydavo bažnyčios knygoje, vadinti tikraisiais, o kiti - garbės krikštatėviais. Pastarųjų pareigos būdavo ne tokios sureikšmintos.
Dabar kunigai sako, kad krikšto tėvais turi būti subrendę šioms pareigoms ir vyresni nei šešiolikos metų žmonės. Svarbu, kad patys būtų krikštyti, priėmę Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, krikščioniškai gyventų.
Krikštynų apeigos ir papročiai
Krikštynų apeigos buvo atliekamos prie stalo. Buvo paprotys prieš krikštą ir tuoj po krikšto kūdikį pirmiausia paguldyti ant stalo ir ten atlikti apeigas. Už stalo krikštasuolėje, garbingiausiame namo kampe, atsisėsdavo kūmai - svarbiausi krikštynų apeigų atlikėjai. Jie privalėjo sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantukai būtų tvirti ir nereti.
Stalas buvo tarsi namų altorius, kulto vieta, kur degdavo šventa ugnis. Stalas taip pat buvo susijęs su prosenelių bei namų dievų kultu. Todėl buvo draudžiama ant stalo sėdėti, dėti nešvarius daiktus. Per šeimynines apeigas stalą bučiuodavo. Išvežant kūdikį į bažnyčią krikštyti, pribuvėja pirmiausia kūdikį padėdavo ant stalo šalia duonos kepalo, paskui, paėmusi jį ant rankų, pirmiausia nusilenkdavo šventam užstalės kampui, o tik paskui - tėvams ir svečiams. Tai buvo kūdikio pristatymas palaiminimui, kurį pirmiausia turėjo suteikti namų proseniai, dievai, gyvenantys tuose namuose.
Kai kuriose apylinkėse atvykusi į krikštynas kūma sėsdavo ant namo slenksčio, ją pasitikdavo pribuvėja ir kviesdavo į vidų. Vežant į krikštą, kūmai išeidavo pro duris ir sustodavo prie lango, o pribuvėja paruoštą vaiką apnešdavo aplink židinį ir pro atidarytą langą paduodavo kūmams. Išvežant vaiką krikštyti, buvo atliekami įvairūs magiški veiksmai. Dzūkijoje, pribuvėjai parodžiusiai kūdikį, kūmai nusilenkdavo ir prašydavo duoti jiems kūdikėlį pakrikštyti ir parinkti angelą sargą. Išvežant vaiką krikštyti kūmams negalima nieko pamiršti, o pamiršus grįžti į trobą. Tikėta, kad kitaip vaikas būsiąs labai užmaršus.
Kai krikšto tėvai išveždavo vaiką krikštyti, motina sėsdavo prie knygų, nes buvo tikima, kad tuomet vaikas bus gabus. Vežant vaiką krikštyti krikšto tėvai turėtų stengtis nekalbėti, kitaip vaikas bus rėksnys, neklausys tėvų. Taip pat tikėta, kad vežant vaikelį krikštyti negalima imti pakeleivių, nes tuomet vaikučio gyvenimas būsiąs sunkus.
Grįžusius kūmus pasitikdavo pribuvėja, tėvai ir kiti šventės svečiai. Persirengę svečiai stengdavosi ,,pagrobti“ kūdikį, tuomet kūmai turėdavo jį ,,išpirkti“. Krikštynose dalyvaudavo tik vedusieji.
Krikštynų vaišės ir dovanos
Krikštynų vaišės buvo nevienodos. Žemaitijoje pirmiausia pietumis vaišindavo tėvai, o vakariene - kūmai. Tada uždegdavo dvylika žvakių, įstatytų į išskobtus burokus, ir sustatydavo ant stalo, lentynų, palangių. Pavalgius pribuvėja atnešdavo apdengtą košę. Kūmai košės paragaudavo ir ant jos padėdavo pinigų. Paskui surinkdavo vyrų kepures, o šie jas turėdavo išsipirkti. Aukštaitijoje ir Suvalkijoje pirmiausia būdavo kūmos pietūs. Būtinas patiekalas - moliniame dubenyje kepta kiaušinienė, kurią suvalgius indas sudaužomas.
Veliuonos apylinkėse per kūmos pietus svečiai prašydavo pribuvėją parodyti kūdikį. Ji susukdavo iš skudurų ar šiaudų lėlę arba suvyniodavo katę ir atnešdavo. Svečiai pažiūrėję šaukdavo, kad ne tas. Taip darydavo kelis kartus. Kai žaidimas nusibosdavo, atnešdavo tikrąjį kūdikį. Kūmai ir svečiai visi iš eilės imdavo jį ant rankų ir supdavo, tai yra ,,augindavo“. Paskui kūma dovanodavo pribuvėjai stuomenį, kūmas - pinigų.
Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdavo, kad būtų turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras. Krikštynų puota jau nuo senų laikų buvusi didelė šventė ne tik tiems namams, bet ir visam kaimui. Krikštynų puota beveik prilygdavo vestuvėms, nes trukdavo net dvi dienas. Pirmąją dieną visus vaišindavo kūdikio tėvai, o antrąją - kaimynai. Krikštatėviai visus vaišindavo ,,kūmo pyragu“. Kai kur per krikštynas vykdavo apeiginis gaidžio užmušimas samčiu; jo mėsą, suklaupę ratu ant žemės, valgydavo tik moterys.
Svarbiausia krikštamotės dovana mažyliui seniau būdavo krikšto drabužėlis - balti (dažnu atveju - lininiai) marškiniai. Nuo senų laikų buvo priimta, kad krikštijamo vaiko apranga - būtinai balta, ko dažnai nepaisoma šiais laikais. Baltumas simbolizuoja tyrumą, o krikšto apeigų metu tas drabužėlis, tikėta, įgauna magiškų galių, saugančių mažylį. Vaikučių apsiaustai ar marškinėliai būdavo dekoruojami rožiniais ar melsvais akcentais, kurie reiškė Jėzaus ir Marijos apsaugą. Beje, seniau tikėta, kad visi tos pačios šeimos vaikai turi būti krikštijami su tuo pačiu drabužėliu, todėl tėvai jį kruopščiai saugodavo.
Šiais laikais vaikai taip pat puošiami šviesiais drabužiais. Dabar itin populiarūs natūralūs audiniai - linas, medvilnė, nedirginantys odos ir nealergizuojantys. Šiuolaikinės mamos dažniausiai pačios išrenka krikštynų aprangą vaikui, todėl krikšto mamai retai kada tenka ja rūpintis. Mergaitės puošiamos baltomis, lengvomis suknelėmis, prie kurių derinamos galvajuostės ir krikšto skraistės. Berniukams dažniausiai parenkami lininiai balti marškinėliai ir rudos, pilkos ar mėlynos kelnės.
Šiuolaikinės krikštynų tradicijos
Daugumoje šeimų ir šiais laikais krikštynos yra didelė ir svarbi šventė. Kūdikis pakrikštijamas bažnyčioje, iškeliamos vaišės. O kaip buvo seniau? Seniau svarbiausia buvo ne pačios krikštynos, o palydėtuvių į bažnyčią ceremonija. Kodėl mažylio vežimas krikštyti buvo toks svarbus? Mat katalikybę propaguojančiose lietuvių šeimose, baiminantis ankstyvo mažojo angelėlio pasitraukimo iš gyvenimo, tapo įprasta kūdikius krikštyti, praėjus dviems ar trims dienoms po gimimo. Mamos dažniausiai tuo metu dar būdavo neatsigavusios nei fiziškai, nei emociškai. Svečius jos sutikdavo ilsėdamosi lovose. Mažylį į bažnyčią veždavo krikšto tėvai.
Šiais laikais jau visai išnykusi tradicija, kad į bažnyčią važiuoja tik krikšto tėvai ir vaikelio mama su tėčiu. Seniau svečiai kantriai laukdavo vietoje, kur vėliau vykdavo šventė. Šiais laikais bažnyčioje susirenka visi, ką mažylio tėvai pakviečia. Kartais svečių skaičius primena dideles vestuves.
Krikšto žvakė - tai pats svarbiausias krikšto apeigų simbolis, kuris reiškia Jėzaus šviesą, kuri saugos, globos ir neleis paklysti mažyliui. Šią žvakę tėvams būtina saugoti. Pirmosios Komunijos dieną tėvai tą pačią žvakę vaikui įduoda, kai šis žengia prie Viešpaties altoriaus švęsti Šv. Mišių ir pirmą kartą priimti Eucharistijos. Tradiciškai žvakė puošima baltu kaspinu ar keliomis gėlėmis.
Magija antroji krikštynų dalis (po bažnyčios apeigų) - tiek anų, tiek šių laikų tradicija. Mūsų seneliai prisigalvodavo pačių įvairiausių žaidimų, užstalės papročių, kurie labiau būdavo orientuoti į vaikelio tėvus ar krikšto tėvus. Šiais laikais stengiamasi, kad tiek krikštynų kaltininkas (jei jo amžius leidžia), tiek mažieji svečiai turėtų kuo daugiau smagių užsiėmimų, žaidimų ir veiklų.
Krikšto mama - tai, neabejotinai, vienas svarbiausių žmonių mažylio gyvenime. Na, o per mažylio krikštynas krikštamotei yra paskiriamos ir svarbios krikšto mamos pareigos, kurios ne tik simbolinės, bet ir labai reikšmingos. Akivaizdu - krikšto mama privalo dalyvauti savo krikštijamo vaiko krikštynose. Tačiau dalyvavimas ceremonijoje reiškia aktyvų dalyvavimą joje - būtent krikšto mamai gali būti pasiūlyta skaityti tekstą iš Šventojo rašto, patikėta laikyti kūdikį krikšto metu ar vesti mažylį į bažnyčią.
Krikšto sakramentas - tai pirmasis, kurį gauna žmogus. Tikima, kad jis nuplauna gimtąją vaiko nuodėmę, suteikia jam apsaugą ir padeda dorai bei gražiai gyventi. Kaip pasiruošti krikštynoms? Kokia šios šventės prasmė ir kokios tradicijos, kurių reikėtų laikytis? Nors mūsų senelių papročiai šiomis dienomis įgavo kitas formas, o kai kurie - tiesiog išnyko, tačiau be kelių neįsivaizduojamos ir dabartinės krikštynos.
Krikšto tėvų parinkimas ir seniau, ir dabar laikomas labai svarbiu bei atsakingu. Šiomis dienomis šios pareigos visam gyvenimui dažnu atveju patikimos šeimai labai artimiems žmonėms - giminaičiams ar draugams, su kuriais palaikomas glaudus ryšys. Seniau būdavo kiek kitaip - tėvai rinkdavosi ne būtinai giminystės ryšiais susijusius žmones, tačiau, labai gerbiamus, sąžiningus ir teisingai gyvenančius. Tai galėdavo būti kaimynai ar pažįstami. Šiais laikais įprasta krikšto tėvais pakviesti porą - vyrą ir žmoną, tačiau seniau tai nebuvo populiaru. Kūmais dažnu atveju pasirinkdavo itin jauno amžiaus žmones - paauglius, nes manyta, kad jie taip pereis į suaugusiųjų pasaulį, o vaikučiui bus gera šalia savęs turėti jaunus, stiprius ir energingus krikšto tėvus.
Ir šiandien, ir seniau manoma, kad krikšto tėvai bus labai svarbūs vaiko gyvenime. Jie ne tik jį ves tikėjimo keliu, tačiau ir prisidės prie jo auginimo, auklėjimo, globos. Tai žmonės, kurie turės prisiimti atsakomybę ir visapusiškai pasirūpinti mažyliu, jei kas nutiktų tėvams.
Senosios dovanos jus tikrai nustebins, tačiau visos jos buvo su tam tikra potekste ir funkcija. Pavyzdžiui, mažyliui būdavo dovanojama česnako skiltelė, kad apsaugotų nuo piktosios dvasios ir negero linkinčių žmonių. Vaikas gaudavo ir cukraus, kas reikšdavo, kad sveikintojai linki, jog jam nepritrūktų pieno. Vilnonės kojinės - tam, kad nesušaltų. Angeliuko skulptūrėlė - vaikučiui saugoti. Šermukšnio šakelė - visoms piktoms laumėms nuvyti į šalį. Seniau žmonės buvo itin prietaringi, todėl dovanodavo ir daugiau panašių smulkmenų, turinčių simbolinę reikšmę (dažniausiai - saugančią, ginančią ir gyvenime padedančią).
Ką svečiai, pakviesti į krikštynas, dovanoja šiomis dienomis? Išliko tradicija vaikui įteikti kažką simboliško - angelo skulptūrėlę, kryželį, sidabrinį papuošaliuką ar šaukštelį, tačiau vis populiarėja ir dovana vokelyje (pinigai, už kuriuos tėvai galės vaikui nupirkti tai, kas reikalingiausia), įvairūs žaislai, drabužėliai, daiktai, kurie mažyliui pravers netolimoje ateityje (dviratukas, stumdukas, gultukas, lavinamasis kilimėlis) ir t.t.
Gimimas, kaip ir kiti svarbūs žmogaus gyvenimo įvykiai, buvo lydimi papročių ir apeigų. Per juos kiekvienas žmogus buvo susietas ne tik su esama bendruomene, bet ir su praeitimi. Iš kartos į kartą buvo perduodamas gyvenimo modelis. Kiekvienas tikėjimas žmones susiedavo su praeitimi ir suteikdavo ateities ,,žinojimą“. Daugybė gražių mūsų tautos senovės papročių yra užmiršti arba ima nykti.
tags: #krikstynu #tradicijos #vaikui
