Straipsnyje analizuojamas praktinis ir teorinis ikimokyklinio ugdymo pedagogų pasirengimas, jų nuostatos bei kompetencija ugdyti dvikalbių vaikų lietuvių kalbą. Tai siejama su pastaruoju metu sparčiai plėtojama lietuvių kalbos, kaip valstybinės, vartojimo mokyklose bei ikimokyklinėse įstaigose sistema.
Praktiniam tyrimui taikyti anketinės apklausos, matematinės statistikos bei kokybinės duomenų analizės metodai. Siekta išsiaiškinti ne tik pedagogų kompetenciją, bet ir veiksnius, darančius įtaką dvikalbio vaiko adaptacijai grupėje. Tai teigiama pedagogo nuostata dvikalbio vaiko atžvilgiu; grupėje vyraujantis kalbos fonas, nuo kurio priklauso socialinė ir psichologinė mikroaplinka; tėvų požiūris į vaiko valstybinės kalbos išmokimą; paties vaiko požiūris į lietuvių kalbą; pedagogo toleruojama intensyvi kalbinė praktika su kitakalbiu vaiku; vaiko temperamentas, amžius ir pan. Vaikų darželiuose išryškėja ir esminės kitakalbių vaikų lietuvių kalbos ugdymo problemos. Vaikų darželiuose, kuriuose ugdomi kitakalbiai vaikai, auklėtojos nėra pakankamai gerai susipažinusios su dvikalbystės formavimosi ikimokykliniame amžiuje dėsningumais. Sąmoninga komunikacija, kaip pagrindinis lingvodidaktikos principas, dar neatsispindi pedagogo ir vaikų kalbinės veiklos procese. Dažnai auklėtojos neturi nuovokos apie antros (valstybinės) kalbos ugdymo metodiką, trūksta metodinių rekomendacijų. Straipsnio autorė daro išvadą, jog nepaisant pozityvaus požiūrio į kitakalbių vaikų lietuvių kalbos ugdymą, dauguma auklėtojų metodologiškai ar psichiškai nepasirengusios dirbti su kitakalbiais vaikais.
Dvikalbystės ugdymas ikimokyklinėse įstaigose
Dvikalbystė - tai dovana vaikams. Puikiai kalbantis dvikalbis vaikas yra daugelio tėvų, auginančių vaikus emigracijoje siekis. Jūs tikriausiai jau buvote susipažinę su daugybe privalumų, kurie atsiranda vaiką mokant antrosios (o gal net ir trečiosios) kalbos. Sakoma, kad geriausias būdas išmokti kalbą yra pradėti… mokytis po vieną žodį. Natūralus ugdymo metodas, kitaip vadinamas panardinimu į kalbą, yra pats veiksmingiausias kalbinio ugdymo būdas ankstyvajame amžiuje. Tad jei mama/tėtis (šeima) bendrauja su vaiku mažumos kalba - kalba aiškiai, trumpais sakiniais, frazes pakartoja kelis kartus, kalbėjimą sustiprina gestais, mimika, pasitelkia vaizdines priemones, kalba nuolatos, daug ir apie viską, šnekamąją mažumos (šiuo atveju, lietuvių) kalbą vaikas pamažu įsisavina natūraliai.
Dvikalbystės ugdymas yra individualus procesas kiekvienoje šeimoje. Kalbant apie mokymąsi ir įsitraukimą, nepamirškite, kad svarbiausia yra kokybė, o ne kiekybė. Taigi, kodėl gi nenušovus dviejų zuikių vienu metu, mėgaukitės laiku su savo vaiku (-ais) ir prisiminkite, kad šioje kelionėje labai svarbus teigiamos emocijos faktorius, tad šeima (tėvai) turi pasistengti atrasti aukso viduriuką, kurio laikantis bus siekiama gerų rezultatų. Taigi būkite lankstūs, atraskite tai, kas geriausiai tinka jūsų vaikui, jūsų šeimai.
Ankstyvoji dvikalbystė - kai dvi ar daugiau kalbų įgyjamos vaikystėje. Šiuo metu vaikas gali suprasti, kas jam sakoma ir tai parodyti savo reakcija - atlikdamas tam tikrus veiksmus, mamos ar tėčio prašymus. Tai yra natūralus ankstyvosios dvikalbystės ar daugiakalbystės procesas - vadinamasis tylusis periodas, todėl nereikėtų baimintis dėl to, kad vaikas į jam pateikiamus klausimus neatsako lietuviškai. Vaiko „tylusis laikotarpis“ gali trukti iki vienerių metų, kai vaikas nekalba, nors supranta, ką kalba aplinkiniai. Vaikas pradeda kalbėti, kai yra tam pasirengęs.
Nuoseklioji dvikalbystė - antrosios kalbos išmokstama jau mokant pirmąją. Taip gali nutikti jau suaugusiems arba vyresniems vaikams. Nuoseklioji dvikalbystė būdinga imigrantų vaikams. Daugelis jų pirmuosius kelerius metus girdi tik tėvų gimtąją kalbą, o naują kalbą pirmą kartą išgirsta darželyje arba mokykloje.
Pasak Hoff, E. Vienalaikė dvikalbystė, arba lygiagretus kalbų įgijimas- abi kalbos yra pirmosios ir tampa „gimtosiomis“. Paprastai, kai kalbama dviem kalbom nuo pat gimimo, pageidautina abiem kalbom skirti vienodai daug dėmesio.
Receptyvinė (pasyvioji) dvikalbystė - kada vaikas supranta abi kalbas, tačiau kalba tik viena.
Ikimokyklinio ugdymo svarba ir principai
Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ikimokyklinio ugdymo sistemos tikslas - sukurti aplinką, kurioje vaikas galėtų tyrinėti, eksperimentuoti ir mokytis savo tempu, vadovaujant kvalifikuotiems pedagogams.
Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę. Tarp jų yra ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas, vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas, žaismės principas, sociokultūrinio kryptingumo principas, integralumo principas, įtraukties principas, kontekstualumo principas, vaiko ir mokytojo bendro veikimo principas, lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas bei reflektyvaus ugdymo(si) principas. Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas. Šeimos ir mokyklos partnerystės principas numato, kad mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.
Ugdymosi sritys ir universalus dizainas
Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Ugdymosi sritys yra ikidalykinės, orientuotos į Programoje numatytų vaikų pasiekimų plėtotę, apima vaikų ugdymo(si) turinį ir veiklas.
Siekiant įtraukaus, visiems vaikams prieinamo ir sėkmingo ugdymosi, Gairėse įtvirtinamas Programos, grindžiamos universalaus dizaino mokymuisi prieiga, rengimas. Universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
Vaikų ugdymas(is) ir socialinė rizika
Labai dažnai socialinės rizikos šeimų tėvai neveda vaikų į darželius, ypač jei ugdymo įstaiga yra atokiau nuo namų ir vaikus tenka vežioti patiems. Todėl šiuo metu vaikams iš socialinės rizikos šeimų ikimokyklinis ugdymas daugelyje Lietuvos savivaldybių yra privalomas bei nemokamas. Prireikus tiek vaikui, tiek ir tėvams paslaugas teikia švietimo pagalbos specialistai. 2024 m. startavo Europos socialinio fondo agentūros projektas „Ankstyvojo ugdymo užtikrinimas vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų“. Iki 2027 m. projekto paramą planuojama suteikti daugiau nei 4,2 tūkst. vaikų.
Registracija į ikimokyklines įstaigas
Vaikų registravimo į ikimokyklinio ugdymo įstaigas sistema susieta su Gyventojų registru. Eilės Sistemoje generuojamos automatiškai pagal Prašymų registravimo datas, pageidaujamas pradėti lankyti įstaigas datas, pirmumo ir prioriteto teisę suteikiančias priežastis. Ypatingas dėmesys skiriamas vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir pageidaujantiems lankyti specialiąsias įstaigas (grupes) ar specializuotas įstaigas, galinčias teikti kvalifikuotą pagalbą. Tokiu atveju, registruojant Prašymą, Sistemoje tėvai pažymi, kad vaikas turi specialiuosius ugdymosi poreikius ar vaikui reikalinga specialioji pagalba, susijusi su vaiko sveikata (alerginiai susirgimai, regos, klausos, kalbėjimo ir kalbos sutrikimai ir kt.). Informaciją apie vaiko vietą eilėje galite rasti prisijungę per el. valdžios vartus prie sistemos. Darželiai nėra priskirti pagal gyvenamą vietą. Jei norima lankyti darželį 2025 m., 2026 m. Prašymai priimami ir Sistemoje registruojami nuolat. Eilė yra rodoma tik einamiesiems metams (pvz. jeigu vaikas yra užregistruotas 2026 lankymo metams, eilė bus rodoma nuo 2026 m. sausio mėn., jei 2027 m, - 2027 m. sausio mėn.
Tėvų vaidmuo ir bendradarbiavimas
Nors profesionalios edukacinės įstaigos atlieka svarbų vaidmenį, tėvų dalyvavimas ir namų aplinka yra ne mažiau reikšmingi veiksniai, lemiantys ikimokyklinio ugdymo sėkmę. Visų pirma, tėvai turėtų aktyviai dalyvauti ugdymo procese, domėdamiesi tuo, ką vaikas veikia darželyje, kokias temas nagrinėja, kokius įgūdžius lavina. Šis susidomėjimas ne tik sustiprina vaiko motyvaciją mokytis, bet ir padeda tėvams sukurti palaikančią aplinką namuose, kuri papildo darželyje vykstantį ugdymą.
Namų aplinka turėtų būti sukurta taip, kad skatintų vaiko smalsumą ir mokymąsi. Tai reiškia, kad vaikui turėtų būti prieinamos knygos, edukaciniai žaislai, meno priemonės ir kiti daiktai, kurie skatina tyrinėjimą ir kūrybiškumą. Tėvai turėtų reguliariai bendrauti su pedagogais, dalintis informacija apie vaiko poreikius, interesus ir iššūkius. Šis bendradarbiavimas padeda užtikrinti, kad ugdymo procesas būtų nuoseklus ir pritaikytas individualiems vaiko poreikiams.
Tėvai turėtų skatinti vaiką būti savarankišku ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tai gali būti paprastos kasdienės užduotys, tokios kaip savo žaislų susidėjimas, drabužių susitvarkymas ar stalo padengimas. Tėvai turėtų rodyti teigiamą pavyzdį, demonstruodami mokymosi visą gyvenimą vertę. Kai vaikai mato, kad jų tėvai skaito knygas, mokosi naujų dalykų ar sprendžia problemas, jie perima šias vertybes ir elgesio modelius.
Efektyvi komunikacija tarp tėvų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigos yra esminis veiksnys, lemiantis vaiko ugdymo sėkmę. Bendri tikslai ir lūkesčiai taip pat yra svarbūs kuriant stiprią partnerystę. Tėvai ir pedagogai turėtų kartu nustatyti realius tikslus vaiko raidai ir reguliariai aptarti pažangą jų siekiant. Įsitraukimas į darželio bendruomenės gyvenimą taip pat stiprina tėvų ir ugdymo įstaigos partnerystę. Tėvai gali prisidėti prie darželio veiklos savanoriaudami, dalyvaudami projektuose ar tiesiog palaikydami ryšį su kitomis šeimomis.
Kalbos ir kalbos raidos skatinimas namuose
Adaptacijos ypatumai vaikams iš kitakalbių šeimų
Kiekvienas vaikas, taip pat augantis kitakalbių šeimoje, pradėjęs lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, išgyvena adaptacijos periodą. Vaikas atsiduria naujoje ir nepažįstamoje aplinkoje: kita fizinė aplinka, suaugę žmonės, kitoks jų elgesys, kalba, tradicijos. Vaikas prie jos turi prisitaikyti, adaptuotis. Straipsnyje analizuojamas vaikų, augančių kitakalbių šeimoje, tėvų požiūris į adaptacijos procesą valstybinėje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tyrimo dalyviams (kitakalbių šeimoms) buvo pateikti klausimai apie tėvų motyvaciją leisti vaiką lankyti valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą, vaiko jausmų bei elgesio kaitą, pedagogų veiklą bei tėvų pagalbą adaptacijos periodu. Atsakymų analizė atskleidė, jog kitakalbių šeimų pagrindiniai motyvai leisti vaiką į valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą siejami su kalbos išmokimu bei jo tolimesniu ugdymu kitose valstybinėse švietimo įstaigose. Tyrimo rezultatai atskleidžia labiau pozityvius vaikų emocijų bei elgesio pokyčius, t.y. jie jautėsi pakankamai saugiai, buvo atviri, komunikabilūs, kartu konstatuojama, kad tam tikras dalis vaikų jautė nerimą, verkė, liūdėjo, buvo labiau prislėgti, susirūpinę, tapo irzlesni, todėl dauguma tėvų pripažįsta ne tik pedagogo veiklą, bet ir savo pagalbą, įsitraukimą į ugdymo procesą adaptacijos periodu, jo auklėtojai pasakojant apie vaiko pomėgius, charakterio ypatumus, sveikatą.
Neseniai dauguma vaikų iš kitakalbių šeimų lankė ikimokyklines įstaigas, kuriose buvo kalbama valstybine kalba, ir buvo ugdomi jų pažintiniai bei socialiniai įgūdžiai. Kai vaikas pradeda lankyti ikimokyklinę įstaigą, jo artimas ryšys su namų pasauliu ir labai artimais žmonėmis, kurie teikia visapusišką saugumą, nutrūksta. Atvedus vaiką į ikimokyklinę įstaigą, gyvenimo sąlygos iškart pasikeičia, kaip ir auklėjimo būdas. Ne išimtis ir vaikai, augantys kitakalbių šeimoje, jų poreikis būti su visais ir kaip visi, noras būti mokomiems, girdimiems, suprastiems, kalbėtiems, skatinamiems ir įtraukiamiems į ugdymo veiklas.
Tyrimų problema. Mokytojų kompetencija ir tėvų įsitraukimas į ugdymo procesą per ypač svarbų adaptacijos laikotarpį yra efektyviausia pagalba ikimokyklinę įstaigą lankantis vaikui. Strickland, Keat, Marinak, (2010) pabrėžia, kad mokytojų kultūrinis jautrumas padeda sukurti aplinką, skatinančią socialinį teisingumą ir lygybę, o ne stereotipinę kultūrą. Tiek dvikalbystė, daugiakalbystė, tiek vaikų ugdymo poreikiai yra aktualūs, tačiau iki šiol atliktuose tyrimuose analizuojamos ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus dvikalbių vaikų kalbų ugdymo realijos, galimybės, problemos ir filosofinės kryptys. Trūksta tyrimų, analizuojančių kitakalbių šeimų vaikų adaptacijos procesus ikimokyklinėse įstaigose. Tyrimo problema yra išplėtota atsakant į šiuos klausimus: Kokia kitakalbių šeimų motyvacija leisti vaikui lankyti valstybinę ikimokyklinę įstaigą? Kaip jaučiasi užsienietis vaikas pradėjęs lankyti ikimokyklinę įstaigą? Kokius dažniausiai pastebimus elgesio pokyčius vaikas patiria adaptacijos laikotarpiu? Į ką turėtų būti orientuota pedagoginė veikla ir tėvų parama, siekiant sėkmingai adaptuoti kitakalbius vaikus? Tyrimo tikslas: atskleisti kitakalbių tėvų ikimokyklinio amžiaus vaikų adaptacijos ypatumus ikimokyklinėse įstaigose. Imties tyrimas. Tyrime dalyvavo 102 kitakalbiai, kurių vaikai lankė lietuviškas ikimokyklines įstaigas. Pagal rašytinio tyrimo rezultatus nustatyta, kad pagrindinis kitakalbių šeimų motyvas, siunčiant vaiką į valstybinę ikimokyklinę įstaigą, yra susijęs su kalbos mokymusi ir jo tolesniu ugdymu kitose valstybinėse švietimo įstaigose. Galime daryti išvadą, kad dauguma kitakalbių gana sėkmingai adaptavosi ikimokyklinėje aplinkoje. Tyrimo rezultatai atskleidžia labiau teigiamus vaikų emocijų ir elgesio pokyčius: tik mažuma mokinių nenorėjo dalyvauti grupės veiklose; jie vengė bendrauti su bendraamžiais; kiti, priešingai, išmoko naujų bendravimo ir socialinių įgūdžių, rado naujų draugų ir patobulino gimtosios (lietuvių) kalbos įgūdžius. Tyrimo rezultatų analizė parodė, kad kai kurie vaikai jautėsi labiau nerimastingi, slegiami, liūdni, labiau prislėgti, susirūpinę, tačiau kartu jautėsi pakankamai saugūs, buvo atviri, komunikabilūs. Dauguma tėvų pripažįsta ne tik pedagogo veiklą, bet ir savo pagalbą, įsitraukimą į ugdymo procesą adaptacijos laikotarpiu, kai mokytojas pasakoja apie vaiko pomėgius, charakterio ypatumus ir sveikatą.
Ikimokyklinio amžiaus laikotarpis yra ypač svarbus vaiko vystymuisi, nes būtent šiuo metu formuojasi pagrindiniai gebėjimai ir įgūdžiai, kurie tarnaus kaip pagrindas vėlesniam mokymuisi. Pirmiausia, kognityvinė raida, apimanti mąstymo, suvokimo ir problemų sprendimo gebėjimus, intensyviai vystosi ikimokykliniame amžiuje. Gerai suplanuotos ugdymo veiklos skatina vaikų smalsumą, loginį mąstymą ir kūrybingumą. Socialiniai įgūdžiai yra dar viena sritis, kuri reikšmingai vystosi ikimokyklinio ugdymo aplinkoje. Bendravimas su bendraamžiais ir pedagogais padeda vaikams išmokti bendradarbiauti, dalintis, laikytis taisyklių ir spręsti konfliktus. Emocinis intelektas, apimantis gebėjimą atpažinti ir valdyti savo emocijas bei suprasti kitų jausmus, taip pat vystosi ikimokyklinio ugdymo procese. Pedagogai, taikydami specialias metodikas, padeda vaikams suprasti ir išreikšti savo jausmus tinkamais būdais, ugdyti empatiją ir savireguliacijos įgūdžius. Fizinė raida taip pat yra svarbi ikimokyklinio ugdymo dalis. Struktūruotos fizinio aktyvumo veiklos padeda vaikams tobulinti stambiosios ir smulkiosios motorikos įgūdžius, kurie yra būtini ne tik sportuojant, bet ir atliekant kasdienius veiksmus, tokius kaip rašymas ar piešimas.
Kalbos raida yra dar viena sritis, kuri sparčiai vystosi ikimokykliniame amžiuje. Pasiruošimas mokyklai yra vienas iš svarbiausių ikimokyklinio ugdymo tikslų. Tai apima ne tik akademinius įgūdžius, tokius kaip raidžių ir skaičių pažinimas, bet ir socialinius bei emocinius įgūdžius, reikalingus sėkmingai adaptuotis mokyklos aplinkoje.
Judėjimas yra itin svarbus ikimokykliniame amžiuje, nes leidžia vaikui įgyti patirties, normaliai vystytis, augti sveikam, susiformuoti judėjimo ir sveikatos įpročius, kurie dažniausiai išlieka visam gyvenimui. Aktyviai judant gerinama vaiko širdies ir kraujagyslių sistemos, plaučių veikla, fizinis aktyvumas daro teigiamą įtaką kaulinei sistemai, padeda koreguoti laikyseną ir išvengti jos sutrikimų, reguliuoti svorį, išvengti nutukimo, turi teigiamą poveikį emocinei jausenai. Fizinis aktyvumas turi įtakos pažintinei vaiko raidai, lavina sensorinę motoriką (ypač regos, lytėjimo, rankos judesių koordinaciją, orientaciją erdvėje ir krypties suvokimą), skatina per judėjimą ieškoti, atrasti, pažinti, o tai suponuoja pozityvius fizinio ir psichinio brendimo pokyčius. Pažymima, kad aktyviausias žmogaus gyvenimo laikotarpis yra ikimokyklinis amžius, nes vėliau vaikai turi didžiąją dalį laiko skirti mokymuisi, o fizinio aktyvumo laiko nebelieka. Pastaraisiais metais pastebimos ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos blogėjimo tendencijos, siejamos su nepakankamu fiziniu aktyvumu. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos ugdymo(si) aplinkos ir vaikų fizinio aktyvumo sinergija sudaro sąlygas didesniam ir efektyviam abiejų veiksnių veikimo kartu poveikiui vaiko asmenybei, jo brandai ir sveikatai nei šių veiksnių, veikiančių atskirai, poveikis.
Vaikų ugdymo pasiekimai apima vertybinę nuostatą: Domisi, kas padeda augti sveikam ir saugiam. Esminiai gebėjimai apima maisto ragavimą, ruošimą, higienos įgūdžius, saugaus elgesio taisyklių žinojimą ir laikymąsi. Taip pat lavinami judėjimo ir motorikos įgūdžiai: nuo paprastų judesių iki sudėtingesnių koordinuotų veiksmų su daiktais.
tags: #dvikalbiu #ir #kitakalbiu #vaiku #ugdymas #ikimokykkinese
