Kaip tikra pasaka, prasideda istorija apie senelį ir močiutę, kurių kasdienybė sukosi aplink paprastus, bet svarbius dalykus. Kiekvieną rytą močiutė ruošdavo gardžią košę. Kaip tik suvirsdavo - tuojau pūsteldavo, kad pravėsėtų, aliejumi ir cukrumi pagardindavo ir - ant stalo.
O ant suolo prie stalo jau senelis sėdėjo, seilę varvindamas, didžiąja šaukšto rankena trinktelėdamas į stalviršį, skubindamas: - Na ką tu, Močiute, krapštinėjiesi?! Duok greičiau! Išalkome!
Katė Žoržė sėdėjo ant užpakalinių letenėlių greta, priekinėmis - savo dubenėlį ant stalo apglėbusi, taip pat košės laukė ir ūsų galvą linktelėjo pritardama seneliui.
Senelis gi pertraukėlėse tarp košės porcijų sėdėdavo ant suoliuko, rūkydavo ir į baltą pasaulį prisimerkęs žiūrėdavo. Iš šalies atrodydavo, kad jis apie ką nors svarbaus galvoja, o iš tikrųjų - miegodavo atviromis akimis.
Katė Žoržė-Perniškė taip pat nepraleisdavo progos: pirmiausia pagal kvapą nustatydavo, kokia košė bus sekanti, o nustatęs, užsivertė ant šono pavėsyje, skubėdamas per miegus išalkti, kad prie šviežios košės spėtų apetitą susirinkti.
Kaip sakoma, visi darbuose - niekas nestovi.
Močiutė košę po dubenėlius krauna: seneliui - katei, seneliui - katei, o sau - paskutinė.
Nespėdavo pati košės normaliai paragauti, kaip tie du apsišaukėliai papildomų porcijų reikalaudavo! Kol ji ten ir atgal - košės jau nebėra: suvalgė, parazitai!
Na ką čia padarysi! Reikia naujos virti: juk šitos košės Močiutė nepasisotino!
Ir štai taip sukasi ji nuo ryto iki nakties ir žiemą, ir vasarą!
Tačiau vieną dieną viskas staigiai pasikeitė: atėjo laiškas nuo senelio ir močiutės dukters.
Dukra gyveno toli nuo čia ir prašė mamos-močiutės atvykti pagyventi mėnesiuką su trejų metų anūku, ir tuo pačiu prižiūrėti žentą, kad nepasileistų ir neprasigertų, kol ji, Niurė, išvyks į sostinę laikyti egzaminų.
Močiutė susiruošė greitai, kaip kareivis per aliarmą: kartą-du! - ir jos nebėra! Išlekė!!!
Senelis sėdi ant suoliuko, liūdi, tik apie košę ir galvoja!
Katė guli ant šono ir taip pat liūdi: nori valgyti!
Bet: nėra močiutės - nėra ir košės!
Katė, nemirksėdama, žiūri į senelį su viltimi, o jis - į katę.
Ilgai žiūrėjo senelis, kol suprato, kad katė jam tikrai košės neišvirs!
Na ir nesėkmė! Kaip košę valgyti - senelis žino, o štai kaip išvirti - ne!
Sėdi, o pilve tuščia! Kaip čia iš bado nemirštant, kol močiutės nėra!
Ir staiga pamato: Katė Perniškė ištempė iš tvarto vaikiškas senelio meškeres ir jam neša! Lyg sakydama: «Ko čia sėdi? Eik žuvies gaudyti!».
Nors ir tingėjo judėti, bet senelis kapstė žemę darže kastuvu, kirmėlių pririnko ir nuėjo prie upės. Katė Žoržė - paskui jį.
Ilgai sėdėjo ant kranto - o naudos mažai! Tik vieną žuvelę, kiek didesnę už senelio delną, pagavo: na, tai tik vienam dantukui! Nei šis, nei tas!
Matė seniai senelis, kaip ant kranto vyrai žuvienę virė, miglotai prisiminė. Nusprendė pats ją virti su bulvėmis, svogūnu, o kad būtų sotesnė, receptą pakoreguoti: miltų ten įberti ir kruopų įvairių pridėti.
Pastatė ant suoliuko kibirėlį su žuvele, o pats į virtuvę pasuko - vandenį virti, o kol vanduo kaista, užpilus visokiausius gaminti.
Užmetė akį Katė Žoržė į kibirėlį, o ten žuvis negyva tai sujudė, tai trumpam sustojo - katę lyg apžiūrinėdama.
„Dar erzina, p...“, - pagalvojo Katė, greitai kišo leteną į kibirėlį ir pabandė sugriebti žuvį. Bet ta - sujudėjo, įsisiautėjo, kaip paėmusi! „Aš taip?!“ - pasipiktino Katė ir, kišdama antrą leteną į kibirėlį, sugavo žuvį nagais už šonų, ištraukė iš kibirėlio ir įsikando į ją dantimis.
Nuspyrė ant grindų ir greitai grobį suėdė: liko tik galva ir uodegos pelekas.
Kad nepatektų seneliui po karšta ranka, paslėpė likučius saugioje vietoje - už šluotos. Katė tikrai žinojo, kad senelis prie šluotos net nesilies!
O pats nuėjo toliau nuo šlapios vietos ant grindų ir užsivertė ant šono, akis užmerkė - miega, lyg ir nieko nežinodamas.
Užvirė vanduo, sumėtė ten senelis bulvių, svogūnų, kažkodėl miltų ir kruopų pripylė, pridėjo druskos žiupsnelį ir lauro lapą, pipirų žirneliais ir atėjo žuvies, kad gyvą ją į katilą mestų - o žuvies-tai NĖRA!
Kibirėlis - štai jis, vanduo - irgi yra, o žuvį - lyg velniai išnešė!
Rėkė senelis iš pykčio, prie katės puolė: - Tu suvalgei????!!!!!!!!!!!!!!!!! - kumščiai suspausti, iš akių kibirkštys byra!!!
Šoko Katė, išsigandusi išlenkė nugarą ir galva neigiamai purtė: - NE!!! NE AŠ!!!
- O kas gi tada?!! - įnirtingai klausinėjo senelis.
- Miau-iau-TU-IS!!! (TU!) - garsiai miauktelėjo Katė, priekine letena bakstelėjo į durų pusę ir puolė link jų. Senelis - paskui jį!
Išbėgo iš kiemo į gatvę: priekyje, užrietusi uodegą, Katė lekia, o paskui ją, nespėdamas, senelis bėgti bando.
Sušunavo kimiai kiemuose šunys, sujudę, įtempė savo grandines, o tie šunys, kurie be grandinių, iškart išniro iš po tvorų ir, urgzdami, nulėkė vytis šią keistą porelę: na, koks gi normalus šuo čia atlaikys?!
Greičiausieji, pakėlę dulkes, lengvai aplenkė senelį ir lėkė paskui pagrindinį masalą - Katę Žoržę.
Žoržė šuoliu įjungė aukščiausią pavarą ir pradėjo taip greitai judinti letenas, kad jų net nesimatė: atrodė, Katė skrido oru!
Nors tarp persekiotojų nebuvo skalikų, bet ir kaimo paprasti beveik pasivijo Katę. Vos per paskutines sekundes Žoržė sugebėjo įšokti ant medžio kamieno ir nervingais judesiais pakilo aukštyn!
Persekiojantieji, užrietę galvas ir nenuleisdami nuo Katės neapykantos kupinų akių, beviltiškai sukinėjosi aplink medį, stovėjo ant užpakalinių kojų, šoko ant kamieno - vis veltui! Katės nepasieksi!
O lėtesni šunys pasivijo senelį ir pradėjo jį griebti už kelnių ir kulnų, nors senelis jiems buvo gerai pažįstamas. Ramiai matyti bėgant buvo aukščiau jų šuniškų jėgų!
Kandžiojo ne kaip priešą, bet skaudžiai! Teko seneliui sustoti.
Nuo bėgimo išsekęs, atsisėdo jis tiesiai ant žemės prie kaimyno tvoros.
Sėdi, sunkiai alsuoja. Tuo metu seneliui iškart pasidarė nebeįdomus ir jie, iškišę liežuvius, išvyko savo šuniškais reikalais.
Tuo metu atsidarė kaimyno kiemo varteliai ir neseniai demobilizavęsis Saška vedėsi ant vairo savo seną motociklą - kur nors važiavo.
Pamatė senelį prie tvoros, klausia: - Ei, Seneli! Reikia pagalbos?- Ne-e-et… O tu, atrodo, į miestą ruošiesi?- Nu!- Užsuk pas Niurkę, Močiutė mano dabar pas ją, pasakyk: „Išalkau čia Senelis, jėgų neturiu, taip ir numirti galiu…“.- Gerai, Seneli! Čao! - ir išvažiavo, trumpai persekiojamas - labiau formaliai - pažįstamų šunų.
Nežinia, ką ten papasakojo Saška Močiutei, gal ir nuo savęs ką pridėjo - garsus išmislinėjas buvo! - tik kitą rytą anksti ryte Močiutė su anūku po pažastimi grįžo namo - nepavargo!
Jai senelio pagailo: koks bebūtų, bet savas! O gal ir tikrai iš bado mirs? Nebereikėtų tokios nuodėmės ant savo sielos!
Ir vėl gyvenimas susitvarkė - geriau nebūna! Ir visi - darbuose:
SENELIS - ant suoliuko sėdi, cigaretę su protingu veidu rūko, košės kitos laukia, mieguistas su atviromis akimis;
KATĖ Žoržė ant šono guli, uostinėja, toliau eiti bijo, kad košės su pienu ir sviestu nepraleistų;
ANŪKAS-mažylis - tai po kampais kraustosi, tai verkia, tai po kiemą ant pagaliuko šokinėja, vištas gąsdina, kelnes be reikalo merkia;
tik viena MOČIUTĖ nieko visiškai nedaro, vis ilsisi:
nuo ryto anksti sode žolę peša, o paskui visą dieną košę po košės verda - juk vienam valgytojui daugiau atsirado! - ir anūkui nosį šluosto, kelnes keičia, namuose tvarkosi, o kartais, kad labiau pailsėtų, ir užsiėmimą pakeičia: nubėga prie upės greitai nusiskalbti, na, o be to - piršto net nepajudins!
Ta-a-a-a… Klaida seneliui išėjo: tinginė Močiutė atiteko…
Ir nuėjo nuo tos dienos jų gyvenimas seniai pramintu taku, lengvai, kaip pasakoje „Buvo kartą senelis ir močiutė, valgė košę su pienu!“.
Sunkus, bet laimingas gyvenimas Aukštuosiuose Karpatuose 🏔️ Močiutės ir senelio tradicinė raugintų
