Žurnalistė, laidų vedėja Daiva Žeimytė-Bilienė, dažniausiai kalbinanti svarbiausius ir žymiausius Lietuvos asmenis, pati ne kartą yra atsidūrusi dėmesio centre, ne tik dėl darbo televizijoje, bet ir dėl dramatiškos savo gyvenimo istorijos.
Ankstyvasis gyvenimas ir netektys
„Jei reikėtų trumpai apibūdinti savo gyvenimą, sakyčiau - likimas su mirties ženklu. Nuo vaikystės mane lydėjo artimų žmonių mirtys“, - sako D. Žeimytė.
Artimiausius žmones vieną po kito praradusios D. Žeimytė pasakoja: „Kai man buvo 5-eri, tėvas pats pasitraukė iš gyvenimo. Kai buvau paauglė, mama susirgo vėžiu. Su šia liga pragyveno 6 metus ir mirė. Mama buvo įsivaikinusi berniuką, giminaitės paliktą vaikų namuose. Tarp mūsų buvo didžiulis 17 metų skirtumas, bet man, neturėjusiai brolių, seserų, tai buvo kažkas tokio. Praėjus metams po mamos mirties būdamas trejų berniukas nuskendo. Visa mano šeima guli kapeliuose Panevėžio rajone".
Savarankiškai, be artimųjų užnugario merginai į gyvenimą teko kabintis nuo 18-os, kai liko našlaitė. „Laimingi tie žmonės, užaugę šeimose, kuriose nieko netrūksta. Man viską reikėjo statyti pačiai. Tai išugdo tvirtą charakterį. Aišku, yra kita medalio pusė - kai tave nuolatos muša, galų gale užsiaugini odą. Ir ta oda kartais nepraleidžia emocijų, kurias reikėtų praleisti. Mano didžiausia baimė susijusi su tais įvykiais - likti vienai. Tai gal kartais neprisileisdavau žmonių taip arti, kaip reikėtų. Kartais neprisileisdavau žmonių, nes bijodavau, kad vieną dieną jų neliks“, - LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ prisipažįsta žurnalistė Daiva Žeimytė.
Šeimos stebuklas
Paradoksas, bet baimindamasi vienatvės D. Žeimytė šeimos kurti neskubėjo. O Mykolas iš tų dviejų individualistų sulipdė šeimą. „Turbūt niekada nebūčiau pagalvojusi, koks tai džiaugsmas, stebuklas ir kaip vaikas gali apversti viską aukštyn kojomis, kai, atrodo, viskas nusistovėję. Tai pats nuostabiausias dalykas, nutikęs mano gyvenime, ir ačiū Mindaugui už tai. Mes su juo buvome tokie individualistai, laisvę mėgstantys žmonės, daugiau stengėsi dėl savo karjeros. Tai pats didžiausias jo nuopelnas“, - sako D. Žeimytė.
Pažintis su Mindaugu Biliumi ir šeimos sukūrimas
O ir jos vyrui - paralimpinių žaidynių čempionui M. Biliui tuoktuvės daug kam buvo netikėtos. Dvi charizmatiškas asmenybes suvedė darbas, nors tarnybiniu romanu jų pažintį vadinti būtų ne visai tikslu. Pora susipažino per neįgaliųjų sportininkų apdovanojimų ceremoniją. Žurnalistė D. Žeimytė vedė renginį, kuriame M. Bilius buvo apdovanojamas. Tačiau po pažinties nuėjus išgerti kavos viskas įvyko labai greitai - M. Bilių tuoktuvės daug kam buvo netikėtos. „Mes - žmonės pagyvenę, visko matę, na, ko čia laukti? Taip viskas ir įvyko.
Žinoma žurnalistė ir Paralimpinio komiteto prezidentas, dėl darbų nuolat pasirodantys viešumoje, aukso žiedus sumainė paslapčia. Vestuvių datą ir vietą žinojo tik artimiausi žmonės. M. Bilius teigia mirtį tiesiog praskridęs ir tikisi, kad mirčių poros gyvenime jau nebebus. M. Bilius, pats tik per stebuklą išlikęs gyvas per automobilio avariją, kuri jam prilygo katastrofai. Nuo jaunystės sportavusiam tvirtam vyrui teko vėl mokytis vaikščioti. Prasidėjo reabilitacija, intensyvios treniruotės su profesionaliu treneriu Rimantu Plunge. Iš gabaliukų surinktam M. Biliui ir toliau padeda tikėjimas. Paralimpinį aukso medalį į Lietuvą parvežęs sportininkas parsivežė ir viltį, kad požiūris į neįgaliuosius mūsų šalyje gali keistis.
Gyvenimo pamokos ir požiūris į vertę
Dabar su stebėtinu lengvumu apie praeities negandas pasakojantys sutuoktiniai žino, ką reiškia, kai griūva susikurtas gyvenimas ir reikia viską pradėti iš naujo. Būtent skaudi patirtis lemia kitokį požiūrį į viską, teigia M. Bilius. Lemtingų sutapimų poros gyvenime yra ir daugiau. M. „Nenorėjom viešumo, krūvos fotografų, norėjosi, kad tai būtų mūsų šventė. Pati esu nudegusi nuo viešumo, turiu nemalonios patirties. Visgi žmonės piktoki, kartais nelabai ir norisi asmeninių detalių viešinti. Vienas dalykas - kam to reikia, kitas dalykas - nesinori girdėti nemalonių, negražių atsiliepimų. Ir šiaip nenorėjom“, - mintimis dalijasi D. Žeimytė.
„Nesuprantu žmonių, kurie skundžiasi dėl niekų, bamba dėl smulkmenų, kurie netausoja savęs ir neturi valios atsispirti blogiems įpročiams“, - stebisi paralimpinio čempiono žmona. „Vieną minutę žmogus yra, kitą jo jau nėra. Tada lieka sąžinės graužatis, kad nesusitikai su juo, nepasakei, kad myli. Mes nuolat užsiėmę, savo brangiausiems žmonėms nerandam laiko, neskiriam dėmesio. Kai mama išėjo ir kai ėmiau suvokti, kad jos nebėra, kad ji nebepareis ir nebepasikalbėsim, patikėkit, vienintelė mintis, su kuria gyvenau ir kurios reikėjo atsikratyti, kad buvau bloga dukra. Kad ne viską dėl jos padariau, kad per daug nervinau, dėl to ji susirgo, kad čia yra ir mano kaltės. Visą laiką reikia galvoti, ką sakom, ką darom. Visi šie įvykiai mane to išmokė“, - tikina D. Žeimytė.
Karjera ir kūrybinė veikla
„Baigdama vidurinę rinkausi specialybę. Man patiko viskas, kas susiję su organizavimu. Baigiau kultūros vadybą. Dar besimokydama pradėjau ieškoti darbo ir taip atsidūriau Vilniaus televizijoje, tuo metu regioninėje. Nuėjau dirbti reklamos vadybininke, bet man nelabai patiko. Nežinau kodėl, bet tuometinė direktorė nei iš šio, nei iš to pasiūlė pabandyti padirbėti žiniose: nuvažiuoti pažiūrėti, kaip kuriami reportažai, pačiai pabandyti. Taip užsikabinau. Supratau, kad tai ko aš noriu. Tada įstojau į žurnalistiką ir ją baigiau.
Žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė pasakoja, kad būtent mama formavo jos vertybes ir ypatingai dabar, pradedant ieškoti gyvenime vertės, prasmingumo, mamos pamokos, jos pavyzdys moters gyvenime atsiskleidžia visomis spalvomis labai ryškiai.
Filmas apie Valdą Adamkų
Viena jo kūrėjų - idėjos autorė, režisierė, žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė, pasakodama dienraščiui „Bernardinai.lt“ apie šią asmenybę, prasitaria, kad pažintis ir bendravimas su prezidentu V. Adamkumi yra viena brangiausių gyvenime gautų dovanų. „Na dabar tai bus ašaros… nes visą laiką taip būna, kai galvoji apie prezidentą. Mane užplūsta labai didelė šiluma šitam žmogui. Aš tai labai giliai jaučiu, pati negaliu suvokti, kaip gali būti toks artimas žmogus, nors mūsų nesieja jokie giminystės ryšiai“, - prisipažįsta D. Žeimytė.
Gerbiamoji Daiva, tai pirmasis dokumentinis filmas apie prezidentą Valdą Adamkų, kuris bus rodomas Lietuvos kino teatruose. Idėja sukurti dokumentinį filmą apie prezidentą Valdą Adamkų gimė 2018-ųjų pabaigoje-2019-ųjų pradžioje. Dabar tikslios datos nepasakysiu, bet maždaug tuo metu. Bendraudami su Arūnu Valinsku visiškai kitais reikalais, pradėjome kalbėti apie kūrybos žanrą - viso gyvenimo interviu. Arūnas pasakė, kad visą laiką nešioja galvoje tokią mintį - gal pabandome padaryti kažką panašaus? Suprantama, svarbiausia mintis buvo - kas gi galėtų būti tas pirmasis žmogus, su kuriuo galėtume įgyvendinti šią idėją?
Paskambinau į Prezidentūrą patarėjai, papasakojau trumpai apie mūsų sumanymą. Prezidentas, aišku, noriai sutiko, ir mes tris kartus važiavom į jo namus ir ilgai kalbėjomės. Norėjome iš jo lūpų išgirsti jo gyvenimo istoriją, požiūrį į daugybę su Lietuva susijusių istorinių įvykių. Čia ir yra unikalumas. Žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė ir prezidentas Valdas Adamkus. Daugybe frazių būtų galima apibūdinti dvi kadencijas kartu su Lietuva žygiavusį prezidentą Valdą Adamkų. Turbūt ne tik kuriant filmą, bet ir apskritai. Aš prezidentą pažįstu nuo kokių 2004-ųjų. Mes kartu skridom į tuo metu dar vadintą Gruziją. Tai buvo jo vizitas, o aš skridau kaip žurnalistė. Šios kelionės metu turėjau progą geriau pažinti prezidentą. Nuo to laiko turėjome netgi tokią gražią tradiciją - aš jį mažiausiai du kartus per metus kalbindavau - prieš Kalėdas, Naujuosius metus ir liepos 6-ąją.
Daiva, Valdas Adamkus visada buvo labai atviras. Jis noriai pasakodavo ir dabar pasakoja apie savo įvairiapusę veiklą, pomėgius. Ar yra filme „Prezidentas“ dalykų, kuriuos žiūrovai išgirs ir pamatys pirmą kartą? Yra tam tikrų momentų, kurie mane pačią nustebino. Vienas yra iš prezidento vaikystės, ko galbūt nebuvau girdėjusi. O kitas dalykas labai aiškiai išryškėjo. Prezidento drąsa, gal tiksliau gebėjimas priimti labai drąsius sprendimus ir žengti labai drąsius žingsnius, bet nesugadinant situacijos, nesugadinant santykių. Štai čia tas unikalus gebėjimas. Visas filmas yra istorijos. Visa yra įvykiai.
Šis mūsų pokalbis vyksta minint Lietuvos narystės NATO ir Europos Sąjungoje dvidešimtmetį. Prezidentas Valdas Adamkus, duodamas interviu mūsų dienraščiui „Bernardinai.lt“, gana santūriai kalbėdamas apie savo nuopelnus integruojant Lietuvą į NATO ir Europos Sąjungą, pasakė, kad tai yra jo viso gyvenimo įvertinimas. Tai dar vienas nuostabus prezidento bruožas. Jis tai pabrėžia kalbėdamas apie kiekvieną mums svarbų įvykį, pradedant nuo Nepriklausomybės. Suprantama, jis džiaugiasi tuo, kad tie pokyčiai įvyko būtent tuo metu, kai jis ėjo prezidento pareigas.
Prezidentas Valdas Adamkus iki šiol yra palankiausiai visuomenėje vertinamas politikas. Absoliučiai visas filmas yra apie tai - nuo pradžios iki galo. Man atrodo, kad kiekvienas, kuris pasižiūrės filmą, labai aiškiai supras: jeigu mes kalbame apie prezidentą kaip apie statusą, kaip apie kažkokią poziciją, tai Valdas Adamkus - prezidentas visomis prasmėmis: nuo savo vertybinio požiūrio iki elgesio su žmonėmis.
Daiva, turbūt sutiksi, kad kiekvienas interviu su prezidentu Valdu Adamkumi yra išskirtinis. Jis visada pasako tai, apie ką mes dažnai ir nesusimąstome arba nepagalvojame. Mane užplūsta labai didelė šiluma šitam žmogui. Pabūti šalia tokio žmogaus yra Dievo dovana. Dėkoju visiems ten aukštybėse, kad turėjau tokią galimybę tą visą istoriją pamatyti - ją dabar galės pamatyti visi. Labai įdomi siužetinė linija, kai dokumentinio filmo apie prezidentą Valdą Adamkų kūrėjai ieškojo mažosios filmo herojės, kuri 1998 metais pasakė, koks turėtų būti prezidentas. Pavyko gana greitai. Dabar ji gyvena Belgijoje, yra suaugusi moteris, dirba švietimo srityje ir labai gerai atsimena tą interviu. Man atrodo, vaiko lūpomis buvo išsakyta pati geriausia politologinė įžvalga, koks turėtų būti prezidentas.
Tokia smagi šitos istorijos dalis, nes mums labai daug archyvų teko peržiūrėti. Ir šiaip man pačiai buvo įdomu, naudinga pasižiūrėti, nuo ko mes pradėjome, kaip atrodėme Nepriklausomybės pradžioje. Žmogus legenda. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. Laisvės ir vakarietiškų vertybių simbolis. „Ne valdyti, o tarnauti, padėti ir, žinoma, spręsti“, - ištaria prezidentas V. Adamkus Daivos Žeimytės-Bilienės, režisierės Giedrės Genevičiūtės ir Arūno Valinsko dokumentiniame filme „Prezidentas“.
Lyderystės suvokimas
„Be tėvų, lyderystės suvokimui didelę įtaką jauniems žmonėms daro mokykla, mokytojai, kurie yra pirmieji lyderiai vaikų gyvenime. Gyvenime visada turime iš ko mokytis, o autoritetų, lyderių aplink mus yra daug, tereikia juos pamatyti. Tai nebūtinai turi būti daug pasiekęs žmogus. Lyderiu gali būti draugas, giminaitis ar kaimynas, kuris inspiruoja, priverčia keistis. Kalbant apie moterų lyderystę, visiems rekomenduoju pažiūrėti filmą „Dvi minutės iki vidurnakčio“.
Filmas pasakoja apie socialinį eksperimentą, kurio metu aktorės moterys vaidino fiktyvios šalies vyriausybę ir turėjo priimti sprendimą, kaip elgtis branduolinės grėsmės akivaizdoje. Diskusijoje po filmo peržiūros kalbėjome, jog moterų lyderystė yra labiau apgalvojanti pasekmes, situacijas sprendžianti nuosekliau. Moterys įvairius vertinimus atlieka per psichologinę prizmę, emociją. Moterų sprendimuose nėra didelės skubos, blaškymosi, o tai atsispindėjo ir filme matytose situacijose, kai aktorės apie minėtos baisios situacijos sprendimo būdą kalbėjosi ypatingai ramiai“,- mintimis dalijosi D. Žeimytė-Bilienė.
D. Žeimytė-Bilienė skatina moteris sau atsakyti į klausimą, kas joms yra lyderystė ir kurioje srityje jos nori tokiomis tapti. Moterys gali būti lyderės ne tik versluose, bet ir nedidelėje bendruomenėje, šeimoje, vaiko darželyje ar bet kur kitur. „Moterys tikrai gali atsakyti sau į klausimą, kokioje srityje jai sekasi geriausiai, kadangi visi atsakymai, nuojautos ateina iš pasąmonės“,- pridūrė laidų vedėja.
Moterų lyderių simpatijos dilema | Robin Hauser | TED
Šeima, kaip stiprybės šaltinis
Daivos kelius į Ramygalos gimnazijoje prancūzų kalbos mokytoja dirbančios Birutės ir buvusio Ramygalos seniūno Ričardo Ožalų šeimą nutiesė ne kraujo ryšys, o širdžių šiluma. Klasės draugės tėvai Praeityje Daiva vienoje klasėje mokėsi su Ožalų dukra Laura, tačiau tik neseniai sužinojo, jog prieš pat mirtį sunkiai sirgusi jos motina paprašė B.Ožalienės pasirūpinti našlaite liksiančia dukra. Svetimi žmonės savo pažadą pildė niekam, net ir pačiai Daivai, ilgai neprasitardami.
Po visų netekčių Daiva nepamiršo šeimą apibūdinančių žodžių: „mama“, „tėtis“, „brolis“. Jos lūpos dažnai taria ir „sesuo“. Niekaip kitaip tik mama ji vadina B.Ožalienę, tėčiu - R.Ožalą, jų sūnų 36-erių Dainių - broliu, buvusią klasės draugę bendraamžę Laurą - seserimi.
Netgi D.Žeimytės draugai Ožalus vadina Daivos tėvais, nors jos ir šios ramygaliečių šeimos pavardės skirtingos. Niekam nekyla abejonių, kad Daiva galėtų būti ne jų dukra - juk Ožalų namuose ant sienos tarp vaikų portretų kabo ir Daivos atvaizdas. Visus juos įamžino fotografuoti mėgstantis šeimos galva R.Ožalas.
Ši fotogalerija kaskart priverčia suvirpėti D.Žeimytės širdį, kai ji apsilanko Ramygaloje - jai malonu, kad gali jaustis tikra šeimos nare. Kai Daiva kartą kiek ilgiau nei įprastai neparvyko aplankyti Ožalų, pajuto, kad tėvas buvo nepatenkintas. Juk jis Daivą, kaip ir Laurą su Dainiumi, nori matyti dažniau. Kūčios ir Kalėdos - šventa. Tomis dienomis Ožalų vaikų planų niekas negali pakeisti - jie turi sugrįžti į tėvų namus.
Vykdama, kaip ji dabar sako, namo Daiva prieš Kūčias Panevėžio rajone, Ėriškių kaimo kapinėse, aplanko tėvų kapus, mat jos motinos mirties data - gruodžio 19-oji. „Kalėdos dovanoja dvejopus jausmus. Juk grįžta praeities prisiminimai. Tuomet nėra lengva paaiškinti draugams, kurie turi tėvus, ką man reiškia šventės, - visiškai negaliu apibūdinti to jausmo, ką patyriu naujoje šeimoje. Tie žmonės - net ne mano giminės, o aš pas juos vykstu kaip į namus. Ten man visada atviros durys, už jų - nuostabus bendravimas“, - pasakojo Daiva.
Šventėms į Ožalų namus grįžę vaikai mamai padeda ruošti valgius, tėvas puošia iš miško parneštą eglę. Nors Kūčios - stebuklų metas, šeimoje neburiama, kas kada ištekės, ves ar kiek ilgai gyvens. Tik prie stalo vis užsimenama, kada Daiva atšoks savo vestuves? Juk jos sesuo ir brolis jau sukūrė šeimas. Prie stalo giriami ne tik šeimininkių paruošti valgiai, bet ir kyla aktualių diskusijų. D.Žeimytė kartais pasijunta lyg vestų laidą „Lietuva tiesiogiai“, nes R.Ožalas - buvęs Panevėžio tarybos narys ir Ramygalos seniūnas mėgsta padiskutuoti politinėmis temomis. Tačiau lieka nepamiršti ir gardūs B.Ožalienės valgiai.
Dovanoms didelės reikšmės neteikiama - šeimoje sutarta, kad ji neturi kainuoti daugiau nei penkis litus arba gali būti pačių rankų darbo. Daryti įvairius darbelius itin mėgsta Ožalų anūkai - Laura ir Dainius augina po du vaikus.
| Šventė | Tradicijos | Dalyviai |
|---|---|---|
| Kūčios ir Kalėdos | Grįžimas į tėvų namus, pagalba ruošiant valgį, tėvo puošiama eglė, diskusijos prie stalo, dovanų keitimasis (nebrangios arba rankų darbo) | Daiva, Birutė ir Ričardas Ožalai, Laura su šeima, Dainius su šeima |
Žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Daiva Žeimytė-Bilienė palietė itin aktualią temą. Ji teigė, kad nors politikai dažnai gimstamumo temą naudoja savo kalbose, tačiau į tai reiktų pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Įraše ji paminėjo ir kitų valstybių pavyzdžius bei įvardijo, kaip jos sprendžia šį klausimą. Mintimis žinoma moteris sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais. „Aš savo sūnaus susilaukiau būdama 39 metų. Ir ne, tai nebuvo kažkoks planas „palauksiu iki beveik keturiasdešimties“. Tiesiog gyvenimas susiklostė taip, kaip susiklostė. Nebuvo taip, kad sėdėjau ir skaičiavau, kada čia optimaliausias metas. Nebuvo ir taip, kad kažkokie pinigai ar išmokos mane paskatino. Tiesiog vienu momentu atėjo labai aiškus jausmas. Kad turiu pagrindą po kojomis, stabilumą, saugumą. Kad galiu tuo pasidalinti su vaiku. Ir dabar, kai matau visas tas diskusijas apie gimstamumą, man jos kartais atrodo šiek tiek atitrūkusios nuo realybės. Vėl kalbama apie išmokas, programas, kampanijas. Dažnai tai sutampa su rinkimais, o gimstamumo tema tampa patogi reklamai. Galima daug pažadėti, gražiai pakalbėti. Bet realybė, man atrodo, yra daug paprastesnė. Lietuvoje žmonės nori vaikų. Statistiškai - dviejų. Tačiau, vėl gi statistiškai, jų turi mažiau. Bet problema ne tame, kad „nenori“. Problema tame, kad gyvenimas dažnai nesusidėlioja taip, kad galėtum jų turėti ar turėti daugiau. Stabilumas ateina vėliau, nes būstas brangus, darbas ne visada lankstus, santykiai ne visada tvirti. Jauti nuovargį, perdegimą, nerimą dėl ateities. Ir čia, man atrodo, labai svarbus dalykas, apie kurį mažai kalbama. Emocinė būsena. Kai gyveni strese ar įtampoje, vaikas neatrodo kaip „ai, bus kaip bus“. Tai tampa labai rimtu sprendimu. Jeigu pasižiūri, kaip sekasi kitoms šalims, labai aiškiai matosi vienas dalykas - niekas šitos problemos „neišsprendė“, bet kai kurios ją tvarko išmintingiau. Tokiose šalyse kaip Prancūzija ar Švedija gimstamumas didesnis ne todėl, kad žmones kažkaip labiau įtikino ar „paskatino“, o todėl, kad ten paprasčiau. Yra normaliai veikiantys darželiai, lankstesnis darbas, daugiau pasidalinta atsakomybė tarp tėvų. Yra ir kitokių pavyzdžių. Štai Vengrija bandė labai stipriai skatinti gimstamumą pinigais - subsidijomis, lengvatomis, paskolų nurašymais. Stebuklo neįvyko, nes vien pinigais neišspręsi to, kaip žmonės gyvena kasdien. O tokios šalys kaip Pietų Korėja ar Japonija išvis yra labai geras priminimas, kas nutinka, kai ignoruoji gyvenimo kokybę. Ten investuojami milžiniški pinigai, bet žmonės dirba per daug, jaučia didžiulį spaudimą, vėlyvai kuria šeimas - ir gimstamumas vienas mažiausių pasaulyje. Taigi, labai paprasta išvada, kuri kažkaip vis pasimeta politinėse diskusijose. Vaikų nenusipirksim. Jie atsiranda ne tada, kai yra paskata. Vaikai atsiranda tada, kai gyvenimas leidžia. Tai gal vietoj to, kad bandytume įtikinti žmones turėti daugiau vaikų, verta pradėti nuo paprastesnio klausimo - ką reikia pakeisti, kad jie galėtų turėti tiek, kiek jau nori. Ir neleiskime politikams šios temos paversti politiniais įrankiais ir manipuliacijomis“, - rašė Daiva Žeimytė-Bilienė.
Daivos kelius į Ramygalos gimnazijoje prancūzų kalbos mokytoja dirbančios Birutės ir buvusio Ramygalos seniūno Ričardo Ožalų šeimą nutiesė ne kraujo ryšys, o širdžių šiluma. Klasės draugės tėvai Praeityje Daiva vienoje klasėje mokėsi su Ožalų dukra Laura, tačiau tik neseniai sužinojo, jog prieš pat mirtį sunkiai sirgusi jos motina paprašė B.Ožalienės pasirūpinti našlaite liksiančia dukra. Svetimi žmonės savo pažadą pildė niekam, net ir pačiai Daivai, ilgai neprasitardami.
D.Žeimytė seniai neteko tėvo - jis mirė, kai dukrai tebuvo penkeri metai. Sulaukusi aštuonioliktojo gimtadienio Daiva neteko ir motinos. Dar po metų nuskendo jos įbrolis - šeimoje augęs įvaikintas berniukas, kurį ji vadino broliu.
Po visų netekčių Daiva nepamiršo šeimą apibūdinančių žodžių: „mama“, „tėtis“, „brolis“. Jos lūpos dažnai taria ir „sesuo“. Niekaip kitaip tik mama ji vadina B.Ožalienę, tėčiu - R.Ožalą, jų sūnų 36-erių Dainių - broliu, buvusią klasės draugę bendraamžę Laurą - seserimi.
Netgi D.Žeimytės draugai Ožalus vadina Daivos tėvais, nors jos ir šios ramygaliečių šeimos pavardės skirtingos. Niekam nekyla abejonių, kad Daiva galėtų būti ne jų dukra - juk Ožalų namuose ant sienos tarp vaikų portretų kabo ir Daivos atvaizdas. Visus juos įamžino fotografuoti mėgstantis šeimos galva R.Ožalas.
Ši fotogalerija kaskart priverčia suvirpėti D.Žeimytės širdį, kai ji apsilanko Ramygaloje - jai malonu, kad gali jaustis tikra šeimos nare. Visada grįžta Kalėdoms Kai Daiva kartą kiek ilgiau nei įprastai neparvyko aplankyti Ožalų, pajuto, kad tėvas buvo nepatenkintas. Juk jis Daivą, kaip ir Laurą su Dainiumi, nori matyti dažniau. Kūčios ir Kalėdos - šventa. Tomis dienomis Ožalų vaikų planų niekas negali pakeisti - jie turi sugrįžti į tėvų namus.
Vykdama, kaip ji dabar sako, namo Daiva prieš Kūčias Panevėžio rajone, Ėriškių kaimo kapinėse, aplanko tėvų kapus, mat jos motinos mirties data - gruodžio 19-oji. Motinos mirties metinės ir Kristaus gimimo šventė - greta, todėl šis laikotarpis D.Žeimytei teikia ir graudulio, ir džiaugsmo. Tik viena lieka svarbiausia - žinoti, kad Ramygaloje laukia šeima. „Kalėdos dovanoja dvejopus jausmus. Juk grįžta praeities prisiminimai. Tuomet nėra lengva paaiškinti draugams, kurie turi tėvus, ką man reiškia šventės, - visiškai negaliu apibūdinti to jausmo, ką patyriu naujoje šeimoje. Tie žmonės - net ne mano giminės, o aš pas juos vykstu kaip į namus. Ten man visada atviros durys, už jų - nuostabus bendravimas“, - pasakojo Daiva.
Šventėms į Ožalų namus grįžę vaikai mamai padeda ruošti valgius, tėvas puošia iš miško parneštą eglę. Nors Kūčios - stebuklų metas, šeimoje neburiama, kas kada ištekės, ves ar kiek ilgai gyvens. Tik prie stalo vis užsimenama, kada Daiva atšoks savo vestuves? Juk jos sesuo ir brolis jau sukūrė šeimas. Prie stalo giriami ne tik šeimininkių paruošti valgiai, bet ir kyla aktualių diskusijų. D.Žeimytė kartais pasijunta lyg vestų laidą „Lietuva tiesiogiai“, nes R.Ožalas - buvęs Panevėžio tarybos narys ir Ramygalos seniūnas mėgsta padiskutuoti politinėmis temomis. „Jis manęs laukia vien dėl to, kad nori pakalbėti apie politiką, - visus iš proto išvedame tomis kalbomis“, - juokėsi televizijos laidų vedėja. Tačiau lieka nepamiršti ir gardūs B.Ožalienės valgiai. „Mamos ruoštos silkės - ohoho. Jos - ir su džiovintais grybais, ir su saulėgrąžomis. Ji niekada neperka išdarinėtos silkės, viską pati ruošia, o Kalėdoms verda gardžią šaltieną“, - švenčių nuotaikomis jau gyvena D.Žeimytė.
Dovanoms didelės reikšmės neteikiama - šeimoje sutarta, kad ji neturi kainuoti daugiau nei penkis litus arba gali būti pačių rankų darbo. Daryti įvairius darbelius itin mėgsta Ožalų anūkai - Laura ir Dainius augina po du vaikus. Tik suaugusieji dovanėlių ieško parduotuvėse. Per Kalėdas traukiami burtai, kam kokia dovana teks. Staigmenos pradžiugina ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Daivai kaskart atmintyje išnyra ir vaikystės Kalėdų prisiminimai. „Mūsų kiemas niekada nebuvo tuščias. Mama labai mėgo bendrauti, visus priimdavo, užjausdavo, todėl per šventes susirinkdavo daug svečių. Jos giminė buvo plati - mama iš vienuolikos vaikų šeimos. Kai visi suvažiuodavo, būdavo smagu. Per Kalėdas būdavo ir daug dovanų. Suaugusieji švęsdavo pirmame namo aukšte, vaikai dūkdavo antrajame“, - džiugiais prisiminimais dalijosi D.Žeimytė.
Daivos mama labai mylėjo ir jos suolo draugę Laurą. „Lauros ir mano mamos ryšys buvo stiprus. Net kartais pamanydavau: tai bent draugės. Savo šeimoje Laura artimiau su tėčiu bendraudavo, o Dainius - su mama. Bet kai mudvi susipažinome, Laura rado artimą ryšį su mano mama. O kai atėjau į Lauros šeimą, daugiau bendravau su jos mama nei su tėvu. Jis - šiek tiek uždaresnis, mane, kaip šeimos narę, priėmė kiek vėliau“, - širdies gijų ryšius atskleidė abiejų tėvų netekusi D.Žeimytė. Baigusios Ramygalos gimnaziją Laura ir Daiva mokėsi Vilniaus konservatorijoje, gyveno viename bendrabučio kambaryje - lyg būtų tikros seserys. O B.Ožalienė gėrybių įdėdavo ir Laurai, ir Daivai, kai jos vykdavo studijuoti į Vilnių.
„Taip, aš esu tiesmuka. Visur tokia esu, tiek darbe, tiek gyvenime. O tas dažnai nepatinka žmonėms. O ypač prieš rinkimus, kai mes renkame kandidatus, patingime pastudijuoti jų biografiją, nuveiktus darbus, kuo jie yra ypatingi. Tai būtent tam ir yra žurnalistas“, - apie savo darbo misiją pasakojo D. Tik susipažinusi su savo vyru Lietuvos neįgaliųjų sporto lengvaatlečiu, parolimpiniu čempionu Mindaugu Bilius, Daiva nesitikėjo, kad juos sieja išties magiška data. Su Mindaugu dariau du interviu ir tada išsiaiškinome, jog, pasirodo, esame gimę tą pačią dieną ir tą patį mėnesį, vasario 13-ąją, tik dviejų metų skirtumu. Aš vyresnė. „Mūsų su broliu irgi gimtadienis tą pačią dieną. Tik svečiai visada būna nepatenkinti, nes šventė viena, stalas vienas, o dovanas tai reikia nešti dvi. Beveik prieš pusantrų metų laidų vedėjos Daivos Žeimytės-Bilienės (41) gyvenimas absoliučiai pasikeitė - į šį pasaulį atkeliavo pirmagimis Mykolas, pakoregavęs ne tik Daivos dienotvarkę, bet ir pandemijos laikotarpį. Kuomet dauguma užsidarę tarp keturių sienų niurzgėjo dėl nevaldomos situacijos, žinoma moteris išgyveno malonių iššūkių kupiną metą.
Vasario 13-ąją žurnalistė ir laidų vedėja mini gimimo dieną. Daiva, laikotės kokių gimtadieninių tradicijų? Šįmet vienintelis gimtadienio planas - nueiti į pirtį prie namo. Juokas juokais, bet dabartiniu metu tai kone vienintelė likusi pramoga. To dabar trūksta. Sūnus Mykolas buvo dar kūdikis, kai pasaulį ėmė krėsti žinios apie koronavirusą. Tikrai taip, bet man tai nebuvo sudėtinga. Aš nesirodžiau, tačiau tikrai taip būdavo. Kadangi vaizdo skambučio metu dažniausiai matoma tik viršutinė kūno dalis, niekas per daug nesirūpina „ištisu“ oficialiu įvaizdžiu. Manau, taip buvo visuomet, ne vien karantino metu. Pandemijos metu darbo krūvis padidėjo? Darbo žurnalistams tikrai atsirado daugiau. Ypatingai tiems kolegoms, kurie rašo sveikatos ar dienos aktualijų temomis. Na, bet aš kol kas esu „tik viena koja“ darbe, dar negaliu ir nenoriu pilnu tempu „įgriūti“ į darbus - trokštu kuo daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikui. Juk šiame etape esu jam labai reikalinga. Su vaiko atėjimu į šį pasaulį dauguma moterų darosi emocionalesnės, jautresnės. Tikrai tapau jautresnė. Ypač, kuomet kalbama apie vaikus. Atrodo, kad man „išmuša visus saugiklius“ ir nebežinau, kas darosi. Ėmiau audringai reaguoti į visas - tiek linksmas, tiek liūdnas temas apie vaikus. Iš esmės, mano darbas mane šiek tiek „įrėmino“ - visgi ne kulinarijos ar gyvenimo būdo laidas vedu, tad reikia jose išlaikyti rimtį. Be to, žiūrovai, mane matantys tik iš televizijos ekranų, nė netuokia, kokia esu realiame gyvenime. Visos mamos turi šiokių tokių baimių, yra dalykų, kurie neramina. Prieš sūnaus gimimą perskaičiau lygiai vieną knygą - „Vaikas auga“. Ją parašė keturi Lietuvos medikai, tai - stora knyga su daug informacijos. Galima rasti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Jei dabar kažko nežinau, be abejo, pasinaudoju internetu. Kitoms mamoms rekomenduočiau pasiskaityti patarimus internetiniuose forumuose, kur moterys dalijasi savo patirtimis kuomet svarstoma, kokią vaikišką prekę pirkti - tai man tikrai pasiteisino. Pati nusipirkau ne vieną daiktą, remdamasi kitų mamų įžvalgomis ir tikrai nenusivyliau. Mykolo atsiradimas paskatino retsykiais „įkišti nosį“ į mamyčių forumus. Nesu „supermamyčių“ ar kitose panašiose grupėse, nedalyvauju audringose internetinėse diskusijose. Sulaukusi Mykolo supratau, kad aš iki tol nė velnio nieko nežinojau apie vaikų auginimą. Dabar kartoju, jog bandyti kažkam aiškinti, kaip auginti vaiką, pačiai neturint ir neauginant - tas pats, kas pasakoti, kad Žemė yra plokščia. Tai nėra nei sąžininga, nei teisinga. Su vaiko atsiradimu absoliučiai keičiasi gyvenimas. Viešinu pati ir nematau tame problemos. Manau, tai kiekvienų tėvelių pasirinkimas. Anksčiau būdavo siunčiami laiškai su vaikų nuotraukomis, dabar visa tai persikėlė į socialinius tinklus. Tai tiesiog viena iš šio pasaulio bendravimo formų. Per karantiną dar buvo laiko kažkuo kitu užsiimti? Nebuvo. Gal, kai vaikas paaugs, ir galėsiu ieškoti naujų užsiėmimų, bet dabar, kol Mykolas miega, einu pasnausti ir aš, kartais paguliu vonioje, paskaitau knygą ar nueinu į pirtį. Kai sūnus žvalus - visas dėmesys skiriamas jam. Mano vyras - nenustygstantis vietoje, mėgstantis kur nors pasivažinėti. Jam tikrai buvo ką veikti, bandant priprasti prie kitokio gyvenimo būdo. Tačiau tarp abiejų vyrukų jaučiamas tikrai ypatingas ryšys. Karantinas, manau, tik padėjo jį sustiprinti. Džiaugiuosi, kad taip, bet mes be galo saugomės. Visgi, auginame mažylį, jaučiame didžiulę atsakomybę prieš jį. Šiuo metu įmanoma kažką planuoti? Labai sunku galvoti į priekį, kai negalime kontroliuoti situacijos. Karantinas parodė, kad neverta tiek visko prisiplanuoti, kaip mes mėgstame. Aišku, svajoti reikia, bet dar labiau reikia išmokti būti lankstiems. Visuomet yra ką nuveikti aplink namą, be to, turime ir mano tėvelių sodybą Panevėžio rajone, tad veiklos tikrai nepritrūksime. Per daug nepergyvenu. Laidos „24/7“ vedėja D.Žeimytė-Bilienė „Lietuvos ryto“ televizijoje dirba nuo 2008 metų. Griežta, savimi pasitikinti žurnalistė žavi televizijos žiūrovus objektyvumu ir kompetencija. Šie metai jai buvo kaip niekada dosnūs ir prasmingi. Daiva su vyru paralimpiniu čempionu Mindaugu Bilius (37 m.) tapo tėvais. Jų pirmagimiui Mykolui - keturi mėnesiai. Nors dabar televizijos laidų vedėja nuo įtempto darbo šiek tiek atsitraukė ir daugiau laiko skiria motinystės rūpesčiams, televizijos žiūrovams ji vis tiek yra 2019 metų simpatingiausioji: „Žinia buvo netikėta, tačiau labai maloni. Dėkoju visiems, kurie už mane balsavo.“ „Mokykloje gerai mokiausi, tad garbės lentose tekdavo dažnokai matyti savo nuotrauką. Ir studijuodama stengiausi dėl savo ateities, gaudavau padidintą stipendiją. Vadovaujuosi požiūriu, kad viską reikia padaryti kruopščiai ir iki galo. „Lietuvos ryto“ bendrovė du kartus mane apdovanojo Don Kichoto statulėle. 2016 metais televizijos žiūrovai mane ir Martyną Starkų išrinko simpatingiausiais. Smagu gauti įvertinimą, bet gyvenu ne dėl apdovanojimų. Tokiais atvejais tiesiog suprantu, kad darbe einu teisinga kryptimi ir negaliu užmigti ant laurų“, - kalbėjo D.Žeimytė-Bilienė. - Šie metai jums dovanojo sūnų Mykolą. Kas dar naujo įvyko? - Na, sūnaus gimimas - reikšmingiausias įvykis. Suvešėjo manyje visi motinystės instinktai, kurie anksčiau buvo kažkur užslėpti. Gal tas mano moteriškumas labiau atsiskleidžia ir televizijos laidose. Ne vienas žmogus sakė, kad lyg ir švelnesnė tapau. Nežinau, ar taip bus laikinai, ar nuolatos, bet kol kas man tie pokyčiai patinka. Šiais metais buvo įdomių susitikimų, prasmingų pažinčių. Susipažinau su viena labai šviesia vėžiu sirgusia moterimi, kurios nebėra tarp gyvųjų. Paskutinis pokalbis įsirėžė dėl jos optimizmo, didžiulio noro gyventi. Išėjus iš tokio interviu suprantu, kad tokios asmenybės ir yra tikrieji mūsų mokytojai. Buvo įdomūs šalies prezidento rinkimai. Vedžiau rinkimų debatų laidas. Įsiminė pažintis su Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos tėčiu - labai šiltas, paprastas žmogus. Labiausiai man patinka bendrauti su paprastais žmonėmis, turinčiais savo istorijas. Tada įsikraunu išminties ir suvokiu, koks didžiulis džiaugsmas yra gyvenimas ir kaip jį reikia branginti. - Šiais metais jums tenka sparčiau suktis - derinti buities darbus, vaiko auginimą ir darbą. - Visą gyvenimą labai mėgstu planuoti ir savo laiką produktyviai išsidėlioti. Siekiu kuo daugiau nuveikti per kuo trumpesnį laiką ir pasilikti minučių sau. Dabar sunkiau atrasti laiko sau, bet nepasakyčiau, kad su vaiko atsiradimu kas nors stipriai pasikeitė. Kaip buvau konkreti ir viską planuojanti, taip ir likau. Disciplina padeda ir auginant vaiką. - Kokį smagiausią darbe nutikusį kuriozą prisimenate? - Jų buvo ne vienas. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Vytautas Landsbergis dalyvavo tiesioginėje transliacijoje lauke prie Prezidentūros. Buvo įrengta kilnojamoji studija, pastatytos aukštos baro kėdes be atlošo. Kėdės apačioje buvo metalinis žiedas, ant kurio užsikėlus vieną koją galima išsilaikyti stabiliai. Kitu atveju kėdės atlošas sukinėjasi. V.Landsbergis atsisėdo ant kėdės ir ant žiedo užsikėlė abi kojas. Prasidėjo eteris, pradėjome kalbėti ir matau, kaip profesorius pradeda nusisukinėti su kėde. Aš čiupau jį už skverno, kad vėl atsukčiau į kameras, o jis ramiai sako: „Palaukit, o kas čia mane suka?“ Buvo sunku sulaikyti juoką, o juk viskas vyko tiesioginio eterio metu. - Kaip sutiksite Naujuosius metus? - Šeimoje. Juk mums trims tai ir pirmosios Kalėdos, ir pirmieji Naujieji metai. Berniukas stipruolis, bando sėstis, puikiai laiko galvą, žaidžia, krykštauja. Labai smagus ir mielas vaikas. Aš dabar juokauju, kad gyvenime nebuvo kito tokio žmogaus, kuris būtų sugebėjęs taip sutramdyti Žeimytę. Su Mindaugu lygiavertiškai dalijamės Mykolo auginimą. Tėtis yra labiau žaidimų draugas, mama - maistas ir jaukumas. Man svarbiausia, kad vaikas būtų išmylėtas. Jeigu reikės jį nešioti, nešiosiu, niekada negailėsiu savo dėmesio. Ką mes, tėvai, sukursime vaikui augant, po to tai jam gyvenime labai atsilieps. Noriu, kad Mykolas turėtų pačią gražiausią vaikystę. - Kada planuojate į darbą įsilieti visa jėga? - Kai laukiausi, maniau, kad po gimdymo greitai grįšiu į darbus. Dabar mano nuomonė pasikeitusi - nenoriu skubėti, gyvenu vaiko ritmu ir jo poreikiais.
