Yra pasaulyje tik jaunystė, ir namai. Vyt. "Stebuklinga patvorių žolė". (Vilnius, Vaga, 1981) yra pirmoji poetės Vidmantės Jasukaitytės prozos knyga.
Tačiau ji nustebina savo šventdieniškumu ir brandumu. Nebūtų baugu tvirtinti, kad savo tono, vizijos ir braižo išskirtinumu jinai yra vienu brandžiausių prozos veikalų, pasirodžiusių per paskutinį penkmetį Lietuvoj.
Iš tiesų toj nepilnų 200 puslapių knygelėj, lengvutėj ir šiltoj, kaip pūkinė antklodė, nestinga staigmenų. Tarsi ja atsivertų visiškai naujas puslapis tenykštėj prozos raidoje.
Pirmuoju nelauktu dalyku yra tai, kad veikale nėra agitacinio, propagandinio kamšalo ir nuvalkiotų, trafaretinių personažų bei situacijų. Gal dalinai todėl, kad siužetine medžiaga yra praeities pasaulis, tolimi įvykiai. Antruoju nelauktumu kaip tik ir būtu tai, kad autorės žvilgsis į tą praeitį vėlgi nekoreguotas, individualus, savitas.
Ne tik kad autorė, apdovanota stipria vaizduotės galia, nenuslysta į romantizavimo ir sentimentalizmo lieknus, jos piešiamose vinjetėse jaučiamas įžvelgimas istorinėj tikrovėj dalykų, kurie nebuvo pastebėti, ar labiau išryškinti kitų mūsų prozininkų. Jos personažai gyvi, spalvingi. Slėpiningi, bet ne teatrališki.
Iš viso, teksto raštavime stebina nuosaikus romantinių ir realistinių spalvų dozavimas. Tasai saikingumas, intuityvi nuovoka, kur nenuslysti, kiek kam skirtina erdvės pasakojime, ir yra išskirtina V. Jasukaitytės talento žymė.
Nenuostabu, jei jinai primena tuos prie vandens užaugusius vaikus, kuriems upė ar ežeras neturi jokių paslapčių, kurie iš paviršiaus spalvos, kvapo, purslų, vėjo krypties, atspėja pernakt atsiradusius duburius ir kurie laisvai keičia kvėpavimo ritmą, žinodami iki kur, kokiu stilium, tą dieną gali nuplaukti. Tą alsavimo ritmiką skaitytojas bematant pastebi rašytojos stiliuje. Jos sudėtinguose, nors visad dailiai nusrūvančiuos, melodingo žodžio sakiniuose.
Sunkiausiu dalyku kiekvienam pradedančiam rašytojui yra prabilti "nuosavu balsu", susirasti savąjį registrą, tembrą. V. Jasukaitytės atveju turim paradoksalią situaciją. Ne tik kad jos stilius pasižymi savitu lyriškumu, šventadieniškumu - jos veikale atsispindi perdėm tai, ką prancūzės kritikės vadina "feminitude", atsieit specifinė moteriai pasaulio pagava, kuria, nerandant tinkamesnio termino ("merginystė?"), tektų vadinti paprasčiausiai "moteriškuoju braižu".
Nelengva jį aptarti, daug kas laiko patį ieškojimą tokio specifinio bruožo chimerų 1 vaikymusi, bet iki šiol jokia knyga mūsų prozoj nėra net davusi paskato dairytis tokių akordų.
Autorė savo knygą pavadino apysakomis. Iš tiesų rinkinio triptiką sudaro "baladės" - baladė apie Brukšdvario Panelę, apie prosenelę Malviną; baladė apie stovinčiąją ant tilto, šiuo kart pusiau autoportretas, nors joje vėl dominuoja tetos Antosės figūra.
Nekitaip, atrodytų, kad turime reikalo su autobiografiniais ataudais perpintu veikalu, kuriame rašytoja pasipasakoja savo giminės istoriją. Juo labiau, kad tos baladės sudėliotos chronologine tvarka. Brukšdvario panelė nukelia skaitytoją į Sukilimų sumaištis. Malvinos istorija vyksta aiškiau nenusakytam, bet atrodytų vaiskiam Nepriklausomybės laikmetyje. Pagaliau paskutinėje baladėje fono drobe yra dabartis su visomis jos bjaurastimis ir mokyklinio pasaulio prisiminimų pragiedruliais.
Kadangi dviejose paskutinėse baladėse autorė kalba pirmuoju asmeniu, autobiografinio veikalo įspūdis dar padidėja. Tai jokia nuodėmė. Juk daugelis rašytojų savo pirmuose kūriniuose išsipasakoja savo vaikystę, jaunystę. Svarbu, kaip toji gyvenimiškos patirties medžiaga traktuojama. Kiek nusiplepama trivialumuose. Tos ydos V.
Pasirinktas knygos poskyriams baladžių pavadinimas, sakytumėm, dvigubai prasmingas. Visų pirma nėra jokia naujovė dabartinei Lietuvos prozai mėginti suteikti veikalui poringės, sakmės liaudišką skambesį. Dar 1965 metais Icchokas Meras pavadino "romanu - balade" savo apysaką "Ant ko laikosi pasaulis'*, skirtą* kaip žinom, savo antrosios motinos pagerbimui. Po to turėjom J. Baltušio "Sakmę apie Juzą" - kitos figūros atvaizdą. Mitinės tėvonijos ieškojimas aiškiai jaučiamas pagaliau ir Sauliaus Tomo Kundroto "Žalčio žvilgsnyje9'. Taip pažvelgus, "Stebuklingoji patvorių žolė" tik pagilino nauja įsrūva tolydžio stambėjantį upokšnį, tekantį šaltekšniuotu podirviu.
Skirtumas tik tas, kad, jeigu tiek I. Mero, tiek J. Baltušio apysakose veiksmas vyko netolimoj praeityje, tai V. Jasukaitytės pastanga (panašiai kaip S. T. Kundroto) yra aprėpti kelių epochų panoramą, įžvelgiant joje esminius, pastovius tautos ar bent moterų seserijos bruožus.
"Žiūriu ir netikiu akim, nejaugi kraštas tas, kuris prailgusiom naktim širdyje buvo atrastas" - rašė kadaise savųjų kalinamas poetas Kazys Boruta. Skaitant S. T. Kundrotą ir V. Jasukaitytę (dalinai Br. Radzevičių), sunku atsiginti įspūdžio, kad jų pastanga yra prasimušti į sintezę, į mitinę tėvoniją, ciklinį laiką, ir kad jų praeities vizijose neužginčyjamai jaučiasi "širdyje atrasto krašto" dimensija. Užtat "Stebuklinga patvorių žolė" tikrai nepanaši į pasigarsinimą, šeimos apmusijusių nuotraukų albumą, kokiu knyga galėjo būti rašoma mažiau telentingo rašytojo rankos.
Parinkusi savo knygos dalims baladžių terminą* autorė norėjo, savaime aišku, pabrėžti jų tono giminingumą, oralinei, iš lūpų į lūpas perduodamai, liaudies kūrybai. Tuo pačiu romantišką, pakilų jų koloritą. Retoriškų kreipinių į skaitytoją nestinga: "Ak Adomai, Adomai, vėlelė tu mano, vėlelė!" . . . bet tai tik priemonės palaikyt skaitytojo dėmesį.
Iš tikrųjų, perpindama pasakojimo audinį autobiografiniais elementais, jinai sumaniai pabrėžia buities slėpiningumą. "Visatos visą graudį" - kaip sakytų B. Sruoga. Kaip vaikui neaiškus, neperprantamas suaugusiųjų pasaulis, taip jos kartos žmogui neįžvelgiama praeities gelmė. Toji slėpingumo dimensija juntama visoj knygoj.
Iš viso - Jasukaitytės rašte daug kas nelaukto, kaip, sakysim, jos pagava, kad šalia regimojo pasaulio egzistuoja dvasingumo erdvė, vėlių artimystė, atsiverianti mums budynių nuovargyje. Arba kad yra toks daiktas, kurį vadinam, nepaisę Freudo, siela. . . .
"Mes sėdime parietusios po savimi kojas ir žiūrime į tą bokštą . . . . Mus skiria didelis miškas, ir tu pasiklysi jame. Ir aš matau, kaip tu jauna, visai dar vaikas, grauži pavasarį jauno alksnyno žievę, nes nori valgyti ir nežinai, kokia jėga tave stumia prie medžio, tarsi jauną žvėriuką. Tu žinai, jog tavo tėvą kažkas nubaus už tai, kad jo vaikai gadina svetimo miško medžius - taip jau buvo ne sykį - tačiau alksnio žievė tokia skani, tokia skani ... Ir sultinga. Jauno medžio sultys nudažo raudonai tavo lūpas, dantis, smakrą ir virsta tavo vaikišku krauju, ir tu veltui meluoji savo tėvui, kad negraužei alksnio . . . .Bet tu nekalta, kad pavasarį oras tau kvepia jauno medžio žieve ir kad niekaip negali atsispirti norui pajusti tą kvapą ir skonį burnoje.
Tokių scenelių, vinječių (vargu ar tektų jas vadinti "pastoralinėm), žėrinčių magiškoje realizmo žėrėsiu, knygoje apstu. Nebeprisimenu kuri rašytoja, berods Elizabeth Bowman, yra pareiškusi, kad, atkuriant praeities figūras, nebūtina vargt piešiant su visom smulkmenom aplinką, aprėdą, buitį, bet esminiu dalyku yra pagauti personažo dvasinius kontūrus, jo nesutilpimą savyje ir žmonėse. Jasukaitytės proza tą teiginį patvirtintų.
Visumoj ji neužsigaišta realistiniame fone drobės piešinyje ar garderobo smulkmenose, būdinguose (kai kieno manymu - netgi būtinuose) moterims autorėms dalykuose. Tiesa Brukšdvario Panelės išdidžią vienatvę simbolizuos jos ilgamakrė skara. Bet Jasukaitytės žodžio alchemija tuo nuostabi, kad skaitytojui bematant aišku, jog šio personažo modeliu buvo Julija Žymantienė-Žemaitė, jos biografijos elementai. Tačiau Brukšdvario panelė nėra istorinio asmens nuspalvinta nuotrauka, o savita būtybė, aprėpianti ano meto Juozapotų lūkesčius, nerimą, baimę, geresnio gyvenimo troškimą.
V. Jasukaitytės vyzdžiai įžvelgia moterų seserijos buityje kažką gilesnio, beveik neišreiškiamo. Jos ne vien gimdytojos, pribuvėjos, ne vien šarvojamųjų plovėjos ir budynių raudotojos. Tai padarai, gebą apdovanoti dovana, įžvelgti pamaldų giesmėse žodžio poetiškumą, per puošnų medinėm bažnytėlėm.
"Tu šauki vištą su žąsiukais, lesini juos, paskui neši kiaulėms, garsiai žvangindama kibirais, semi iš šulinio vandenį, plauni sau rankas, kojas, pakeldama perkelinę suknią, ir aš nematydama jaučiu, kaip tu iškilmingai ir gražiai tai darai, lyg atliktum kokią šventės apeigą. Bet aš dar maža.
Dažnai Jasukaitytės baladė prasideda pagrindinės figūros mirtim - savotišku "flashback", bet visur autorė pabrėš savo herojų valingumą, išdidumą, savarankiškumą, kartais galią tvarkyti vyrų gyvenimą net iš anapus, jų valią įveikti magiją.
Pažymėtino įžvalgumo scena yra toji, kur pasakotoja prisimena, kaip "leišių meita" Malvina gynėsi nuo latvės Pelcienės raganavimų.
Nelaukta tačiau, kad visos tos baladės turi vieną, iš karto nepastebimą jungtį, kurios dėka leistina būtų pažvelgti į knygą kaip į romaną. Trečiojoj baladėj - apie stovinčiąją ant tilto - savotiškai atsidengia tos pusiau dienoraštinės knygos - atminimų griūties priežastys.
Pasakotojos lūpomis kalba moteris, kuri yra gyvenimo kryžkelėje. Praradusi pagarbą vyrui Eugenijui, kuris ją pametė, rasit nusivylusi visa vyrų paderme, bet apsisprendusi užaugint būsimą kūdikį pati viena,. Toje dvasinėje maišatyje, pasimetime jai padeda kolegės tarnautojos, ir tas sesių solidarumas suteikia jai šilumos ir paguodos.
Bet miestas, profesinis darbas, kuriame moterims palikta taisinėti vyrų abstrakčius rašinius - "visiškai bejėgę mokslinę mintį - baisiausiai susipainiojusią vyrų darbuose", bendrabutis su visa savo brutalybe vien aitrina jos alienaciją. Daug dalykų tenka jai permąstyti lyčių kovoj, ieškot dvasinės atramos savo genties istorijoj.
Užtat gal nė chronologinės tvarkos sumetimais - baladė apie Brukšdvario panelę - permestą ir parduotą, bet nesuvedžiotą, patalpinta rinkinio pradžioj. Toji legenda žymi įveiktą pirmąjį etapą pasakotojos vidinėje kovoj.
"Ne, nebuvo šito! Nebuvo! Niekas manęs nesekiojo. Ir joks vyras manęs niekad nepametė, nes negalima nei rasti, nei pamesti, nes aš ne piniginė kišenėje, ne koks Zodiako ženklas ant kaklo, ir ne laikrodis, rodantis svetimą laiką. .... "Ne laikrodis, rodantis svetimą laiką". Svetimą kam? - Vyrams, pasimetusiems utopijose, abstraktybėse. O kas, jeigu egzistuoja kita, moteriška laiko sąvoka? . . .
Jasukaitytės slapta kūrybinė dingstim ir būtų pavaizduoti, niekad neįpuolant į tezinį aiškinimą, mokytojišką dėstymą, kad leistina susimąstyti ties tais dalykais. ... O jai ir nereikia. . . . Bet kiek mažai tenutuokia ponas Adomas apie meilę . . . Jam atrodo, kad dabar jis yra vyriškesnis, kilnesnis negu ligi šiolei, ypatingai kilnesnis, nes štai kaip jis myli, kaip jis aukojasi Brukšdvario panelei: kiekvieną vakarą joja pas ją tokį netrumpą kelią, nesislėpdamas nei nuo senųjų Lieparskių, nei nuo dvariškių, negaili savęs nei žirgo, kad tik panelė būtų patenkinta, dovanoja jai brangius žiedus, kuriuos paskui panelė, jei nori, tegu laiko dėžutėje tarp atsilikusių sagų ar kitokių menkniekių . . . Ponas Adomas klūpo prieš ją ant kelių ir kokiais žodžiais apsako jai savo meile! . . . .
Turinio atžvilgiu Jasukaitytė naujai harmonizuoja Brukšdvario Panelėj temas apie moters dalią, praskambėjusias ankstyvojoj mūsų moterų rašytojų - Žemaitės, Lazdynų Pelėdų, Bitės Petkevičaitės - kūryboj.
Pažymėtina tačiau, kad netgi ir prisimindama tas aukas, kai "nemylimas vyras glaudžiasi sapnuodamas per miegus ir atrodo, kaip skenduolis - išpurtęs, minkštas ir baisus", Jasukaitytė anaiptol neidealizuoja savo maištininkės Panelės. Scenos, pavaizduojančios, kaip Panelė ruošia ir įvykdo savo vyro Lauryno nužudymą, yra šiurpios, primenančios savo makabriškumu S.T. Kundroto pagoniškus prosenių šermenis.
Skirtumas tik tas, kad Kundroto puslapiuose galima įžvelgti Gabriel Garcia Marąuez groteskiško košmariško humoro įtaką ir tuo pačiu tam tikrą knygiškumą, tuo tarpu kai Jasukaitytės rašte pasigirsta "moteriško braižo" gaida, kurią aptinkam daugelio šiuolaikinių moterų rašytojų, ypač jaunų kraštų, kaip Kanados, Kvebeko ir vadinamųjų "atsilikusių kraštų" raštijoj. Čia tikrai ne Pečkauskaitės spalvų gama. Bet ramiai pagalvojus, argi gali būti kitaip? Kam, jei ne moterims, tenka nuo pat mažumės (o jų laisvės laikotarpis toks trumpas) pakelt nuoskaudas, užgauliojimus, visą gyvenimo purvą?
Kai Jasukaitytė užsimena, kad "vyriška širdis negali ilgai tverti tokio sunkumo", jinai nežinodama pakartoja kanadietės Margaret Atwood pašaipišką komentarą:2 "Dėl kažkokių neišaiškinamų priežasčių, vyrams gyvenimas kur kas sunkesnis negu moterims. Reikia palikti vyrus laimingai žaisti jų pamėgtose smėlio dėžėse, jų netrukdant. Antraip jie darys irzlūs ir nevalgys pietų. Yra tiek dalykų, kurių vyrai paprasčiausiai nėra gyvenimo paruošti priimti. Tai ko gi iš jų laukti"?
Lauryno nužudymo atpasakojimas tuo meistriškas, kad ne tik skaitytojui atsiveria siaubingi dalykai, vykę laukymėse ir kaimo gūdumoj, pažįstami vien moterims, bet ir tuo, kad Jasukaitytė sugeba pridengt savo pasakojimą slėpiningumo drobule, leisdama įžvelgti kažkokį mistišką ryšį su ugnimi, su kultu.
Teks dar grįžti prie to "moteriško braižo "pradų, bet antrojoje baladėje pasakotojos tonas keičiasi, tarsi paguoda jai ateitų iš nekasdieniškos, idealios saulėtos meilės tarp Malvinos ir Janio. Visa ši baladė pilna mergautinių godų, fantazavimų, "sielos, turinčios savus įstatymus", "širdies, išskridusios pasilakstyti", "kaspinų plaikstymosi." Troškimo, "kurį siela išmokai suprasti, dar būdama negimusi, kurio nuolat ilgiesi ir lauki, bet nerandi" išsakymo.
Trečiosios dalies - baladės apie stovinčiąją ant tilto - siužetas iliustruoja, sakytumėm, trečią etapą - pasakotojas sveikiną, gijimą, susiradimą savęs. Joje autorė išradingai perteikia nuotaikų svyravimus. Kartais pasigirsta ekstaziniai sušukimai: "Aš laiminga, esu laiminga, nes nėra blogio mano sieloj. Esu laiminga"! Bet čia pat grįžta persekiojantis reginys, kaip jinai vaikšto tilto turėklais. Jinai pati save pasigauna kuriančią "scenarijus", kuriuos paskui tenka paneigti: "Ne, nebuvo šito. Nebuvo manęs. Buvo tik stovinčioji ant tilto".
Skaitytojui nevisai aišku, ar istorija su Ingu - tikrovė ar fantazmai. Gal tai nuoroda, kad pasakotojos neapleidžia tyros, idealios meilės ilgesys. Bet viena aišku - jinai tuo pačiu metu pajunta savo šaknų su žeme tvirtumą, ir jos nebebaugina ateitis.
"Ir staiga aš suvokiu - ir ne taip po daugelio metų ir aš gulėsiu labai panašiam karste ir galbūt labai panašiai atrodysiu, būsiu pašarvota gražioje salėje, ant aukšto kalno, laidotuvių name ir nežinia, ar sėdės kas prie manęs tą naktį ... O jei ir sėdės - taip pat nematys nieko ateinant pas mane, nes niekas juk ir neatais, aš būsiu gyvenusi ne taip, ne ten, ir mano tėvai ir proseniai neberas pas mane kelio . "Kai gims mano kūdikis, tegu jis irgi žino tą patį, tiktai geriau ir giliau. Aš nusivešiu jį vasarom į Pumpučius, ir tegul pamato jis visais rudai žaliais atspalviais mirgantį vandenį, ir tegul būna...
