Neringa Čereškevičienė - žinoma moteris, kurios kelias nusidriekė nuo populiarios televizijos laidų vedėjos iki darželio ir mokyklos steigėjos. Jos veikla neatsiejama nuo darbo su vaikais, ugdant juos pilietiškumui, savarankiškumui ir kūrybiškumui.
Pradžia televizijoje ir muzikinio palikimo kūrimas
Nors Neringa neseniai atsisveikino su didžiąja scena, ji pripažįsta, kad vis dar jaučia sentimentus praeityje populiariai laidai. „Kai būna kokia proga ir susitinku seną telebimbietį ar rengiu vasaros stovyklas, tada yra tas jaudulys. Po 30 metų, šiemet prieš Kalėdas, atsisveikinau su scena, pasakiau sau: Neringa, tu - šaunuolė, bet gal jau užteks. Išėjau, nes supratau, kad nenoriu būti sena ant scenos“, - atviravo žinoma moteris.
Buvusi laidos vedėja atskleidė, kaip gimė jos šlageriais vadinamos dainos, ir kad širdelė vis suvirpa išgirdus kai kurias iš jų. „Kad gimtų tokios dainos, kaip mano, reikia visiškai nevartoti. Jos atsirado iš ilgesio, meilės. Dainą „Musė“ parašiau iš ilgesio savo vaikui Justukui, nes tuo metu buvau Miunchene, tarptautiniame vaikų festivalyje. Mano Justas raides s ir š sakydavo kaip š. Taip atsirado daina „Mušiu tą mušę“. „Mamos suknelė“ gimė labai greitai: leidybinė kompanija mane spaudė, nes artėjo Kalėdos ir reikėjo 10 dainų, o aš turėjau 7. Tuo metu gyvenau savo tėvų namuose ir dainas priduodavau jų komisijai. Atsisėdavo tėtis, šalia mama, ir išklausydavo, bet aš vis tiek labai jaudindavausi. Padainavau šią dainą ir tėtis sako: „bus šlageris“. Tai ir dainuoja visa Lietuva. O suknelė - tai reali mano mamos išleistuvių, taftinė suknelė, kurią ji vis parodydavo. Visada pergyvenau, kad niekada negalėjau į ją įlįsti. Iš tikrųjų, tas vaizdinys buvo galvoje. Tai susisiejo su ta mamos suknele, pirmu jų bučiniu, kaip įsivaizdavau tuo metu, kad vaikai iš to atsiranda. Labiausiai širdis virpa dainuojant šį kūrinį, nes mamos nebėra jau 9 metai. Dar daina „Baltoji varnelė“, kur nuostabūs Sigito Gedos žodžiai. Ją gi dainavo ir Edita Stasytė, ir Andrius Mamontovas“, - prisimena dainų istorijas Neringa.
Kelias televizijoje ir spaudimas konkurencinėje aplinkoje
Žinoma moteris prisimena savo nelengvą kelią televizijoje, kur patyrė daug streso, mat jautė spaudimą išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje, kol, galiausiai, jai ten užsidarė durys. „Televizija buvo mano kelias - baigiau televizijos režisūrą ir aktorinį meistriškumą. Tad visada ėjau tiesiai ir šviesiai tuo keliu, kuriuo norėjau eiti. Bet visi kiti dalykai kentėjo: jutau stresą, turėjau būti visada pasiruošusi ir negalėjau net šeštadienį susirgti sloga. Mano kūnas buvo taip ištreniruotas, nes gi turėjau tiesioginį eterį. Galėjau pailsėti tik vieną dieną per savaitę. Augo mano trys vaikai, norom nenorom, jie buvo surišti su „Tele Bim Bam“. Po to atsirado spaudimas išsilaikyti televizijoje, net ir nekomercinėje, kai atsirado kviestiniai prodiuseriai, o tu su kiekviena diena nejaunėji ir norisi daryti kitus darbus. Šalia buvo žmonės, kurie paskyrė tam visą gyvenimą ir man tai atrodė, kad bus visą gyvenimą, kol, galų gale, tos durelės nebeatsidarė“, - atsimena televizijos laikus Neringa.
Edukacija ir darželių steigimas
Palikusi televiziją, Neringa pasuko kitu keliu ir dabar užsiima edukacija. Ji neslepia, kad Vilniuje yra stipri konkurencija tarp darželių ir mokyklų. „Esu mokyklos ir darželio steigėja. Mano įsitikinimu, mums reikia stiprių lyderių Lietuvoje po 20 metų. Bet tai nėra lyderystės mokykla, mokome vaikus būti savimi. Visokių įvykių yra pas mus buvę. Vaikai rado kieme mirusią pelytę ir užkasė, labai garbingai apdėdami kapelį gėlėmis. Tada vienas žmogeliukas pasiūlė sugiedoti pelytei Lietuvos himną. Arba kita situacija: atvažiavo pikti dėdės kirsti medžių, o mūsų vaikai visą tai matė pro langą. Kas ten dėjosi, buvo labai daug negerų žodžių, skirtų tiems pjovėjams. Vienas vaikas sako: „Neringa, čia visai kaip Sausio 13-oji“. Mes labai džiaugiamės tokiomis jų reakcijomis, nes jie auga sąmoningi. Dar viena istorija - mes pagyrėme vaikus, kai jie apvogė mokytojos spintą. Prieš Kalėdas mokytoja padėjo saldainių dėžę į spintą ir ją užrakino. Mūsų antrokėliai tai pamatė. Mokytoja grįžta kitą dieną, spinta atrakinta, o saldainių nebėra. Įvyko kriminalas. Pasirodo, buvo absoliučiai organizuotas veiksmas: vienas atsinešė visraktį, kitas - vielutę ir spinta buvo atidaryta bei viskas suvalgyta. Lengviausia, ką galima pasakyti: vogti negražu. Bet esmė - su jais pasišnekėti apie tą saldumą, o jau po to šnekamės apie tai, kas vyko jų širdyse darant tai“, - pasakoja įvairiausius nuotykius moteris.
Požiūris į naująją kartą ir pilietiškumą
Žinoma moteris turi savo nuomonę ir apie ateinančią naują kartą, kuri gali kažką pakeisti Lietuvoje. „Turi pasikeisti trys kartos, kad Lietuvoje būtų geriau. Turi keistis mūsų požiūris į valstybę: turi būti garbė tarnauti jai, o ne prašyti tik iš jos pagalbos. Per okupaciją buvo stipriai dirbama ties tuo, kad tu daugiau nieko nenorėtum daugiau negu tau duoda, bet ir nieko neprašyk, nes be šansų. Bet ateina nauja, atkinds karta, kurie jau gali kažką keisti“, - įsitikinusi Neringa.
Neringa Čereškevičienė teigia, kad vertybės yra išugdomos. Kiekvieną rytą šiomis ypatingomis Lietuvai dienomis su vaikais ji kalbasi apie tai, kas turėtų išauginti tvirtas jų lietuvybės šaknis. Atspausdino vaikams kunigaikščių portretus, pasiūlė kiekvienam išsirinkti po vieną. Niekas nesiginčijo, o tėvai su didžiausiu entuziazmu priėmė pasiūlymą. Juk tai jie savo vaikams pirmiausia papasakojo istoriją, paaiškino, o tik paskui padėjo parengti pristatymą. Mokoma vaikus didžiuotis savo šalimi. Mokytojas tam ir reikalingas, kad pateiktų įdomios medžiagos ir atsakytų į vaikų klausimus. Sakoma savo vaikams: jūs ne klausykite, o klauskite. Veikia pavyzdys. Patys turime gyventi taip, kad vaikams būtų aiškios mūsų vertybės. Ar šiandien degins žvakutę ant savanorių kapų? Ar degdamas ją tėtis pasakos istoriją apie tai, kas jie buvo? Ar kelsime prie savo namų Lietuvos trispalvę ir kaip ją kelsime - pagarbiai ar žiovaudami, nes kaimynas jau išsikėlė? To niekuomet nedarėme? Tada gal verta pradėti nuo šiandien? Nes turėdami vaikų esame atsakingi, kokius piliečius išauginsime savo šaliai. Lietuvybės idėja - juk ne tik Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Nuo kada vaikams jau galima kalbėti apie patriotizmą? Nuo tada, kai jie pradeda klausyti pasakų. Kalbėti niekuomet ne per anksti, svarbu tinkamai savo kalbas vaikams pateikti. Lietuvos himną mes su vaikais išmokstame dar darželyje.
Tėvystės išmintis ir pagarba vaikui
Neringa atvirai prisipažįsta, kad yra gana griežta mama, nors trečiasis vaikas, pagrandukas, tai pakeitė. „Nors labai mylėjau ir myliu savo vaikus, buvau griežtesnė nei tėtis. O jis, kaip išaiškėjo, pavyzdžiui, vaikus nuveždavo į greito maisto kavines, nors sakydavo tada, kad tikrai neveš, nes aš drausdavau tai daryti. Auklėjome vaikus taip, kaip tada supratome. Labai skubėdavome, daug dirbome, dviem mašinomis vežiojome juos į popamokines veiklas, darėme savo verslus. Kai vaikai buvo maži, tai atsimenu tą laikotarpį tarsi verstumeisi kūlversčiais“, - sako ji.
Buvusi laidų vedėja atskleidžia, kad turi savo ypatingą žvilgsnį, kuriuo suvaldydavo vaikus tam, kad nereiktų pakelti balso. „Gi nekrioksi visada, užtenka kartais tik pažiūrėti ir vaikui jau aišku. Bet labai gera turėti trečią, pagranduką, jam bus šiais metais 18-ika. Čia mes kažkaip persilaužėm. Man dukra su vyresniuoju sako: „tu jį kitaip myli“. Stengiuosi jau kažkaip kitaip auklėti su trijų kartų perspektyva į priekį. Bandome patys pasikeisti bei bendrauti susitarimo būdu - ir pavyksta“, - džiaugiasi ji.
Neringa Čereškevičienė mano, kad didžiausia tėvų klaida yra lūkesčiai. Nes juk suaugęs „žino“, kaip turi būti, o lūkesčiai - labiausiai žlugdantis dalykas. Todėl Neringa ir įkūrė „Telebimbam“ darželį, Upės pradinę mokyklą, kur vaikus būtų galima išmokyti lūkesčius atskirti nuo realaus gyvenimo. Ir svarbiausia - sukurti sąlygas bręsti be agresijos, kuri šiandien yra įgavusi tokias slaptas formas, kad jos net nebepastebime. „Jūs galite“, - tai kasdien savo vaikams ir auklėtiniams kartoja Neringa bei jos komanda, puikiai prisimindama pačios mokyklos metus, kai dažniausiai tekdavo girdėti, kad esi niekas.
Neringa įsitikinusi, kad viskas yra šeimos rankose, čia išugdomos vertybės. „Aš tik nusilenkti galiu tėvams ir seneliams, kad jų vaikai žino Lietuvos istoriją, netgi kunigaikščių vardus. Štai buvome edukacinėje programoje Gedimino pilyje.“
Mokykla „Upės“ vadinama ne vien todėl, kad įsikūrė ant upės kranto. Į pavadinimą sudėta ir simbolinė prasmė. Neringa neišklysta iš savo kelio. Nusprendusi nebegrįžti į televiziją, kuri, pasak jos, padaro priklausomą nuo pripažinimo ir maitina ego, nutarė išmėginti tai, ko nebuvo dariusi. Išmėginusi rašymą ir įkvėpta pirmosios knygos "Tele Bim-Bam pasakos. O kas gi liko?" sėkmės įsidrąsino imtis ir naujos pasakų knygos "Namelio medyje istorijos.
Visi vaikai vienodi - gimsta pasauliui širdimi. Tik vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie pasidaro kitokie. Ir šeimoje, ir darželyje labai svarbu nuo pirmųjų vaiko metų suvokti jo asmenybę, įžvelgti ir auginti gerasias savybes. N.Čereškevičienė neneigia vieno šiandieninių vaikų išskirtinumo - jie gimsta ir į darželius, mokyklas ateina stiprūs, su labai stipria emocijų išraiška: "Ką mes darome, kai ateina tokie stiprūs žmogeliukai? Visų pirma mokomės tvarkytis savo emocijų pasaulyje.
Vaikams labai lengva suprasti tokią paralelę: juk šiukšles mes rūšiuojame. Ir emocijas mes rūšiuojame pagal spalvas, atpažįstame ir rūšiuojame. Tarkim, pyktis yra bloga emocija, bet visi jį turime. Svarbu, kad pyktis netaptų pagieža, kerštu, agresija.
„Tele Bim-Bam“ estetinio lavinimo mokyklėlė ir to paties pavadinimo darželis suformavo stiprią ir brandžią šeimų bendruomenę. Tai ne vien populiarių vasarą rengiamų stovyklų, kuriose su vaikais dalyvauja ir tėvai, rezultatas.
Neringa sako nesanti iš tų "ty-ty-ty, lia-lia-lia" pedagogų, kurie mėgsta sakyti, kad yra vaikų draugai. N.Čereškevičienės iki šiol nepaliauja stebinti vaikų gebėjimas nuoširdžiai džiaugtis ir džiaugtis mažais dalykais. Labai norėtų savyje išsaugoti tą stebuklą bėgant metams.
Mūsų vaikai sako, kad pasisveikinimas mokykloje yra toks svarbus, kad jo negalima sakyti sėdint suole. Maži ritualai stiprina kasdienybės stebuklą. Nuo pirmųjų mokyklos dienų praėjo vos penki mėnesiai, tačiau pastebėta, kaip vaikai emociškai subrendo. Mokomasi įvardinti, pastebėti ir išveikti savo negatyvias emocijas: eik, pažiūrėk pro langą į upę, bėk į kiemą, apsikabink medį. Gamta yra svarbus motyvas, kai kalbama apie ateities žmogų. „Klausyk savo širdies“, - sakau vaikams. „O kaip ji kalba - garsiai ar tyliai?“ - klausia jie manęs. „Tikriausiai tyliai, pamėgink vakare išgirsti“, - patariu ir neabejoju, kad jie mėgina tai daryti.
Žmogiškosioms vertybėms, jautrumui ir atidumui kito jausmams Neringos darželyje ir mokykloje skiriamas didžiulis dėmesys, juk gyvenant gana agresyvioje visuomenėje šie dalykai dažnai lieka užribyje, lyg „tarp kitko“. Versdami savo vaikus lankyti jiems nemielus užsiėmimus vėliau stebimės, kad jie ima sirgti, o tai, anot Neringos, yra pirmas signalas, kad kažkas yra ne taip. Tai visos dienos mokykla - užsiėmimai vyksta iki pat 18:30 val. Turime privalomą mokymąsi groti instrumentu. Pas mus yra šviesos valandos kartą per savaitę, kuomet kartu su psichologę gilinamės į vaikų pasaulį ir jų išgyvenimus. Antrokai jau puikiai šneka apie savistabą, ko tikriausiai suaugę ne kiekvienas galėtų padaryti. Šios dienos darbas atsispindės po keleto metų.
Dukros Kotrynos įžvalgos
Kotryna Stasikėlė - Neringos dukra, kuri niekada nenorėjo būti kuo nors kitu. Jai muzika nebuvo prikištas dalykas, todėl visada žinojo, kad jos darbas bus susijęs su ja. Nors ir dirba tris darbus - dainininkė, muzikos mokytoja ir pritariančioji vokalistė - tačiau visi jie susiję su muzika. Ji mokėsi muzikinio teatro.
Nors kitiems vaikams Kotryna nepavydėdavo, nes jie niekada neužimdavo jos ar brolių vietos po mamos saule, kartais pavydėdavo laiko, nes jo mama neturėjo labai daug - jai reikėdavo būti repeticijose, filmavimuose. Jai būdavo ypatinga trauma vaikščioti su mama prekybos centre, nes norėdavo džiaugtis laiku kartu, tačiau matydavo, kaip kiti juos akivaizdžiai nužiūrinėja ir garsiai komentuoja, kaip jie aprengti, jausdavo kaip po padidinamuoju stiklu. Neringa mokėdavo nekreipti į tai dėmesio, o Kotrynai tai būdavo kančia, nes norėdavo turėti asmeninio laiko.
Kotryna neabejoja, kad visa aplinka, kuri ją supo, muzikalūs tėvai, „Tele Bim-Bam“ ir nulėmė tai, kad ir pati pasuko muzikos keliu. Ji visada labai norėjo būti muzikoje, bet ją erzindavo jos pavardė. Dabar jau tos problemos nebėra, nes galbūt užaugo ir išmoko nesinervinti, nekreipti dėmesio. Kitas dalykas - dabar jau daug metų mamos laidos nebėra, jos žinomumas yra priblėsęs, tai tas jau nebeerzina. Žinoma, ji labai didžiuojasi, kad yra gimusi tokioje šeimoje, kuri davė labai stiprius pamatus. Nuo 15 metų pradėjo dirbti. Kiti žmonės dažniausiai neturi galimybių gauti tokių žinių ir praktikos ir jau stovėti ant savo kojų jauname amžiuje.
Kotryna nesvarsto apie solinę karjerą, nors šiais metais pasirodys jos pirmosios solinės dainos. Muzika jai yra tiesiog platforma, atmosfera ar energetinis laukas, kuriame gali pasakyti kažką, ką išmąstė. Ji norės pasisakyti ir pasakyti savo mintis, bet ar norės būti koncertuojanti atlikėja - kol kas ne. Ji labai skiria šiuos dalykus, todėl tiesiog paleis savo dainas, gal kuriam nors žmogui įstrigs ir dėl to jau bus laiminga. Visa tai yra toks kaip ir savanaudiškas reikalas, kai norisi išsisakyti ir paleisti dainą gyventi savo keliu. Nėra taip, kad dabar norėtų būti solo dainininke ir leistų bilietukus į savo koncertą. Jai labai patinka būti pritariančiąja vokaliste.
Muzika suvedė Kotryną ir su jos vyru Jurgiu. Jie susipažino Žagarės vyšnių festivalyje. Susipažino scenoje, nes tėtis buvo muzikinės dalies koordinatorius. Taip išėjo, kad vienas atlikėjas neatvažiavo. Kadangi nuo gimnazijos laikų su broliu abu muzikavo, turėjo dainuojamosios poezijos grupę, tėtis jų paprašė, kad išgelbėtų ir užpildytų tą laiką scenoje pagrodami ką nors iš savo repertuaro. Ten buvo laikas nuo ryto iki pietų, kai grodavo ne žvaigždės, o vietiniai atlikėjai, tai žmonių nebuvo daug. Jie sutiko, nors ir buvo nerepetavę. Tada Jurgis juos įgarsino. O vėliau jų visas gyvenimas buvo kaip festivalis. Vestuvės irgi buvo festivalio tematika. Jie ilgai suko galvą, kaip jas suorganizuoti, kadangi nenorėjo bažnyčioje, o Santuokų rūmuose irgi kažkaip nefainiai atrodė. Tada sakė: „Pala pala, o nuo ko viskas prasidėjo. Juk nuo festivalio. Mes per savo draugystę n tų festivalių pravažinėjom.“ Tai ir pasidarė festivalį su „Colours Of Bubbles“, „Golden Parazyth“ grupėmis, žmonės irgi dovanojo jiems sveikinimus muzikine forma - abiejų jų labai muzikalios šeimos. Taip muzikaliai jie iki šiol ir gyvena. Muzika yra pirmoje vietoje, o tada - jau visi kiti dalykai.
Namuose jie muzikos neklauso, nori fiziškai pailsinti savo ausis, nes žino, kad tai yra labai svarbu. Juk tai jų pagrindinis instrumentas. O automobilyje muzikos klausosi visada. Visokios. Net Britney Spears ar Nicole Scherzinger. Tik jie klauso kitaip, nes turi lavinti savo ausis, įsiklausyti į įvairias instrumentų partijas, priprasti prie įvairių žanrų. Negali vien tik mėgautis muzika, jiems tai yra savotiškas darbas.
Kotryna ne tik paniūniuoja, bet ir padainuoja „Tele Bim-Bam“ dainas. Ji jau 13 metų dirba „Tele Bim-Bam“ darželyje, veda individualias pamokas ir dar dėsto muzikos pamokas „Upės“ pradinėje mokykloje, tai žinoma, kad tai neatsiejama nuo šių dainų. Ir ne dėl to, kad nėra ką dainuoti, juk ji pati irgi kuria dainas vaikams, o todėl, kad jos yra labai geros energetikos, kas jai yra labai svarbu. Jos yra nesenstančios, nes net ir šiuolaikiniams vaikams, nemačiusiems „Tele Bim-Bam“ laidų labai patinka.
Nors mama paskelbė, kad „Tele Bim-Bam“ koncertų daugiau nebebus, Kotrinai nekilo minčių perimti iš jos tą vairą. Viskas turi pradžią ir pabaigą. Mama labai oriai priėmė šį sprendimą. Kotryna gyvenime neprilygs savo mamai, o to ir nereikia. Ten per daug Neringos energijos, jai nepavyktų to taip tobulai atkartoti. Nors ir eina mamos pėdomis, tačiau nori turėti ir savo gyvenimą, ne viską perimti. „Tele Bim-Bam“ studijoje direktorė jau šeštus metus, ten dirbo dviese, su mama. Nuo rudens studijoje bus naujovių. Buvo kryžkelėje - vesti savo individualias pamokas ar tęsti „Tele Bim-Bam“ vardą. Pagalvojo, kad „Tele Bim-Bam“ jau 30 metų, ne visi vardai taip ilgai išsilaiko, todėl nusprendė perimti ne pačią grupę, o edukaciją - šviesti ir išlaisvinti vaikus iš rėmų, jų neformuoti. Kad jie augtų taip, kaip augo pati. Juos visus mama taip mokė, o gal teisingiau pasakyti, kad kaip tik nemokė. Tiesiog liepė nesiformuoti, nesiforminti ir nelįsti į rėmus, visada mąstyti už ribų. To mokė ir savo mokinius ir nori tai toliau daryti. Neslepia, kad dabar, formuojant naują komandą, sunku rasti mokytojų, kurie turėtų tą Bim-Bamo cinkelį.
Mokytojauti pradėjo prieš 13 metų. „Tele Bim-Bam“ darželis, „Upės“ pradinė mokykla ir „Tele Bim-Bam“ studija. Studija gyvuoja jau 25 metus, Kotryna yra pirmosios laidos abiturientė, o dabar jau ir direktorė bei muzikos mokytoja. Pradėjo dirbti mamai paklausus, ar nenorėtų pabandyti. Iki tol buvo šokėja, dirbo šokių mokytoja. Buvo choreografės iš Latvijos asistentė ir miuziklo repeticijų metu tą, ko išmokdavo iš choreografės, mokydavo kitus aktorius ir vaikus. Stebėdavo mamos pamokas. Suprato, kad ne judesių parodymas yra svarbiausias dalykas, o sukuriama mokytojo atmosfera, kaip pamatyti vaiką, kaip jį išgirsti. Ir būtent jos mama yra pati geriausia šio dalyko mokytoja, ji kartais ateidavo į jos vedamas pamokas, jas stebėdavo, duodavo patarimų. Vėliau mama pasakė, kad daugiau studijoje nebemokytojaus. Tada Kotryna pasakė, kad ji norėtų būti muzikos mokytoja. Mama sutiko, jai patiko ir tiko, kaip ji dirba, kartais ji net sako, kad Kotryna ją praaugusi. 13 metų nėra mažai, ji jau atskiria, ko vaikui reikia, o ko jam geriau nekišti. Yra daug vaikų, kurie nekenčia muzikos pamokų. Jos tikslas - kad jie nustotų jų nekęsti. Supranta, kad apie 50 procentų mokinių nebus nei muzikai, nei dainininkai, bet nori, kad jiems muzika taptų saugia vieta po darbų, po mokslų, kur galima atsipūsti ir pasijusti gerai. Jai nereikia, kad jie kaltų natas, nori, kad jie jaustų malonumą. Vėliau mama paprašė, kad Kotryna mokytojautų ir darželyje, tai ten dirba jau 10 metų, o „Upės“ mokykloje - 4 metus. Jie turi unikalų ryšį su vaikais ir veda unikalias pamokas. Tokių pamokų Lietuvoje daugiau nėra. Dėl to ji labai dėkinga savo mamai.
Neringos Čereškevičienės kelionės ir pomėgiai
Neringa pasakoja patyrusi ekstremalių situacijų ne tik darbo kelyje, bet ir keliaujant. „Plaukėme per audrą Raudonoje jūroje ir netikėtai atėjo audra iš giedro dangaus. Tai buvo mūsų pirmas nardymas naktį, nebuvo gilu, koks 10 metrų, neriu su prožektoriumi ir žiūriu, kad aš viena, nė vieno žiburėlio. Didžiulė srovė, kur nieko negaliu padaryti ir žiūriu - mažas taškelis artėja link manęs. Bet tai buvo ne mano porininkas, o kitas žmogus, kuris išgelbėjo mano gyvybę. Tuo metu buvau pikta kaip širšė, bet nieko negalėjau pasakyti, nes tai buvo grupės vadovas. Daugiau nebenardžiau. Buvo tiek adrenalino, kad spaudimas pakilo, užmigti negalėjau, ir taip savaitę laiko“, - dalinasi ne itin smagiais kelionių įspūdžiais moteris.
Čereškevičienė turi savo mėgstamą pomėgį - gėlininkystę ir augina savo mylimas gėles - rožes. „Užsiimu vazonine gėlininkyste. Su gėlėmis aš kalbuosi, bet prieš tai jas reikia palaistyti, kad būtų su kuom kalbėtis. Šiemet mūsų rožė praaugo mūsų dviejų aukštų namą, ji pasiekė stogą ir žydėjo taip, kad kaimynams saulę užstojo. Bet vasara buvo labai karšta ir ji peržydėjo labai greitai“, - juokiasi moteris.
tags: #cereskeviciene #neringa #darzelis
