Geri santykiai su anyta yra kiekvienos moters siekiamybė. Deja, kartais mylimų vyrų mamos gali privesti iki ašarų ir svarstymų, ar verta toliau tęsti santykius. Jei nuolat bandote pagerinti bendravimą ir santykius su anyta, bet niekas neveikia, gali būti, kad susidūrėte su toksiška asmenybe, kuriai turėtumėte nubrėžti itin griežtas ribas ir neleisti apkartinti savo gyvenimo.
Konfliktų priežastys ir pasekmės
Skaitau mergaičių pasisakymus ir viską, žinoma, kas blogiausia, galiu prisitaikyti ir sau. Aš savo vyrui antroji žmona, tai kai dar tik draugavom ir susipažinau su savo anyta, ji man bandė nuo pat pirmosios dienos įskiepyti kokia k buvo jos marti, kaip kentėjo jos "MYLIMAS" sūnelis, kaip jis vienas augino mergytes, nes marti tik lakstė su kitais vyrais ir pramogų ieškojo. Iš pradžių klausiau ir galvojau nu gal, maža gyvenime visko būna... Vėliau sekė kitos pasakos: koks protingas jos sūnelis, koks sumanus, su vienu sąsiuviniu mokslus pabaigė (kokie ten mokslai ).
Savo draugėm juokais pasakojau:"kokį protingą vyrą turiu, pusės metų vaikščioti pradėjo, o jau metų penkias užsienio kalbas mokėjo ir pianinu grojo", tai visos juokiasi. Ji nepraleisdavo nė vienos progos, kad tik apjuodinti savo buvusią marčią mano akyse, tai tęsėsi visuomet, kada man tik reikėjo su ja bendrauti, matyt bijojo paskalų iš aplinkinių žmonių ir stengėsi joms užbėgti už akių, o mane tos kalbos pradėjo žiauriai erzinti. Manau nei viena anyta, jei ji gerbia savo esamą marčią, neturėtų knaisiotis ankstesniame sūnelio gyvenime, o tuo labiau kišti tas visas nesąmones esamai marčiai į galvą. Ji tokiu elgesiu pasiekė tik tai, kad aš jos neapkenčiu visa širdimi.
Geriausias topas buvo, kai aš laukiausi ir man ir sako:"Kaip džiaugsis jos brangiausias sūnelis, jeigu gims berniukas", o aš jai sakau:"Ką Jūs tuo norite pasakyti, kad jeigu gims dukrytė, tai jis nesidžiaus?", tai ji man: "Matai, jis jau turi dvi mergaites.....", nu tai žinot, man kaip š... per akis, kokio žemo intelekto boba taip galėjo pasakyti savo besilaukiančiai marčiai, tai manau, kad jos intelekto koficientas 0, aš žinojau nuo pat pradžių, kad gims sūnelis, bet ji iki pat gimimo to nežinojo. Vėliau, kai sūnelis paaugo ir pradėjo sėstis, dar taip netvirtai, tai atvarė į svečius ir užriaumojo: tai ką, jis dar pats nesėdi?va kai jos vaikučiai tai nuo tada ir tada sėdėjo, nuo tada ir tada kalbėjo, nu šlykštu klausyti buvo, kokia ji šlykšti boba ir tai tik kruopelytės iš mano pasakojimo. O mano vyras, nuo tokių jos liaupsių ir auklėjimo toks žmogus, visada galvojantis apie save per daug gerai, aplinkiniai žmonės aplink kvaili, nėra jam lygių su kuo bendrauti. Ji labai valdinga, kišasi, kur nereikia ir to nejaučia - juk ji gero daro. Siaubas kažkoks.
O kai vyras nesupranta, kad mama gadina mūsų santykius, tai išviso aš pavyzdžiui jaučiuosi klaikiai. Stengiuosi nereaguoti, kalbėti minimaliai su anyta, nes turi polinkį žodžius išversti į kitą pusę bet vis vien lieku KALTA, nes negerbiu ir nebendrauju su "mamyte". Nedarykite klaidos nei viena, negyvenkite kartu su anytomis ar šalia anytų.
Jai nebūtų mano gyvenime vieno pavyzdžio tai galvočiau, kad ta neapikanta anitoms yra genuose, bet turėjau močiūte, kuri buvo labai inteligentška niekad nesikišdavo į svetimą gyvenimą, o kai vaikai atvažiuodavo į svečius tai girdavo ne savo vaikus, o jų partnerius (t.y. marčias ir žentus). Daug galiu pasakyti apie ją gero, daugiau gyvenime man neteko sutikti tokiu žmoniu ir labai gaila, kad dabar negaliu su ją bendrauti, nes prieš 7 metus ją praradome, o tada aš buvau dar "snarglė" ir nesupratau su kokiu išmingu žmogum bendrauju.
O pati aš turiu tragiškus santykius su anita, bet prieš vestuves visiems giriausi, kad gerai su ją sutariu. Aš buvau labai naivi augau geroj šeimoj, kur visi nuoširdžiai rupinosi vieni kitais ir net nenutuokiau kokiu veidmainiu šiame gyvenime sutiksiu. Mūsų santykiuose kažkas apsiverte kai gime mano dukrytė, o anita kaip tik labai norėjo anūkės nes augino du sūnus. Bet kai tik paimdavo ją ant rankų vaikas rėkė nežmonišku balsų, nors ji tais laikais užeidavo pas mus dažnai ir nebuvo vaikui svetimu žmogum. Tuo metu studijavau ir man reikėjo jos pagalbos, bet palikus rėkianti vaiką su ją nėgalėjau ramiai mokytis. Mano dukrelę prie jos taip ir nepriprato vis verkė. Kai paaugo tai lig ir nieko, ateidavo ji karta per savaitę biški pažaisdavo ir tiek. Beje visada buvo tokios nuomonės, kad nenoriu juk vaikas bendrautu su ją, nes visada turi pati eiti pas anūkę, nors gyvena per gatvę. Po tų įvykių daug laiko praėjo, o dabar aš pati supratau kokia veidmaine (tai švelniausias apibudinimas) yra ta anita. Mano dukrai dabar yra 5 metai, apsisprendžiau skirtis su vyru (čia atskira istorija), kai ji apie tai sužinojo nustojo išvis su vaiku bendrauti. Ką apie tai manote? Kaip paaiškinti dukrai? Ji su uošviu laiko save pasaulio bambomis ir mano, kad šioje situacijoje jie liko nuskriaiustųjų pusei. Ir tai žmonės su aukštuojų išsilavynimų, o anita dar dirba žurnale redaktore ir rašo straipsnius apie kultūra.
Dar kai tik draugauti su MB pradejome, ji manes nemego, elgesi kaip kiaule, o po vestuviu puole mane apkabinti, isbuciavo Nesupratau as jos Is mano puses jai niekada nebus jokio svelnumo ir pan. Prikretusi ji begale nieksybiu, o ir siaip man ji kaip zmogus net nemielas.
Bet žinok, ne visoms tai galima taikyti. Vieną mano pažystamą paliko vyras, susirado kitą moterį. Liko ji su dviem nedidučiais vaikučiais, tai jos anyta taip užpyko ant sūnaus ( jis vienturtis pas ją), nustojo net bendrauti su juo....o savo martukei sako, tu jauna, graži, važiuok į užsienį, užsidirbsi pinigėlių, o gal ir žmogų susirasi, o aš tau vaikučius pažiūrėsiu... Aš tiesiog buvau "apakus", koks nuostabus žmogus, ir žiūrėjo ji jai tuos vaikučius.
Oi mergyt, man tai iki skausmo žinoma istorija, nors stebiuosi, kad taip elgiasi moteris, turinti išsilavinimą ir užimanti geras pareigas. Mano irgi santuoka ant skyrybų slenksčio, ir drąsiai galiu teigti, kad 50% prie to prisidėjo mano anyta, o mano vyras , kad ir ką bedaro mamytė-teisinga, ir visur jo mamytė teisi ir dar aiškina, kad aš ją turiu gerbti, kai aš jos pakęsti negaliu. Nors pradžioj vaidino mano draugę, kasdien skambindavo, nors ištikrųjų turėjau perdavinėti ataskaitas, kaip gyvena jos sūnelis (jis dirba užsienyje), nes moteriškei buvo brangu skambinti į užsienį, tai taupydavo mano sąskaita. Dabar aš jos akyse nenoriu matyti, nutraukiau visus santykius,net ir bet kokius telefoninius pokalbius.
Džiaugiosi, kad čia užeina artimų sielų, nors tema labal liūdna. Aš su vyru santuokoje pragyvenau 7 metus ir dar draugavom 4 metus. Nuo pirmos dienos žinojau kas jis yra - žmogus tenkinantis tik savo užgaidas, lošėjas o paskui dar prisidėjo alkoholis, kadangi lošimo namuose jis liejasi laisvai. Bet aš kaip ir kiekviena jauna mergaitė šventai tikėjau, kad jis pasikeis. Tik Dievulis žino kiek nervų kainavo man ir mano tėvams tas gelbėjimas, džiaugiuosi, kad nors dabar supratau, kito žmogaus nepakeisi. Aš pati nesuprantu kaip galėjau tai kenteti, prabudau tarsi iš letargo miego, bet turbūt taip reikėjo, nes dabar turiu pačią nuostabiausia dukrytę pasaulyje.
O vyro tėvai labai pikti, kad apsisprendžiau skirtis, žinoma tuo atvėjų jie neteks savo sunelio auklės. Aš esu šoke pamačiau jų tikrą veidą ir supratau kodėl jų sunūs užaugo toks. O jeigu norit dar stipresnių pojučių galiu dar kai ką papasakoti. Kadangi mes šiuo metu gyvename uošvienės pirktame būte ( nors prieš vestuves mano tėvai siūlė pirkti ji perpus, bet anita paprieštaravo, jis juk vyras ir t.t. žodžiu jis turi pirkti butą, o mano tėvai kaip naivus žmonės pripirko brangių baldų iš kuriu jau nieko neliko).
Tai va. Mano tėvai nuėjo pas uošvius ir pasiūlė nupirkti jų sunui vieno kambario butą, o šį 2 kambarių palikti mums su dukra, kadangi čia jos daržas, greit į mokyklą, o šalia kaip tik prestižinė mokykla. Nekalbant apie tai, kad vaikui ir taip stresas kai tėvai išsiskiria, žodžiu, kad jai išliktu nors čia stabilumas. Tai anita suko tai taip tai kitaip, kol galiu gale pareiškė "Negaliu nieko padaryti uošvis pasakė:" Jei kas nepatinka palikit raktus nuo būto i viso gero", o jinai atseit neprieko. Bet aš žinau kokia ji yra intrigantė, neabėjoju, kad pati tai sumastė. Žodžiu, kol sedėjau ramiai ir patiliukais rijau ašaras buvau gera, o dabar aš "sterva",dėl aklos meilės savo suneliui išgaravo anitai visas intelektas. Viskas jau baigiu, nes ir pati nemėgstu, kai kažkas skundžiasi likimu.
Žinok kai išsikalbi pasidaro žymiai lengviau ir jokiu būdu nemanau, kad tu tik skundiesi. Mes juk moterys tokios kantrios ir be reikalo tikrai nesiskundžiam,mes juk mamos, kurioms lieka visa atsakomybė už vaikučius, kai vyrams jie reikalingi tuomet, kol reikalinga jų mama. Kiek suprantu tu irgi turi nuostabius tėvelius, kurie tave palaiko ir supranta, tai ir remkis į juos. Ką galiu pasakyti apie tokias anytas, jos išvis nevertos turėti tokių nuostabių anūkučių ir geriau jų išvis neturėtų, jei sūneliui patiems suklupus, puola marčią ir t.t. vietoj to, kad paprotinti savo sūnelius.
Žinok su tavim susėdus galėčiau kalbėti apie anytas ištisas valandas, o manasis pasakojimas irgi ne mažiau šokiruojantis, bet žinok mano nomuonė yra tokia apie tokias bobas intrigantes : "Mums tas pats, ką apie mus tokios šiukšlės kalba ir galvoja ..." Todėl laikykis mergyt, tu dar būsi laiminga... O už ką tau tokia pamoka?
Aš sutariu puikiai, kartais uzknisa kai ilgiau uzsibuname sveciuose (pvz.Mano anyta tai tikra artistė, vaidina ji puikiai, mane vadina mažybiniu vardu, tačiau kad viskas kas gera tuo pasibaigia. Jos sūnelis alkoholikas su kuriuo pagaliau pradėjau skyrybų procesą ir plius dar smurtautojas, tačiau jeigu jai apie tai pasakau, tai ji tik vieną giesmę giedą: išprovokavau, neprižiūriu, nepakankamai myliu ir pan. Ir dar vaika tardo, kai jis nuvažiuoja pas juos į svečius. Visą gyvenimą gyveno su alkoholiku, kuris ją mušė, o dabar tas vadinamas senelis sėdi ligonio statuse ir šypsosi sau į ūsą, nes visas gyvenimas ka...
Toksiškos uošvės požymiai:
- Nuolatinė kritika
- Asmeninės erdvės pažeidimas
- Aiškinimas, kaip auginti vaikus
- Pasyvi agresija
- Aukos vaidmuo
- Pavydas sūnaus dėmesio
- Noras kontroliuoti sūnų
- Izoliavimas nuo šeimos
- Neatsiprašymas
Jei uošvė nepaiso jūsų auklėjimo taisyklių, pavyzdžiui, siūlo saldumynų vaikams, kai tai draudžiama, arba nepaiso nustatyto režimo - ji negerbia jūsų, kaip mamos, vaidmens. Jei ji rodo pasyvią agresiją, pavyzdžiui, sako dviprasmiškus komplimentus arba sąmoningai daro ką nors, kas tau nepatinka, tai taip pat yra toksiškumo požymis. Toksiška uošvė visada ras progą pasirodyti auka. Ji gali išprovokuoti konfliktą, tačiau kaltę suversti marčiai. Tokios moterys manipuliuoja situacijomis, nevengia skųstis, kokios jos vienišos, kaip trūksta vyriškų rankų namuose.
Ji aiškiai pavydi laiko, kurį sūnus praleidžia su jumis, arba pyksta dėl jūsų artumo. Ši moteris gali prasitarti, kaip puikiai sutarė su sūnumi, kol jo gyvenime neatsirado marti. Toksiška anyta siekia nuolat daryti įtaką sūnaus pasirinkimui. Ypač jei tai liečia jus ir jūsų santykius su juo. Ji dažnai nekviečia marčios į šeimos susitikimus, sako blogus dalykus jai už nugaros. Dėl tokios izoliacijos galite pasijusti pašaliniu asmeniu vyro šeimoje, o to ir nori toksiška uošvė.
Daroma „meškos“ paslauga? Vilniaus rajono pedagoginės psichologinės tarnybos direktorius Roman Juchnevič teigia, kad norint, jog vaikas jau šešerių metų pradėtų lankyti pirmąją klasę, apie tai galvoti reikia atžalai esant vos penkerių. Pasak jo, kuomet vaikas tokio amžiaus, galima kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kurios specialistai įvertins galimybę mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus pradinis ugdymas įmanomas teikti anksčiau, t.y., šešerių metų, tik tuo atveju, kai vaikas buvo ugdomas pagal priešmokyklinio ugdymo programą metais anksčiau, nei jam tais kalendoriniais metais suėjo šešeri. „Brandos vertinimas vyksta individualiai kiekvienam vaikui. Vertinama jų intelektinė branda, kurią sudaro pažintiniai ir kalbiniai gebėjimai, smulkiųjų judesių tikslumas, dėmesio suvokimas, atminties, kalbos ir motorikos procesų integracija bei socialinė ir emocinė branda. Taip nustatoma ar vaikas pasirengęs mokyklai, o gal geriau neskubėti ir vaiką leisti į mokyklą kartu su jo bendraamžiais“, - sako psichologinės tarnybos direktorius. Pasak jo, ankstesniaisiais metais, kuomet vertinimas norint pradėti lankyti mokyklą šešerių buvo privalomas, tik nedidelė dalis (apie 10 proc.) vertintų vaikų sulaukdavo rekomendacijų nieko nelaukti ir pradėti mokslus metais anksčiau. „Kartais tėvai akivaizdžiai pervertina vaiko gebėjimus ir nori, kad jis suaugtų greičiau nei to reikia. Norint, kad vaikas šešerių metų pradėtų lankyti pirmąją klasę, svarbu kritiškai įvertinti vaiko gebėjimus ir pasirengimą ugdymui. To tinkamai nepadarius, liūdnos pasekmės gali pasirodyti nebūtinai pirmojoje klasėje, bet kiek vėliau“, - teigia pašnekovas.
Kiekvienas atvejis - individualus Vilniaus rajono pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Olga Bartkevič teigia, kad geriausia vaikui pradėti mokytis pagal priešmokyklinio, o vėliau ir pagal pradinio ugdymo programas tada, kai jis tam labiausiai pasirengęs. Pasak specialistės, kuomet vaikas sėkmingai pradeda mokslus mokykloje, jam sekasi ir įvairios akademinės užduotys, mokinys sukuria pozityvius emocinius ryšius su mokytojais ir bendraklasiais. Tokia sėkminga pradžia prisideda prie to, kad vaikas tampa labiau motyvuotas, pasitiki savimi ir nori mokytis. „Vieniems vaikams tinkamiausias amžius pradėti pirmosios klasės mokslus yra šešeri, kitiems - septyneri metai. Kiekvieno vaiko raida yra individuali, skirtingų funkcijų raida taip pat skiriasi. Gali būti taip, kad vaiko intelektinė branda lenkia amžių, tačiau socialinė ar emocinė branda jį atitinka, arba priešingai. Variantai gali būti įvairūs. Manoma, kad geresnis prisitaikymas bus tada, kai visi trys komponentai bus pakankamai aukšto lygio. Mokymosi sėkmei ir sėkmingai adaptacijai mokykloje svarbūs gali būti ir kiti kriterijai, pavyzdžiui vaiko dėmesio išlaikymo ypatumai, gebėjimas klausytis, atlikti nenorimą veiklą, atsparumas stresinėms situacijoms ir patirtai nesėkmei, savireguliacija, savikontrolė, vaiko asmenybės ypatumai, palaikantys tėvai ir mokytojai. Svarbu ir pačio vaiko, mokytojų ir tėvų lūkesčiai“, - sako psichologė.
Būtina įvertinti gebėjimus Pašnekovė teigia, kad prieš pradedant leisti vaiką šešerių metų į mokyklą, svarbu atkreipti dėmesį į intelektinę, socialinę ir emocinę brandą. Taip pat svarbūs ir fiziniai gebėjimai. Būtina atkreipti dėmesį į bendrosios ir smulkiosios motorikos išsivystymo lygį. Svarbus ir vaiko motyvacijos lygis, tad būtina atkreipti dėmesį į tai, ar vaikas yra pajėgus fiziškai ir emociškai atlaikyti mokymosi krūvį, ar jis domisi mokyklinio tipo užduotėlėmis ir ar tokia veikla jam įdomi ją nuosekliai vykdant kasdien, ilgesnį laiką, tačiau su trumpomis pertraukėlėmis. Taip pat tėveliams svarbu įvertinti, ar ankstyvas vaiko ugdymas atitinka vaiko, ar visgi labiau tėvų, o kartais ir ugdymo įstaigos interesus. Geriau pradėti vaikui mokytis mokykloje tada, kai tai atitinka būtent vaiko interesus ir poreikius. „Santykio su vaiku metu, įvairių žaidimų pagalba, skirdami jam įvairias užduotėles formuosite jo pažintinius, socialinius ir emocinius gebėjimus. Deja vos per metus vaiko paruošti mokyklai nepavyks. Kalbant apie vaiko psichologinį pasirengimą mokyklai - siūlyčiau būti atviriems su vaiku ir sakyti jam tiesą. Rekomenduočiau formuoti teigiamą, bet adekvatų požiūrį į mokymosi procesą. Svarbu realiai paaiškinti vaikui, kas iš tiesų jo laukia mokykloje, mat jis dar neturi mokymosi mokykloje patirties. Svarbu, kad jis suprastų, kad ne viskas bus įdomu ir smagu, greičiausiai bus visokių dienų ir situacijų. Bus kas patiks ir kas nelabai patiks, bus sėkmių ir nesėkmių. Svarbu vaikui paaiškinti, ką daryti tokiu atveju, pabrėžti, kad reikia nebijoti prašyti pagalbos. Tėvai turi mokyti vaiką patį mąstyti, suprasti įvairias situacijas, pasitarti, priimti sprendimus, esant reikalui tuos sprendimus pakeisti. Tam taip pat reikia sukurti glaudų ryšį su vaiku, kad jis suprastų ir pasitikėtų suaugusiuoju“, - sako psichologė O. Bartkevič.
Tėvų varžybose pralaimi vaikai Lopšelio darželio „Bebenčiukų namučiai“ vadovė Aleksandra Leontjeva Freind mano, kad šiuolaikinių tėvelių varžybose dažniausiai pralaimėtojais lieka vaikai. Pasak specialistės, jei vaikas per anksti iškeliauja į mokyklą ir negeba įsisavinti ugdomosios medžiagos, tuomet akivaizdžiai mažėja jo savivertė, jam būna sunku susikaupti, vaikas serga, gali išsivystyti psichosomatiniai sutrikimai. „Rekomenduoju tėveliams visuomet žvelgti individualiai į savo vaiką, nelyginti jo su kitais grupėje, kieme ar giminėje esančiais vaikais. Mažąjį galima lyginti tik su juo pačiu, su jo asmeniniu tobulėjimu ir akademiniu progresu. Šiuolaikiniai vaikai yra akademiškai labai pažengę ir lenkia savo amžiui keliamus reikalavimus, tačiau emociškai jų branda ateina savo laiku su atitinkamu amžiaus tarpsniu. Taigi, jei svarstote ar vaiką leisti į mokyklą šešerių ar septynerių metų, būtinai stebėkite jo emocinę būklę, savarankiškumo įgūdžius, ar jis atlieka darbus iki pačios pabaigos, ar gali prisiversti atlikti užduotis, kurios jam nepatinka. Būtinai teiraukitės pedagogų, kaip vaikas jaučiasi grupėje, kokios jo stipriosios asmeninės savybės, o kokios - silpnesnės, kaip sekasi įsisavinti medžiagą, dalyvauti grupinėse pamokėlėse. Ši informacija yra labai svarbi, mat šiuo metu vyksta ištisinės lenktynės tarp tėvų. Pastarieji konkuruoja dėl kuo ankstesnio vaikų skaitymo, rašymo ir kalbėjimo. Dažnai tėvai nekreikia dėmesio į tai, kad vaikui per anksti viską darant po to tenka atsidurti psichologo kabinete ir spręsti daug didesnes problemas - nenorą mokytis, motyvacijos stoką. Aš nekalbu apie vaikus, kurie tikrai yra išskirtinių gebėjimų ir puikaus psichologinio pasirengimo žygiuoti į pirmą klasę. Tokių vaikų yra vienas kitas, didžioji dauguma auga pagal savo amžių“, - patirtimi ir įžvalgomis dalinasi specialistė.
Dažnai tėvai apsigalvoja „Bebenčiukų namučiai“ vadovė teigia, kad jos vadovaujamoje įstaigoje vidutiniškai 95 procentai vaikų į mokyklą iškeliauja septynerių metų. Tai, pasak jos, yra todėl, kad patys tėvai tampa sąmoningesni, labiau domisi vaikų psichologija, patarimų klausia specialistų ir nevengia atlikti raidos vertinimą. „Šiuo metu negalima kartoti priešmokyklinės klasės. Dėl to liūdna, mat jei tėvai ir pedagogai mato, kad vaikas nepasiruošęs keliauti į mokyklą, vis tiek privaloma tvarka jis bus keliamas į pirmąją klasę. Greitu metu šią tvarką planuojama keisti, tad nekantriai laukiame pokyčių. Pasikeitus tvarkai tėveliams per anksti išvedus vaikus į priešmokyklinę klasę būtų galima laiku sustoti ir likti dar metams priešmokyklinėje klasėje“, - teigia A. Leontjeva Freind.
Specialistė pabrėžia, kad labai svarbus faktorius, galvojant apie mokslo suolą anksčiau - vaiko motyvacija pradėti mokslus. Jis taip pat turi išsiskirti gerais savarankiškumo įgūdžiais - mokėti apsirengti, užsirišti batus, tvarkytis tualete, mokėti saugoti ir susitvarkyti savo daiktus. „Taip pat svarbu ir akademiniai gebėjimai. Vaikas turėtų gebėti skaityti ir rašyti didžiosiomis raidėmis. Taip jam pačiam bus drąsiau ir lengviau mokytis. Būtų gerai, kad vaikas nebemiegotų pietų miego, ir jo dienotvarkė vasaros metu jau būtų tokia pati, kokia bus ir mokykloje. Pavojaus ženklai, kad vaikas visiškai nepasiruošęs anksčiau savo amžiaus žygiuoti į mokyklą būtų šie: vaikas bijo svetimų žmonių, nemoka bendrauti ir bendradarbiauti su bendraamžiais, nesilaiko susitarimų ar taisyklių, nemoka susitvarkyti su savo neigiamomis emocijomis ir jų raiška“, - sako pašnekovė. Pasak jos, tėvai vis dažniau svarsto vaiką vesti anksčiau į mokyklą, bet apsigalvoja. Tėvai deda pliusus ir minusus, konsultuojasi su pedagogais ir psichologais. „Aš manau, kad tai yra sąmoningų tėvų karta, kuri nori, kad jų vaikui būtų geriausia. Tačiau pasitaiko, kad tėvai skaičiuoja, jog išleidus atžalą į pirmą klasę susitaupys darželiui išleidžiami pinigai, kad brolis ar sesė eina į mokyklą, tad drauge vaikus bus patogiau vežioti. Būtent todėl diskutuojant su tėveliais šia tema visada bandau kalbėti apie patį vaiką ir jo poreikius, o ne tėvelių patogumą“, - įsitikinusi specialistė.
„Bebenčiukų namučiai“ vadovė rekomenduoja tėvams neskubėti, įvertinkite visus pliusus ir minusus, išklausyti žmonių, kurie daug laiko praleidžia su vaiku ir tuomet nuspręsti ar jis pasiruošęs.
Kaip elgtis su emociškai manipuliuojančiais žmonėmis
Toksiškos uošvės požymiai
- Nuolatinė kritika
- Asmeninės erdvės pažeidimas
- Aiškinimas, kaip auginti vaikus
- Pasyvi agresija
- Aukos vaidmuo
- Pavydas sūnaus dėmesio
- Noras kontroliuoti sūnų
- Izoliavimas nuo šeimos
- Neatsiprašymas
Jei uošvė nepaiso jūsų auklėjimo taisyklių, pavyzdžiui, siūlo saldumynų vaikams, kai tai draudžiama, arba nepaiso nustatyto režimo - ji negerbia jūsų, kaip mamos, vaidmens. Jei ji rodo pasyvią agresiją, pavyzdžiui, sako dviprasmiškus komplimentus arba sąmoningai daro ką nors, kas tau nepatinka, tai taip pat yra toksiškumo požymis. Toksiška uošvė visada ras progą pasirodyti auka. Ji gali išprovokuoti konfliktą, tačiau kaltę suversti marčiai. Tokios moterys manipuliuoja situacijomis, nevengia skųstis, kokios jos vienišos, kaip trūksta vyriškų rankų namuose.
Ji aiškiai pavydi laiko, kurį sūnus praleidžia su jumis, arba pyksta dėl jūsų artumo. Ši moteris gali prasitarti, kaip puikiai sutarė su sūnumi, kol jo gyvenime neatsirado marti. Toksiška anyta siekia nuolat daryti įtaką sūnaus pasirinkimui. Ypač jei tai liečia jus ir jūsų santykius su juo. Ji dažnai nekviečia marčios į šeimos susitikimus, sako blogus dalykus jai už nugaros. Dėl tokios izoliacijos galite pasijusti pašaliniu asmeniu vyro šeimoje, o to ir nori toksiška uošvė.
