Viktorija Streiča-Jakštienė, žinoma solistė, režisierė ir pedagogė, dirbanti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, gimė ir augo Latvijoje. Tačiau ji pati pripažįsta, kad namais visada laikė Lietuvą, iš kur kilusi jos mama. Lietuva V. Streičai niekada nebuvo naujiena. „Aš esu pusiau lietuvė, nes mano mama lietuvė ir visas vasaras praleisdavau Lietuvoje. Taigi ir Lietuvą aš visada laikiau namais. Nesakyčiau, kad esu tremtinė, nes iki Latvijos yra kokie 200 km. Nuvažiuoti šiais laikais ne problema“, - kalbėjo V. Streiča.
Asmeninis gyvenimas ir šeima
Latvio ir lietuvės dukra čia praleisdavo vasaras, o galiausiai, sutikusi gyvenimo meilę, paliko Latviją ir sukūrė šeimą su aktoriumi Kęstučiu Jakštu. Ji neslepia, kad viena iš priežasčių, kodėl norėjo pabėgti iš Latvijos, buvo noras dirbti teatro srityje ir nebūti vertinamai kaip žinomo kinematografo dukrai. „Latvijoje buvo gana sunku. Čia (Lietuvoje) tai (tėvo pasiekimai ir žinomumas) tapo kokybės ženklu, nes visi nustemba, kad esu jo dukra.“ V. Streiča sako, kad Rygos grožį pradėjo matyti tik penkerius metus pagyvenusi Lietuvoje, o svajonių miestu iki šiol laikė Vilnių.
Praėjusiais metais per Jonines susituokę, šiemet paskutinę birželio dieną aktoriai Viktorija Streiča (29) ir Kęstutis Jakštas (43) tapo tėvais. Jiems gimė dukra. Pora mažylei vardo dar neišrinko. „Dabar namai pilni ne tik verksmo, bet ir klyksmo, tylos, vėl verksmo. Tačiau apskritai dukra neskandalinga“, - sako per gimdymą šalia žmonos buvęs Kęstutis. Iš pirmosios santuokos dvi suaugusias dukras turintis aktorius užsimena, kad jausmai susilaukus šios atžalos tokie pat, kaip ir tuomet - laikas tokiems dalykams neturi įtakos.
„Dvi dienos mano gyvenime apvertė jį aukštyn kojomis: diena, kai įsimylėjau savo vyrą ir diena, kai gimė mano dukra. Po šių dienų gyvenimas jau niekada nebebuvo toks, kaip iki tol”, - su šypsena veide kalbėjo Viktorija. Naujiena atskriejo telefonu užvakar - mergaitę pavadino Dominyka Emilija. Šeimos nariai - dvivardžiai. Jis paaiškino, kad duoti po du vardus - šeimos tradicija: dukros Žygimantė Elena ir Vilgailė Ona, jis - Kęstutis Stasys, brolis - Saulius Kazys, sesuo - Aušra Ona.
Karališkas jausmas Dabar aktoriaus ir režisieriaus šeima - žmona, 28 metų latvių aktorė Viktorija Streiča, naujagimė dukrelė ir kartu gyvenančios dukros iš pirmosios santuokos - 15 metų Žygimantė bei 18-metė Vilgailė. K.Jakšto dukrelė gimė birželio 30 dieną. Kai žmona Viktorija gimdė, šalia buvo ne tik vyras, bet ir jo vyresnės dukros iš pirmos santuokos.
Su teatro bei kino aktoriumi ir režisieriumi K.Jakštu susitikome devintą valandą vakaro vienoje kavinėje Vilniaus centre. Paklaustas, kokie darbai spaudžia, kad pokalbiui paskyrė vėlyvą laiką, pašnekovas tikino: "Dirbu tėvu." Ką gi, pirmiausia apie šias K.Jakšto pareigas ir papasakosime. Prieš tris savaites gimusios dukrelės tėvelis aiškino, kokių turi rūpesčių: reikia pakeisti mažylės palas. Kai replikavau, kad šiais laikais yra sauskelnių, jis atskleidė, jog žmona buvo nutarusi naudoti senovines priemones - vystyklus. Tačiau, kaip supratau, nusprendė šį dalyką "modernizuoti" ir naudoti sauskelnes. Kad ir labai myli dukrelę, K.Jakštas naktimis prie jos nesikelia. Dažniausiai tai daro žmona. "Taip kietai užmiegu, kad neprabundu", - pavargusiam po darbų tėveliui mažylės verksmas netrukdo. Tačiau migdydamas dukrelę padainuoja savo sukurtų lopšinių.
Viktorija, jūsų mama - lietuvė, tėvas - latvis. Ar tėvų šeimos modelis įkvėpė rinktis lietuvį? Neįmanoma iš anksto susikurti šeimos modelio. Juk ne dėl tautybės pamilsti žmogų. Tačiau giminaičiai Latvijoje dažnai pajuokaudavo, kad ištekėsiu už lietuvio. Mano tėvai kadaise susipažino Lietuvoje, važiuodami traukiniu. Su Kęstu aš irgi susipažinau ant kelio - Latvijoje filmavome alaus reklamą. Joje vaidmenis kūrė nemažai lietuvių aktorių. K.Jakštas: Filmavimo aikštelėje buvo labai daug gražių Aktorinio meistriškumo fakulteto studenčių. Paryčiui viena priėjo... V.Streiča: Priėjo? K.Jakštas: Prašneko lietuviškai. V.Streiča: Jūs atsisėdote prie mūsų stalelio, o aš atėjau pasiimti savo daiktų. Pasakiau: „Atsiprašau.” Kęstas mane pakalbino. K.Jakštas: Vėliau buvo šios reklamos tęsinys. Po to nebeišsiskyrėme. Jau dešimt metų gyvename kartu.
Ar pastebite vienas kito charakteryje tautinių skirtumų? V.Streiča: Girdėjau posakį, kad latvis - tai išgąsdintas lietuvis. Suprask, prigesintas. K.Jakštas: To nepajutau nei gyvendamas su pusiau latve, nei filmuodamasis Latvijoje. V.Streiča: Įsiklausiusi į Lietuvos himną pastebėjau, kad jo žodžiuose užkoduota tiesa: žmogus pasikliauja savimi. O Latvijos himne skamba „Dieve, palaimink Latviją”. Vadinasi, latviai labiau pasikliauja dangiškomis jėgomis, o ne patys savimi. Bet pasaulyje vargu ar kas atskirtų lietuvį nuo latvio, nebent Londone. Latviai emigrantai nėra taip pagarsėję kaip lietuviai blogąja prasme.
Su jumis kartu gyvena ir abi Kęstučio dukterys iš pirmos jo santuokos - studentė Vilgailė Ona ir abiturientė Žygimantė Elena. Kaip pavyksta suderinti gausios šeimos poreikius? K.Jakštas: Jaučiu kaltės jausmą prieš savo vaikus, nes per mažai jiems skiriu laiko. Dažniausiai tik sekmadienio vakarą visa šeima susėdame ir aptariame savaitės reikalus. Džiaugiuosi, kad Viktorija - puiki šeimininkė. Ji per penkiolika minučių gali kone iš kirvio priskaldyti tokių gardžių patiekalų, kad apsilaižome pirštus. Vaikams patinka Viktorijos ruošiamos sušių puotos. Ji net iš daržovių paruošia daug sočių valgių. Draugai taip pat girdavo Viktorijos kulinarinius sugebėjimus. V.Streiča: Dabar draugai pamiršo kelią į mūsų namus. Kol nedirbome Kaune, bendraudavome daugiau. K.Jakštas: Dabar retai jie mums paskambina. Apmaudu, kad nebegalime vakaroti su draugais, nes kelių valandų susitikimas su jais atimtų galimybę būti pasiruošusiam kitos dienos darbams. Metai bėga, o geri draugai, kurie mums nemažai padėjo, tolsta. Dėl to ir pasaulis atrodo susvetimėjęs.
Kodėl vyresnės dukros gyvena ne su motina, o su jumis? K.Jakštas: Taip susiklostė. Gal pirmi metai po skyrybų buvo įtempti, bet dabar visi puikiai sutariame. Ir aš, ir Viktorija bendraujame su mano buvusia žmona Vilma - kalbamės apie dukterų auklėjimą. Viktorija, kaip jums pavykko rasti bendrą kalbą su buvusia vyro žmona? V.Streiča: Tai didžiulis Vilmos nuopelnas, nes ji mus priima atvira širdimi. Man įstrigo viename žurnale perskaityta mintis: „Buvusią vyro žmoną turi priimti kaip savo šeimos narį.” Yra bendri vaikai, atsiranda reikalų, kuriuos nuolat reikia aptarti.
Karjera ir kūrybinis kelias
Teatro, televizijos ir kino aktorei bei režisierei Viktorijai Streičai-Jakštienei veiklų tikrai netrūksta. Kalbėdama apie savo pasirinktą kelią ji nedaugžodžiauja - būta visko, ir pakilimų, ir abejonių, ir savęs nuvertinimo. Tačiau ji ne trupučio nesigaili savo sprendimo, ir, kaip pasakoja profesionali aktorė, tik mistiškos intuicijos vedama ji pasirinko šią profesiją. Bet, pasirodo, šis žingsnis buvo tik kelias į jos pagrindinį tikslą. „Režisūra visada buvo mano galutinis tikslas, o aktorystė - kelias į ją. Nuo pat gimimo gyvenau ir gyvenu tarp režisierių. Fenomenalu, bet mūsų šeimoje jų šiuo metu keturi. O reali pradžia turbūt buvo mano pedagoginis darbas VDU Muzikos akademijoje, kurioje vokalistams dėsčiau vaidybą ir buvau operos studijos režisierė. Man labai patiko darbas su studentais, ypač operų pastatymai. Po to dviese su K. Jakštu statėme A. Lipos miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ Kauno muzikiniame teatre. O tada jau man patikėjo savarankiškus darbus. Pradžioje buvo sunku, nes ne per vieną dieną išmoksti vadovauti milžiniškam artistų ansambliui ir visai pastatyminei mašinerijai. Bet gerai, kad neišsigandau taip, kad mesčiau šį užsiėmimą. Vėliau suvokiau, kad šie įgūdžiai lavinami su patirtimi. Šiuo metu paraleliai filmavimams „Rimtuose reikaluose” statau austrų autorių S. Levay ir M.Kunze miuziklą „Mocartas”, - pasakojo serialo „Rimti reikalai“ aktorė V.Streiča-Jakštienė.
Veiklose paskendusi aktorė prisipažino turinti ryto ritualą, kuris jai padeda susikaupti ir pasikrauti visai ateinančiai dienai. Kiekvieną dieną, kol dar visi miega, ji keliasi 5 ryto, kaip pasakoja pati aktorė, ankstyvo ryto metu ji nuveikia net 60 procentų savo dienos darbų.
„Karinos vaidmuo išskirtinis man todėl, kad su juo pagaliau įsirašiau į „mamų vaidmenų” lygą. Motiną ekrane vaidinu pirmą kartą. Karinos pagrindinė misija po daugelio metų atvykus iš Vokietijos - saugoti ir apginti savo dukrą. Motinos ir dukros meilė man yra pats švenčiausias jausmas pasaulyje. Tiek su savo mama vaikystėje buvome neišskiriamos, tiek su dukra esame labai artimos. Tad aš labai džiaugiuosi, kad galiu visus savo šilčiausius jausmus panaudoti šiame vaidmenyje. Ir man labai pasisekė su ekrano dukra - aktorė Dovilė Kundrotaitė labai šilta ir miela, tad nuo pirmo dublio kaifuoju būdama Iglės mama“, - apie naują vaidmenį kalbėjo aktorė.
Buvusios šmaikščios aktorių trupės „Viengungių melodijos” nario K.Jakšto antroji žmona, latviško kraujo turinti V.Streiča yra ir jo pavaldinė. Jis - Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis režisierius, ji - šio teatro artistė.
Fragment Trailer | Dmitry Krymov | Klaipeda Drama Theatre
Tad kokias vasaros atostogas šeima planuoja? K.Jakštas: Atostogų neturėsime, nes vasarą - darbymetis. Laukia operetės festivalis Kauno pilyje, o liepos 7-ąją - mano režisuotos operetės „Karaliaus ložė” premjera. Rugpjūčio 17-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre - miuziklo „Velnio nuotaka” premjera. 2003-iaisiais jį pastačiau Vilniaus Vingio parke. Bet pastatyti šį miuziklą uždaroje teatro scenoje - daug didesnis iššūkis. Rudenį planuojame išleisti miuziklą, kuriam libretą parašė Viktorija.
Vyras labai apkrauna darbu? V.Streiča: Kęstučio režisuotame miuzikle „Mieloji Čariti” atlieku pagrindinį vaidmenį - tris valandas nenulipu nuo scenos! Neturiu didesnio vaidmens nei šis. Jis sunkus - ir vaidybine, ir muzikine prasme.
Ar sudėtinga gyventi Vilniuje, o dirbti Kaune? K.Jakštas: Ši tema mums - skausminga. Neapsisprendžiame, kur geriau įsikurti. Jau beveik nusistovėjo migravimo grafikas: aš į Kauną lekiu savaitės pradžioje, antroje jos pusėje repetuoti atvyksta ir Viktorija. Dėl nepastovaus gyvenimo būdo mums būtų geriausia vežiotis palapinę. (Juokiasi.) Patiems sau sunku atsakyti į klausimą, kokiame mieste būtų geriausia gyventi. V.Streiča: Laukiame ženklo iš kosmoso. (Juokiasi.) Gal nusipirksime autobusą, kuriame būtų virtuvė, lovos. Aš jau pradedu nusiteikti tam, kad dėl darbų geriau kraustytis į Kauną. Juk ir vaiko negalima kaip daikto vežioti iš vienos vietos į kitą. Be to, būdama labai užsiėmusi, negaliu dukters lavinti tiek, kiek ji galėtų būti lavinama nuolat lankydama vaikų darželį.
Kas prižiūri ketverių metų Dominyką Emiliją, kai dirbate? V.Streiča: Ji Vilniuje lanko vaikų darželį. K.Jakštas: Ir Kaune. (Juokiasi.) V.Streiča: Kai buvo statomas miuziklas „Aida”, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį, Dominyką du mėnesius teko leisti į privatų darželį Kaune, nes tuo metu nebuvo kitos išeities. K.Jakštas: Ji dažniausiai keliauja su mumis. Kaune ją prižiūri močiutė Ona Aldona, mano mama. Kai Dominyka ant mūsų supyksta, sako, kad išvažiuos pas kitą močiutę Vidą į Rygą. Duktė supranta latviškai. Seneliui (žinomam latvių teatro ir kino režisieriui Janiui Streičai. - Red.) kai kuriuos žodžius ji pasako latviškai.
Apie darbus - Su jumis buvo sunku susitarti susitikti - vis užsiėmęs, neturite kada. Į kelias dalis bandote save padalyti? - Kaip Dievulis mane padalijo, toks ir vaikštau. Bandau rasti kelias dienas atostogų, bet nepavyksta. Darbai dar pakeliui, neįgyvendinti, todėl apie juos nelinkęs kalbėti. Rašomas scenarijus dideliam istoriniam miuziklui. - - Režisuosite? - Taip. Esate ne pirmas aktorius, kuris metėsi į režisūrą. Pasakykite savo versiją, kodėl? - Tai buvo atsitiktinumas. Kitados kažkas pasiūlė pabandyti. - Statyti "Velnio nuotaką"? - Taip. - - Dar režisavote miuziklus "Kalėdų fabrikas", "Batuotas katinas"... Sakoma: kelis atsitiktinumus galima vadinti dėsningumu. - Jau tendencija. Dar buvo "Nesudegantis Vilnius" - toks barokinis pastatymas. Pakeliui ir mokslus baigiau - teatro režisūros magistrantūrą pas Joną Vaitkų. Tai - man patinkanti sritis.
Be to, kad esate profesionalus aktorius, dar pučiate dūdą, esate dainavęs Kauno filharmonijos chore, kurį laiką studijavote operinį dainavimą pas Eduardą Kaniavą. Girdėjau, kad ir nekūrybinių darbų mokate. - Mėšlą mėžiau, kai amžiną atilsį tėvas gyvulius augino. Tačiau vaidinote didžiavyrius - latvių filme "Rygos sargai" prezidentą Karlį Ulmanį, LNK laidoje "Dviračio šou" - Brazauską. - Mes visi esame antra ar trečia karta nuo plūgo, tad didelės išmonės čia nėra. Latvijos prezidentas buvo valstiečių sūnus, Amerikoje baigęs agronomų mokslus. Brazauskas - tam tikra prasme statybininkas. Statybininko patirties turite? - Turiu - galiu mūryti ir tinkuoti.
Ar darbai teikia malonumą? K.Jakštas: Nenoriu nieko įskaudinti, tačiau matau labai daug darbo imitavimo ir „chaltūros”. Aš visada buvau užsispyręs siekti kuo geresnių rezultatų, todėl negaliu paleisti kūrybinio proceso savieigai. Dėl to daug dirbu. Nors gali kvailai nuskambėti, tačiau teatre gaminame dvasinį produktą, kurį parduodame žiūrovui. Negalime pardavinėti nekokybiškos prekės. Neįsivaizduoju, kad režisierius Eimuntas Nekrošius, su kuriuo dirbau penkiolika metų, leistų sau ateiti į repeticiją nepasiruošęs. Jis dirba daugiausia už visus. Man jis - pavyzdys.
Ar šeimos santykiams puoselėti įdedate daug pastangų? K.Jakštas: Prisipažįstu: esu blogas tėvas, skiriantis mažai dėmesio vaikams. Tačiau esu atviros širdies. Manau, kad šeima tai vertina. Širdyje ilgai nešiojuosi gražias akimirkas. Viena jų - šeimos kelionė į Berlyną pas Viktorijos draugę automobiliu. Mano šeimos moterys nepajuto kelionės diskomforto, nes kol aš vairavau, jos saldžiai miegojo.
Ar namuose jaučiatės pagerbtas tarp moterų? K.Jakštas: Kai grįžtu namo, kartais man trūksta kantrybė. Ech, tenka ir čiaupus vonioje sutaisyti, ir spinteles suremontuoti.
Nepraleisk! - Jūsų likimas tapti artiste tikriausiai buvo nulemtas dar vaikystėje?- Tikriausiai taip, nes, galima sakyti, užaugau kino aikštelėje, vaidinau vaikiškus personažus tėvo statomuose filmuose, bet jis man draudė net svajoti apie aktorės karjerą. Mano tėtis - unikalus žmogus. Jis ne tik režisierius, bet ir dailininkas, dizaineris, nagingas žmogus. Nors jam per septyniasdešimt, energijos ir gyvenimo džiaugsmo galėtų pavydėti gerokai jaunesni. Jis būtų man pritaręs, jeigu būčiau pasirinkusi režisūrą. O apsisprendžiau tapti artiste tik baigdama mokyklą, kai per vieną savaitę pamačiau tris genialius dalykus: Maskvos teatro gastroles su garsiomis rusų teatro žvaigždėmis, per televiziją Eimunto Nekrošiaus režisuotas A.Čechovo “Tris seseris” ir filmą “Kabaretas”. Kai kas sako, kad pasirinkimą nulėmė tėvo genai, bet turiu ir mamos, lietuvės, bruožų. Ji ne aktorė, bet didelė teatro ir kino gerbėja. Tad jeigu ne mama ir močiutė, kuri gyveno netoli Druskininkų, lietuviškai nemokėčiau ir Vilniuje nebūčiau studijavusi bei 2004 metais baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūros.
- Kauno muzikiniame teatre esate sukūrusi vaidmenis spektakliuose “Kabaretas” ir “Bučiuok mane, Keit”, o štai šiomis dienomis dar ir miuziklo “Aida” premjera. Kuo jums brangus Kauno muzikinis teatras?- Esu labai laiminga, kad likimas lėmė pakliūti būtent į šį teatrą ir dainuoti miuzikluose. Šiame teatre man net sienos padeda. Miuziklas - toks žanras, kuriame gali atskleisti ir savo aktorines savybes, ir balsą, ir energetiką.
- Kai jūsų vyras Kęstutis Jakštas tapo teatro vyriausiuoju režisieriumi, o pati dainuojate miuzikluose, tikriausiai daugiau būnate Kaune negu Vilniuje? Ar nepabodo gyvenimas tarp dviejų miestų?- Gerai, kad netenka blaškytis tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Pabodo labiausiai dėl to, kad kai ko nors prireikia - tas daiktas paprastai būna kitame mieste. O šiaip mėgstu permainas ir man, kaip oro ženklui, nepastovumas yra net būtinas.
- Kuo šie miestai jus žavi?- “Te vilniečiai nesupyks - Kaunas Lietuvos širdis”, o Vilnių pamilau, kai tik atvažiavau studijuoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją.
- Ar dviem artistams po vienu stogu nėra ankšta?- Apskritai neįsivaizduoju, kaip vyras gali gyventi su aktore. (Juokiasi.) O jeigu rimtai, tai dviračio neišradome, pykstamės dėl to paties, dėl ko nesutaria kiekviena normali šeima - dėl kasdienių buitinių dalykų.
- Kiek žinau, labai šiltai bendraujate su Kęstučio dukterimis iš pirmosios santuokos. Kaip pati save vertinate ne scenoje, o atliekančią žmonos, mamos, marčios ir kitus giminiškus vaidmenis?- Ar aš esu Kęstučio dukterų draugė, reikėtų klausti ne manęs, o jų. O pati manau, kad esu labai bloga mama, marti ir žmona. Mamų konkurse tikrai užimčiau vieną paskutinių vietų. Guodžia tik tai, kad savo dukrai esu pirmoje vietoje. Turiu puikią anytą, kurią reikėtų apdovanoti medaliais vien todėl, kad pakenčia savo namuose Kaune du menininkus, kurie pasirodo kada nori, palieka savo vaiką ir vėl dingsta... Na, nebent savo tėčiui ir mamai, su kuriais dažnai susitinkame, esu tobula dukra.
- Ar jūsų garsusis tėtis J.Streičas, mums pažįstamas iš filmo “Teatras”, kuriame vaidina aktorė Vija Artmanė, dažnai apsilanko pas jus?- Dabar, kai gimė Dominyka, mano tėvas ir mama dažniau atvažiuoja pas mus, nei mes važiuojame į Rygą. Mes visi pernai spalio mėnesį patyrėme didelę netektį - aviakatastrofoje žuvo mano vyresnysis brolis. Ši netektis sukrėtė ir pakeitė mano požiūrį į gyvenimą iš pagrindų. Gavau milžinišką spyrį į užpakalį. Supratau, kad savo gyvenimo negalime švaistyti nereikšmingiems dalykams.
- O mažoji kuo jus džiugina. Gal bus artistė?- Ji pati pasirinks savo kelią. Žinau, kaip iš šalies kvailai atrodo tėvai, besigiriantys savo vaikais. Kiekvienam saviškis atrodo pats genialiausias. Dominyka labai mėgsta būti teatre. O tik ką pastatytą miuziklą “Aida” ji pasižiūrėjo nuo pradžios iki galo ir pareikalavo dar. (Juokiasi.) Pati net kelias arijas atmintinai dainuoja. Neįsivaizduoju, ką darželyje mano auklėtojos, kai dvejų metų vaikas vietoj “Dviejų gaidelių” dainuoja: “Išniekinai tautą, užgrobei turtus, nuleidęs mums kraują tikies mūsų dvasios...
- Gal dar papasakosite apie savo naujausią vaidmenį ir miuziklą “Aida”? - Mano nuomone, tai vienas gražiausių miuziklų. Niekada nebuvau jo autoriaus Eltono Džono (Elton John) gerbėja, bet man kurti Aidos vaidmenį pagal muzikos dramaturgiją tikrai smagu ir įdomu. Mat ši daug kam iš to paties pavadinimo operos žinoma senovės Egipte nutikusi meilės istorija skamba XXI a.
Eidamas 89-uosius metus mirė Latvijos režisierius, aktorius, rašytojas, dailininkas, publicistas ir visuomenės veikėjas Janis Streičas. Jis - lietuviams puikiai pažįstamos televizijos ir kino aktorės bei režisierės Viktorijos Streičos tėtis. Kaip rašo apie kino veterano mirtį pranešę „Delfi.lv“, pastaraisiais metais J. Streičas gyveno Lietuvoje, kur tapė. Jo dukra Viktorija ne viename interviu yra pasakojusi, kad būtent tėtis ją artimai supažindino su aktorystės pasauliu. J. Streičas gimė 1936 m. rugsėjo 26 d. Preilių rajone, valstiečių šeimoje. Mokėsi Gailiečių parapijos mokykloje, vėliau - Rėzeknės pedagoginėje mokykloje. Po privalomosios tarnybos kariuomenėje Streičas išvyko į Rygą, kur susitelkė į teatrą ir kiną. 1959 m. jis pradėjo studijas tuometinės Latvijos valstybinės konservatorijos Teatro fakulteto režisūros kurse. Baigęs studijas 1963 m., Streičas pradėjo dirbti Rygos kino studijoje. Kaip režisierius jis debiutavo 1967 m. filme „Kapitono Enrique laikrodis“ kartu su Ēriku Lāci, o pirmasis savarankiškas režisūrinis jo darbas buvo 1970 m. filmas „Šaudyk mano vietoje“. Kūryboje Streičas dalyvavo daugiau nei 30 filmų kūrime, atlikdamas įvairius vaidmenis - kaip režisierius, scenaristas, aktorius, mokytojas ir meno vadovas. Iš viso jis sukūrė 22 pilnametražius filmus. Už 2010 m. filmą „Rūdolfo palikimas“ Streičas buvo nominuotas „Didžiojo Kristapo“ apdovanojimui kaip geriausias pilnametražis filmo režisierius, o 2016 m. gavo apdovanojimą už viso gyvenimo indėlį į Latvijos kiną. Ypač reikšmingi tapo jo filmai „Teatras“ (1978), „Limožas vasaros nakties spalvomis“ (1981) ir „Žmogaus vaikas“ (1991), gavę Latvijos kino apdovanojimą „Didysis Kristaps“ kaip geriausias pilnametražis filmas. Režisieriaus darbai taip pat buvo pripažinti tarptautiniuose festivaliuose - „Žmogaus vaikas“ gavo pagrindinį Sanremo kino festivalio prizą ir Vatikano „Beato Angelico Europai“ premiją. Už indėlį į kultūrą režisieriui 1998 m. buvo įteiktas Trijų žvaigždžių ordinas, jis buvo Latvijos mokslų akademijos garbės narys, taip pat vadovavo Latvijos kinematografininkų sąjungai ir Rygos latvių draugijai. Jo kūrybinis palikimas ir filmai užima svarbią vietą Latvijos kultūroje. Streičas taip pat buvo ryškus visuomenės veikėjas. 1986 m., sakydamas kalbą SSRS kinematografininkų sąjungos suvažiavime Maskvoje, jis propagavo pirmuosius demokratinius rinkimus kūrybinėse sąjungose, rašo „Delfi.lv“. Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Rodyti diskusiją (1) Pastaraisiais metais J.Streičas gyveno Lietuvoje, kur užsiėmė tapyba. Janis Streičas gimė 1936 m. rugsėjo 26 d. Preilių apylinkėje ūkininkų šeimoje. Mokėsi Gailišių kaimo mokykloje, vėliau - Rėzeknės pedagoginėje mokykloje. Baigęs privalomą karinę tarnybą, jis persikėlė į Rygą, kur ėmėsi teatro ir kino veiklos. 1959 m. jis pradėjo studijas tuometės Latvijos valstybinės konservatorijos Teatro fakulteto režisūros kurse. Baigęs studijas 1963 m., Streičas pradėjo dirbti Rygos kino studijoje. Režisieriaus debiutas įvyko 1967 m. filmu „Kapitono Enrique laikrodis“, sukurtu kartu su Ēriks Lācis, o pirmasis savarankiškas režisūros darbas buvo 1970 m. filmas „Šaudyk mano vietoje“. Per savo kūrybinę karjerą Janis dalyvavo daugiau nei 30 filmų kūrime įvairiose rolėse - kaip režisierius, scenaristas, aktorius, pedagogas ir meninis vadovas. Iš viso jis sukūrė 22 pilnametražius vaidybinius filmus. Už 2010 m. filmą „Rudolfo palikimas“ Streičas buvo nominuotas „Didžiojo Kristapo“ apdovanojimui kaip geriausias vaidybinės filmo režisierius, o 2016 m. jis apdovanotas už gyvenimo nuopelnus Latvijos kino menui. Ypač reikšmingomis tapo jo filmai „Teatras“ (1978), „Joninių nakties spalvos limuzinas“ (1981) ir „Žmogaus vaikas“ (1991), kurie buvo apdovanoti Latvijos kino premija „Didysis Kristaps“ kaip geriausi pilnametražiai filmai. Režisieriaus darbai pelnė pripažinimą ir tarptautiniuose festivaliuose - „Žmogaus vaikas“ pelnė pagrindinį prizą Sanremo autorinių filmų festivalyje ir Vatikano premiją „Beato Angelico Europai“. Už indėlį į kultūrą režisierius 1998 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu, buvo Latvijos mokslų akademijos garbės narys, taip pat vadovavo Latvijos kinematografų sąjungai ir Rygos latvių draugijai. Jo kūrybinis palikimas ir filmai užima svarbią vietą Latvijos kultūroje. Streičas buvo ir aktyvus visuomenės veikėjas. 1986 m. Maskvoje, SSRS kinematografininkų sąjungos kongrese, jis savo kalba skatino pirmuosius demokratinius rinkimus kūrybinėse sąjungose. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbanti solistė, režisierė ir pedagogė Viktorija Streiča-Jakštienė gimė ir augo Latvijoje, tačiau žinoma moteris pripažįsta, kad namais visada laikė ir Lietuvą, iš kur kilusi jos mama. Latvio ir lietuvės dukra čia praleisdavo vasaras, o galiausiai, sutikusi gyvenimo meilę, paliko Latviją ir sukūrė šeimą su aktoriumi Kęstučiu Jakštu. Lietuva V. Streičai niekada nebuvo naujiena. „Aš esu pusiau lietuvė, nes mano mama lietuvė ir visas vasaras praleisdavau Lietuvoje. Taigi ir Lietuvą aš visada laikiau namais. Nesakyčiau, kad esu tremtinė, nes iki Latvijos yra kokie 200 km. Nuvažiuoti šiais laikais ne problema“, - kalbėjo V. Ji neslepia, kad viena iš priežasčių, kodėl norėjo pabėgti iš Latvijos, buvo noras dirbti teatro srityje ir nebūti vertinamai kaip žinomo kinematografo dukrai. „Latvijoje buvo gana sunku. Čia (Lietuvoje) tai (tėvo pasiekimai ir žinomumas) tapo kokybės ženklu, nes visi nustemba, kad esu jo dukra. V. Streiča sako, kad Rygos grožį pradėjo matyti tik penkerius metus pagyvenusi Lietuvoje, o svajonių miestu iki šiol laikė Vilnių. Jis buvo gerai žinomas ir Lietuvoje - J. Streičas yra lietuviams puikiai pažįstamos kino ir televizijos aktorės bei režisierės Viktorijos Streičos tėvas. Kaip skelbiama minėtame portale, pastaraisiais metais kūrėjas gyveno Lietuvoje, kur daug laiko skyrė tapybai. Ne viename interviu V. Streiča yra pasakojusi, kad būtent tėvas ją pirmasis supažindino su aktorystės pasauliu ir paskatino pasirinkti kūrybinį kelią. J. Streičas gimė 1936 metų rugsėjo 26 dieną Preilių rajone, valstiečių šeimoje. Mokėsi Gailiečių parapijos mokykloje, vėliau - Rėzeknės pedagoginėje mokykloje. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą jis persikėlė į Rygą, kur pradėjo aktyviai domėtis teatru ir kinu. Režisieriaus karjerą J. Streičas pradėjo 1967 metais filmu „Kapitono Enrique laikrodis“, kurį kūrė kartu su Ēriku Lāci. Pirmasis savarankiškas jo režisuotas filmas - 1970 metais pasirodžiusi juosta „Šaudyk mano vietoje“. Per savo kūrybinį kelią J. Streičas prisidėjo prie daugiau nei 30 filmų kūrimo - dirbo režisieriumi, scenaristu, aktoriumi, pedagogu ir meno vadovu. Iš viso jis sukūrė 22 pilnametražius filmus. Ypatingo pripažinimo sulaukė jo filmai „Teatras“ (1978), „Limožas vasaros nakties spalvomis“ (1981) ir „Žmogaus vaikas“ (1991).
Fragment Trailer | Dmitry Krymov | Klaipeda Drama Theatre
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbanti solistė, režisierė ir pedagogė Viktorija Streiča-Jakštienė gimė ir augo Latvijoje, tačiau žinoma moteris pripažįsta, kad namais visada laikė ir Lietuvą, iš kur kilusi jos mama. Latvio ir lietuvės dukra čia praleisdavo vasaras, o galiausiai, sutikusi gyvenimo meilę, paliko Latviją ir sukūrė šeimą su aktoriumi Kęstučiu Jakštu. Lietuva V. Streičai niekada nebuvo naujiena. „Aš esu pusiau lietuvė, nes mano mama lietuvė ir visas vasaras praleisdavau Lietuvoje. Taigi ir Lietuvą aš visada laikiau namais. Nesakyčiau, kad esu tremtinė, nes iki Latvijos yra kokie 200 km. Nuvažiuoti šiais laikais ne problema“, - kalbėjo V. Ji neslepia, kad viena iš priežasčių, kodėl norėjo pabėgti iš Latvijos, buvo noras dirbti teatro srityje ir nebūti vertinamai kaip žinomo kinematografo dukrai. „Latvijoje buvo gana sunku. Čia (Lietuvoje) tai (tėvo pasiekimai ir žinomumas) tapo kokybės ženklu, nes visi nustemba, kad esu jo dukra. V. Streiča sako, kad Rygos grožį pradėjo matyti tik penkerius metus pagyvenusi Lietuvoje, o svajonių miestu iki šiol laikė Vilnių. Jis buvo gerai žinomas ir Lietuvoje - J. Streičas yra lietuviams puikiai pažįstamos kino ir televizijos aktorės bei režisierės Viktorijos Streičos tėvas. Kaip skelbiama minėtame portale, pastaraisiais metais kūrėjas gyveno Lietuvoje, kur daug laiko skyrė tapybai. Ne viename interviu V. Streiča yra pasakojusi, kad būtent tėvas ją pirmasis supažindino su aktorystės pasauliu ir paskatino pasirinkti kūrybinį kelią. J. Streičas gimė 1936 metų rugsėjo 26 dieną Preilių rajone, valstiečių šeimoje. Mokėsi Gailiečių parapijos mokykloje, vėliau - Rėzeknės pedagoginėje mokykloje. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą jis persikėlė į Rygą, kur pradėjo aktyviai domėtis teatru ir kinu. Režisieriaus karjerą J. Streičas pradėjo 1967 metais filmu „Kapitono Enrique laikrodis“, kurį kūrė kartu su Ēriku Lāci. Pirmasis savarankiškas jo režisuotas filmas - 1970 metais pasirodžiusi juosta „Šaudyk mano vietoje“. Per savo kūrybinį kelią J. Streičas prisidėjo prie daugiau nei 30 filmų kūrimo - dirbo režisieriumi, scenaristu, aktoriumi, pedagogu ir meno vadovu. Iš viso jis sukūrė 22 pilnametražius filmus. Ypatingo pripažinimo sulaukė jo filmai „Teatras“ (1978), „Limožas vasaros nakties spalvomis“ (1981) ir „Žmogaus vaikas“ (1991).
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbanti solistė, režisierė ir pedagogė Viktorija Streiča-Jakštienė gimė ir augo Latvijoje, tačiau žinoma moteris pripažįsta, kad namais visada laikė ir Lietuvą, iš kur kilusi jos mama. Latvio ir lietuvės dukra čia praleisdavo vasaras, o galiausiai, sutikusi gyvenimo meilę, paliko Latviją ir sukūrė šeimą su aktoriumi Kęstučiu Jakštu. Lietuva V. Streičai niekada nebuvo naujiena. „Aš esu pusiau lietuvė, nes mano mama lietuvė ir visas vasaras praleisdavau Lietuvoje. Taigi ir Lietuvą aš visada laikiau namais. Nesakyčiau, kad esu tremtinė, nes iki Latvijos yra kokie 200 km. Nuvažiuoti šiais laikais ne problema“, - kalbėjo V. Ji neslepia, kad viena iš priežasčių, kodėl norėjo pabėgti iš Latvijos, buvo noras dirbti teatro srityje ir nebūti vertinamai kaip žinomo kinematografo dukrai. „Latvijoje buvo gana sunku. Čia (Lietuvoje) tai (tėvo pasiekimai ir žinomumas) tapo kokybės ženklu, nes visi nustemba, kad esu jo dukra. V. Streiča sako, kad Rygos grožį pradėjo matyti tik penkerius metus pagyvenusi Lietuvoje, o svajonių miestu iki šiol laikė Vilnių.
