Kūdikio laukimas, gimimas tėvams ir artimiesiems atneša daug džiaugsmo, vilties, norų išpildymo. Kūdikio mirtis daugeliui gali pasirodyti ,,neteisinga“. Netekus šeimos nario, giminaičio ar draugo, visada sulaukiame užuojautos žodžių iš aplinkinių. Taip pat ir rūpinimosi, paramos, jaučiame, kad aplinkiniai supranta, jog mums skauda. O štai netekus kūdikio (patyrus persileidimą, gimus negyvam kūdikėliui ar netekus jo iki vienų metukų) aplinkiniams dažnai pasidaro nejauku tai minėti, dažnai tokios šeimos netgi susiduria su apsimetimu, kad nieko nežinoma. Galbūt. O gal tai nesuvokimas, koks didžiulis tas skausmas, nes vaikas dažnai net nebuvo gimęs? Jo nematėme, nepažinojome, neprisirišome. Tačiau jo laukusiai šeimai viskas kitaip. Šeimai kūdikio netektis - visiškai netikėtas ir siaubingas įvykis. Džiaugsmas, kuris vis didėjo ir turėjo tiesiog ištrykšti meilės ir laimės fontanu vaikeliui gimus, staiga virsta beribiu skausmu.
Lietuvoje kūdikio netektis - sudėtinga, dažnai nutylima tema. Kūdikiai yra nepažįstami kietiems ir aplinkiniai jų nesuvokia kaip realiai gyvenusiais. Gedėjimo procese labai svarbus palaikymas.
Vaikelio netektis trečiąjį nėštumo trimestrą arba tik jam gimus ypač skausminga, nes ir pati moteris, ir visa šeima jau būna pasiruošusi naujo šeimos nario atėjimui. Jau paruoštas kūdikio kraitelis, galbūt jau išrinktas vardas, galbūt jau pradėjo gamintis pienas, o vyresnieji vaikai laukia, kada galės pamatyti savo broliuką ar sesutę. Negimusio vaikelio netektis šiuo laikotarpiu labiau akivaizdi, labiau pastebima išoriškai, todėl dažniausiai moteris iš artimųjų sulaukia ir daugiau užuojautos, nei patyrusi ankstyvąjį persileidimą. Vaikelio netektis vėlesnėje stadijoje skaudi tuo, kad ji būna labiau netikėta, nes moteris, praėjusi pavojingiausią pirmojo trimestro laikotarpį, pasijunta saugesnė. Trauma dar padidėja, jei moteris jau buvo pajutusi vaikelio judesius. Praradimas, patirtas vėlesnėse nėštumo stadijose, ypač sunkus dar ir dėl to, jog antroje nėštumo pusėje gimusius kūdikius tėvai laidoja, o tai yra su niekuo nepalyginama kančia.
Gedėjimo procesas ir jo stadijos
Kiekvieną emociškai reikšmingą netektį žmogus išgyvena gedėdamas. Gedėjimas yra procesas, jo neįmanoma kažkaip dirbtinai pagreitinti. Šios stadijos nėra linijinės, gali keistis ir priklausomai nuo aplinkybių kaitaliotis. Galima skirti keturias stadijas.
1. Šokas ir neigimas
Pradžioje būna šokas, net jei yra tikimybė, ar žinoma, kad kūdikis/vaisius mirs. Jūs galite jaustis silpnai, nekontroliuojamai verkti, tapti isteriškais, netgi apalpti. Tačiau galimas ir priešingas variantas - galite jaustis lyg apduję, atbukę, visai neparodyti emocijų ir atrodyti ramūs, viską kontroliuojantys, atsitraukę. Šis pirminis sąstingis gali tęstis net keletą dienų. Tokia būsena lyg emocinė gynyba leidžia neprarasti kontrolės ir užsiimti būtiniausiais dalykais - kaip laidotuvių organizavimas, dalyvavimas laidotuvėse. Sąstingio būsena gali tuo ilgiau trukti, kuo labiau traumuojantis praradimas.
Pradžioje moteris (tėvai) patiria šoką, tuštumos pojūtį, atitrūkimą nuo realybės, negalėjimą patikėti tuo, kas įvyko, fakto neigimą, protestą. Sunku susikaupti, realiai vertinti situaciją ar priimti sprendimą. Tai sąstingio ir bejėgiškumo būsena, nors viduje išgyvenamos labai prieštaringos emocijos, kurios bet kada gali prasiveržti pykčiu ar kaltinimu, nukreiptu į gydytojus, neteisingą pasaulį, Dievą, save. Ši pirminė, šoko ir nevilties, stadija yra labai sekinanti.
Tam, kad galėtumėte priimti tokį skaudų pokytį svarbu, kad pripažintumėte mirtį ir tai, jog asmuo daugiau jau nebegrįš. Gali būti, jog tikrai ne iš karto pripažinsite kas nutiko ir neigsite arba atsisakysite kalbėti apie netektį.
2. Realybės suvokimas ir emocinis skausmas
Kuomet emocinis sąstingis atslūgsta, atsiranda realus išgyvenimas ir supratimas to, kas nutiko. Gali būti, jog jausite intensyvų netekties skausmą savaites ar net mėnesius. Gali taip nutikti, kad jūsų gedulas gali visiškai jus užvaldyti ir niekas aplinkui jūsų nebedomins - tik jūs ir jūsų netektis. Gali būti, kad tapsite jautresni, ar perdėtai jautriai sureaguosite į kitų žmonių komentarus, galbūt tapsite irzlesni. Galite jaustis itin liūdni, sielvartauti, jausti kaltę, pyktį, apmaudą. Dažnai pasitaiko, jog dalis netekusiųjų kenčia dėl kaltės, kuri susijusi su tam tikru jų santykiu su mirusiuoju. Galbūt likote neišsakę savo tikrųjų jausmų ar pasakėte ko ištiesų nenorėjote pasakyti. Galbūt jaučiate, jog praleidote su mirusiuoju nepakankamai laiko.
Vėliau ateina suvokimas, kad vaikelio iš tikrųjų nėra, tačiau tai dar ne susitaikymas. Pykčio, kaltinimo, protesto jausmai dažniausiai grįžta tuo metu, kai vaikelis turėjo gimti arba per mirties metines. Tolimesnėje gedėjimo stadijoje išgyvenamas stiprus ilgesys, nuolat sugrįžtantys prisiminimai iš to laiko, kai moteris dar laukėsi. Gyvenama tarsi nuolatinėje įvykio akivaizdoje, bet vis sugrįžtama į praeitį iki tos lemtingos dienos. Moteris daug galvoja apie vaikelį. Nors tų dviejų realybių - buvusios ir esamos - išgyvenimas kelia didelį skausmą, ji vis bando rasti priežastį, kaltininką savo aplinkoje arba kaltina save. Moteris tampa konfliktiška, jai būdingi kontrastingi jausmai: nuo pykčio iki apatijos. Tokiu būdu ji nesąmoningai grumiasi su vienatės ir beprasmiškumo jausmu. Tai skausmingas vidinės atramos ieškojimo laikas, o tai yra labai svarbu, nes jo išgyvenimas padeda moteriai eiti į priekį.
Sielvartas nėra psichinė liga, tačiau mieguistumas, nerimas, baimė, pyktis, užsidarymas savyje gali prisidėti prie apimančio jausmo, jog išprotėjote. Sielvarto išreiškimas sumažina įtampą, todėl neįmanoma netekties, sielvarto jausmų pagreitinti, sutrumpinti; netgi priešingai - atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tai gali atnešti giluminių problemų ateityje.
3. Adaptacija ir persitvarkymas
Gyventi, pratintis gyventi iš naujo be žmogaus, kurį mylėjote (vaiko, kūdikio) yra sunkus ir skausmingas procesas. Niekas negali užpildyti skausmingos tuštumos. Taigi kiekviena diena gali priminti prarastojo nebuvimą, tą, kurio netekote. Neįveikiama užduotis gali atrodyti tiesiog dienos praleidimas. Ateitis gali atrodyti gąsdinanti, neaiški. Ateities planų perkūrimas įmanomas tik tada, kuomet „paleidžiate“ mirusįjį ir gyvenate toliau gyvenimą be jo. Tai viena sunkiausių užduočių, nes galite jaustis lyg išduodantys mirusįjį. Visgi judėjimas pirmyn nereiškia užmiršimą, tačiau suradimą naujų būdų kaip prisiminti mirusįjį. Taigi ieškoma tokių būdų, kurie jus nuramintų, bet ne kontroliuotų jūsų gyvenimą. Kai jūs pamažu imate atidėti liūdesį į šalį ir žvelgti į ateitį, net prisimenant ir džiugius įvykius su mirusiuoju, jūs pradedate atgauti daugiau kontrolės savo gyvenime, gyvenimas tampa prasmingesnis. Jūs nesate nuolat prislėgtas skausmingų jausmų, galite rinktis, kuomet norite pasidalinti savo santykiu mirusiojo atžvilgiu.
Šioje stadijoje moteriai taip pat gali prasidėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai: nemiga, galvos skausmai, apetito bei širdies ritmo sutrikimai. Kai kurios moterys išgyvenamą beprasmybės jausmą bando kompensuoti mintimis apie naują pastojimą ir taip atrasti prasmę. Kitos, atvirkščiai, bijo net pagalvoti apie tokią galimybę.
4. Naujas gyvenimas su netektimi
Dar vėlesnėje netekties įveikimo stadijoje moteris visiškai aiškiai suvokia praradimo tikrumą. Nebelieka iliuzijų. Ji tarsi kapituliuoja, pripažįsta, kad realybė yra tokia, kokia yra. Šiuo laikotarpiu ji gali patirti įvairias liguistas būsenas - bejėgiškumą, prislėgtumą, beprasmybės jausmą, bet kokio aktyvumo praradimą, stiprų norą izoliuotis, užsidaryti, neįsileisti kitų į savo vidinį, o neretai ir išorinį pasaulį. Gali pasireikšti depresijos požymiai, sustiprėti įvairūs psichofiziniai sutrikimai.
Sąmoningas gedėjimo procesas leidžia tapti vientisu, gebančiu gyventi ir mylėti vėl. Reikia drąsos išgyventi netektį, vėl atgaivinti skausmingas emocijas. Leidimas sau pajausti netektį gali mus mokyti ne tik išgyti, bet ir suteikti augimo galimybę.
Kaip padėti netekusiai motinai?
Aplinkiniai dažniausiai nežino, kaip reaguoti, bijo dar labiau skaudinti šeimą. Šeimai, išgyvenančiai komplikuotą gedulą, kartais net būtina kreiptis psichologinės pagalbos, tik ar tėveliai išdrįsta? Jie dažnai ima manyti, kad „aš susitvarkysiu“, „mano skausmo ir taip niekas nesupras“, ypač psichologas. Dažnai net artimieji nepalaiko šeimų sprendimo kreiptis į specialistą, jie teigia: „greit užsimirši“, „tu stipri“ ir t.t. Tačiau apie psichologo konsultacijas tikrai reikėtų pagalvoti tiems, kurie kurį laiką negali priimti netekties, išgyvena labai stiprias emocijas, sunkiai bendrauja su aplinkiniais, kuriems sunku adaptuotis prie gyvenimo sąlygų ir jaučiasi „nenormaliai“.
Dar svarbesnė parama, kurią gali gauti šeima, - tai kitų šeimų parama. Įvykus tragedijai, kai šeima netenka savo kūdikėlio, jai atrodo, kad ji tokia vienintelė pasaulyje, tačiau tokių šeimų daug. Tik vėliau, kai ši netektis aplanko kitas šeimas, tėveliai vėl ima manyti, kad jie vieni pasaulyje, kad nereikia dalytis savo patirtimi. Taip atsiduriama „aklame rate“, kur visi stengiasi šios temos neliesti. Užsienio praktika ir naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad išgyvenant kūdikio netektį daugeliui žmonių labai padeda paramos grupės. Tokiose grupėse susirenka tą pačią patirtį turintys asmenys - netekę kūdikio - ir dalijasi savo išgyvenimais. Dažnai žmonės bijo eiti į paramos grupes, nes jiems atrodo, kad kalbant skausmas didės, jie stengiasi tiesiog pamiršti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad taip ir yra. Tačiau iš tiesų dalijimasis išgyvenimais - geriausias būdas tokioje situacijoje, kai emocijų be galo daug ir nuolatos, nes tai leidžia šiek tiek jas išventiliuoti.
Kitas svarbus aspektas - galimybė įveikti nerimą ar baimes dėl savijautos. Dažnai pasitaiko, jog žmonės jaučiasi blogai ir dėl to, kad skausmas nemažėja, nors laikas bėga, arba dėl to, kokios mintys ar jausmai kyla. Paramos grupėse visi gali pasidalinti savo jausmais ir mintimis, o tuomet dažnai paaiškėja, jog viskas, kas patiriama - normalu tokiomis aplinkybėmis, kad kiti taip pat patiria panašius dalykus. Nė kiek ne mažiau svarbus paramos grupių ypatumas - galimybė dalytis patirtimi. Susirinkę dalyviai būna įvairūs. Vieniems - be galo sunku, kitiems - jau mažiau. Vieni sunkiai susidoroja su šia patirtimi, o kiti jau būna pasistūmėję į priekį ir gali pasidalinti, kaip jiems sekėsi, kaip jie to pasiekė. Kai kuriems žmonėms padeda ir tai, kad jie pamato patyrusius kūdikio netektį žmones, kurie sugeba gyventi toliau ir džiaugtis gyvenimu.
Susidūrus su šia tragedija svarbu įvertinti, kaip jaučiasi šeima, būtina ją palaikyti ir esant būtinybei paskatinti nebijoti kreiptis pagalbos.
Kuo daugiau moteris gauna palaikymo ir supratimo šeimoje, tuo saugiau ji įveikia visas gedėjimo stadijas. Neretai reikalinga ir profesionalų pagalba, kurios dėka moteris po truputį ima atgauti gebėjimą matyti situaciją realiai, atsistato emociniai ryšiai ir santykiai su aplinkiniais. Moteris atranda naują santykį su negimusiu vaikeliu, kitaip išgyvena prisiminimus apie jį. Todėl labai svarbu nebėgti nuo skausmo, neužgniaužti jo savyje, bet jį išgyventi, išgedėti, išverkti, išsikalbėti, dalintis skausmu su kitais, kalbėtis apie tai su psichologu. Nuolatinis grįžimas prie sunkios patirties ir jos išsakymas padeda lengviau išgyventi skausmą ir nukeliauti į susitaikymą.
Yra šeimų, kurios dalinasi savo išgyvenimais su kitomis, patyrusiomis vaikelio netekties skausmą, šeimomis. Jos būna organizuojamos 2-3 kartus per metus. Savitarpio paramos grupė - tai patyrusios psichologės vedami užsiėmimai, kurių narės vienija panaši patirtis. Grupės dalyvės pasakoja vienos kitoms savo išgyventas istorijas, dalijasi unikaliais patyrimais, ieško efektyvių problemų sprendimo būdų, pastiprina ir palaiko viena kitą. Tarpusavio ryšys kuriamas be vertinimų ir išankstinių nuostatų. Grupėje dalyvauja iki 10 moterų. Susitikimai vyksta 1 kartą per savaitę, nuotoliniu būdu.
Labai svarbu atpažinti tėčio sielvartą ir priimti jo sunkius išgyvenimus. Patiems tėčiams svarbu prisiminti, kad nuo sielvarto nepabėgsi - gedėjimas yra ilgas procesas, kurį lengviau įveikti su artimiausiais savo šeimos nariais.
Buvimas šalia, išklausymas ir kalbėjimasis yra svarbiausi dalykai šeimai kriziniu laikotarpiu. Šeimai ypatingai sunkiu momentu, būtina stengtis kuo daugiau laiko praleisti kartu, kad kiekvienas narys jaustųsi palaikomas ir suprastas. Tokiais momentais itin svarbu atvirai dalintis jausmais, baimėmis ir lūkesčiais, siekiant stiprinti tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą.
Jei nuolat nerimaujate, išgyvenama įtampa, vyrauja apatija, užsitęsia nekontroliuojamas liūdesys su verkimu, nebedomina anksčiau dominę dalykai, pomėgiai, verta kreiptis pagalbos.
Pagalba ir parama
Angelo mama - organizacija, teikianti paramą ir pagalbą tėvams, praradusiems savo vaikus. Ši organizacija siūlo emocinę ir psichologinę pagalbą, padeda tėvams išgyventi netektį, suteikia galimybę bendrauti su kitais tėvais, patyrusiais panašius išgyvenimus.
Kūdikio netektis - organizacija specializuojasi pagalbos teikime tėvams, praradusiems kūdikius nėštumo metu arba netrukus po gimimo. Jie siūlo psichologinę pagalbą, įskaitant individualias konsultacijas ir grupines paramos sesijas, kuriose tėvai gali dalintis savo išgyvenimais ir gauti palaikymą iš žmonių, kurie patyrė panašias netektis.
VšĮ Krizinio nėštumo centras - siūlo pagalbą moterims ir šeimoms, susidūrusioms su sudėtingomis nėštumo situacijomis, įskaitant netektį. Centre dirbantys specialistai teikia psichologinę ir emocinę paramą, padeda susidoroti su netekties skausmu ir ieškoti būdų, kaip išgyventi šį sunkų laikotarpį. Be to, centras teikia informaciją ir švietimą apie nėštumo netektį, organizuoja paramos grupes ir individualias konsultacijas.
Lietuvos įstatymuose atsirado labai svarbūs pakeitimai, leidžiantys palaidoti mirusius dar negimusius kūdikius. Jei Jūsų kūdikis gimė po 22 nėštumo savaičių negyvas arba gimė gyvas ir mirė, jis yra registruojamas LR ir turi būti palaidotas. Jei kūdikis gimė negyvas iki 22 savaičių (žmogaus vaisius (vaisiai) iki 22 savaitės), jis (jie) neregistruojamas, bet pagal naujausius LR Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus, galite pasiimti iš ligoninės ir palaidoti. Jeigu kūdikio iki 22 savaitės tėvai nepasiima palaidoti, jo palaikai kremuojami kartu su kitais vaisiais iki 22 savaitės ir bus pagarbiai palaidoti bendrame žmogaus vaisių iki 22 savaitės kape. Ši kapavietė numatyta Šiluvoje.
Vilniuje, Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kabo ypatingas Mergelės Marijos paveikslas, skirtas negimusiems vaikeliams. Šis paveikslas yra ne tik meno kūrinys, bet ir svarbus dvasinis simbolis, suteikiantis paguodą ir viltį tiems, kurie patyrė netektį. Prie šio paveikslo galima pakabinti votą už savo prarastą vaikelį, taip išreiškiant meilę ir atminimą. Be to, čia galima pasimelsti specialiomis maldomis, skirtomis ne tik už negimusius vaikučius, bet ir už besilaukiančias moteris, kurios laukia naujos gyvybės atėjimo, bei už tas, kurios susiduria su sunkumais pastoti.
Tammie Thomson knygoje „Gedėjimo kelionė“ (Journeys through grief) pateikė tėvų mintis apie jų skaudžią patirtį. Jie nori, kad juos išklausytų, kad suprastų, jog jie taip gali jaustis metų metus. Jie nori, kad būtų kalbama apie jų vaiką ir kad jis būtų pripažįstamas kaip dukra ar sūnus, o ne tiesiog miręs kūdikis. Svarbu netrukdyti jiems gedėti taip, kaip jie nori, nesakyti, kad jie turi būti stiprūs, ir pripažinti, kad jie dar ilgai kalbės apie netektį. Taip pat svarbu padėti buityje, kai slaugomas naujagimis ir gedima jo netekus.
Gedėjimo specialistai patartų atvirkščiai - atiduota visa meilė, padaryta visa, kas geriausia buvo įmanoma padaryti, vėliau padeda lengviau pereiti netekties fazes, išgyvenamas mažesnis kaltės jausmas. Visada prisimename, kas buvo paskutinį kartą, todėl ryšio su vaikeliu paskutinėmis dienomis užmezgimas svarbus ir tėvams, ir juo labiau kūdikiui.
Išgedėkite! Atsisveikinkite! Žinokite! Jūs turite teisę prašyti savo vaiko kūnelio, nesvarbu, kokio dydžio ir kiek savaičių būtų. Nekaltinkite! Dalinkitės! Ieškokite pagalbos! Prisiminkite! Neužmirškite išėjusio vaikelio. Jis niekur nedingo. Pasitikėkite! Gyvenkite! Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Nenuvertinkite! Neklausinėkite! Neapgaubkite savo liūdesiu! Atjauskite šeimą! Nebijokite būti nuoširdūs! Turėkite kantrybės! Informuokite! Nuraminkite! Negailėkite savo laiko! Pasirinkite švelnų toną! Galvokite, ką sakote! Būkite supratingi!
tags: #kaipatsisveikinti #su #mirusiu #kudikiu
