Šeima tebėra visuomenės ir valstybės pagrindas. Ištikus krizėms, viskas laikosi šeimos dėka: Covid-19 pandemijos metu pagrindinis krūvis teko šeimoms. Būtent jos mokė, gydė, slaugė daugumą sergančiųjų, nes tik nedidelė dalis iš susirgusiųjų patekdavo į ligonines. Šeimos rūpinosi savo nariais, aprūpindamos jas viskuo, pradedant medikamentais, maisto produktais ir baigiant kompiuteriais nuotoliniam mokymuisi ir darbui. Atlikti tyrimai parodė, kad pandemijos metu net apie 80 proc. ugdymo naštos teko tėvams ar pačiam vaikui ir tik apie 20 proc. Prasidėjus karui Ukrainoje, apgyvendinimą karo pabėgėliams pirmiausia pasiūlė šeimos.

Šeima - pagrindinė socialinė institucija, kurioje auga, bręsta ir ugdosi asmenybė. Akivaizdu, kad šeima galėtų išgyventi be valstybės, bet valstybė be šeimos - niekaip.

Teisybės dėlei turime pripažinti, kad pastaraisiais metais pastebime tam tikrą pokytį viešajame kalbėjime apie šeimą: vengiama kalbėti apie šeimos politiką, šeimos sąvoką vis dažniau bandoma išstumti iš viešosios erdvės, nepastebimai ją keičiant kitais žodžiais. Pavyzdžiui, nebeskaičiuojame, kiek Lietuvoje gyvena šeimų, nes Statistikos departamentas renka duomenis tik apie namų ūkius. Naujausi duomenys apie Lietuvos šeimų skaičių yra dešimties metų senumo (nuo 2011 metų gyventojų surašymo). Kyla klausimas, kaip per šį laikotarpį buvo stebimas šeimos politikos formavimas ir jo efektyvumas? Daugybę metų nusistovėjusį Darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo klausimą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba keičia Darbo ir asmeninio gyvenimo derinimu. Šeimos sąvoka „iškrinta“. Kokiu tikslu? Deja, kai kalbama apie smurtą, tuomet nevengiama, kad šalia atsirastų žodis šeimoje, nors pagal statistiką 84 proc. visų smurto atvejų vyksta už šeimos ribų. Kodėl tokios sąvokos kaip šeima, nėštumas, net vaisingumas vis dažniau viešajame kalbėjime tapatinamos su neigiamais aspektais? Kaip tai stiprina šeimas?

Pažiūrėkime į turimus skaičius. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 770 873 šeimos. Iš jų 366 664 šeimos turėjo vaikų, o beveik trečdalyje (107 698 šeimos) jie buvo auginami vienos mamos ar vieno tėčio. 2021-aisiais, po dešimt metų, „vaiko pinigus“ gavo 329 806 šeimos. Matome, kad šeimų, auginančių vaikus, skaičius sumažėjo 36 858 šeimomis. Kas sąlygojo šį mažėjimą? Analizuojant Lietuvoje vykdomą vadinamųjų namų ūkių apskaitą, paaiškėja, kad didžiausią namų ūkių dalį (43,5 proc.) sudaro namų ūkiai iš vieno asmens. Auga vienišų žmonių skaičius, o namų ūkių, kuriuose auga vaikai, akivaizdžiai mažiau. Šis skaičius sudaro tik 29 proc.

Reikia pasakyti, kad namų ūkiai netapatūs šeimoms. Ne kiekvienas namų ūkis atlieka šeimos funkcijas. Valstybės pagrindas yra funkcionuojanti šeima. Institucine prasme šeima atlieka ekonominės paramos, globos, saugos ir emocinės pagalbos, psichosocialinio saugumo, prokreacinę ir rekreacinę funkcijas. Taip pat šeimos atlieka ir dažnai nematomas, bet labai reikšmingas vidinės integracijos funkcijas, - tai meilė ir emocinė parama vienas kitam šeimoje, motinystė-tėvystė, tinkamų sąlygų vaikų sveikatai ir vystymuisi užtikrinimas, pagyvenusių, sergančių ir neįgalių šeimos narių priežiūra ir slauga, bendra šeimos narių veikla, socialinių normų vaikams diegimas, tarpusavio supratimo ir palaikymo, integracijos į bendruomenę, kaimynystės stiprinimas.

Kad šeima darniai funkcionuotų ir atliktų tiek sudėtingų užduočių, kurių iš jos laukia visuomenė, jai reikia daug energijos, laiko ir kitų išteklių. Atrodo, kad visa ši intensyvi šeimos veikla savaime jai turi pavykti, šalia intensyvaus darbo ir karjeros. Kai imama kalbėti apie lanksčius darbo grafikus šeimai, kad ji galėtų skirti daugiau laiko vaikams, tarpusavio santykiams puoselėti, darbdaviai labai nustemba. Nustemba ir bendradarbiai, nebeauginantys vaikų.

Šalys, kurios tikrai susirūpinusios šeima kaip valstybės pagrindu, stengiasi jai padėti, teikdamos įvairias paslaugas. Lietuvoje iki Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo net kalbos apie pagalbą šeimai: valstybė neretai siekė perimti tėvų funkcijas, ypač vaikų ugdymo, pasaulėžiūros formavimo srityse. Tam tikra įtampa tarp šeimų ir joms padedančių institucijų išlikusi iki šiol. Tarimosi ir bendradarbiavimo tarp šeimos ir institucijų atmosfera nėra išplėtota: dažnai net įstatymų leidimo srityje šeimų ir valstybės požiūris vienų į kitus išlieka įtarus. Juk paslaugų tikslas sustiprinti šeimą, įgalinti ją tapti vis savarankiškesne, o ne padaryti darbus už ją, neretai pačią šeimą tiesiog nustumiant į šalį, teigiant, kad ji pati nesugeba pasirūpinti net savo vaikais. Neretai įstatymus kuriantys ministerijų darbuotojai iš anksto į šeimas žiūri kaip į linkusias piktnaudžiauti įstatymo teikiamomis galimybėmis ir todėl mano, jog jų užduotis - užkirsti tam kelią. Pačios šeimos irgi įtariai vertina teisės aktus, iš karto stengiasi įžvelgti, kur jos bus išnaudojamos. Atsiranda nebyli kova siekiant vieniems kitus pergudrauti. O juk visi išloštų, jei atvirai įvardytų kylančias problemas ir geranoriškai imtų jas spręsti, ieškodami išteklių, bendradarbiaudami, vengdami priversti vieni kitus mąstyti ir elgtis pagal savanaudiškus vienpusius norus ar ideologines nuostatas.

Kiek įstatymų įvairiausiais pavadinimais bandoma pateikti, kad būtų paslėpti tikrieji partnerystės įteisinimo tikslai. O kokie jie iš tikrųjų? Kodėl žiniasklaida, taip intensyviai susirūpinusi partnerių teisėmis, nerodo analogiško dėmesio demografinių problemų klausimams, jų sprendimui? Ypač regionuose. Rimtų spręstinų iššūkių čia tikrai netrūksta. Įdomu, kad išnarstę Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją nerasime nė žodžio apie partnerystę kaip žmogaus teisę. Jeigu varną pradėsime vadinti lakštute, ar atsiras daugiau aiškumo? Ar dėl to atsiras daugiau galimybių joms padėti? Nejaugi šie klausimai tokie sudėtingi, kad į juos negalima atsakyti atvirai ir paprastai?

Kaip vieną iš noro vieniems kitus pergudrauti pavyžių galima matyti Vaiko priežiūros atostogų pakeitimus, kuriais siekiama perkelti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą. Ji siūlo, kad kiekvienas iš tėvų įgytų teisę į du vaiko priežiūros atostogų mėnesius, kurių negalėtų perleisti kitam iš tėvų. Iš tikrųjų direktyva leidžia tokiomis atostogomis pasinaudoti, kol vaikui sukaks aštuoneri metai, užtikrinant lanksčias darbo sąlygas: „leisti tėvystės atostogas imti ne visą darbo dieną, pakaitomis, pvz., tam tikrą skaičių viena po kitos einančių atostogų dienų, kurias skirtų darbo laikotarpiai, ar kitais lanksčiais būdais.“ Juk šeima geriausiai žino, kaip tėvui ir motinai geriausiai susiderinti savo darbus ir vaiko priežiūrą. Bet Lietuvoje šeimų organizacijos turėjo nemažai paplušėti, kad galimybė lanksčiai pasirinkti tėvystės atostogų laikotarpius atsirastų mūsų įstatyme. Gaila, kad valdininkai pasiryžę savotiškai nubausti šeimas, dviem mėnesiais sutrumpindami vaiko priežiūros atostogas, jei vaikelio tėvas nepasinaudotų tėvystės atostogomis iki dviejų metų. Bet tėvai ne visada gali susitarti su darbdaviu. Pripažinkime, kad santykis tarp darbuotojo ir darbdavio toli gražu nelygiavertis. Įsiklausantis į šeimos situaciją ir kartu su šeimos tėvu ieškantis geranoriškų sprendimų darbdavys yra reta išimtis mūsų sąlygomis.

Džiugu, kad Socialinių reikalų ir darbo komiteto svarstymuose Seime pradeda jaustis atvirumo ir tam tikro įsiklausymo atmosfera: sudaromos sąlygos pasisakyti kiekvienam piliečiui ar organizacijai, teikusiems pasiūlymus įstatymams tobulinti. Vis dažniau išgirstamas ir šeimų organizacijų balsas, yra drąsių politikų, nebijančių ginti ir plėtoti šeimai bei vaikams palankią aplinką.

Naujas šeimos apibrėžimas ir jo pasekmės

Niekas nepaneigs, kad viena svarbiausių vertybių žmogui yra šeima, bet ką vadinsime šeima, jei „darbštieji“ politikai įteisins kitose Europos šalyse analogų neturintį šeimos apibrėžimą? Neseniai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) pristatė naują Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektą, kuriuo siūloma įtvirtinti, kad šeima būtų laikomi tik sutuoktiniai su vaikais: „sutuoktiniai, taip pat jų vaikai (įvaikiai), kuriuos jie turi pareigą auklėti ir išlaikyti“, - teigiama įstatymo projekte. Toks siūlymas sukėlė aršias ne tik politikų, bet ir visuomenės diskusijas, nes, remiantis naujuoju šeimos apibrėžimu, mama, auginanti penkis vaikus, vienišas tėvas ir jo atžalos, seneliai, kurie augina savo vaikaičius - nebūtų laikomi šeima. Tam tikra prasme toks šeimos traktavimas pažeidžia ir žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali susilaukti vaikų, teises, mat sutuoktiniai, neturintys vaikų, anot SADM, taip pat nėra šeima.

Apie tai, ar toks šeimos traktavimas nepažeidžia vaikų teisių, nes vaikai negali pasirinkti, kokiems tėvams - susituokusiems ar nesusituokusiems - gimti, Žmogaus teisių instituto vadovas Henrikas Mickevičius sakė: „Taip, toks apibrėžimas pažeidžia vaikų teises. Paprastai, kai kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus, kalbama apie suaugusius žmones, bet šiuo atveju situacijos centre atsiduria vaikai, kurie yra nieko dėti. Įteisinus tokį šeimos apibrėžimą, vaikai nukentės tiek teisiškai, tiek morališkai. Teisine prasme, matyt, pilnoji šeima - jis, ji ir vaikai, sulauks tam tikro palaikymo, o kitos - „netikros“ šeimos - tokio palaikymo nesulauktų. Minėto šeimos apibrėžimo įteisinimas turės tam tikros socialinės įtakos: vaikai, kurie neatitinka įstatymo apibrėžimo, gali būti vadinami vaikais iš nepilnųjų šeimų, kitaip į juos gali žiūrėti mokytojai ir pan.“ Pašnekovo teigimu, toks apibrėžimas yra diskriminacinio pobūdžio ir suaugusiųjų atžvilgiu, nes pažeidžia teisę į privataus gyvenimo gerbimą: „Jei žmogus nenori registruoti santuokos, tai yra jų reikalas, o ne valstybės.“

Į klausimą, ar galima teigti, kad toks įstatymas ateityje gali paskatinti socialinės atskirties atsiradimą, juk, esant tokiai gausiai emigracijai, dažnai vaikus augina seneliai ar tik vienas iš tėvų ir tuomet net mama su penkiais vaikais nebebus laikoma šeima, pašnekovas sakė: „Gali taip nutikti.“

Pasigirsta svarstymų, kad šis šeimos apibrėžimas tam tikra prasme bruka išskirtinai katalikišką šeimos sampratą ir atmeta kitus galimus variantus: „Lietuvoje katalikų bažnyčia turi didelę įtaką dabartinei valdžiai, ypač tais klausimais, kurie susiję su socialinės politikos klausimais. Socialinės politikos, žmogaus teisių klausimų nišą yra užimta prokatalikiškų pažiūrų politikų, tad bažnyčios įtaka šioje srityje didelė. Mūsų katalikų bažnyčia daugeliu atvejų yra konservatyvesnė už patį Vatikaną.“

Seimo narė Birutė Vėsaitė, paklausta, ar gali taip nutikti, kad pagal įstatymą, tėvai, kurie vieni augina vaikus arba sutuoktiniai, kurie vaikų neturi, nebus laikomi šeima, sakė: „Pagal konservatorių siūlymą - taip.“ Apie tai, kokių pasekmių tokių įstatymo įsigaliojimas turėtų vaikams, kurie tampa savo tėvų gyvenimo būdo įkaitais, pašnekovė sakė: „Pagal Konstituciją ir Vaiko teisių konvenciją, kurią yra pasirašiusi ir Lietuva - visi vaikai turi būti lygūs, nepriklausomai nuo to, koks jų tėvų asmeninis gyvenimas. Lietuvoje šeimos apibrėžimas yra pateikiamas Konstitucijoje, Civilinis kodeksas šeimos neapibrėžia, jis numato ir kitus galimus santykius, tad vis tik reiktų laikytis aukščiausio šalies įstatymo - Konstitucijos. Politikams nėra ko kaišioti nosį į žmonių lovas ar virtuvę. Atrodytų, kad Lietuvoje jau nebeliko kitų problemų.“

Apie tai, kas apsaugos nepilnas šeimas nuo to, kad priėmus minėtą šeimos apibrėžimą, anksčiau ar vėliau nepasipils kiti įstatymai, kurie suteiks lengvatų „pavyzdingosioms“ šeimoms, pašnekovė sakė: „Net neabejoju, kad kitas žingsnis šia linkme gali būti socialinės paramos įstatymas.“ B. Vėsaitės teigimu, toks siūlymas skamba keistai ir dėl to, kad trečdalis Lietuvos vaikų yra gimę ne santuokoje: „Nurašyti trečdalio jaunųjų Lietuvos piliečių tikrai negalima. Man labai patiko vieno jauno žmogaus komentaras, kad, jeigu šalyje bus priimtas toks įstatymas, tai jaunimui nelieka nieko kito tik emigruoti.“ Pašnekovės teigimu, kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kaip jis nori gyventi. V. Vėsaitė tikino, kad jai neteko girdėti apie analogiškus įstatymus kitose šalyse, bet ji būtinai pasidomėsianti, ką apie šeimos sampratą teigia tokių, itin katalikiškų valstybių, kaip Airija ir Malta, įstatymai.

Komentuodama tokius SADM planus įteisinti naują šeimos apibrėžimą, Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacijos vadovė prof. dr. Giedrė Kvieskienė sakė: „Šeimos koncepcijos įteisinimas gali turėti tik prioriteto ar valstybės moralinės nuostatos aspektą. Į klausimą, ar tiesa, kad tokios tvarkos įsigaliojimas pažeis Vaiko teisių konvenciją, kurioje sakoma, kad visi vaikai yra lygūs, specialistė sakė: „Moralinės nuostatos, ar Valstybės prioritetai nėra susiję su JT Vaiko teisių konvencija, kuri šiandien dienai yra pažeidinėjama daugelyje vietų, nes pvz.“ Apie tai, kaip toks skirstymas į šeimas ir ne šeimas gali paveikti paties vaiko augimą ir integraciją visuomenėje G. Kvieskienė kalbėjo: „Šeima vaikui reikalinga, kaip būsimo gyvenimo paveikslas, todėl visi moksliniai tyrimai ir praktinės atvejo analizės tik patvirtina, kad kiekvienam iš mūsų yra labai svarbu, kas mano tėtis ir mama. Deja, jokios modernios šeimos sampratos šių natūralių klausimų nenuneigia ir į šiuos klausimus turi atsakyti ir vienišos mamos, ir tėveliai, jei mamas pamiršta. Žmogaus gimimas yra nuostabus procesas, tačiau jis sujungia dvi gimines, du pasaulio gyvybės medžius. Jei šis procesas vienos pusės yra ignoruojamas, tai vaikas, kai subręs, vis tiek išsiaiškins ir suras abi savo puses.“

Demografiniai iššūkiai ir politinės partijų vizijos

Įdomu tai, kad naujosios Vyriausybės programoje žodis „demografija“ neminimas. Kita vertus, gyventojų per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje iš tiesų daugėjo - dėl atvykstančių užsieniečių. Turime 216 tūkst. naujų gyventojų, kurie atvyko čia dirbti ar bėgdami nuo karo Ukrainoje. O Lietuvos piliečių nuolat mažėjo. Daug pasakantis faktas: šiais metais Seimo rinkimuose balso teisę turėjo 80 tūkst. Nuo 2016 m. Lietuvoje gimusių vaikų skaičius sumažėjo net 30 proc.: nuo 29 500 iki 20 623. Suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki 1,18 - mažiau vaikų vienai moteriai tenka tik keliose pasaulio šalyse. Demografijos iššūkiai - labai sudėtinga problema. Jie apima ne tik gimstamumą, bet ir migraciją, visuomenės senėjimą, sveikatos sistemos negandas. Mažėsiantis dirbančių žmonių skaičius - didelis galvos skausmas visai ekonomikai. Nė vienos partijos rinkiminėje programoje specialaus dėmesio demografijos politikai nebuvo skirta. Tačiau kalbinti naujosios valdančiosios daugumos bei opozicijos atstovai tikino, jog demografijos politika jiems yra svarbi.

Faktai: Lietuvoje gimusių vaikų skaičius nuolatos mažėja. Jei 1991 m. gimė 55 tūkst. vaikų, tai 2016 m. susilaukta tik 29 514 kūdikių, o 2023 m. - 20 623. Net 53 proc. šeimų šalyje augina vieną vaiką, 37 proc. tėvų augina du vaikus ir tik 7 proc. Tiek Vyriausybės programoje, tiek priešrinkiminėse programose politikai akcentavo šeimos politikos svarbą. K. Zamarytės-Sakavičienės, kandidatavusios su LVŽS, teigimu, buvusieji valdantieji „šeimos politiką bandė grįsti skandinavišku modeliu, kuris remiasi moterų užimtumo ir lyčių lygybės skatinimu. Toks modelis skatina moteris kuo greičiau grįžti į darbo rinką, taip pat įgalina abu tėvus pasidalinti ir darbo, ir vaikų priežiūros krūvius“. Didžiulę įtaką šeimos planavimui turi ir švietimo politika. „Jei jau mokyklos suole aiškinama, jog motinystė yra prastesnis pasirinkimas negu profesinės karjeros darymas, jeigu iš moters reikalaujama vienu metu sėdėti ant dviejų - motinystės ir karjerą darančios profesionalės - kėdžių, nukenčia ne tik šeima, bet ir visuomenė. Todėl būtina į švietimo sistemą sugrąžinti rengimą šeimai“, - teigė K. Jos kolega R. Aušrotas pastebi, jog vaikų auginimas reikalauja didelių investicijų: „Todėl yra būtina remti tas šeimas, kurios apsisprendžia turėti vaikų ir turėti jų daugiau.“

2016-2020 m. Vyriausybės programą rengęs T. Tomilinas, atstovaujantis Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“, pabrėžia tiesioginę ir netiesioginę paramą šeimoms, auginančioms vaikus. Pirmiausia, bus didinami vaiko pinigai. Daugiau paramos sulauks šeimos, auginančios daugiau vaikų, vieniši tėvai bei auginantys vaikus su negalia. Kitas žingsnis, anot T. Tomilino, mokestinės naštos mažinimas šeimoms, auginančioms vaikus. Parengę programą kartu su socialdemokratais, valdantieji įsipareigojo „sudaryti galimybę dirbti abiem tėvams, užtikrinant jų mažamečiams vaikams tinkamą nemokamą priežiūrą ikimokyklinėse įstaigose ir aktyvaus laisvalaikio organizavimą“. Dar per keletą metų numatyta mokyklose įvesti nemokamą maitinimą visiems pradinukams. Socialdemokratų programą rengęs politologas L. Gudžinskas pastebi, kad su gimstamumo problemomis susiduria visos Vakarų visuomenės. Programoje ir jis pabrėžė lankstaus darbo galimybę abiem vaikus auginantiems tėvams.

Dr. D. Stumbrio nuomone, dalis finansinių paskatų jau dabar pasiekia šeimas. Buvo mokami vaiko pinigai - 96 eurai, o nuo šių metų 122,50 euro. Kita vertus, pasak demografo, šeimos, planuodamos šeimos pagausėjimą, svarsto finansinę situaciją, galimybes derinti darbą ir vaikų auginimą. Ypač aktualu - ar pavyks įsigyti būstą.

Demografo žodžiais, abejonių kelia LVŽS atstovų teiginiai, jog mokyklos suole vaikams yra aiškinama, kad „motinystė - prastesnis pasirinkimas negu profesinės karjeros darymas“. Taip tikrai nėra, o ir šeimos politikos tikslai yra nukreipti į galimybę moterims derinti motinystę ir profesinę veiklą. Jo nuomone, nuostata, kad moteris turi sėdėti namuose ir auginti vaikus, grąžintų mus į 19 a. D. Stumbrys skeptiškai vertina ir idėją daugiausia mokestinių lengvatų skirti šeimoms, turinčioms tris ir daugiau vaikų: „Tokių moterų yra santykinai nedaug. Tris ir daugiau vaikų susilaukė tik kas penkta moteris (t. y. 18-19 proc.), gimusi praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečiais. Jaunesnėse kartose tokių moterų yra dar mažiau, o parama svarbi visoms poroms.“ Jis ragina nepamiršti, jog Lietuvoje daug moterų vienos augina vaikus. Tokiose šeimose yra tik vienas dirbantis asmuo, tad jos susiduria su dideliais finansiniais sunkumais. Be to, svarbu visoms moterims, kurios nori susilaukti vaikų, sudaryti sąlygas gauti reikiamas pagalbinio apvaisinimo paslaugas.

Šeimos neįperka būstų. Šeima, gaunanti vidutines pajamas, Vilniuje gali įpirkti 51 kv. metro būstą. Dar 2019 m. įperkamo būsto plotas siekė 80 kv. metrų. Vidutinė naujos statybos būsto kvadratinio metro kaina siekia 3 400 eurų. Kol kas nepasivijome Pietų Korėjos, kur būsto kvadratinis metras didmiesčiuose kainuoja daugiau nei 10 tūkst. eurų. Pietų Korėjos demografai įsitikinę, kad neįperkamas būstas yra viena pagrindinių rekordiškai mažo gimstamumo priežasčių. Lietuvoje būsto politika iki šiol buvo labai fragmentiška. Socialdemokratai rinkimų programoje rašė, jog būsto prieinamumas turi tapti strateginiu valstybės tikslu. Jie žadėjo parengti strateginę būsto prieinamumo didinimo programą. Visu pirma, planuota didinti paramą mažas pajamas gaunantiems ir pažeidžiamiems asmenims. Taip pat orientuota į tikslinę paramą jaunoms šeimoms. Dar užsimota didinti būsto pasiūlą. Beveik visi šie siekiai paminėti ir Vyriausybės programoje. Tačiau ši Vyriausybė, kaip ir buvusios, planuoja apsiriboti dėmesiu socialiniam būstui. Jaunoms šeimoms gali būti kompensuojama dalis būsto kredito palūkanų regionuose, tačiau, ekspertų vertinimu, tai skatintų nekilnojamojo turto kainų didėjimą. O kokiu būdu bus pagerintas būsto įperkamumas didžiuosiuose miestuose, vis dar lieka neaišku. Žmonės, gaunantys vidutinį arba kiek mažesnį atlyginimą, bus priversti nuomotis butus. „Poros, kuriančios šeimas ar planuojančios susilaukti dar vieno vaiko, dažnai svarsto apie naują būstą. Susilaukus vaikų atsiranda poreikis turėti daugiau kambarių, įsigyti būstą patogesnėje vietoje. Todėl šeimos poreikius atitinkantis būstas yra vienas iš svarbių veiksnių priimant sprendimą susilaukti vaiko. Todėl valstybės būsto politika ir demografiniai tikslai yra labai glaudžiai susiję. Gimstamumo pokyčiai Lietuvoje gali būti susiję su mažėjančiu būsto įperkamumu“, - komentuoja dr. D.

Ar grįš emigravę piliečiai? Vyriausybės programoje apie emigracijos ir imigracijos problemas nerašoma. Neužsimenama, kodėl žmonės iš šalies vis dar emigruoja (2023 m. emigravo 10 283 lietuviai). Nesvarstoma, kas paskatintų šimtus tūkstančių mūsų šalies piliečių grįžti į Lietuvą. Neaišku, kokia bus imigracijos politika, t. y. „Reikia pastebėti, kad pastaruoju metu daugiau Lietuvos piliečių grįžta, nei išvyksta. Neturime ignoruoti fakto, kad net ir išvykusieji Lietuvos piliečiai prisideda prie šalies gerovės. 2023 m. privačių asmenų piniginės perlaidos į Lietuvą sudarė apie 900 mln. eurų arba 1,4 proc.“, - teigia L. Tuo tarpu T. Tomilinas tebesitęsiančią emigraciją sieja ne tik su ekonominiais veiksniais, bet ir su „bendra nuotaika, tikėjimu ateitimi“. Anot jo, labai svarbu paskatinti piliečių tikėjimą Lietuvos ateitimi, įtraukti juos į sprendimų priėmimą.

Racionalių pasiūlymų buvo išsakę „valstiečiai“. Jų nuomone, anksčiau vyravo ekonominės emigracijos priežastys, o dabar - socialinės. Pašnekovų nuomone, didėja skaičius žmonių, ypač jaunų, kurie emigruoja, nes nemato galimybių save realizuoti Lietuvoje. R. Aušroto vertinimu, „reemigracijos politikoje reikia struktūrinio požiūrio. Gerai yra tai, jog didžioji dalis emigrantų tebėra Lietuvos įtakos sferoje - skaito lietuvišką žiniasklaidą, palaiko ryšius su artimaisiais, domisi šalies aktualijomis. Taigi, galimybių susigrąžinti išvykusiuosius dar yra. Rinkimus laimėjusių partijų atstovai akcentavo ir neapgalvotą švietimo bei sveikatos įstaigų tinklo optimizavimo politiką. „Nuo jos labiausiai nukentėjo regionai, o būtent čia buvo linkę įsikurti į Lietuvą grįžtantys tautiečiai“, - sakė R. „Galima pritarti, kad emigraciją skatina nepasitikėjimas valstybe. Taip pat labai svarbu, koks yra socialinės gerovės kontekstas, ar žmogus iš gaunamo atlyginimo gali susikurti visavertį gyvenimą Lietuvoje, ar jaučiasi laimingas. Žmonės išvyksta ne iš gero gyvenimo, priešingai, dažniausiai jie ieško geresnio gyvenimo svetur. Deja, visos populiacijos duomenimis pagrįstų demografinių tyrimų apie emigracija Lietuvoje turime tikrai nedaug, tai nėra prioritetinė mokslinių tyrimų kryptis mūsų šalyje. Jeigu Vyriausybė ketins daugiau dėmesio skirti reemigracijai, vertėtų pasidomėti kitų šalių gerąja praktika, taip pat įtraukti nevyriausybines organizacijas, kurios galėtų padėti šiame procese“, - komentuoja dr. D.

Didelis ankstyvas vyrų mirtingumas. Šiuo metu virš 80 tūkst. pensinio amžiaus žmonių tebedirba. Vyriausybės programoje numatyta sidabrinės ekonomikos plėtra. Tačiau kokiu būdu vyresni žmonės bus skatinami dirbti ilgiau, nedetalizuojama. Daug dėmesio Vyriausybės programoje skirta sveikatos politikai. „Ne pati senatvė yra problema, o netinkamas gyvenimo būdas, vedantis prie sveikatos problemų senatvėje. Jų sprendimas apkrauna sveikatos priežiūros sistemą. Raktas į šios problemos sprendimą - sveika gyvensena. Džiugina tai, jog per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo devyniais metais, nuo 68 iki 77 m. Tačiau vis dar atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio, kuris 2023-iaisiais buvo 81,5 m.“, - teigia „valstiečių“ atstovas R. Turintiesiems sveikatos problemų didžiausią rūpestį kelia eilės pas sveikatos specialistus. Jos kartais siekia pusę metų ar net daugiau. Demografas komentuoja: „Pagrindinis Lietuvos visuomenės senėjimo veiksnys buvo ne gerėjanti gyventojų sveikata, kaip daugelyje Vakarų Europos valstybių, bet didžiuliai emigracijos mastai. Kitaip tariant, emigravo nemažai jauno ir vidutinio amžiaus gyventojų, todėl visuomenė tapo senesnė. Ne mažiau svarbus veiksnys, prisidėjęs prie demografinio senėjimo, buvo ir mažėjantis gimstamumas. Kalbėti apie sidabrinę ekonomiką ir vyresnio amžiaus gyventojų įtraukimą į darbo rinką yra svarbu. Vis dėlto gyvename šalyje, kurioje vyrų pensinis amžius dar visai neseniai buvo artimas vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmei (VTGT) (2021 m. vyrų VTGT buvo 69,6 m., o pensinis amžius - 64,2 m.). Todėl ne mažiau svarbu yra kalbėti apie tai, kaip užtikrinti vyresnio amžiaus gyventojų sveikatą ir didinti jų gyvenimo trukmę. Svarbu pažymėti, kad gyventojų sveikata tikrai gerėja ir per pastaruosius keliolika metų VTGT tikrai stipriai augo.

Politinėms partijų programose ir Vyriausybės programoje nemažai kalbama apie pagrindines Lietuvos visuomenės sveikatos problemas: santykinai mažą sveikatos sistemos finansavimą, kvalifikuoto personalo trūkumą, sveikatos paslaugų prieinamumo problemas, prastą visuomenės psichikos sveikatą. Vis dėlto šios programos apsiriboja deklaratyviais teiginiais, be konkrečių tikslų. Be to, mažai dėmesio skiriama prastam sveikatos sistemos atsparumui, kurį ypač išryškino COVID-19 pandemija; dideliam mirtingumui nuo išvengiamų mirties priežasčių; didelėms išlaidoms, (pri)mokant už paslaugas tiesiogiai iš gyventojų kišenės (out-of-pocket payment). Kaip minėjome šio straipsnio įžangoje, demografijos iššūkius galima suvaldyti, jei vienu metu aprėpiamos šeimos bei gimstamumo, migracijos, visuomenės senėjimo bei sveikatos politikos sritys. Kitu atveju tegalima naiviai tikėtis, jog demografinės tendencijos savaime pasikeis. „Demografijos politika turėtų būti horizontalus teisėkūros ir vykdomosios valdžios prioritetas. Vyriausybiniu lygiu tai, ko gero, turėtų koordinuoti Vyriausybės kanceliarija ar kita Vyriausybės įstaiga, tiesiogiai atskaitinga premjerei ar premjerui“, - komentavo politologas L. Demografijos politikos būtinumui pritarė ir LVŽS atstovai: „Dabar šeimos politikos formavimo sistema Lietuvoje neveikia. Prie LR Seimo yra Nacionalinės šeimos taryba (NŠT), patariamoji institucija šeimos politikos klausimais, o Vyriausybės lygmeniu veikia Šeimos komisija, tačiau NŠT galimybės dėl menko finansavimo yra suvaržytos, o Šeimos komisija renkasi retai ir darbas joje tėra imituojamas. Būtina įveiklinti NŠT turimas ekspertines kompetencijas, skiriant didesnį ir tikslinį finansavimą, o į Vyriausybės politinę komandą įtraukti asmenis, atsakingus už demografijos ir šeimos politikos klausimus. Deja, kol kas šie geri sumanymai Vyriausybės programoje nenumatyti.“

Parama šeimoms: išmokos ir realybė

„Įvairioms reprezentacinėms valstybės išlaidoms pinigų paprastai netrūksta, savivaldybių biudžetai metai iš metų didėja, o motinai valstybė meta išmaldą - dalį procentų nuo to, ką pati užsidirbo“, - piktinasi septynių mėnesių sūnų auginanti vilnietė Jūratė. Anot pašnekovės, net ir valstybės deklaruojama 100 proc. pašalpa nuo gauto atlyginimo yra tik graži reklama. Kadangi „Sodra“ atlyginimus skaičiuoja pagal kitokią metodiką nei darbdaviai - išmesdama poilsio dienas - moteris gauna beveik 100 Lt mažiau nei dirbdama. „Valdžia skundžiasi dėl mažėjančio gimstamumo, tad galėtų pasirūpinti, kad bent 27 proc. pajamų mokesčio iš pašalpos neišskaičiuotų ar bent jau jį sumažintų. Dabar vaiką auginanti motina dar turi ir mokesčius valstybei sumokėti“, - svarsto L.T. pašnekovė.

1040 Lt vienkartinė išmoka gimus vaikui taip pat neatperka visų išlaidų būsimo kūdikio kraiteliui. Išleisti tenka bent du kartus daugiau. „Vien drabužėliai ir būtiniausios higienos priemonės kainavo apie 600 Lt, - prisimena jauna mama. - Normalus vežimėlis kainuoja nuo 1000 iki 2000 Lt. Kadangi gyvenu aukštai, o lifto nėra, teko pirkti dar vieną, lengvesnį vežimėlį. Dar 300 Lt. Nešynė - 60 Lt, lovytė - 150 Lt, čiužinukas - 80 Lt. Jau nekalbu apie užklotus, antklodę ir patalynę. Tad susidariusi suma gerokai šoktelėjo per 2000 Lt. Žinoma, valstybė apskaičiavo, kad už išmoką įmanoma susipirkti kūdikio kraitelį, tačiau apie tai, ar šie daiktai bus patogūs mamai ir vaikui, kiek laiko tarnaus, nepagalvota. Šiuo metu Jūratė naujų drabužėlių neperka - ieško pas gimines ar dėvėtų rūbų parduotuvėse. Mat paprasčiausi šliaužtinukai, kuriuos vaikas greitai išauga, kainuoja apie 15 Lt. Moteris džiaugiasi, kad vis dar maitina sūnų krūtimi - nereikia pirkti brangių mišinėlių. Tačiau augančiam vaikui vien pieno neužtenka. „Mano virtos naminės košės vaikas paprasčiausiai nevalgo, o vienas indelis tyrelės vidutiniškai kainuoja 2,5 Lt. Per dieną vaikui reikia dviejų tokių indelių. Pridėkime kitas košeles, arbatėles ir per dieną susidaro 6-7 Lt suma. Dar 150 Lt per mėnesį tenka išleisti sauskelnėms, 50 Lt - higienos priemonėms“, - savo išlaidas vardija pašnekovė. Vien būtiniausioms vaiko reikmėms šeimai per mėnesį tenka išleisti per 400 Lt. Kol kas šeima nesunkiai suduria galą su galu. Tačiau vaiko poreikiai vis augs, o pinigų mažės. Todėl Jūratė jau svarsto apie galimybę grįžti į darbą. „Pasidomėjusi sužinojau, kad auklė Vilniuje kainuoja nuo 1000 iki 2000 Lt. Į lopšelį vaiko atiduoti nesiryžčiau. Tad dar labai pagalvosiu, ar man verta dirbti. Aišku, iš valstybės gaučiau juokingą sumą - nė 200 Lt nesurinkčiau, bet jei reikės auklei atiduoti visus uždirbtus pinigus, kokia prasmė dirbti?“ - svarsto jauna mama.

„Jei mūsų valstybės klerkai atsargiau ir gražiau administruotų pinigus, gal ir mamytėms būtų lengviau kvėpuoti“, - L.T. pašnekovę palaiko Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos narė Dalia Teišerskytė. Beje, parlamentarės sūnaus šeima augina tris vaikus, tad moteris prisipažįsta su mamų problemomis susidurianti tiesiogiai. „Kai mamytė už vaiką gauna po 50 Lt, tai, žinoma, ganėtinai skausminga. Mama turi būtinai dirbti, kad išlaikytų šeimą. Jei moteris galėtų jį paauginti bent iki 3 metukų ir jei būtų išlaikomas nors vidutinis jos uždarbis, mes daug laimėtume. Negerai, kai šeimoje vaikas auga tarsi vaikų namuose su rakteliu ant kaklo. Tuomet nereikėtų kalėjimų, globos namų, socialinių darbuotojų ir psichologų pagalbos“, - svarsto parlamentarė.

Įdomu, kad jos kolega, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas siūlo beveik priešingą variantą - suteikti galimybę vaikus auginančioms mamoms dirbti ne visą darbo dieną išsaugant motinystės (tėvystės) pašalpą. Beje, pašalpomis negali pasinaudoti moterys, dirbusios pagal patentą arba autorinį atlyginimą, - jei mokesčiai „Sodrai“ nebuvo mokėti, nemokės ir „Sodra“. Pašalpos dydis skaičiuojamas nuo vidutinio kalendorinio ketvirčio atlyginimo, tačiau ne nuo paskutinio, o buvusio prieš jį. Tad jei nedirbanti moteris pasijuto nėščia, jai būtina kuo greičiau įsidarbinti.

Gaunama pašalpa pagal įstatymus negali būti mažesnė nei trečdalis einamųjų metų draudžiamųjų pajamų ir ne didesnė kaip 5 dydžių šių pajamų, kurios šiuo metu sudaro 1356 Lt. Jei motina dirbo keliose darbovietėse, pašalpą ji gali gauti tik iš vienos.

tags: #apie #politikus #be #vaiku

• Ar verta naujagimiui duoti pirštinytes
• Tapkių patogumas ir stilius vaikams
• Apie Rasą Meižienę ir UAB "Vaikutis"
• Kaip elgtis, kai vaikas viduriuoja ir karščiuoja?
• Cezario pjūvio pasekmės naujagimiui