Čiulptukas - tai daiktas, kuris kelia diskusijas nuo seno. Nors jį dažnai siejame su moderniais laikais, jo užuomazgų galima rasti dar penkiolikto amžiaus dokumentuose. Tuomet mamos, norėdamos palengvinti sau gyvenimą, mažyliams duodavo įvairiausių daiktų, primenančių čiulptuką. Tai galėjo būti skepetėlėn suvyniotas duonos gabalėlis, pamirkytas meduje, ar saldžioje vaisių tyrėje suvilgytas ilgas skudurėlis su mazgu gale.
Pirmasis čiulptukas, savo forma ir paskirtimi panašus į dabartinius, buvo patentuotas 1901 metais. Vaistininkas Christian W.Meinecke iš Manheteno, JAV, sukūrė čiulptuką iš indiškos gumos ir metalinio skridinėlio. Šis išradimas išpopuliarėjo po kelių dešimtmečių, o vėliau jo dizainas buvo ne kartą keičiamas. Vėliau atsirado latekso, o vėliau ir silikono čiulptukai, buvo pridėta žiedeliai, kad būtų lengviau išimti iš burnos, patentuota ortodontinė forma ir daug kitų detalių.
Net ir šiandien čiulptukas kelia daug diskusijų. Kai kurios mamos jo atsisako, kitos jį laiko būtinu pagalbininku. Vis dėlto, nepaisant skirtingų nuomonių, svarbu suprasti, kad čiulptukas yra susijęs su fiziologiniu kūdikio poreikiu čiulpti.
Čiulptuko poreikis ir jo atsiradimas
Abejoju, ar atsiras nors viena moteris, nesutinkanti su sena kaip pasaulis išmintimi: maži vaikai - maži vargai. Ir viena iš šių “mažų” problemų yra čiulptukas. Ar reikia jo? Čiulptukas vaikui reikalingas, nes poreikis čiulpti yra fiziologinis.
Žindymas yra vienas iš instinktų, padedančių naujagimiui maitintis. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas, todėl ramina bei padeda užmigti. Paprastai šie fiziologiniai poreikiai patenkinami žindant krūtį, tačiau jei mama dėl tam tikrų priežasčių nemaitina savo vaiko krūtimi arba vaiko poreikis žįsti yra nuolatinis, net kai kūdikis pasisotinęs, bei varginantis jau ir taip nusigalavusią mamą, prireikia ieškoti sprendimo - mažyliai patys pradeda žįsti savo lūpytes, pirštukus ar kumštelį. Tačiau dažniausiai nepatenkintą poreikį išreiškia kurtinančiu verksmu.
Vaikų, kurie yra maitinami natūraliai, t.y. krūtimi, nereikėtų prie jo pratinti. Dirbtiniu būdu maitinamiems vaikams čiulptukas ne pro šalį, nes jei čiulpimo poreikis gan stiprus, jis pradeda čiulpti pirštą, o tai daug žalingiau nei geras čiulptukas. Vystosi įvairios anomalijos, aukštas gomurys, blogas sąkandis ir pan.
Taip pat svarbu paminėti, kad čiulptuko atėmimas gali sukelti psichologinę traumą vaikui. Vėliau tai bandoma pakeisti kuo nors kitu, pavyzdžiui, rūkymu ir t.t. Iki kelių metų vaikui nereikėtų drausti čiulpti čiulptuką. Tik jei ketverių penkerių metų vaikas dar neatsisako čiulptuko, reikėtų pasidomėti, kokios to reiškinio priežastys. Čia, žinoma, galėtų padėti psichologas.
Čiulptuko nauda ir žala
Nors čiulptukas gali patenkinti fiziologinį kūdikio čiulpimo poreikį, jis taip pat kelia ir tam tikrų rizikų. Vienas esminių čiulptuko priešininkų teiginių - naujagimiui duodamas čiulptukas iškreipia motinos pieno gamybos procesą (jį mažindamas). Prie kietoko ir burnoje formos nekeičiančio čiulptuko pripratęs kūdikis vėliau netaisyklingai apžioja minkštą paslankų krūties spenelį ir formuojasi ydingi čiulpimo įpročiai, taip paversdamas žindymą motinai skausmingu, to rezultatas - mažėjanti pieno gamyba.
Kūdikiams palankiose ligoninėse laikomasi „jokio čiulptuko, jokio žinduko“ politikos, mat, moksliškai įrodytas ryšys tarp čiulptuko naudojimo ir trumpesnio žindymo krūtimi laiko. Natūraliosios tėvystės bei žindymo konsultantai vienbalsiai teigia, jog čiulptukas tarnauja ne vaiko, o „tingios“ motinos labui, nes kūdikiui susijaudinus ar pradėjus verkti, pakaktų jį priglausti prie krūties, pažindyti ir taip nuraminti.
Žala sąkandžiui
Kiek apčiuopiamesnės odontologų išvados. Įrodymais pagrįstos medicinos duomenų bazėse susisteminus apie 20 straipsnių, analizuojančių ryšį tarp čiulptuko naudojimo ir netaisyklingo sąkandžio (kryžminio šoninių dantų sąkandžio, susiaurėjusio ir pakitusio gomurio skliauto, atviro sąkandžio dėl priekinių dantų augimo ir padėties sutrikimų), gauti tokie duomenys: statistiškai patikimai vertinami minėti sąkandžio pakitimai fiksuojami vaikams, naudojantiems čiulptuką ar buteliuko žinduką ilgiau, nei vaikui sueis treji metai (pavienė literatūra aprašo čiulptuko žalą sąkandžiui pradedant pirmaisiais vaiko metais). Kuo ilgiau nuo šio amžiaus vaikas naudoja čiulptuką, tuo didesnė ir akivaizdi padaroma žala. Ypač ryškūs struktūriniai veido kaulų bei sąkandžio pokyčiai stebimi „blogus čiulpimo įpročius“ turintiems penkiamečiams ir vyresniems.
Viena aišku tikrai - žindymas apsaugo ir nuo vidurinės ausies uždegimo, ir nuo žarnyno bei apatinių kvėpavimo takų infekcijų (vaikučiai jomis suserga net 1,5 karto rečiau). Taip pat yra tyrimų, kuriais nustatyta, kad čiulptukas staigios kūdikių mirties sindromo riziką sumažina 2 kartus. Remdamasi tokiais duomenimis, Amerikos pediatrų draugija rekomenduoja šią priemonę visiems kūdikiams miego metu nuo 1 mėn. amžiaus, bet perspėja apie galimus pavojus žindymui.
Čiulptukų rūšys ir jų pasirinkimas
Šiuolaikinėje rinkoje siūloma daugybė įvairių čiulptukų. Jie skiriasi forma, dydžiu, medžiaga ir gamintoju. Svarbu pasirinkti tinkamą čiulptuką, atitinkantį vaiko amžių ir poreikius.
Visai nesvarbu, kokia firma čiulptuką pagamino, svarbu, kad jis atitiktų vaiko gomurį ir būtų iš pakankamai minkštos gumos. O čiulpti jį turėtų ne ilgiau kaip iki dvejų metų. Nenaudojamas čiulptukas turėtų būti laikomas švariame inde. Po panaudojimo nuplaunamas karštu vandeniu ir vėl įdedamas į indą.
Gamintojų ir tipų įvairovė
Yra įvairių rūšių čiulptukų: ortodontiniai, anatominiai, apvalūs. Ortodontiniai čiulptukai yra specialiai sukurti taip, kad mažiau kenktų sąkandžiui. Anatominiai čiulptukai labiau primena natūralų spenelį. Apvalūs čiulptukai yra tradicinės formos.
Pavyzdžiui, "Babysafe" čiulptukai išskirtiniai tuo, kad plastmasiniame žiedelyje (ne rankenėlėje) yra daug skylučių, tuo tarpu kituose yra tik keletas; šios skylutės neleidžia šusti vaiko burnytei. Taip pat yra ir apvalūs bei ortodontiniai.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į medžiagą. Silikoniniai čiulptukai yra labai higieniški ir ilgaamžiai. Lateksiniai čiulptukai yra minkštesni, tačiau gali greičiau susidėvėti.
Kai kurie gamintojai siūlo specialius naktinius čiulptukus, kurių rankenėlė naktį šviečia. Taip pat yra čiulptukų su įvairiais piešiniais, pavyzdžiui, su Disnėjaus herojais.
Gaminami čiulptukai yra aukštesnės kokybės, brangesni, pagaminti Anglijoje. Šių čiulptukų siauroji dalis yra minkšta, todėl vaikutis gali sukąsti dantys. Be to, jie yra su gaubteliais.
Čekų firmos "VULKAN" čiulptukų niekuo negalime išskirti iš kitų - jie yra tiesiog pigesni (nuo 1 Lt.), skirti platesniam vartotojų ratui. Jų yra silikoninių ir lateksinių, taip pat dviejų formų - ortodontinių ir paprastų.
Netrukus prekyboje pasirodys vokiečių firmos Wima GmbH čiulptukai "Numi-med", skirti gydymui (gaminama tik ortodontinė forma). Tai inhaliaciniai čiulptukai, skirti vartoti vaistus pro kvėpavimo takus garų forma ir vaistų gėrimui. Čiulptukai skirti vaikams iki pusės metų, kadangi iki tokio amžiaus yra labai stiprus čiulpimo refleksas ir sugirdyti vaistus iš šaukštelio labai sunku. Specialiuose čiulptukuose yra talpa vaistui (graduota iki arbatinio šaukštelio) ir maža skylutė, pro kurią vaikas, čiulpdamas čiulptuką, po truputį įtraukia ir vaisto. Yra vožtuvėlis, reguliuojantis vaisto sugirdymo greitį. Į inhaliacijoms skirtą čiulptuką dedama vata su eteriniu aliejumi. Vaistas nuolatos garuoja, todėl vaikas visą laiką juo kvėpuoja.
Motinoms rekomenduočiau pirkti visų trijų čiulptukų komplektą, kad ateityje neiškiltų problemų naudojant kitokių formų čiulptukus.
Čiulptuko atpratinimas
Vienas svarbiausių klausimų, susijusių su čiulptuku, yra jo atsisakymas. Vaikai yra skirtingi, todėl kiekvienam - savas laikas. Kai kurie vaikai patys numeta čiulptuką išdygus pirmam dantukui, kiti, atvirkščiai, dar labiau prie jo prisiriša, nes kramtydami pasimasažuoja maudžiančias dantenas.
Jei atsisveikinimas su "geriausiu draugu" užsitęsia iki trejų ar ketverių metų, čiulptukas gali padaryti žalos: atsikiša priekiniai dantukai, apatiniai palinksta į liežuvio pusę, tarp viršutinių ir apatinių dantukų susiformuoja tarpas, deformuojasi viršutinis žandikaulis. Ortodontai pagal netaisyklingą sukandimą gali pasakyti, kaip vaikas mėgsta laikyti burnoje čiulptuką - tiesiai ar šone, nes būtent toje vietoje susiformuoja tarpelis tarp dantų.
Atsisveikinimas su čiulptuku - tai didelės permainos gyvenime. Taigi turėsite mokytis kartu: jūs - nuraminti, o mažylis - nusiraminti kitu būdu. Vaikutį apkabinkite, glostykite, myluokite, sūpuokite ar nukreipkite dėmesį. Galite palaipsniui atsisakyti čiulptuko: naudoti tik dienos ir nakties miegui, vėliau - tik nakties, kol galiausiai jo nebereikės visai.
Gydytojai taip pat įspėja tėvus, kad gudrybė pamirkant čiulptuko galą į sultis, medų ar cukrų siekiant greičiau nuraminti mažylį - itin pavojinga, nes taip ima vystytis kūdikio priklausomybė nuo tam tikro skonio, tai gerokai apsunkina atpratinimo nuo čiulptuko procesą bei skatina ėduonies atsiradimą ką tik išdygusiuose dantukuose.
„Apie vaikų globą atvirai: kaip pasakyti vaikui, kad jis – įvaikintas
tags: #ciulptukas #kada #atsirado
